Su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi susisiekęs vokietis Tilman Kroeker ir lydimas sūnaus, šiandien į muziejaus patalpas atvežė ir padovanojo Prūsijos karalienės Luizės suknelės skiautes bei svarbius istorinus dokumentus.
Karalienė Luizė Klaipėdai buvo itin svarbi asmenybė, prisidėjusi prie miesto sėkmingo vystymosi ir modernėjimo bei šio krašto plėtros.
Pastaroji dovana muziejui buvo atgabenta specialioje stiklinėje dėžėje ir kruopščiai sulankstyta tarp audinio ir kitų medžiagų.
Išskleisti autentišką audinį prireikė ne tik nemažai laiko, bet ir muziejaus darbuotojų pagalbos – naudotos apsauginės pirštinės, stengtasi kuo atsargiau medžiagą atidengti, taip jos nepažeidžiant.
Klaipėdos kraštui svarbios asmenybės suknelės dalys žvilgėjo aukso siūlais, o didžioji dalis, pasak muziejaus darbuotojų, greičiausiai yra iš tiulio. Visgi vaizdas susirinkusiuosius nustebino ir muziejaus atstovai pakerėti medžiagos išlaikymu, kruopščiai apžiūrinėjo dovanojamą daiktą.
Pasak susirinkusių specialistų, karalienės Luizės rūbo dalis yra itin trapi, o įsipareigojimai šiems audiniams yra labai dideli. „Jis labai trapus, nes tais laikais visos medžiagos buvo natūralios, čia viskas yra rankų darbo, tad be tekstilės restauratorių neišsiversim.“ – taip situaciją vertino Muziejaus direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Asta Grušelionienė.
Vokietis, atnešęs šį XIX a. pradžios eksponatą, taip pat neslėpė džiugesio ir pasididžiavimo.
Paklaustas, kodėl jis nusprendė šį vertingą istorinį dalyką muziejui padovanoti tik dabar, šypsodamasis juokavo, kad paprasčiausiai reikėjo atlaisvinti namuose vietą.
Vis dėlto, surimtėjęs Tilman Kroeker pasakojo, kad tiek karalienės Luizės išsaugotos suknelės audinio dalys, tiek atnešti dokumentai, yra jo šeimos palikimas, kuris buvo perduotas net per kelias kartas.
Pastarųjų išsaugotų daiktų anksčiau muziejui atiduoti negalėjęs dėl sudėtingų istorinių aplinkybių, o Mažosios Lietuvos istorijos muziejų pasirinko dėl to, nes suprato, kad šie eksponatai yra itin svarbūs Klaipėdai ir jos kraštui, o šis muziejus – geriausias pasirinkimas.
Juolab karalienės Luizės nešiotų apdarų skiautės nebuvo vienintelis vokiečio atneštas dalykas. Vyras muziejaus darbuotojus džiugino visu lagaminu dokumentų.
Krūvą istorinių dokumentų sudarė genealoginis jo šeimos ir tolimų šeimų giminių medis, vyro močiutės, promočiutės ir tolimesnės giminės asmeniniai dienoraščiai, nuotraukų albumai, Ankerių ir Berbomų giminių kasdieniai užrašai, meniniai eilėraščiai, vokiškai užrašytos lietuviškos dainos, autentiški to meto spaudos leidiniai ir kiti dokumentai. Taip pat išsaugoti ir šeimų asmeniniai antspaudai iš vaško.
Didžioji dalis dokumentų buvo atiduoti muziejui, o likusioji dalis muziejaus darbuotojų bus nuskenuoti ir išsaugoti archyvuose.
Visi dokumentai ir užrašai įamžinti vokiškai, o dauguma iš jų – raštu, todėl muziejaus darbuotojai tam skirs daug laiko.
Asta Grušelionienė sakė, kad šiandien atiduotų dokumentų skaičius yra didelis. Teigiama, kad po dokumentų pridavimo seks įprastos procedūros, su kuriomis susiduria visi muziejai.
Pirmiausiai muziejaus darbuotojai turės peržiūrėti pateiktus autentiškus straipsnius, dienoraščius, nuotraukų albumus, pašto ženklus ir kitus aplankus, kuriuose yra bent keliasdešimt puslapių, kurie artimiausiu metu bus išversti, įvardinti ir paruošti ekspozicijai.
Pasak muziejininkės ir kolekcijų, rinkinių saugotojos Irenos Budginienės, Tilman Kroeker atiduotus eksponatus muziejui peržiūrės speciali komisija, o vėliau jie bus nukreipti į pagrindinį fondą ir įtraukti į gaunamų eksponatų knygą.
Kiekvienas eksponuojamas daiktas gaus apskaitos numerį, bus įvertina jo vertė ir tuomet jau bus griežtai saugomas ir taps muziejaus dalimi.
Ši eksponatų perdavimo procedūra neapsieina ir be pasirašytų dokumentų – tiek asmuo perdavęs daiktus, tiek muziejaus atstovai jau rytoj pasirašys eksponatų priėmimo-perdavimo aktą.
Po šiandienos istorinių dokumentų ir kitų daiktų perdavimo, tvyrojo pakilios nuotaikos: vokietis Tilman Kroeker netramdė šypsenos, o muziejaus darbuotojai džiaugėsi atradimais, kurie bus itin svarbūs Klaipėdai ir jos kraštui.
I. Budginienė džiaugėsi, kad iki šiol atsiranda žmonių, kurie istorinius objektus saugoja ir perduoda muziejams, taip nuolat pildosi muziejų fondai.
„Čia nekasdieninis dalykas. Jie nori, kad liktų čia, kad būtų saugoma, kad galėtų kiekvienas prieiti pasižiūrėti.“ – muziejininkė atviravo apie žmonių ekspozicijų muziejui atnešimo motyvus.
