Tai jau ne pirmoji leidyklos išleista knyga apie prieš 35 metus Šiaurės Ukrainoje įvykusią baisiausią branduolinę avariją pasaulyje, tačiau šį kartą nagrinėjama ne pati tragedija ar jos priežastys, o tai, kas vyko ir tebevyksta po jos.
Ne vieną apdovanojimą pelniusi amerikiečių istorikė į dienos šviesą iškelia žmogaus sukeltos radiacijos poveikį kiekvienai gyvai būtybei. Knygoje atskleidžiamos šiurpinančios detalės apie tarptautinių organizacijų pastangas sumenkinti atominės elektrinės avarijos padarinius.
Raudonasis Kryžius ir „Greenpeace“ siekė pagelbėti aukoms, tačiau klimpo sovietmečio ir posovietinėse peripetijose. Branduolinę pramonę palaikantys užsienio diplomatai ir mokslininkai neigė faktą apie radiacijos sukeltą plataus masto visuomenės sveikatos krizę, o Černobylio istorija buvo sėkmingai pagražinta: oficialioje mirčių statistikoje aukų skaičius svyruoja nuo 31 iki 54. Iš tikrųjų pasklidusi jonizuojančiosios spinduliuotės apšvita vien Ukrainoje sukėlė nuo 35 000 iki 150 000 mirčių.
Ši katastrofa įtraukė milijonus žmonių ir pareikalavo virtinės kompleksinių veiksmų. Pirmoji knygos dalis skirta veikėjams, kurie reagavo iš karto ir įvertino bei likvidavo pasklidusios radiacijos padarinius. Antrojoje kalbama apie žmones, kurie liko užterštose teritorijose ir toliau gamina bei vartoja produkciją, nepaisydami juos gaubiančio radioaktyviųjų dulkių debesies.
Trečiojoje tyrinėjama Pripetės pelkynų, kur veikė Černobylio atominė elektrinė, ekologija bei istorija. Ketvirtojoje dalyje apie politiką pažvelgiama į sovietų vadovus, kurie įslaptino Černobylio situaciją ir šią tragediją panaudojo savo priešininkams šmeižti.
Penktojoje susitelkiama į sovietų tyrėjų medicininius atradimus. Šeštojoje aiškinamasi, kaip Černobylio situaciją valdė tarptautinės agentūros, Sovietų Sąjungai subyrėjus į dulkių debesį. Baigiamojoje dalyje aprašoma, kaip įvaldžiusieji išlikimo meną sugebėjo toliau gyventi pasikeitusioje aplinkoje.
Sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje padarytos žalos tiksliai neįvertino joks stambesnis tarptautinis tyrimas, Japonijos lyderiai buvo palikti kartoti daugelį tų pačių klaidų ir po 2011-ųjų Fukušimos branduolinės nelaimės.
Pasitelkdama dešimtmetį vykdytą archyvų duomenų analizę, taip pat Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje gautų interviu medžiagą, K. Brown atskleidžia visą pragaišties ir bandymų ją nuslėpti paveikslą. Mokslininkės išvados neišvengiamai verčia pripažinti faktą, kad judame link ateities, kuriai išlikimo vadovas dar turi būti parašytas.
„Po Černobylio katastrofos. Išlikimo vadovas“ tapo 2019 metų Nacionalinės knygų kritikų draugijos finalininke negrožinės literatūros kategorijoje, o žurnale „The Economist“ ši knyga apibūdinta kaip autoritetingas istorinių tyrimų, tiriamosios žurnalistikos ir poetinių reportažų derinys. Lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
* * *
Gilindamasi į šią istoriją, peržiūrėjau televizijos dokumentinius filmus ir skaičiau knygas apie Černobylį. Visur paprastai pateikiamas panašus siužetas. Laikrodis muša sekundes operatoriams valdymo skyriuje priimant lemtingus, neatšaukiamus sprendimus. Ausį veriančias pavojaus sirenas keičia visuomet šiurpiai pypsintys radiacijos matuoklių signalai. Dėmesys nukrypsta į plačiapečius, patrauklius slavus, stojiškai paminančius savo pačių saugumą. Smilkstančio reaktoriaus fone jie rūko, batu patrina nuorūkas ir grįžta gelbėti pasaulio iš šio naujo radioaktyvaus protagonisto nasrų. Tada drama persikelia į ligoninių palatas, kuriose tie patys vyrai būna sunykę iki griaučių ir pūvančio ant jų dar likusio kūno. Ir kai jau persisotini patamsėjusių kūnų vaizdais ir istorijomis apie žarnų pažeidimus, pasakotojas tarsi apverčia plokštelę ir užgieda kitą giesmelę, tikindamas, kad apžvalgininkai gerokai perspaudė dėl Černobylio avarijos rimtumo.
