Tai epinė penkių šimtmečių kelionė, pasakojanti apie kryžiaus žygius ir prekybą, marą, jūros mūšius ir kolonijinį projektą, kaip iškilo imperija, kurią venecijiečiai savo dialektu vadino Stato da Mar, ir buvo sukurta jos komercinė gerovė. Kryžiaus žygiai suteikė progą Respublikai pakilti į pasaulio sceną.
Venecijiečiai čiupo šią galimybę abiem rankomis ir pasipelnė. Daugiau nei penkiems šimtams metų jie tapo Viduržemio jūros rytinės dalies šeimininkais. Kai jūra nusiteikė prieš juos, jie kovėsi iš paskutiniųjų. Venecijos kelias į imperiją buvo kupinas daugybės nepaprastų kovų ir iššūkių – 1204 metais įvykęs Konstantinopolio apiplėšimas, žūtbūtinis varžymasis su Genuja ir desperatiška gynyba nuo turkų.
Venecija sukūrė uostamiesčių ir laivyno bazių imperiją, nukreipusią pasaulio gėrybes link jos prieplaukų. Taip miestas tapo turtingiausia vieta žemėje – švytinčia mozaika, sulipdyta iš to, ką ji nusipirko, išmainė, pasiskolino ir pavogė. Imperijos kūrimas buvo narsos ir dviveidiškumo, sėkmės, atkaklumo, prisitaikymo ir periodiškų katastrofų istorija.
Pirmiausia ši knyga – tai sakmė apie prekybą. Vienintelei Venecijai visame pasaulyje buvo lemta pirkti ir parduoti. Venecijiečiai buvo pirkliai iki pirštų galiukų, jie su moksliniu tikslumu apskaičiavo riziką, pajamas ir pelną. Raudonai auksinė šv. Morkaus vėliava su liūtu plevėsavo ant stiebų viršūnių kaip korporacijos emblema. Venecijiečių pradžios mitas ir pasiteisinimas buvo prekyba, dėl kurios juos dažnai koneveikė labiau į sausumą orientuoti kaimynai.
Miesto gerovė nesirėmė kažkuo apčiuopiamu – jis neturėjo nei žemės nuosavybės, nei gamtinių išteklių, nei žemės ūkio produkcijos ar gausios populiacijos. Čia tiesiogine prasme nebuvo tvirto pagrindo po kojomis. Fizinis išlikimas priklausė nuo trapios ekologinės pusiausvyros.
Venecija buvo galbūt pirmoji virtuali ekonomika, kurios gyvybingumas glumino pašaliečius. Ji nerinko jokio derliaus, išskyrus auksą, ir gyveno apimta nuolatinės baimės, – nutraukus jos prekybos kelius, visas didingas statinys galėjo tiesiog subyrėti.
Paremta amžininkų pasakojimais apie prekybą ir karus, jūreivystę ir piratavimą bei vietas, kuriose venecijiečiai plaukiojo ir žuvo, knyga „Fortūnos miestas“ yra puikus naratyvinės istorijos pavyzdys.
Prasidedanti Kristaus žengimo į dangų iškilmėmis 1000-aisiais ir pasibaigianti sprogimu prie Graikijos krantų bei katastrofiškomis naujienomis, kad portugalai atrado jūros kelią į Indiją, ji pakerės visus, kurie mėgsta Veneciją ir Viduržemio jūros pasaulį. Portalo lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
* * *
Tūkstančius metų – nuo ankstyvojo bronzos amžiaus iki tol, kol portugalai apkeliavo aplink Afriką, ir dar gerokai po to, – šis litosferos plokščių sprūdis buvo jūrinė magistralė, jungianti Vidurio Europą su Viduržemio jūros rytine dalimi, ir vartai į pasaulinę prekybą.
Į vieną ir kitą pusę palei prieglobstį teikiančias Dalmatijos pakrantes plaukiojo laivai su Arabijos, Vokietijos, Italijos, Juodosios jūros, Indijos ir Tolimųjų Rytų prekėmis. Ištisus amžius jie gabeno Baltijos gintarą Tutanchamono kapavietei, mėlyno fajanso rutuliukus iš Mikėnų į Stounhendžą, Kornvalio alavą Levanto lydykloms, Malakos prieskonius Prancūzijos rūmams, Kotsvoldo vilną Kairo pirkliams. Mediena, vergai, medvilnė, varis, ginklai, sėklos, pasakojimai, išradimai ir idėjos plaukė palei šias pakrantes į vieną ir kitą pusę.
