Kieno Rytprūsiai yra dabar – vokiečių, lenkų, lietuvių ar rusų žemė? Mes sakome Mažoji Lietuva, lenkai – Warmia i Mazury, rusai – Калининградская область, vokiečiai – Ostpreußen, bet visi kalbame apie tą patį: nuostabią vietą, esančią tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, kuri atgyja bendroje šio krašto istorijoje.
Vokiečių istoriko A. Kosserto žvilgsnis dažnai krypsta į Europos pasienio kraštų istoriją, etnines ir religines mažumas, Europą ne kartą krėtusią priverstinę žmonių migraciją. Šįkart autorius kviečia į kelionę po Prūsiją ir kaip itin patyręs gidas išsamiai, be stereotipinių istorinių vertinimų, be paklodės tampymo į vienos ar kitos šias žemes besisavinančios tautos pusę pasakoja, kas yra Prūsija, kas tie prūsai, kaip ši šalis iš provincijos 1525 m. tapo kunigaikštyste, 1701 m. – karalyste, iš kur ir kada šiai žemei imtas kabinti Rytprūsių pavadinimas, kaip keitė šį kraštą ir jo žmones įvairūs istorijos vingiai bei tekę itin skaudūs kirčiai. Kokie mitai nuo pat ankstyvųjų laikų lydi Rytprūsių kraštą ir ar visi jie pagrįsti bei teisingi?
Prūsija svarbi ir pasaulio bei Europos istorijai, ne tik aplinkinėms po gabalą Rytprūsių atsiriekusioms šalims. Pavyzdžiui, Prūsija – pirmoji protestantiška šalis visame pasaulyje. Argi nepažangi, atsilikusi valstybė sugebėtų pasiskelbti esanti kitokia nei aplinkinės teritorijos?
Šiek tiek vėliau didysis Karaliaučiaus mąstytojas Immanuelis Kantas (1724–1804) pasakė, kas yra svarbiausia: savo traktate „Į amžinąją taiką“ jis ragino sukurti pasaulio piliečių teisę, pagal kurią „bet kurioje žemės vietoje niekas neturėtų daugiau teisių nei kitas“.
Rytprūsiuose žmonės kalbėjo vokiškai, lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai. Čia visąlaik draugiškai sugyveno daugiakalbystė, buvo svarbus švietimas, universitetai, šis kraštas, ir ypač Karaliaučius, tapo svarbiu knygų leidybos centru. Pirmoji lietuviška knyga irgi pasirodė būtent Karaliaučiuje. „Catechismusa prasty szadei“ – taip ją pavadino Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavęs Martynas Mažvydas.
Įsigalėjęs mitas, kad prūsų kalba išnyko dėl to, kad ilgai neturėjo savo rašto. Šioje knygoje yra malda „Tėve mūsų“ – 1561 m. kunigo Abelio Vilio išversta į prūsų kalbą ir esanti viena iš nedaugelio išlikusių prūsų kalbos paminklų.
Rytprūsius niokojo karai, maras, jie išgyveno germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją – jau vien šio krašto vietovardžiai parodo, kiek šeimininkų per juos perėjo. Pavyzdžiui, prieš Rytprūsių gyvavimo pabaigą čia įsitvirtinę nacionalsocialistai visus vietovardžius perdažė vien vokiškais dažais. 1933–1937 m. pervadinant gyvenvietes dar buvo klausiama vietinių nuomonės, o vėliau vietovardžiai buvo keičiami pagal Rytprūsių prezidento ir gauleiterio generalinio štabo parengtą Rytprūsių vietovių etninio valymo planą.
Suteikus vietovėms naujus vardus turėjo būti sudarytas apgaulingas vaizdas, jog tai nuo seno vokiečių gyventos teritorijos. Seni lenkiški Mozūrų krašto gyvenviečių pavadinimai užleido vietą vokiškiems, dingo išskirtinis lietuviškai kalbančios Rytprūsių dalies vietovardžių skambesys: Būdviečiai tapo Altenkirch, Gavaičiai pavirto Herzogsrode, Girėnai pakeisti į Guldengrund, Kraupiškis – į Breitenstern. 1938 m. šis darbas buvo baigtas ir brutaliai nušluota viskas, kas buvo, bei sukurta germanizuota bereikšmių pavadinimų dykuma. Vienu ypu buvo ištrinta pusantro tūkstančio vietovardžių.