Į Černobylio atskirtosios teritorijos, trisdešimties kilometrų draudžiamosios zonos aplink jėgainę, iš kurios per kelias savaites po avarijos iškeldinti gyventojai, miškus leidžiasi žurnalistas. Jis mosteli pirštu į paukštį medyje ir paskelbia, kad ši teritorija tiesiog tarpsta! Nuotaiką praskaidrinančios muzikos fone pasigirstantis balsas sako, kad nors Černobylis ir buvo baisiausia katastrofa branduolinės energetikos istorijoje, pasekmės – minimalios. Nuo ūminio apsinuodijimo radioaktyviosiomis medžiagomis mirė tik penkiasdešimt keturi žmonės ir keli tūkstančiai vaikų susirgo nemirtinos formos skydliaukės vėžiu, kuris lengvai pagydomas. Tokių televizijai parengtų naratyvų raminamosios piliulės veikia išties magiškai. Šiurpą keliančios branduolinių avarijų detalės išnyksta, kartu užmarštin nugrimzta ir klausimai, kuriuos jos kelia. Šios istorijos įtraukia savo specialiaisiais efektais bei žmogiškąja drama, palikdamos viltį, kad ateityje taip nenutiks, ir, svarbiausia, palengvėjimo jausmą, kad tai nutiko ne tau. Susitelkdamos į sekundes iki sprogimų, o tada į saugiai po sarkofagu paslėptas radioaktyviąsias atliekas, dauguma šių istorijų apie Černobylį užtemdo pačią avariją.
Tik penkiasdešimt keturios mirtys? Ir tai viskas? Tikrinau JT agentūrų interneto svetaines, kuriose nurodomas aukų skaičius svyruoja nuo trisdešimt vienos iki penkiasdešimt keturių. 2005 metais JT Černobylio forume numatoma, kad ateityje mirti nuo vėžio dėl Černobylio sukeltos radiacijos gali nuo 2000 iki 9000 asmenų. Reaguodama į forumo duomenis, organizacija „Greenpeace“ pateikė daug didesnius skaičius: 200 000 asmenų jau mirė, o ateityje bus dar 93 000 mirtinos formos vėžio atvejų. Prabėgus dešimtmečiui, Černobylio pasekmes gaubiančios prieštaros nenutyla. Pasiekia žinios, kad Černobylio zonoje nuo mutacijų gaišta paukščiai, bet žurnalistai mus informuoja, kad šioje zonoje atsinaujina vilkų ir šiaurinių elnių populiacijos. Visuomenė paliekama mokslinėje aklavietėje. Pagrindinės žiniasklaidos priemonės pateikia konservatyviausius skaičius: mirė trisdešimt vienas–penkiasdešimt keturi žmonės. Tiesa yra ta, kad galutinis mirčių skaičius taip ir liks nežinomas.
Kodėl nežinome daugiau? Ne vieną dešimtmetį mokslininkai visame pasaulyje reikalavo didelės apimties, ilgalaikio epidemiologinio Černobylio avarijos pasekmių tyrimo. Toks tyrimas niekada taip ir nebuvo atliktas. Kodėl? Ar buvo ketinimų išnarplioti painiavą dėl Černobylio padarytos žalos? Atotrūkis tarp JT ir „Greenpeace“ mirties atvejų vertinimų, kuris yra Didžiojo Kanjono dydžio, slepia daug neaiškumų. Mano tikslas – šioje knygoje pateikti tikslesnius skaičius, rodančius, kokią žalą padarė ši avarija, ir suteikti aiškesnį suvokimą, kokių padarinių ta nelaimė sukėlė sveikatai bei aplinkai.
