Nuo XV a. čia gyveno totoriai. Kaunas miesto gynybinėje sienoje turėjo tris vartus: Totorių, Vilniaus ir Neries.
Į pagalbą kovai su kryžiuočiais pirmasis totorius pasikvietė dar kunigaikštis Gediminas, o daugiausiai jų į LDK persikėlė Vytauto Didžiojo laikais.
Kaip lentos atidengimo ceremonijoje kalbėjo buvęs ilgametis Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Jonas Ridzvanavičius, viduramžiais totoriams, gyvenusiems miestuose, būdavo skiriama teritorija paprastai miesto pakraštyje. Ta teritorija lenkiškai buvo vadinta „Tatarski konec“ (Totorių galas, pakraštys). Tokius priemiesčius turėjo daugelis miestų – Gardinas, Minskas, Naugardukas. Vilniuje toks totorių priemiestis – Lukiškės.
„Totoriai vartus, esančius prie jų priemiesčio, prižiūrėjo ir saugojo. Čia buvo ir jų mečetė, kuri sudegė 1795 m., o remiantis kitais duomenimis, – 1812 m., – pasakojo J. Ridzvanavičius. – Tiksli jos vieta nežinoma, nurodoma, kad prie Nemuno. Totoriai turėjo savo kapines, kurios buvo Skavų kaime. Dabar tai vieta, esanti tarp A. Mickevičiaus ir S.Daukanto gatvių, nuo Kęstučio gatvės šiek tiek į Nemuno pusę. Čia yra miesto centras, o seniau buvo pakraštys.
Šios kapinės panaikintos 1850 metais, naujoms kapinėms skirta vieta Karmelitų kapinėse, prie dabartinės totorių mečetės. XIX a. viduryje miestas plėtėsi, totorių priemiestyje atsirado Didžioji totorių gatvė (dabartinė I. Kanto g.) ir Mažoji totorių gatvė (dabartinė D. Poškos g.). Šių gatvių pavadinimai pasikeitė 1921–1930 metais, buvusi Ūkio gatvė pervadinta į Totorių gatvę“.
Pažymint 700-metį nuo pirmosios lietuvių sąjungos su totoriais sudarymo, šie metai Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Lietuvos totorių kultūros ir istorijos metais. Kaip rašoma šia proga išleistame Kauno apskrities totorių bendruomenės informaciniame biuletenyje, totoriai kariavo ne tik Žalgirio mūšyje, bet ir kitose svarbiose Lietuvai kovose. Jie sudarė asmeninę Vytauto sargybą.
Totoriai Vytautą labai gerbė, vadino jį Watad, – tai reiškia atramą Islamui. Lietuvos totoriai Vytautą dar vadino Baltuoju chanu. Atvykę į LDK ir eidami karinę tarnybą už tai totoriai gaudavo žemės ir kilmingųjų privilegijas. Lietuvos žemė ir valstybingumo idėja tapo totorių savastimi.
Atminimo lentos ceremonijoje sveikinimo kalbas sakė Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, Kauno miesto savivaldybės komiteto pirmininkė Jūratė Norvaišienė, dabartinis Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius. Lentos įrengimą finansavo Kauno miesto savivaldybė.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje šiomis dienomis atidaryta paroda „Totoriai – Lietuvos kariai“, pažymint didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gediminas sąjungos su totoriais kovoje prieš kryžiuočius 700-metį. Totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir ypač jos karybos istorijoje.
Jie sudarė stambius nacionalinius kovinius dalinius, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas, dalyvavo visuose XVI–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su vidaus ir išorės priešais, XIX a. sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią.
Kaip pažymėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Arvydas Pociūnas, daugiausiai žinome apie totorių dalyvavimą Žalgirio mūšyje, tačiau jie kovėsi ir Oršos, Salaspilio mūšiuose, taip pat Vienos mūšyje, nusiųsti Radvilos. Totoriai nuo 1717 m. turėjo reguliarius dalinius, o po 1776 m. Lietuvos kariuomenės performavimo buvo sudaryti jų priešakinės sargybos pulkai.
Paroda, pristatanti totorius, kaip karius, veiks iki gruodžio 31 d. Tarp eksponatų – įvairūs dokumentai, uniformos, ginkluotė, kuri kito nuo lankų ir kardų iki pistoletų, trumpų šautuvų, lenktų kardų ir ilgų iečių.
Šiandien Lietuvoje gyvena apie 3000 totorių, nors sovietmečiu dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų šiai bendruomenei grėsė visiška asimiliacija ir išnykimas. Šiuo metu didžiausios totorių bendruomenės yra Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse.
Parodos partneriai – Kauno apskrities totorių bendruomenė ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Parengta pagal KPD informaciją