Nepraėjus nė dešimtmečiui istorija pasikartojo: po Antrojo pasaulinio karo SSRS atitekusi Rytprūsių dalis vėl išgyveno dramatiškus pokyčius. 1946 m. liepą Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, o į Rytprūsius įsisuko nauja vietovių perkrikštijimo karštinė: vos per metus visos gyvenvietės gavo naujus pavadinimus.
Kilo toks chaosas, kad norint susigaudyti iš pradžių visur reikėjo pateikti abu pavadinimus: naująjį ir tą, kuris buvo iki 1938 metų. Karaliaučiuje paštininkais galėjo dirbti tik vietiniai vokiečiai, nes tik jie vieni sugebėjo susigaudyti šioje naujų gatvių ir kvartalų raizgalynėje.
Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausiai gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose: kraštas, prieš karą turėjęs beveik 2 mln. 490 tūkst. gyventojų, neteko 511 tūkst., iš jų – 311 tūkst. civilių, kurie žuvo kovose, bėgdami, tremtyje, kalėjimuose ar nuo šalčio ir bado. Karas, visoje Europoje pasėjęs terorą ir nusikaltimus, Rytprūsius visiškai pražudė. Septyni šimtai metų vokiečių istorijos Rytprūsiuose buvo palaidoti po Trečiojo reicho griuvėsiais.
Rytprūsiai nustojo egzistuoti sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o jos gyventojai už nacistinės Vokietijos pradėtą karą sumokėjo brangiausią kainą – liko be tėvynės. Ši A. Kosserto knyga – tai raginimas neleisti nugrimzti Rytprūsiams į nebūtį ir toliau rašyti bendrą šio krašto istoriją, vykusią bei vykstančią po 1945 metų.
Autorius Rytprūsių istorijai siūlo rasti naują vietą ir išlaisvinti ją iš grynai vokiškos istorijos rėmų. Prūsijos ištakos ten, kur dabar gyvena rusai, lietuviai ir lenkai, ten atsirado valstybė, kuri daugelį šimtmečių buvo itin artimai susijusi su šiomis tautomis. Tokio bendrabūvio anuomet neskatino jokia Europos Sąjungos programa iš Briuselio, Rytprūsiuose iki XIX amžiaus tai buvo nieko nestebinanti gyva kasdienybė, kurios pagrindas – ne tautiniu principu sukurta valstybė.
Knygos ištrauka:
Prūsų Lietuvoje esantis Klaipėdos kraštas visais laikais žadino Didžiosios Lietuvos apetitą. Todėl po karo į Versalį netrukus atkeliavo prašymas sujungti visas etnografines lietuvių sritis, mat Lietuvos vyriausybė tikėjo, kad raktas į Klaipėdos kraštą guli padėtas Londone arba Paryžiuje. Lietuva 1919 metų pradžioje į Paryžiaus taikos konferenciją dėjo labai daug vilčių, visų pirma buvo tikimasi tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, be to, norėta prisijungti didelę sritį kairiajame Nemuno krante. 1919 metų kovo 24 dieną Lietuvos delegacija Taikos konferencijos pirmininkui įteikė notą. Šiuo dokumentu buvo prašoma priskirti Lietuvai ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir tolimesnes šiaurines Rytprūsių dalis, kurios Lietuvoje vadinamos Mažąja Lietuva. Iš viso Lietuva pretendavo į 125 000 kvadratinių kilometrų dydžio teritoriją, kurioje gyveno šeši milijonai gyventojų ir kurios dalis – maždaug 6700–10 000 kvadratinių kilometrų dydžio plotas – su keturiais ar penkiais šimtais tūkstančių gyventojų buvo Rytprūsiuose. 1919 metų balandžio 8 dieną lietuvių delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras išsiuntė Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkui Mažosios Lietuvos tautinės tarybos memorandumą, pasirašytą 1919 metų vasario 6 dieną Tilžėje. Čia buvo išdėstyta lietuvininkų padėtis jų gyvenamosiose Rytprūsių teritorijose – nuo pietinio Kuršių marių kranto iki Priegliaus upės – ir prašoma tas teritorijas prijungti prie Lietuvos. Lietuviai ir prolietuviškai nusiteikę rytprūsiškiai – panašiai kaip ir lenkų propagandistai – ieškojo teisėto pagrindo savo teritorinėms pretenzijoms pagrįsti, todėl 1918 metų lapkričio 16 dieną Tilžėje buvo sušaukta Mažosios Lietuvos tautinė taryba. Vokiečių delegacija Paryžiuje aktyviai protestavo prieš Klaipėdos krašto atskyrimą nuo Vokietijos, tačiau tai nepakeitė