Gerai nesuvokdami Černobylio pasekmių, žmonės lieka įstrigę tame pačiame vaizdo kadre, kuriame vis sukasi ta pati scena. Po Fukušimos avarijos 2011 metais mokslininkai visuomenei paskelbė neturintys tikslių žinių apie tai, kokį poveikį žmonėms daro mažos radiacijos dozės. Jie gyventojų prašė kantrybės, dešimties–dvidešimties metų, kol analizavo šią naują katastrofą, lyg ji būtų buvusi pirmoji. Jie ragino žmones neimti pernelyg nerimauti. Jie spėliojo ir išsisukinėjo, tarsi perrašydami sovietų istoriją, nutikusią prieš dvidešimt penkerius metus. Ir tai atveda prie esminio klausimo: kodėl visuomenės ir po Černobylio elgiasi taip pat, kaip iki šios katastrofos?
Turiu ir kitų klausimų: koks yra gyvenimas, kai ekosistemos ir organizmai, tarp jų ir žmonės, maišosi su technologinėmis atliekomis ir tampa neatskiriama visuma? Kaip sugebėti atsitiesti ir gyventi toliau po tokio visa apimančio socialinio, aplinkos, karinio nuniokojimo, kokį patyrė Černobylio draudžiamosios zonos bendruomenės XX amžiuje? Sužinojau, kad Černobylis nebuvo pirmoji katastrofa, įvykusi šioje teritorijoje. Dar gerokai iki to laiko, kai Černobylio apylinkės tapo branduolinės avarijos sinonimu, jos buvo virtusios fronto linija per du pasaulinius karus, vieną konvencinį, kitą civilinį karą, Holokaustą, be to, patyrusios du badmečius ir tris politinius valymus, po kurių tapo Šaltojo karo bombardavimo poligonu. Dėl šių priežasčių teritorijos aplink Černobylio zonas, kuriose ir toliau gyvena žmonės, – gera vieta patyrinėti tolimiausioms žmogaus ištvermės riboms antropoceno amžiuje, epochoje, kurioje žmogus yra planetos pokyčių varomoji jėga.
Būtent tokie klausimai ir paskatino mano keliones į Černobylio zoną bei aplink ją. Atsakymų pradėjau ieškoti centriniuose buvusių sovietinių respublikų archyvuose ir radau pranešimų apie plačiai paplitusius sveikatos sutrikimus, nulemtus po Černobylio sprogimo pasklidusios radiacijos. Norėdama įsitikinti, nuvykau į provincijos archyvus, kuriuose aptikau su sveikata susijusią statistiką iki rajono lygmens. Kad ir kur nuvykdavau, rasdavau įrodymų, kad Černobylio avarijos paskleista radiacija užterštose teritorijose sukėlė tikrą visuomenės sveikatos katastrofą. Tai patvirtino net KGB medžiaga. Sovietų vadovai uždraudė aptarinėti Černobylio pasekmes žiniasklaidoje, todėl duomenys, kuriuos radau, buvo klasifikuojami kaip „tik vidiniam naudojimui“. Pagaliau 1989 metais buvo panaikinti informacijos apribojimai žiniasklaidai ir informacija apie rimtus sveikatos sutrikimus pasiekė sovietų bei tarptautinę spaudą. Sužinoję, kad gyvena nesaugioje aplinkoje, įtūžę protestuotojai reikalavo padėti jiems persikelti iš užterštos teritorijos. Panikuodami dėl didėjančių išlaidų, vadovai Maskvoje kreipėsi pagalbos į Jungtinių Tautų agentūras. Dvi JT agentūros pateikė vertinimus, palaikančius sovietų vadovų tvirtinimus, esą radiacijos dozės buvo per mažos, kad sukeltų sveikatos sutrikimų.
Šią dramą stebėjau tyrinėdama archyvus Vienoje, Ženevoje, Paryžiuje, Vašingtone, Florencijoje bei Amsterdame ir norėjau pažvelgti, kaip po Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) žlugimo Černobylio padarytą žalą viešumoje ima vertinti tarptautinės agentūros. Deja, sužinojau, kad bendrose pastangose sumenkinti tai, kas buvo skelbiama kaip didžiausia branduolinė katastrofa pasaulyje, esama nemažai neišmanymo. Tarptautiniai diplomatai išsisukinėjo ir ieškojo kliūčių Černobylio tyrimams, nes stambių branduolinių valstybių vadovai tuomet jau buvo pastatę į pavojų milijonus žmonių, leisdami jiems būti veikiamiems pavojingų radioaktyviųjų izotopų Šaltojo karo laikotarpiu, kai buvo gaminami ir bandomi branduoliniai ginklai. Pradėdami suvokti šį faktą, XX a. dešimtajame dešimtmetyje amerikiečiai ir europiečiai savo vyriausybes ėmė duoti į teismą. Šiame globaliame kontekste Černobylis nebuvo didžiausia branduolinė avarija žmonijos istorijoje. Tai buvo perspėjimo signalas, nurodantis kitas nelaimes, slepiamas Šaltojo karo nacionalinio saugumo režimų.
