Naujas kelionių po Vilnių maršrutas – netikėtos vandenviečių istorijos

Vilniaus vandentiekis – seniausias Lietuvoje. Jo pradžia skaičiuojama nuo 1501 metų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pasirašė dovanojimo aktą, kuriuo Dominikonų ordino vienuoliams suteikė teisę naudotis Vingrių šaltiniais ir tiekti jų vandenį miestiečiams.

Tuomet vanduo tekėdavo mediniais latakais žemyn, o XV–XVI a. sandūroje buvo pradėtas tiesti medinių vamzdžių vandentiekio tinklas.

Taip atsirado senasis gravitacinis Vilniaus vandentiekis, kuris, maitinamas Vingrių, Aušros vartų ir Misionierių šaltinių, veikė ištisus 400 metų. Tik XIX amžiaus pabaigoje (1879–1882 m.) medinius vamzdžius pradėta keisti metaliniais.

Pirmoji Vilniaus vandens siurblinė su rezervuarais iškilo Bernardinų sodo teritorijoje. Nuo šios Sereikiškių vandenvietės ir prasidėjo Vilniaus centralizuoto vandentiekio istorija. 1912 m. liepos 11 d. buvo padėtas kertinis vandens siurblinės akmuo ir prasidėjo statyba.

E.Szenfeldo suprojektuoto siurblinės pastato architektūra atkartojo greta stovinčios Bernardinų bažnyčios formas.

Vienintelė taip ilgai veikianti siurblinė ir šiandien požeminiu vandeniu aprūpina Vilniaus centro ir Senamiesčio gyventojus. Vanduo imamas iš 11 gręžinių, per parą patiekiama 4,5–5 tūkst. kubinių metrų vandens. Sereikiškių vandenvietėje yra įsikūręs ir Vandentiekio istorijos muziejus.

Liepkalnio vandens saugykla buvo pastatyta 1916 metais. Šią datą iki šiol galima įskaityti virš įėjimo į saugyklą. Po žemės kalnu įrengta šimtametė vandens saugykla išsiskiria unikalia konstrukcija ir neįtikėtina akustika.

Didžiulę 5 metrų gylio apskritą patalpą dengia gelžbetoninėmis kolonomis paremtas įspūdingas skliautinis kupolas. Aidas nuo saugyklos sienų atsikartoja 5–6 kartus ir net stovint vos kelių metrų atstumu susišnekėti neįmanoma.

Ši saugykla vandentiekio istorijoje paliko svarbų istorinį įspaudą: pastačius ją vandens kiekis pradėtas matuoti kubiniais metrais, kaip daroma ir iki šiol. Anksčiau buvo matuojama kibirais.

Liepkalnio vandens saugykla buvo naudojama iki 1987 metų. Paskutinį kartą senutė saugykla pagal paskirtį naudota ant Laimio kalno Liepkalnyje įrenginėjant slidinėjimo trasas, kai gaminant sniegą buvo reikalingi dideli momentiniai vandens kiekiai.

Šios vandenvietės akustikos unikalumu kartais naudojasi muzikos kūrėjai.

Atsistoję tarp Vingrių gatvės 5 ir 11 namų matysite didelį šlaitą. Tai – Vingrių upelio pradžia. Iš šlaito besiveržiančios srovės buvo vienos pagrindinių miesto vandentiekio šaltinių. Vingrių upelis tekėjo per visą Senamiestį, o prie Žemutinės pilies įsiliejo į Vilnią.

1805–1808 metais tvarkant Pylimo gatvę nuspręsta upelį uždengti mūriniais skliautais. Gyventojai skundėsi, kad jis tapo nešvarumų ir nuotekų vieta, skleidžiančia nemalonų kvapą. Taip upelis pasislėpė, bet iki šiol srovena po Vingrių gatve.

Šiandien Vingrių šaltinių vietą puošia projekto „Kuriu Vilnių“ metu sukurtas Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys „Vandens lelijos“. Menininkės kūrinys sukurtas iš industrinės vandens talpyklos, išsiuvinėtos gėlo vandens augalų motyvais, nurodo į šią istoriškai svarbią miesto vietą.

Pirmoji žinia apie šiuos šaltinius yra iš 1534 metų. Tais metais didysis kunigaikštis leido miestiečiams atsivesti vandenį iš Žiupronių šaltinių, o dar po metų (1535 m.) šaltinius dovanojo miestui. Šaltiniai buvo už Subačiaus gatvės (už miesto vartų, prie vieškelio, vedančio į Gurius).

Kadangi vieškelis ėjo į didžiojo kunigaikščio dvarą per Gurius į Žiupronių miestelį (dabar Baltarusija), prie vieškelio buvę šaltiniai XVI–XVII amžiuje ir buvo vadinami Žiupronių šaltiniais. Dalis Žiupronių senųjų šaltinių, naudojamų vandentiekiui ir buvusio misionierių vienuolyno sode, buvo vadinami Misionierių šaltiniais.

Užupio turgaus aikštėje buvo iškastas ir įrengtas naujas viešas šulinys. Du miesto samdomi darbininkai mechaniniu siurbliu pumpuodavo vandenį. Kiek vėliau toje pačioje aikštėje buvo pastatyta vandens siurblinė, varoma elektriniais siurbliais.

XX a. pradžioje šaltiniai neteko vandenvietės reikšmės, tačiau tvenkiniai išliko. Šiandien tvenkinių vieta vadinama Kūdrų parku, prie vandens žmonės prisėda pailsėti ar suvalgyti pietų iš vasarą greta veikiančio atviro restorano „Open Kitchen“.

Antrasis pagal svarbą Vilniaus senojo vandentiekio vandens tiekėjas buvo Aušros vartų šaltiniai. Tokį vardą šaltiniai gavo nuo to, kad jie buvo už Aušros vartų, aukštumoje, prie kelio į Medininkus. Apie Aušros vartų šaltinius šį tą pasako 1648 metų F.Getkanto Vilniaus planas.

Jame pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto (tarp Aušros ir Rūdninkų vartų) ir toliau palei vakarinę miesto sieną tekantys žemyn.

Savanorių prospekte, visai šalia vienas kito, pūpso stiklinis dangoraižis ir nedidukas raudonų bei geltonų plytų pastatėlis. Kodėl jis vis dar čia? Tai – technikos paminklas, pirmasis Vilniuje giluminis artezinis gręžinys, pasiekęs žemės sluoksnius, slūgsančius po ledyninių nuogulų danga, jo gylis – net 116,95 m.

Jis išgręžtas 1885–1886 m., nes vandeniu reikėjo aprūpinti kareivines ir duonos kepyklą, kuri Savanorių pr. 6 adresu veikė nuo 1882 iki pat 2008 m.

Įdomu, kad atlikus tyrimus paaiškėjo, jog šulinio vanduo turėjo gana daug gipso, druskos, sieros rūgšties ir kalio bei savo sudėtimi labiau priminė Birštono ar Druskininkų ar mineralinį vandenį.

Gręžinys itin svarbus ir geologijos istorijai – jo duomenys įėjo į Lietuvos geologijos aukso fondą, šios srities mokslininkai gręžinio duomenų pagrindu aiškino Rytų Lietuvos geologinę sandarą.