šalių nugalėtojų nuomonės, negana to, Versalio taikos konferencijos pirmininkas Žoržas Klemanso (pranc. Georges Clemenceau) 1919 metų birželio 16 dieną vokiečius informavo, kad, Antantės valstybių požiūriu, Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos neprieštarauja Tautų apsisprendimo teisės nuostatams, nes: „Minimas kraštas visuomet buvo lietuviškas ir kilmės, ir kalbos požiūriu. Tai, kad Klaipėdos miestas didžiąja dalimi yra vokiškas, nepagrindžia Vokietijos suvereniteto išsaugojimo šiam kraštui, ypač todėl, kad Klaipėda yra vienintelis Lietuvos priėjimas prie jūros.“
Taigi, Žoržas Klemanso pasinaudojo lietuvių pateikta argumentacija, o ji buvo grindžiama etninėmis bei ekonominėmis priežastimis. 1920 metų vasario 15 dieną, remiantis Versalio taikos sutarties 99 straipsniu, 2451 kvadratinio kilometro dydžio teritorija, 1905 metų duomenimis, turinti 139 740 gyventojų, buvo atskirta nuo Vokietijos. Iki tol buvusi geografinė sąvoka Klaipėdos kraštas dabar tapo politine sąvoka Territoire de Memel, reiškiančia autonominę sritį, kurią kontroliavo valstybės nugalėtojos ir valdė Prancūzijos karinė valdžia. Krašto gubernatoriaus pareigas ėmė eiti brigados generolas Dominikas Odri (pranc. Dominique Joseph Odry), jis savo potvarkiu įsteigė Direktoriją, kuriai ir pavedė administruoti bei valdyti kraštą. Dvasinė Klaipėdos krašto valdžia ir po 1920 metų liko pavaldi Karaliaučiaus konsistorijai. 1925 metų liepos 31 dieną Vyriausioji evangelikų bažnyčių taryba Berlyne su Klaipėdos krašto direktorija sutarė Klaipėdoje įkurti atskirą evangelikų konsistoriją, kuri pagal bažnytinę subordinaciją turėjo likti Unijinės senosios Prūsijos Evangelikų Bažnyčios žinioje.
Kiek vėliau Berlyne ėmė veikti Klaipėdos krašte susikūrusios politinės Vokiečių ir lietuvių tėviškės sąjungos, vadinamojo Heimatbundo (vok. Deutsch-litauischer Heimatbund), antrasis skyrius. Šios sąjungos narys rašytojas Hermanas Zudermanas, kurio tėviškė dabar atsidūrė už Vokietijos ribų, anuomet į savo gimtinę Heimatbundui atsiuntė tokią telegramą: „Nepakeliu skausmo, kad negaliu dalyvauti šiandieniniame susirinkime, tad siunčiu savo gerbiamiems tėviškėnams šilčiausius žemiečio linkėjimus. Mūsų protėvių šalis dabar nusikalstamai išdraskyta, vis dėlto mes tebesijaučiame jai priklausantys ir jausimės tol, kol būsim gyvi. Senas kultūringas kraštas, kuriame taikiai susiliejo vokiečiai ir lietuviai, kuriame jie susivienijo bendram darbui pelkėse, smėlynuose bei šiluose, visada liks vokiškas, kol Vokietija su juo liks dvasiškai susijusi. Mes tebesame savo tėviškei ištikimi! Pasižadame nepavargdami dirbti jos labui tol, kol vienąkart ji vėl galės prisiglausti prie savo didžiosios motinos.“
Autonominis Klaipėdos krašto statusas lietuvių nacionalistų visgi netenkino. 1923 metų sausio 10 dieną sukilėliais perrengti Lietuvos kariuomenės kariai perėjo sieną, įžengė į Klaipėdos kraštą ir prijungė jį prie Lietuvos. Prancūzijos pajėgos nesipriešino, jos nebandė sulaikyti neteisėtų lietuvių veiksmų. Kai kuriuose senesniuose vokiečių istorikų darbuose keliama mintis, kad visa tai vykę Lietuvos ir Prancūzijos susitarimu, tačiau taip nebuvo. Iš tikrųjų lietuvių akciją tylomis palaikė Berlynas ir Maskva, nes šios šalys tikėjosi, kad taip bus galima susilpninti Lenkijos įtaką Rytų ir Vidurio Europoje. Klaipėdos krašto gyventojai bandė protestuoti streikuodami, tačiau streikas buvo numalšintas ginklu. 1924 metų gegužės 8 dieną Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija ir Lietuva Paryžiuje suderėjo ir pasirašė tarptautinę sutartį – Klaipėdos krašto konvenciją, kuria buvo įteisinta ir reglamentuota autonominė Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvos Respublikai. Klaipėdos krašto gyventojams automatiškai buvo suteikta Lietuvos pilietybė, tačiau su prierašu „ir Klaipėdos krašto pilietis“.