„Stebina tai, – rašė XIII amžiaus arabų keliautojas apie Reino miestus, – kad juose, nors ir nutolusiuose į vakarus, yra prieskonių, kurių galima rasti tik Tolimuosiuose Rytuose, – pipirų, imbiero, gvazdikėlių, nardų aliejaus, kvapiosios sosiūrijos ir kvapiojo imbieručio, visko didžiuliais kiekiais.“
Prieskoniai atkeliaudavo Adrijos jūra. Tai buvo vieta, kur suėjo šimtai išsišakojusių kelių. Iš Britanijos ir nuo Šiaurės jūros, žemyn Reino upe, pramintais takais per teutonų girias, per Alpių perėjas, asilėnų vilkstinės skverbėsi iki įlankos šiaurinio galo, kur buvo iškraunamos ir rytietiškos prekės. Čia vyko perkrovimo darbai ir klestėjo uostai. Iš pradžių graikų Adrija, po to romėnų Akvilėja, galiausiai Venecija.
Prie Adrijos jūros būta visko: Adrija uždumblėjo, pakrantės lygumoje įsikūrusią Akvilėją 452 m. sugriovė hunų karalius Atila, tačiau vėliau suklestėjo Venecija, nes buvo nepasiekiama. Jai priklausė nedaug žemų pelkėtų salelių, išsibarsčiusių maliarijos kamuojamoje lagūnoje, kurią nuo žemyno skiria keli vertingi seklių vandenų kilometrai. Ši nieko gera nežadanti vieta taps tarpiniu prekybos centru ir vertėja skirtingiems pasauliams, Adrijos jūra – jos pasu.
Nuo pat pradžių venecijiečiai buvo kitokie. Pirmame greičiau idiliškame vaizdelyje, kurį paliko Bizantijos pretorinis prefektas Kasiodoras 523 m., vaizduojamas jų unikalus gyvenimo būdas, nepriklausomas ir demokratiškas:
Jūs turite daugybę laivų... [ir]... gyvenate kaip jūriniai paukščiai, su namais, išbarstytais... virš vandens. Jie remiasi į žemę, kurios tvirtumą užtikrina vien karklų pinučiai, tačiau jūs nedvejodami ginatės tokiu netvirtu pylimu nuo jūros bangų. Jūsų žmonės teturi vieną didelį turtą – žuvį, kurios pakanka jiems visiems.
Jūs neskiraite turtingo nuo vargšo, jūs maitinatės tuo pačiu maistu, jūsų namai panašūs. Jums nežinomas likusį pasaulį valdantis pavydas. Visą savo energiją jūs išeikvojate išgaudami druską. Joje išties glūdi jūsų klestėjimas ir galia įsigyti tų dalykų, kurių neturite. Nes jei esama žmonių, kuriems beveik nereikia aukso, nėra tokių, kurie netrokštų druskos.
Venecijiečiai tuo metu jau gabeno ir tiekė prekes kitų žmonių poreikiams patenkinti. Jie hidroponiškai užaugino, lyg magišku triuku iš pelkių iškėlė savo miestą, kuris pavojingai stūksojo ant nugramzdintų į dumblą ąžuolinių tašų. Jis buvo neatsparus jūros kaprizams, juk jie tokie nepastovūs. Išskyrus lagūnos kefales, ungurius ir jos druską, jis nieko neturėjo – nei kviečių, nei medienos, tik šiek tiek mėsos. Miestas buvo siaubingai pažeidžiamas bado akivaizdoje, vienintelis išsigelbėjims buvo laivyba ir prekių transportavimas. Laivų kokybė buvo labai jau prasta.
Prieš tapdama pasaulio stebuklu Venecija žadino smalsumą, jos socialinė struktūra buvo paslaptinga, o strategija įtartina. Be žemės buvo neįmanoma jokia feodalinė sistema, joks aiškus suskirstymas į riterius ir baudžiauninkus. Be žemės ūkio jos mainų objektas buvo pinigai. Kilmingieji bus prekybos magnatai, galintys vadovauti laivynui ir apskaičiuoti pelną grosso tikslumu. Gyvenimo sunkumai suvienijo visus Venecijos gyventojus solidariai patriotinei veiklai, kuri reikalavo savidrausmės ir lygybės, – tarsi laivo įgulą, kuri visa priklauso nuo jūros pavojų.
