Istorija prasidėjo 1994-aisiais. Europos parko kūrimo pradžioje jaunas menininkas Gintaras Karosas (anuomet 26 m.) tiesiog gyveno idėja – sukurti išskirtinę šiuolaikinio meno erdvę dalyvaujant viso pasaulio, įvairių kultūrų menininkams.
Anuomet, rengdami jau antrąjį tarptautinį skulptūros simpoziumą, Gintaras su žmona Lina rašė ir plačiai siuntė laiškus, pristatančius idėją, viziją ir kviečiančius viso pasaulio menininkus prisidėti prie jos įgyvendinimo.
„Vieną naktį faksu atėjo žinia iš Japonijos – atsiliepė menininkė, norinti prisidėti kūriniu archajiška moteriškumo, balanso, harmonijos tematika, – prisiminė Europos parko kūrėjas, skulptorius Gintaras Karosas. – Japonija, jos kultūra ir estetika man buvo artima nuo studijų laikų.
Tai buvo pirmas kontaktas su menininke iš tokios tolimos, egzotiškos šalies. Norėjosi, kad ji sudalyvautų“.
Apie Lietuvą žinojo mažai
Šiandien paklausta apie aną, pirmąją viešnagę Lietuvoje, menininkė Tei Kobayashi mielai dalijosi prisiminimais ir šiandienos įžvalgomis:
„Lietuva buvo šalis, apie kurią žinojau labai mažai. Aš pasijutau gerbiama ir mylima nuo pat atvykimo momento. Toks gražus jūsų paprotys pasitikti žmogų oro uoste su gėlėmis ir šilta šypsena.
Lietuva 1939–1940 metais priėmė Japonijos diplomatą Chiune Sugihara, ambasadorių, nepaklususį savo šalies įsakymui neišduoti tranzitinių vizų persekiojamiems žydams, bėgusiems nuo nacių mirties nuosprendžio.
Viešnagė Europos parke ir „Yoni“ kūrimas buvo viena iš pačių svarbiausių mano gyvenimo patirčių. Noriu padėkoti muziejaus kūrėjui Gintarui Karosui už paramą, už tikėjimą tuo, ką aš įsivaizdavau. Jo svajonė skulptūrų parko forma skleisti grožį pasauliui Europos parke tapo realybe. Man garbė būti dalimi šios vizijos“, – pasakojo Tei Kobayashi.
Menininkės patirtis Europos parke išties buvo nepaprasta. Visų pirma, ji atvyko neturėdama planų kurti ilgalaikio, išliekančio meno kūrinio, tik, kaip jai buvo įprasta, surengti performansą, sukurti instaliaciją.
Tai buvo pirmas kartas, kai jos kūrybos rezultatas – ne tik renginys, ne tik vaizdo įrašas, bet ir ilgam išliekanti skulptūra.
Įamžino mokslininkės atminimą
T.Kobayashi savo kūrinį Europos parke dedikavo išskirtinei asmenybei, garsiai mokslininkei Marijai Gimbutienei, kuri tais pačiais, 1994 metais, vasario 2 dieną, būdama 73 metų, paliko šį pasaulį.
Vilniaus gydytojų šeimoje užaugusi M.Alseikaitė Gimbutienė patyrė karą, sovietinę ir nacistinę okupacijas. Pergyvenusi visus sunkumus, pasitraukusi iš Lietuvos į JAV, vėliau ji tapo žymia mokslininke.
Pripažinimą Marijai Gimbutienei atnešė jos Kurganų hipotezė apie indoeuropiečių kilmę ir palaipsnį pasklidimą dabartinėje Europos teritorijoje.
Mokslininkė itin daug dėmesio skyrė neolito laikotarpio, iki indoeuropiečių įsiveržimo į Europą, tyrinėjimams. Ji teigė, kad anuomet, „Senojoje Europoje“, vyravo kitokia – taiki ir idiliška, matristinės visuomenės socialinės sistemos, Deivės civilizacija, kurioje vyravo nematerialios vertybės ir kūrybiškumas.
Marijos Gimbutienės tyrinėjimai ir atradimai atskleidė svarbius naujus faktus ir prisidėjo prie naujo požiūrio formavimosi antropologijos, archeologijos, mitologijos srityse.
Įdomu, kad esama netiesioginio giminystės ryšio tarp M.Gimbutienės ir G.Karoso – garsiosios archeologės pavardė įrašyta Gintaro Karoso genealoginiame medyje.
Subtilus meno kūrinys
Skulptūrinę T.Kobayashi kompoziciją Europos parke pavadinimu „YONI: Marijos Gimbutienės atminimui“ sudaro trys skirtingo aukščio stulpeliai, sudaryti iš įvairiaspalvių, vienas ant kito suvertų akmeninių žiedų.
Tai itin darniai su aplinka susiliejantis kūrinys, savo subtilumu atliepiantis Rytų kultūros bruožus, siekį kalbėti simboliais, ir garsiosios mokslininkės Marijos Gimbutienės pasaulėžiūros aspektus.