Dėl Klaipėdos krašto ir toliau kilo nuolatinių ginčų. Vokietija kalbėjo apie „savivalę“ ir bijojo, kad, užsimojusi „žygiui į Vakarus“, Lietuva nekeltų naujų teritorinių pretenzijų Rytprūsiuose, į pietus nuo Klaipėdos krašto. O Lietuvos pozicija neturėjo stipraus ideologinio pagrindo, be to, valdžia buvo provokuojama represijoms, jas vykdydama Lietuva net keletą kartų pažeidė Klaipėdos krašto konvenciją. Dviejų kultūrų konfrontacija, kai abi pusės be jokių kompromisų gynė savo nacionalinės valstybės principus, turėjo sunkių pasekmių. Lietuvos vyriausybė Kaune, jos paskirtas Klaipėdos krašto gubernatorius ir lietuvių politinės partijos, pritardamos šūkiui „Lietuva – lietuviams“, bandė pakeisti Klaipėdos krašto konvenciją, palikti tik išorinį jos apvalkalą ir tikėjosi kada nors visiškai nusikratyti jos sąlygų. 1926 metais autoritarinis Antano Smetonos režimas visoje šalyje paskelbė karo stovį, kuris Klaipėdos krašte buvo atšauktas tik 1938 metų lapkričio mėnesį. Taigi Klaipėdos krašto autonomija ir demokratinės klaipėdiečių teisės buvo pažeistos. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas remiantis Versalio taikos sutarties 99 straipsniu, be jokios gyventojų apklausos, buvo atiduotas valdyti keletui valstybių ir galiausiai, taip pat neatsiklausus, jis buvo prijungtas prie autoritariniu Smetonos režimu valdomos Lietuvos.
Vis dėlto Lietuva pralaimėjo kovą dėl Klaipėdos krašto, tiksliau, dėl Klaipėdos krašto gyventojų. Ir tai įvyko kur kas anksčiau, nei Vokietijoje į valdžią atėjo naciai. Dažnai nutylima, kad su 1924 metų Klaipėdos krašto konvencija vokiečių pusė taip pat siejo kai kuriuos savo tikslus. Klaipėdos krašto autonomija daugelio Vokietijos politikų požiūriu tebuvo pereinamoji stotelė siekiant jį ir vėl prijungti prie Vokietijos. Vokiečių partijos žinojo, kad tokį jų siekį remia keturi penktadaliai rinkėjų. Rytų Europos istorijos tyrinėtojas, Klaipėdos mieste gimęs vokiečių istorikas Karlas Heincas Rufmanas (vok. Karl Heinz Ruffmann) rašė, kad nėra jokios abejonės, „jog sprendimas, kurį dėl Klaipėdos krašto 1939 metų kovo 22–23 dienomis priėmė bei sutartimi patvirtino Vokietija ir Lietuva, atitiko Klaipėdos krašto senųjų gyventojų daugumos norus bei lūkesčius. Bet tokia provokiška optacija įvyko tik todėl, kad galingoji Vokietija labai spaudė. Taigi būtų tikras pasityčiojimas sakyti, neva Lietuva visam tam „laisva valia“ pritarė“.