Veneciją išskyrė geografinė padėtis, pragyvenimo būdas, politinės institucijos ir religinis susisaistymas. Ji gyvavo tarp dviejų pasaulių: žemės ir jūros, rytų ir vakarų, vis dėlto nepriklausydama nė vienam iš jų. Ji išaugo būdama pavaldi graikakalbiams Konstantinopolio imperatoriams ir sėmė meną, ceremonialą ir prekybą iš bizantiškojo pasaulio.
Tačiau kartu venecijiečiai buvo katalikai, formaliai pavaldūs popiežiui, kurį Bizantija laikė antikristu. Gyvendami tokiose priešpriešose jie stengėsi išlaikyti tam tikrą laisvę. Venecijiečiai ne kartą nepakluso popiežiui, kuris reagavo ekskomunikuodamas visą miestą.
Jie priešinosi tironiškiems vyriausybės sprendimams ir sukūrė sau respubliką, vadovaujamą dožo, kurį jie supančiojo tokiais gausiais apribojimais, kad jis negalėjo iš svetimšalių priimti jokių dovanų, reikšmingesnių nei vazonas su augalu. Jie netoleravo pernelyg ambicingų didikų ir pralaimėjusių admirolų, kuriuos ištremdavo arba nubausdavo mirties bausme, išrado balsavimo sistemą korupcijai užkardyti, tokią painią kaip jų lagūnos kanalai.
Santykių su platesniu pasauliu kryptis buvo nustatyta anksti. Miestiečiai norėjo prekiauti visur, kur buvo galima gauti pelno be baimės ir nesąžiningų privilegijų. Tai buvo jų nuostata ir tikėjimas, kurį buvo pasiryžę aršiai ginti. Dėl to ir sulaukė įtarinėjimų.
„Kad pasiteisintų, jie pasakė daugelį dalykų... kurių aš neatsimenu, – tėškė XIV amžiaus dvasininkas, pamatęs, kaip Respublika išsisuka iš dar vienos sutarties (nors jis neabejotinai iki skausmo atsiminė smulkmenas), – išskyrus tai, kad jie yra išskirtiniai ir nepriklausys nei Bažnyčiai, nei imperatoriui, nei jūrai, nei sausumai.“
Bent nuo IX amžiaus jie turėjo bėdų tiek su Bizantijos imperatoriais, tiek su popiežiais dėl musulmonų Egiptui pardavinėjamų prekių, kurias galima panaudoti karuose. Neva laikydamiesi prekybos su musulmonais draudimo apie 828 m. jie sugebėjo iš Aleksandrijos pagrobti šv. Morkaus palaikus tiesiai prieš pat musulmonų muitinės pareigūnų nosis, paslėpę juos kiaulienos statinėje.
Paprastai išsisukdavo minėdami komercinę neišvengiamybę: „Nes mes negalime gyventi kitaip ir nežinome kaip, išskyrus prekybą.“ Vienintelė visame pasaulyje Venecija buvo skirta ekonominiam tikslui.
X amžiuje šalia Po upės Pavijoje vykstančiose didelėse mugėse jie pardavinėjo itin retas Rytų prekes: šermuonėlių kailius iš Rusios, rožinius audinius iš Sirijos, šilką iš Konstantinopolio. Vienas metraštininkas vienuolis matė imperatorių Karolį, tokį kuklų šalia savo svitos, pasidabinusios drabužiais iš rytietiškų audinių, kuriuos pirko iš venecijiečių pirklių. (Reiškiant dvasininkišką nepasitenkinimą, ypač kliuvo įvairiaspalviai audiniai su įaustomis paukščių figūromis – aiškiai piktinančios svetimšališkos prabangos daiktas.)
Savo ruožtu musulmonams jie gabeno medieną ir vergus – slavus*, kai šie dar nebuvo krikščionys. Venecija tuo metu užėmė puikiai tinkamą prekybos centrui vietą Adrijos jūros pakraštyje ir keičiantis tūkstantmečiams, 1000-aisiais, per Dangun žengimo šventę dožas Pjetras Orseolas II, žmogus, kuris „pranoko beveik visus ankstesnius dožus žmonijos pažinimu“, išplaukė į karo ekspediciją – ji padės Respublikai pasiekti turtinę gerovę, galią ir jūrinę šlovę.
