Pirmą kartą istorijoje abi tautos viena nuo kitos buvo atskirtos tik tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo. Antrą kartą politinė atskirtis įvyko po 1990-ųjų ir tęsiasi iki šių dienų. Žvelgiant iš tokios perspektyvos jokia kita kaimyninė tauta – nei latviai, nei lenkai, nei rusai – neturėjo tokios ilgos bendros istorijos su lietuviais.
Rūsčio Kamuntavičiaus „Gudijos istorija. Baltarusijos istorija“ (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) nėra parašyta pagal principą „kaip iš tikrųjų buvo“, vardinant įvykius ir procesus, kurie kadaise įvyko. Jos tikslas yra palyginti lietuvišką ir gudišką pasakojimą apie iš esmės bendrą praeitį, apimančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.
Kodėl šie pasakojimai skiriasi? Kas lemia, kad Lietuvoje nusistovėjo vienos, o Gudijoje kitos „tiesos“? Kokią įtaką tai daro tautų formavimuisi ir bendravimui vienai su kita? Išskirtinis dėmesys skiriamas XIX, ypač XX, amžiaus abiejų tautų istorinio kelio vyksmui – kokie buvo šio kelio panašumai, kaip radosi ir plėtojosi skirtumai?
Knygoje siekta papasakoti Gudijos istoriją per mūsų pačių praeities matymo prizmę ir istorinį kontekstą.
Pateikiame jos skyrių „Didieji kunigaikščiai – valstybės kūrėjai, XIV amžius“.
* * *
Lietuvos didieji kunigaikščiai yra abiejų – lietuvių ir gudų – tautinių pasakojimų herojai. Jie kovojo su Kryžiuočių ir Livonijos ordinais iki šie buvo palaužti didžiausiame ir svarbiausiame mūšyje 1410 metais, vienijo ir plėtė valstybės žemes į rytus, kol LDK tapo didžiausia ir svarbiausia regione. Šiems žmonėms statomi paminklai Lietuvoje ir Gudijoje, čia jie garbinami, puoselėjami ir linksniuojami mokyklose.
Mindaugo, kaip valdovo, iškilimas siejamas su vaikščiojimu peilio ašmenimis – pilietiniu karu ir svarbių teritorijų praradimais. Už pagalbą karūnuojantis Mindaugas užrašė Žemaitiją Livonijos ordinui, o iš karto po karūnacijos, pilietinio karo ir Haličo intervencijos akivaizdoje, šiai kunigaikštystei atidavė savo „sostinę“ Naugarduką. Galų gale vis tiek buvo nužudytas. Tai įvyko 1263 metais. Lietuvą valdyti perėmė jo žudikas – Žemaitijos kunigaikštis Treniota. Vėliau – keli dešimtmečiai spontaniškų ir brutalių įvykių.
Šiame pradiniame chaotiškame valstybės kūrimo etape labai svarbus buvo Vaišelgos, vienintelio po tėvo mirties likusio gyvo Mindaugo sūnaus, vaidmuo. Vaišelga buvo pirmasis Lietuvos istorijos pasakojime žinomas stačiatikybę priėmęs kunigaikštis ir vienintelis kada nors Lietuvą valdęs stačiatikis. Taip prasidėjo lietuvių kunigaikščių kūrimasis Rusios žemėse: lietuvių kunigaikštis priima stačiatikių tikėjimą (1245), o žemės (šiuo atveju Naugardukas, kuriame Vaišelgą 1253–1254 metais įkurdino tėvas) jungiamos prie Lietuvos valstybės.
Vaišelga minėtinas kaip pirmasis Lietuvos valdovas, kuris, kaip teigė amžininkai, iš žiauraus pagonio virto karštai tikinčiu krikščioniu. Po Mindaugo ir dviejų jo sūnų nužudymo Vaišelga pabėgo į Pinską, esantį dabartinės Gudijos pietuose, į vakarus nuo Turovo, kur surinko vietinę kariuomenę ir jau 1264 metais grįžo į Naugarduką.
Vietos bajorų padedamas nužygiavo į Lietuvą keršyti Daumantui ir Treniotai už tėvo nužudymą, ten užėmė abu opozicijos centrus – Nalšią ir Deltuvą ir įtvirtino savo valdžią. Treniota buvo nužudytas Mindaugo sąjungininkų, o Daumantas (Nalšios kunigaikštis) pabėgo į Pskovą; Suksė, kitas įtakingas Nalšios kunigaikštis, pabėgo į Livoniją. 1264 metais Vaišelga tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Taip gudų žemių kariaunos padėjo Mindaugo sūnui susigrąžinti ir konsoliduoti valstybės valdžią. Gudijos istorijos pasakojime tai yra labai svarbus faktas, reiškiantis esminį gudų tautos įnašą į LDK konsolidavimą pirmuoju jos kūrimosi etapu. Vaišelga valdė neilgai, nes buvo davęs žodį soste išbūti tik trejus metus; 1267 metais atsisakė sosto ir pasitraukė į Ugrovo stačiatikių vienuolyną. Lietuvą nesėkmingai paliko savo sesers vyrui Švarnui, tačiau valstybė neskilo – ji jau buvo suvienyta.