Kovoje dėl sienų pikčiausiu vokiečių priešu tapo Lenkija, bet nuo Lietuvos, atvirai keliančios teritorines pretenzijas Rytprūsiuose, jie taip pat nenuleido akių. Vokietijos ir Lietuvos santykiai nuo pat tų dienų, kai Lietuva tapo nepriklausoma, buvo labai įtempti. Pavyzdžiui, 1919 metų sausio pabaigoje Vokietijos gynybos ministerija pranešė, kad naujoji Lietuvos pasiuntinybė Berlyne rūpinasi, „kaip Vokietijos sąskaita būtų galima prie nepriklausomos Lietuvos valstybės prijungti tas Rytprūsių žemes, kuriose gyvena nemaža dalis lietuvių arba rusų valstiečių“. Tose Rytprūsių teritorijose, kurios buvo paliktos Vokietijai – ne tik Mozūruose ar Varmėje, bet ir Prūsų Lietuvoje, – vokiečiai stropiai registravo aktyvesnius lenkų ar lietuvininkų veiksmus, siejamus su tautiniu ar regioniniu tapatumu.
Pavyzdžiui, 1925 metais Labguvos apskrityje Nemunyne (dab. Golovkinas, vok. Nemonien arba Elchwerder, nuo 1946 m. rus. Головкинo – Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities centrinėje dalyje, prie Nemunyno upės žiočių – vert. past.) surengta lietuvininkų draugijų dainų švente susirūpino net Prūsijos Landtagas. Karaliaučiaus laikraštis „Königsberger Allgemeine Zeitung“ taip pat rašė apie „Didžiosios Lietuvos agitaciją Rytprūsiuose, kurioje esą dalyvavo keletas fanatiškų elementų ir užsimaskavusių kurstytojų“. Lietuvininkų tautinės mažumos draugijos energingai kratėsi tokių įtarimų: „Mes, Prūsų Lietuvos lietuvininkai, esame tokie patys Prūsijos piliečiai kaip ir Prūsų Lietuvos vokiečiai. Mums paniekinti savo gimtąją kalbą ar atsisakyti savo tautiškumo būtų lygiai taip pat negarbinga, kaip ir vokiečiams. Mūsų šventės ir koncertai yra mūsų meilės savo kilmei išraiška. O tai, kad Prūsų Lietuvos lietuvininkai yra lojalūs Vokietijos valstybės piliečiai, esame įrodę su kaupu. Bet prieš mus nukreiptas kurstymas rodo, jog siekiama, kad Rytprūsiuose nebeliktų nieko, kas lietuviška. Akivaizdu, kad teiginiai, neva už mūsų veiklos slepiasi Didžiosios Lietuvos propaganda, yra tik pretekstas ir bandymas pateisinti kovą su lietuvybe.“
Tokį protestą pasirašė Prūsų lietuvininkų susivienijimo, Tilžės giedotojų draugijos bei Tilžės lietuvininkų klubo nariai. Iš tikrųjų Vokietijai paliktose Rytprūsių žemėse buvo nedaug prolietuviškai nusiteikusių žmonių, kuriuos vokiečių valdžia persekiojo, tačiau ji teisinosi tuo, kad Klaipėdos krašte tariamai lietuviai su vokiečiais elgiasi taip pat. Tokius argumentus „užsisvajojusiems Tilžės lietuvininkams“ pažėrė Tilžės miesto laikraštis „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ ir paskelbė: „Priemonės, kuriomis lietuviai Klaipėdos krašte bando užgniaužti vokiškumą, yra didybės manijos pagimdyto nacionalizmo bei gėdingos primityvios azijinės kultūros išraiška. Tilžėje, Rytprūsiuose ir visoje Vokietijoje jos sukėlė tokį pasipiktinimą, kad pamažu pradedama suprasti, jog mūsų šalyje nebėra prasmės kaip nors toliau remti lietuvybę. Dėl tokio požiūrio kalti patys lietuviai, kurie Klaipėdos krašte elgiasi kaip laukiniai.“
Taigi nuo tų „laukinių“ reikėjo pradėti gintis. Tokiam tikslui pasienyje buvo prikurta įvairių draugijų, kurios, gavusios iš valstybės finansinę paramą, ėmė vykdyti kultūrinę užduotį. Ir jos turėjo nemenką pasisekimą.