Iš viso per ketverius metus, dviejų padėjėjų padedama, nagrinėjau dvidešimt septynis archyvus buvusioje SSRS, Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pildžiau prašymus gauti informacijos ir prašiau, kad medžiaga būtų išslaptinta. Neretai būdavau pirmoji šias bylas peržiūrėjusi tyrėja. Susitelkiau į pagrindinius žaidėjus – sovietų vyriausybę, Jungtines Tautas, „Greenpeace International“ bei galingiausią JT rėmėją JAV vyriausybę. Norėdama įsitikinti, kad mano archyvuose atrandama stulbinama istorija yra teisinga, ieškojau būdų visapusiškai patikrinti dokumentus. Apklausiau trisdešimt šešis asmenis: mokslininkus, gydytojus ir civilius, kurie gyvendami su branduolinės katastrofos pasekmėmis patys tapo specialistais. Lankiausi fabrikuose, institutuose, miškuose ir užterštų teritorijų pelkėse. Kalbėjausi su miškininkais, biologais bei Černobylio zonos gyventojais ir dalyvavau mokslinėse konferencijose, siekdama sužinoti, kaip išmokti vertinti taršos gamtai padarytą žalą.
Dėl sovietų draudimo prieiti prie duomenų apie Černobylį ir įprastos praktikos slėpti archyvinę medžiagą dvidešimt ar trisdešimt metų po įvykio dauguma dokumentų apie šią nelaimę dienos šviesą išvydo visai neseniai. Iki šiol istorijose apie Černobylį buvo pasikliaujama liudininkų pasakojimais ir nepatvirtintais gandais. Rašydama šią knygą prisiekiau, kad nepatikėsiu kiekviena sentimentalia istorija ir nesileisiu į keliones po vaikų klinikas pažiūrėti į sergančius vaikus, kurie galbūt susirgo dėl Černobylio arba visai ne dėl jo. Ryžausi pagrįsti įrodymais kiekvieną teiginį, jį visapusiškai patikrinti ir kaip savo vadovu naudotis archyvais. Istorikai žavisi archyvais, nes jie leidžia sugrįžti į įvykio vietą. Taip, išties svarbu, ką mano tyrimo subjektai sako šiandien, tačiau dar svarbiau tai, ką jie sakė ir darė prieš trisdešimt metų.
1986 metų balandžio 26 dieną sprogo didelės ir besiplečiančios Černobylio atominės elektrinės, esančios Sovietų Sąjungos respublikos Ukrainos šiaurėje, ketvirtasis reaktorius. Fotožurnalistas Igoris Kostinas rizikavo gyvybe fotografuodamas gesinti radioaktyviojo pragaro narsiai bėgančius vyrus švino prijuostėmis. Kostino darytos nespalvotos nuotraukos neperteikia šių vyrų vaiduokliškai blyškių veidų. Didelės radiacijos dozės sukelia paviršinių odos kapiliarų spazmus, todėl veidai tampa keistai išblyškę, lyg būtų išpudruoti prieš einant į sceną. Sovietų vadovai žmonių šiuo kritiniu metu neperspėjo ir nenurodė likti namie. Fotografijos, kuriose šeimos Kijeve mėgaujasi gegužės šventėmis praėjus savaitei po avarijos, dabar atrodo itin sardoniškai. Dieną prieš šventinius laisvadienius, didžiai miesto valdžios nuostabai, radiacijos lygis Kijeve staiga šoktelėjo iki 30 µSv/h (mikrosivertų per valandą), daugiau nei šimtą kartų viršydamas gamtinį radiacinį foną iki avarijos.