Pasiekęs šios naujos epochos slenkstį miestas buvo netvirtai pakibęs tarp pavojaus ir galimybės. Venecija dar nebuvo kompaktiškas akinančio akmens miražas, kuriuo taps vėliau, nors gyventojų skaičius jau buvo ženklus. Prabangūs rūmai (palazzi) dar nesupo ilgo S formos Didžiojo kanalo vingio. Stebuklingas, ekstravagantiškas ir nuodėmingas karnavalo kaukių ir viešų reginių miestas dar laukė priešaky, už šimtmečių.
Vietoj to prie vandens telkėsi žemi mediniai namai, prieplaukos ir sandėliai. Venecija sudarė ne tiek vientisą darinį, kiek atskirų salelių ir nenusausintos pelkės plotų mozaiką. Atvirose erdvėse tarp parapijinių gyvenviečių žmonės augino daržoves, laikė kiaules ir karves, prižiūrėjo vynmedžius. Šv. Morkaus bažnyčia, kukli žymiosios katedros pirmtakė, neseniai buvo smarkiai išdegusi per politinę suirutę, per kurią dožas buvo nužudytas jos prieangyje, ir vėliau paskubomis paremontuota. Priešais ją plytėjo negrįsta sumintos žemės aikštė, dalijama kanalo ir iš dalies apsodinta vaismedžių sodu. Komerciniame miesto centre Rivo Alto – Rialte buvo prisigrūdę į Siriją ir Egiptą plaukiojančių jūrinių laivų. Visur virš pastatų kyšojo stiebai ir jų skersiniai.
Būtent Orseolo genialumas leido suprasti, kad Venecijos augimas, galbūt net pats jos išlikimas slypėjo toli anapus lagūnos vandenų. Miestas jau buvo pasiekęs palankių prekybos susitarimų su Konstantinopoliu ir, kovingojo krikščioniškojo pasaulio pasibjaurėjimui, išsiuntęs ambasadorius į keturis Viduržemio pakraščius sudaryti panašius susitarimus su musulmonais.
Venecijos ateitis glūdėjo Aleksandrijoje, Sirijoje, Konstantinopolyje ir Berberų krante (Šiaurės Afrikos pakrantėje), kur labiau pasiturintys ir toliau pažengę žmonės žadėjo prabangos prekes – prieskonius, šilką, medvilnę ir stiklą. Miestas užėmė idealią vietą joms perparduoti į Šiaurės Italiją ir Vidurio Europą.
Venecijos jūrininkams rūpesčių kėlė siaubingai nesaugi kelionė Adrijos jūra. Artimiausi miestui vandenys – Venecijos įlanka* buvo jam pavaldi, tačiau vidurinė Adrijos jūros dalis – pavojinga niekieno teritorija, kurioje patruliavo kroatų piratai. Nuo VIII amžiaus šie slavų kolonistai iš šiaurinio Balkanų regiono atsikėlė į Dalmatiją prie jos rytinių krantų. Tai buvo kraštovaizdis, sukurtas plėšikauti jūroje. Iš salų lindynių ir pakrantės užtakių išlįsdavo negilios grimzlės kroatų laivai ir pričiupdavo sąsiauriais į pietus plaukiančius pirklius.
Pusantro šimto metų Venecija vedė nenutrūkstamą kovą su šiais piratais. Varžymasis davė ne ką daugiau nei pralaimėjimą ir pažeminimą. Vienas dožas buvo užmuštas, kai vadovavo baudžiamajai ekspedicijai. Nuo to laiko venecijiečiai pasirinko mokėti duoklę už laisvą prieigą į atviras jūras. Dabar kroatai siekė išplėsti savo įtaką šiauriau palei pakrantę esantiems senoviniams romėnų miestams.
Orseolas šiai problemai pateikė aiškią strateginę viziją, kuri sudarys Venecijos politikos kertinį akmenį visus Respublikos gyvavimo amžius. Adrijos jūra privalo suteikti kelią venecijiečių laivams, kitaip jie amžinai bus uždaryti tarsi butelyje. Dožas įsakė daugiau nemokėti jokios duoklės ir parengė stiprų laivyną, kuris turėjo priversti paklusti.