Kūrinio idėja susijusi su mitologija, moteriškumo ir vyriškumo, gyvybiškumo samprata. „Yoni“ – tai pradžia, įsčios, šaltinis. Anot autorės, „dangus ateina į žemę per trijų kolonų sukurtą įėjimą“.
Meldėsi ąžuolų giraitės deivei
Praėjo 27 metai, tačiau Tei Kobayashi gyvai prisimena anuomet patirtus įspūdžius, Europos parke patirtą įkvėpimą, apmąstymus:
„Akmeninės kolonos aplink vandens telkinį, „Yoni: Marijos Gimbutienės atminimui“, yra kūrinys, skirtas Europos parko ąžuolų miško deivei. Tai atminimo ženklas Marijai Gimbutienei, kuri paliko šį pasaulį kiek anksčiau nei aš buvau pakviesta į Lietuvą kurti šios skulptūrinės kompozicijos, atlikti lyg ir pavasario šventės apeigų.
Žinojau apie Mariją Gimbutienę, lietuvę moterį, pašventusią savo gyvenimą visame pasaulyje garbinamų deivių tyrinėjimams, darbams šia tema. Trys kolonos, sustatytos aplink tvenkinį, skirtos dangaus energijai nukreipti į žemę, gyvybei kurti.
Vieną ankstyvą rytą vaikštinėjau tarp ąžuolų, miške ir atradau šį tvenkinuką, jame troškulį malšino stirna. Ši vieta buvo toli nuo įėjimo į skulptūrų parką, tai buvo tylus pasivaikščiojimas giraitėje. Šis miškas ir tvenkinys yra integrali meno kūrinio dalis.
Tai kraštovaizdžio (site-specific) meno kūrinys, skulptūrinė naujos gyvybės, gimstančios savo nepriklausomybę atkuriančioje šalyje, įkūnijimas. Lietuva buvo vėl betampanti savimi. Deivė suteikė jai savo palaiminimą.
Nors sovietinio režimo liekanų dar tebebuvo, šie likučiai buvo susiję ne su priespauda, o su rekonstrukcija, nauja pradžia, atgimimu.
Deivė pasirodo ąžuolų giraitėje, ji vėl pripildo žemę. Aš suvėriau akmenukus kaip maldos karoliukus, gyvenimo karolius į gyvenimo kolonas. Meldžiausi ąžuolų giraitės deivei, kad pajėgčiau sukurti kažką, skirtą džiaugtis gražios tautos atgimimu.
Marija Gimbutienė buvo palikusi šį pasaulį mažiau nei prieš metus. Jaučiau, kad būtų garbė dedikuoti šį „Yoni“ jai.
Anksčiau niekada nebuvau buvusi Lietuvoje. Jaučiau stiprų artumą žmonių jautrumui. Vakarai ir Rytai, regis, susijungė į vieną, gyvybės ir kalbos būdą. Aš pati, būdama rytietės motinos ir vakariečio tėvo vaikas, jaučiau giminingumą Lietuvos žemei ir žmonėms“, – dalijosi mintimis T.Kobayashi.
Kūrybos procesas užtruko
1994 m. vasarai artėjant į pabaigą, tarptautiniam skulptūros simpoziumui Europos parke pasibaigus, jo dalyviai išvyko. Tik T.Kobayashi liko. Pasiliko ir rudeniui, tęsti nebaigto darbo.
G.Karosas prisiminė, kaip pasibaigus simpoziumui skirtoms lėšoms, gelbėjo pati gamta, mat „prasidėjo grybų sezonas – pasigaminus miško teikiamų gėrybių, simpoziumas tęsėsi toliau“.
Menininkės kūrybinio sumanymo įgyvendinimo procesas buvo ilgas dėl techninių aspektų, detalių apdorojimo tuometine technika sudėtingumo (pragręžti siaurus akmenis jų nesuskaldžius), kruopštumo reikalaujančio darbo. Tačiau Tei turėjo lietuviams nelabai būdingą bruožą – negalima skubėti, užtruks tiek, kiek reikės.
Menininkė su dėkingumu prisimena kūrybinį procesą Europos parke:
„Man padėjo įgudęs akmens apdirbėjas, turėjęs daugiau nei keturiasdešimt metų darbo šioje srityje patirties, ir Europos parko įkūrėjas, pats menininkas, Gintaras Karosas.
Reziduojantis skulptorius Zigmas (Zigmondas Raicevičius), dirbęs asistentu į parką meno kūrinių kurti pakviestiems menininkams, man taip pat labai daug padėjo: ir šlifuodamas akmenis kartu su manim nuo ryto iki vakaro, ir laikydamas juos, padėdamas man suvokti kolonų grožį.
Jis rūpinosi mano kolonomis ir, kai manęs nebuvo, netgi atstatė vieną, septynių metrų aukščio koloną, kuri buvo nuversta neatsakingų moksleivių. Jis atsiminė akmenų seką, spalvų dermę, raudono lietuviško granito, rožinio marmuro, balto marmuro, žalio nefrito. Atstatyta kolona Zigmas rūpinosi ir ją mylėjo.
