Dominikonų ordinas 2021 m. rugpjūčio 6-ąją minėjo savo įkūrėjo šv.Dominyko (Domingo de Guzmano, apie 1170–1221) 800ąsias mirties metines.
Parodos pavadinimas „Aštuoni atminties šimtmečiai“ apima ir dominikonų misijų Lietuvoje pradžią, kuri legendiniame pasakojime siejama su pirmojo lenkų kilmės dominikono šv.Hiacinto (Jacekas Odrowažas, apie 1183–1257) apsilankymu Lietuvoje.
Abu šventieji Lietuvą pasiekė tik netiesiogiai: per savo mokinius ir jų pasakojimus, tapusius auksakalystės, tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės kūriniuose įamžintų atvaizdų pagrindu. Parodoje atskleidžiama ši aštuonis šimtmečius besitęsianti atminties tradicija.
Seniausias atvaizdas
Pirmieji dominikonų misionieriai susitiko su lietuvių gentimis praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui po ordino įkūrėjo mirties. Misijų veiklai stiprėjant 1253 m. Kulmo vyskupas dominikonas Heidenreichas, dirbęs Prūsijoje kartu su šv.Hiacintu, vainikavo Mindaugą Lietuvos karaliumi.
Tais pačiais metais šv.Hiacinto mokinys palaimintasis Vitas buvo konsekruotas Lietuvos vyskupu. Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose pirmąkart paminėtas Vilnius (1323 m.), rašyta apie mieste pastatytą dominikonų bažnyčią.
Pamokslininkų ordino vienuolynas Lietuvos sostinėje buvo įkurtas 1501 metais. Maždaug tuo metu Vilniaus bernardinų Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios freskose sukurtas seniausias Lietuvoje mūsų dienas pasiekęs šv.Dominyko atvaizdas.
Dailės likučiai – įdomūs
Dominikonų dailės likučiai mena ordino veiklos klestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Vertingiausi parodos eksponatai – XVII–XVIII a. monstrancijos iš Seinų, Liškiavos, Žemaičių Kalvarijos, relikvijoriai, paveikslai ir skulptūros iš Paparčių, Trakų, Vilniaus, Kauno vienuolynų. Jie liudija gyvą pamaldumo – šv.Dominyko ir šv.Hiacinto garbinimo tradiciją, kuria buvo sekama ir liaudies meno kūriniuose.
Rusijos ir Prūsijos valdžių sprendimu uždarius visus 42 Lietuvos provincijai priklausiusius dominikonų vienuolynus XIX–XX a. šį pamaldumą stengtasi išlaikyti parapijose, ypač per Rožinio brolijų veiklą.
Dominikonams atsikūrus Raseiniuose (1932–1940) ir Vilniuje (nuo 1992 m.) sukurti atvaizdai liudija atgimusį ordino šventųjų vaizdavimą.
Dekoravo koplyčią
XX a. I pusės kontekste svarbi ir mažai žinoma Šv.Hiacinto koplyčios Vilniaus Šv.Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje dekoravimo istorija: per kelis 1944 m. mėnesius Jurgio Hoppeno vadovaujama dailininkų grupė papuošė koplyčią šventojo gyvenimo scenomis. Jų eskizai, saugomi Torunės universiteto bibliotekoje, po Antrojo pasaulinio karo pirmąsyk sugrįžo į Vilnių.
Parodos eksponatai atkeliavo iš devyniolikos parapijų, dešimties muziejų, keturių bibliotekų ir trijų privačių kolekcijų.
Juos papildo šv.Dominyko ir šv.Hiacinto vaizdavimą įkvėpusios šaltinių ištraukos ir kūrinių nuotraukos.
Visa tai liudija, kaip nuo pamaldumo ištakų pirmuosiuose gyvenimo aprašymuose keitėsi pasakojimai apie šventuosius, kaip šv.Dominyką ir šv.Hiacintą įsivaizdavo dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės.
Aštuonis šimtmečius saugomas šv.Dominyko ir šv.Hiacinto atminimas sukūrė turtingą vietinį paveldą, atskleidžiantį sąsajas su Europos krikščioniškomis šalimis. Paroda padeda jį iš naujo atrasti.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv.Mykolo g. 9) paroda „Šv.Dominykas ir šv.Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“ veiks iki 2022 m. sausio 8 d. Rugpjūčio 19 d. 16.30 val. ir rugpjūčio 21 d., 28 d. 15.30 val. vyks ekskursijos po parodą.