Orseolo išvykimą ženklino viena tų pranašiškų ceremonijų, kurios tapo Venecijos istorijos charakteringa žyme. Gausi minia susirinko į mišias San Pjetro di Kastelo bažnyčioje netoli dabartinio arsenalo. Vyskupas įteikė dožui triumfo vėliavą, kuri galbūt pirmą kartą vaizdavo raudoname fone auksinį ir nesuvaldomą šv. Morkaus liūtą su karūna ir sparnais, letenose laikantį atverstą Evangelijos knygą, skelbiantį taiką, tačiau pasirengusį karui. Tuomet dožas ir jo kariauna sulipo į laivus ir pučiant vakarų vėjui, plaikstančiam bures, pajudėjo iš lagūnos į neramią Adrijos jūrą. Stabtelėję tik tam, kad Grade gautų papildomą tenykščio vyskupo palaiminimą, jie išplaukė Istrijos pusiasalio, išsišovusio Adrijos jūros rytuose, link.
Orseolo kampanija beveik galėjo tarnauti kaip šablonas tolesnei Venecijos politikai: tai buvo apgalvotos diplomatijos ir tikslaus jėgos panaudojimo mišinys. Laivynui plaukiant į pietus palei nedidelius pakrantės miestus – nuo Parenco prie Polos, nuo Osero prie Zaros, – piliečiai ir vyskupai išeidavo, kad pademonstruotų lojalumą dožui ir palaimintų jį su relikvijomis. Tuos, kurie dvejojo, sverdami Veneciją ir priešingą slavų grėsmę, buvo lengviau įtikinti, aiškiai pademonstruojant jėgą. Kroatai matė, kas artėja, ir pamėgino atsipirkti. Orseolo nepavyko pasukti atgal, nors jo užduotį sunkino pakrantės reljefas. Piratų tvirtovė buvo gerai apsaugota, užslėpta pelkėtoje Narentos upės deltoje ir nepasiekiama puolančiosioms pajėgoms. Ją dengė trys barjerinės salos – Lesina, Kurcola ir Lagosta, kurių akmeninės tvirtovės sudarė tvirtą kliūtį.
Pasinaudoję vietos žvalgyba venecijiečiai užpuolė iš pasalų laivą su narentanų genties didikais, grįžtančiais iš prekybos Italijos pakrantėje, ir panaudojo juos priversdami paklusti deltos kroatus. Jie prisiekė atsisakyti kasmetinės duoklės ir nebepuldinėti Respublikos laivų. Nepasidavė tik pakrantės salos. Venecijiečiai izoliavo jas vieną po kitos ir nuleido inkarus jų uostuose. Kurcola buvo šturmuota. Lagosta, „kurios gyventojai dažnai atimdavo prekes iš venecijiečių jūrininkų ir paleisdavo juos nuogus“, atkakliau priešinosi. Gyventojai manė, kad jų akmeninė tvirtovė neįveikiama. Venecijiečiai pradėjo pašėlusį jos puolimą. Kai jis nepavyko, dalinys prasiveržė stačiu taku į tvirtovės užnugarį ir užėmė bokštus, kuriuose buvo forto vandens atsargos. Gynyba žlugo. Gyventojai buvo išvesti surakinti grandinėmis, o jų piratų lizdas sugriautas.
Šia smogiamąja akcija Orseolas aiškiai parodė venecijiečių ketinimus ir dėl visa ko, kad joks iš pavaldžių miestų nepamirštų savo nesenų pažadų, grįžo tuo pačiu keliu, apsilankydamas netikėtai išgąsdintuose uostuose ir darsyk demonstruodamas jėgą, rodydamas įkaitus ir paimtas vėliavas.
„Iš ten, vėl praplaukęs pro anksčiau minėtą miestelį, jis keliavo atgal į Veneciją, kur pagaliau sugrįžo su dideliu triumfu.“ Nuo šiol dožas ir jo įpėdiniai priskyrė sau naują pagarbų titulą – Dux Dalmatiae – Dalmatijos kunigaikštis.
Jei ieškotume vieno momento, kuris žymėjo kilimo į jūrinę imperiją pradžią, jis buvo tuomet, kai dožas triumfuodamas grįžo į lagūną. Pergalė prieš narentanų piratus buvo didelės reikšmės įvykis. Jis trimitavo apie Venecijos dominavimo Adrijos jūroje pradžią, o jo išlaikymas tapo aksioma visiems amžiams, kol gyvavo Respublika. Adrijos jūra privalo būti Venecijos jūra, nostra chaxa, kaip jie pasakytų savo dialektu, „mūsų namai“, o jų raktas buvo Dalmatijos pakrantė. Tačiau tai niekada nebuvo taip paprasta.