Aš niekuomet nepamiršiu tos meilės ir atsidavimo menui, kurį atradau Europos parke“, – teigė T.Kobayashi.
Atsilyginti svetingumu T.Kobayashi turėjo progą, kai kitais metais G.Karosas keliavo į Japoniją, į Hakonės muziejų po atviru dangumi, ir buvo pakviestas apsistoti menininkės namuose. Tai buvo įsimintina viešnagė išskirtinės atmosferos sename vienuolyno name, supamame sodo, tykaus lietaus garsų.
Paslaptingas kūrėjos atsivėrimas
Per skulptūros pristatymo renginį menininkė atliko performansą, kurio metu kalbėjo simboliais, kvietė įsiklausyti. Tas nebylus kalbėjimas, bylojantis juo daugiau, juo geriau žiūrovas geba suprasti, kas perteikiama ir susieti tai su savo vidiniu pasauliu, išjausti.
Menininkė prisimena:
„Skulptūros pristatymo dieną aš suvyniojau vieną iš kolonų ir save į purviną gimimo medžiagą (japoniškai vadinamas „Sarashi“), panirau į tvenkinį, po vandeniu. Išlipau kitoje pusėje, žengdama per purvą, tempdama drabužį per tvenkinį, iš vandens.
Jis buvo tari bambagyslė, jungianti mane su kolonomis, besitęsianti per tvenkinį, sunkus ir šlapias.
Traukiant medžiagą, besistengiant išvynioti koloną tuo pačiu įvyniojant save, medžiaga suplyšo. Gamta nukirto bambagyslę. Garsas sklido saulėlydžio prietemoje. Tamsa nusileido ir orą užpildė tik plyštančios medžiagos garsas. Tautų atsiskyrimo. Nepriklausomybės skelbimo. Girdėjau žmones verkiant. Lietuva buvo vėl laisva“, – dalijosi prisiminimais T.Kobayashi.
„Performansas buvo išskirtinis, tokio dar nebuvo Lietuvoje. Paslaptingas ir skausmingas menininkės pasirodymas buvo netikėta, šokiruojanti patirtis žiūrovams. Tai atvėrė naujus meno horizontus“ – teigė G.Karosas.
Menininkei visuomet buvo svarbu kalbėti apie moterį, būtinybę moterims būti stiprioms ir laisvoms, nevaržomoms žalingų prietarų ir tabu. Kalbėti apie valios, laisvo pasirinkimo galimybę, bet pirmiausia – apie žinojimą, kad šią galimybę turime, apie moters jautrumo galią.
„Deivės idėja, jos dieviškumo ištakos ir atgarsiai visuomenėje, garbinusioje deives, Marijos Gimbutienės tyrinėjimų ir darbų dėka tapo geriau suprantama.
Aš tikiu, kad jos dėka pasaulis ėmė labiau priimti moteriškąją galią. Moters jautrumas yra gerbiamas, moteris yra kūrėja, meilės ir taikos puoselėtoja. Deivė palaimino šį pasaulį stebuklinga atjauta“, – dėstė T.Kobayashi.
Menas yra nemirtingas
1994 metais užsimezgusi Lietuvos ir Japonijos kultūrų draugystė nenutrūko iki pat šiandien. Iš Japonijos vis atkeliauja jos ranka tušo technika kurtos atvirutės, pasikeičiama laiškeliais. Gera šiandien, praėjus kone trims dešimtmečiams, skaityti jautrius menininkės prisiminimus ir refleksijas:
„Man garbė būti vienai iš Europos parkui kūrusių menininkių. Esu laiminga būdama dalimi tos svajonės, kurią Gintaras Karosas turėjo prieš tiek daug metų, svajonės sukurti vietą, kur meno kūriniai vienas šalia kito kuria įkvėpimo ir grožio kupiną erdvę.
Menas yra nemirtingas. Aš jaučiu ramybę ir džiaugsmą žinodama, kad mano skulptūra gyvuos ilgiau nei mirtingųjų pasaulis. Šiandien aš matau „Yoni“ akmenines kolonas kaip linijas erdvėje. Metų laikų apibrėžimą. Gamtos apibrėžimą. Švelnų kūrybiškumo prisilietimą.
Ši viena iš daugelio ir vienintelė tokia T.Kobayashi ir Europos parko istorija, prasidėjusi prieš 27 metus, tėra tęsinys ir atspindys amžius trunkančios, Deivės civilizacijos laikus siekiančios amžinų vertybių istorijos.
***
2021-ieji – Marijos Gimbutienės (1921–1994) metai Lietuvoje ir pasaulyje, UNESCO minima sukaktis. Šiemet minimos 100-osios garsiosios archeologės ir antropologės gimimo metinės.
Europos parkas kviečia pažintį šiuolaikinį meną kitaip – neskubant, įsigilinant. Tai kitoks žvilgsnis į meno ir gamtos pasaulį, kur galimi ne paviršutiniški, tačiau gilūs ir įsimintini asmeniniai atradimai.