Gavus nurodymus iš Maskvos, šventiniai renginiai Kijeve vyko, kaip ir planuota. Paradas truko visą dieną, pro tribūną pučiamųjų orkestro ritmu žygiuojant vienai mokinių kolonai po kitos. Jie nešė vadovų, kuriuos laikė pasitikėjimą keliančiais sektinais pavyzdžiais, portretus. Vakarop vaikams pasidarė sunkiau kvėpuoti. Jų veiduose pasirodė neįprastai ryškus raudonis, tarsi nudegimo saulėje žymės. Kitą savaitę nuosaikaus būdo Ukrainos sveikatos apsaugos ministras Anatolijus Romanenka buvo išstumtas ant pakylos padaryti viešo pranešimo apie avariją. Jis paskelbė, kad radiacijos lygis Kijeve mažėja, bet nepaminėjo, kuria kryptimi plaukia radioaktyvieji izotopai.
Fizikai pasakytų, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Gegužės švenčių įvykių apžvalgos nefiksavo, kaip tarsi milžiniškas organinis filtras įkvepia ir iškvepia dveji su puse milijono plaučių. Pusė radioaktyviųjų dalelių, kurias kijeviečiai įkvėpė, išliko jų kūne. Šio nuostabaus miesto medžiai ir augalai dirbo savo darbą, apvalydami orą nuo jonizuojančiosios spinduliuotės. Kai vėliau rudenį nuo jų nukrito lapai, juos reikėjo tvarkyti kaip radioaktyviąsias atliekas. Štai koks stulbinamas gamtos gebėjimas sugerti radioaktyviųjų medžiagų pliūpsnius po branduolinio sprogimo.
Teisybės dėlei verta pasakyti, kad sveikatos apsaugos ministras Romanenka nežinojo, kas vyko su radionuklidais, užklojusiais jo gimtąjį miestą. Jis neturėjo radiacinės medicinos žinių. Sveikatos apsaugos ministerijoje apie tai šiek tiek nutuokė tik viena jauna daktarė. Ji buvo išklausiusi trumpą paskaitų kursą apie branduolines avarijas ir netrukus tapo ministerijos specialiste šioje srityje. Ji kitiems gydytojams bei partijos vadovams paaiškino skirtumus tarp rentgeno, remo, bekerelio bei tarp beta ir gama spinduliuotės. Visuomenės sveikatos ir civilinės gynybos pareigūnams avarija buvo visiškas netikėtumas, nes branduolinės energetikos fizikai visuomenei metų metais kartojo, kad branduolinė energija yra visiškai saugi, o tuo metu slaptas Sveikatos apsaugos minis-terijos skyrius tyliai tvarkėsi su pavojingomis branduolinėmis avarijomis, kurios vargino sovietų branduolines įmones. Visuomenės sveikatos pareigūnai liko apsikvailinę, neturėdami nei išmanymo, nei gebėjimų suvaldyti branduolinę katastrofą.
Avarija įtraukė šimtus, paskui tūkstančius, o galiausiai šimtus tūkstančių žmonių į trimatę erdvę aplink įvykio vietą. Sraigtasparnių pilotai kilo virš reaktoriaus, kad numestų ant jo 2400 tonų smėlio, švino ir boro mišinio – taip buvo bandoma užgesinti smilkstančias žarijas. Vienas sraigtasparnis atsitrenkė į kraną ir sudužo, žuvo keturi vyrai. Kariai pasikeisdami bėgo ant trečiojo reaktoriaus stogo ir kastuvais numetinėjo sprogusio reaktoriaus iššautus grafito gabalus. Angliakasiai po išsilydžiusia reaktoriaus šerdimi dvidešimt septynių metrų gylyje kasė tunelį, kad būtų pastatyta apsauginė siena. Statybininkai statė užtvankas radioaktyviam Pripetės upės vandeniui sulaikyti. Įtardami sabotažą, KGB tyrėjai naršė dokumentų spintas, kompiuterių duomenis ir bandė įlįsti į ligoninių lovose mirštančių, per avariją išgyvenusių asmenų galvas. Balandžio 27 dieną kariuomenės pareigūnai iš atominio Pripetės miesto išlydėjo 44 500 gyventojų. Per kitas dvi savaites jie perkėlė dar 75 000 žmonių iš aplinkinės trisdešimties kilometrų zonos, kuri buvo pervadinta „draudžiamąja zona“.