Traidenis (apie 1268/1269–1282) – nuoseklus pagonybės šalininkas ir antivokiškos baltų laisvės kovos rėmėjas, taip pat talentingas karvedys. Jo valdymo laikais kaip pagrindinis etninės Lietuvos miestas iškilo Kernavė. Remiantis to meto vokiečių kronikomis galima daryti išvadą, kad tai buvo svarbiausias Traidenio valstybės miestas. Niekuomet joks kitas išlikęs XIII amžiaus rašytinis šaltinis nekalbėjo apie panašaus statuso gyvenvietę ar pilį, kurią būtų įmanoma lokalizuoti. Būtent dėl to XX amžiaus Lietuvos istoriografija pirmąja LDK sostine laiko Kernavę.
XIII ir XIV amžių sandūroje vyko intensyvios kovos su Ordinu, 1284 metais nukariavusiu Prūsiją, pasiekusiu Nemuną ir pradėjusiu tiesiogiai grasinti Lietuvai. Tuo pat metu vyko intensyvi ekspansija į slavų žemes. Deja, labai mažai informacijos yra apie tuo metu valdžiusius kunigaikščius. Tik nuo Vytenio (1295–1316) laikų, kuris irgi aktyviai kovojo su kryžiuočiais ir prisijungė svarbiausius gudų žemių istorinius centrus – Polocką su Turovu, jau turime aiškų ir konsoliduotą Lietuvos valdovų vaizdą.
Gediminas (1316–1341) – dinastijos pradininkas, sostinės Vilniaus (gudams ir lietuviams savo miesto) įkūrėjas, o gudams dar ir valdovas, kuris suvienijo absoliučią daugumą etninių gudų žemių. Nuo jo laikų gudai gausa ir teritorijomis akivaizdžiai dominavo valstybėje, nors valdovas ir jo aplinka vis dar buvo lietuviškų šaknų ir net ne krikščionys.
Algirdas (1345–1377) – vienas galingiausių kunigaikščių, sėkmingai kovojęs su Maskva – lietuvių ir gudų priešu, 1362 metais Mėlynųjų Vandenų mūšyje palaužęs mongolų-totorių galybę. Tai buvo pirmasis didelis jų pralaimėjimas Rytų Europoje ir Rusios vadavimosi iš mongolų-totorių jungo pradžia.
Lietuvių pasakojime ryškus dualizmas: Algirdas valdęs valstybę kartu su broliu Kęstučiu. Kęstutis gynęs nuo kryžiuočių vakarinę valstybės dalį, ypač Žemaitiją, Algirdas valdęs Vilnių ir plėtęs teritorijas į rytus. Gudų pasakojime Kęstutis nėra toks svarbus kaip Algirdas, nes mažiau susijęs su gudų žemėmis. Tuo tarpu Algirdas ypatingos svarbos: jis vedė Vitebsko kunigaikščio dukrą ir, jos tėvui mirus, užėmė sostą.
Vitebskas – svarbus Šiaurės rytų Gudijos miestas prie Dauguvos. Algirdas čia kunigaikščiavo nuo 1318 metų iki pat persikėlimo į Vilnių. Tuo metu, kai jis valdė visą LDK, ilgaamžiai gudų konkurentai Smolenskas ir Kijevas buvo prijungti prie Lietuvos, o Pskovas ir Naugardas tapo nuo LDK priklausomomis vasalinėmis valstybėmis.
Šalia lietuvių valdovų, kurie buvo pagonys ir lengviau siejami su dabartiniais lietuviais nei gudais, gudų istorijos pasakojimui svarbu rasti savus, provincijas valdžiusius kunigaikščius. Tai buvo vietiniai didvyriai, padėję gelbėti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo kamavusių bėdų, kurių didžiausia buvo Ordinų antpuoliai.
Žinome, kad svarbiausia jų agresijos kryptis buvo Žemaitija. Tačiau, kovodami su visa Lietuva, jie puldavo ir kitas pasienio žemes, pirmiausiai Gardiną. Ten vietiniu didvyriu tapo Gedimino žentas Dovydas Gardiniškis.
1305 metais jis sumušė vokiečių riterius šalia Gardino, kitais metais vadovavo sėkmingai miesto gynybai nuo to paties priešo. 1314 metais Dovydas užpuolė prieš Naugarduką žygiavusius vokiečius ir privertė juos bėgti. Netrukus pats ėmė vadovauti žygiams į Prūsiją ir Livoniją. Jo kariai pasiekdavo Pskovą ir Revelį (dab. Talinas), nužudytas 1326 metais kartu su Lenkija surengtame žygyje į Brandenburgą.