Iš paskos sovietinei armijai, bandančiai įvertinti padarytą žalą, sekė radiaciją matuojantys tikrintojai bei medicinos personalas. Šauktiniai rausė asfaltą, plovė pastatus ir šalino viršutinį dirvos sluoksnį, vykdydami planą, kuriuo siekta, kad savo namus palikusios bendruomenės čia vėl galėtų sugrįžti gyventi. Vis dėlto kaskart pasikeitus vėjo krypčiai plūstelėdavo nauja radioaktyviųjų dulkių banga ir vaikinai turėdavo viską valyti iš naujo. Kas sakė, kad sovietų vadovai nėra kapitalistai, buvo neteisūs. Kaip ir užsiimantieji verslu bet kurioje pasaulio vietoje, jie pirmenybę teikė ne saugumui, o gamybai. Užuot pasirūpinę apsauga ir uždarę nelaimės vietą, leisdami galingiausiems radioaktyviesiems izotopams skilti keletą mėnesių ar metų, jie skubinosi įgyvendinti planą, kad Černobylio jėgainė kuo greičiau vėl imtų veikti visu gamybos pajėgumu.
Sovietų žurnalistai Černobylio istoriją pateikė kaip pasakojimą apie drąsių, nesavanaudiškai pasiaukojančių „likvidatorių“ (valymo operacijos vykdytojų), susigrūmusių su radioaktyviais gaisrais, pastangas. Archyvinė medžiaga atskleidžia, kad ne visi elgėsi taip garbingai. KGB ieškojo keleto tūkstančių jėgainės darbuotojų ir karių, kurie metė savo pareigas ir pabėgo. Į apleistą Pripetę sliūkino ilgapirščiai, vogė kilimus, motociklus, baldus, kuriuos vėliau kitur parduodavo.
Gegužės 6 dieną sovietų pareigūnai pasauliui paskelbė žinią, kad reaktoriaus aktyviojoje zonoje siautėjęs gaisras užgesintas. „Pavojus nebegresia“, – skelbė jie. Tai buvo netiesa. Ugnis ir toliau liepsnojo, kol sudegė visas grafitas. Įslaptinta medžiaga rodo, kad radioaktyviosios dujos iš nelaimės vietos veržėsi dar visą savaitę, o piką pasiekė gegužės 11 dieną. Sovietų pareigūnų vertinimais, 3–6 procentai reaktoriaus išgaravo į orą ir į aplinką išmetė apie 50 milijonų kiurių radioaktyviųjų iškritų. Vėlesniu tyrimu, atliktu po SSRS griūties, nustatyta, kad per gaisrą sudegė 29 procentai kuro ir iš viso į aplinką pasklido netoli 200 milijonų kiurių radiacijos. Tokia tarša palygintina su itin didele branduoline galvute, prilygstančia keturioms Hirošimos dydžio bomboms.
Prabėgus keletui mėnesių po sprogimų ir paaiškėjus siaubą keliančiam katastrofos mastui, sovietų pareigūnai ėmė rašyti vis daugiau vadovų piliečiams, gyvenantiems pokatastrofinėje tikrovėje. Jie spausdino išlikimo vadovus gydytojams, gydantiems Černobylio avarijos paveiktus pacientus, kolūkiečiams, dirbantiems radioaktyviuose ūkiuose, agronomams bei maisto perdirbėjams, paverčiantiems radioaktyvius produktus plataus vartojimo prekėmis, vilnos, tekstilės, odos dirbinių gamintojams ir viešųjų ryšių specialistams, turintiems dirbti su nerimaujančia visuomene. Daugybė tokių vadovų, skirtų specialiai šiai katastrofai, buvo išleisti tūkstančiais egzempliorių. Deja, sovietų išlikimo vadovai buvo riboti dėl to, ko juos rašantieji negalėjo sakyti. Norėčiau pateikti geresnį vadovą, patariantį, kaip išgyventi branduolinės katastrofos šešėlyje, tokį, kuriame Černobylio archyvai panaudojami suburti visiems dalyviams: operatoriams, gydytojams, žemės ūkio darbininkams ir radiacijos tikrintojams, kad būtų atgaivintos pamokos, kurias suteikė izotopai, dirva, vėjas, lietus, dulkės, pienas, mėsa bei visa tai į save sugėrę kūnai.
