Liepos mėnesį Lietuvoje atidarytos net trys grafo B.H.Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijų parodos.
Vilniaus paveikslų galerijoje galima pamatyti ekspoziciją „Tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Du grafo Tiškevičiaus pasauliai jo XIX a. pabaigos nuotraukose“, Fotografijos muziejuje Šiauliuose – interaktyvų pasakojimą „Grafo Tiškevičiaus fotografijos studija. Epochų inscenizacijos“. O Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje surengta paroda „Raudondvario grafų Tyszkiewicz‘ių šeimos portretas“.
Visos šios gausios fotografinės puotos kaltininkas – antikvaras ir lituanistinių vertybių kolekcininkas Gediminas Petraitis (1956–2021). Jo dėka parodas papildo ir unikalus leidinys –albumas „Benediktas Henrikas Tiškevičius. SUGRĮŽIMAS“, kuriame – pusė tūkstančių grafo fotografijų iš G.Petraičio Vokietijos antikvariate įsigyto rinkinio.
Ilgą laiką buvo manyta, kad visi grafo nuotraukų negatyvai ir atspaudai žuvo gaisre Pirmojo pasaulinio karo metais, kai į jo namus Prancūzijoje pataikė bomba. Tačiau 1993 m. garsaus išradėjo Nicephore Niepce vardo muziejus Prancūzijoje įsigijo beveik šimtą jo fotografijų ir pradėjo aiškintis, kokio tai fotografo darbai.
Dar didesne sensacija tapo G.Petraičio prieš kelerius metus surastas ir į Lietuvą parvežtas B. H. Tiškevičiaus fotografijų rinkinys – jame daugiau kaip septyni šimtai nuotraukų, darytų 1891–1898 m. Šios, dingusiomis laikytos piktorialinės fotografijos – po visą šalį pasklidusių parodų pagrindas.
– Kodėl šiuo metu net trijuose Lietuvos muziejuose surengtos grafo B. H. Tiškevičiaus fotografijų parodos? Tarsi ir nėra jokio jubiliejaus ar kitos svarbios datos? – paklausiau naujojo albumo sudarytojo ir vilniškės parodos kuratoriaus 62 metų D.Junevičiaus.
– Šios grafo B.H.Tiškevičiaus nuotraukos stebuklingai atsirado prieš kelerius metus. Net kelis šimtus jų nupirko ir parvežė į Lietuvą kolekcininkas, antikvaras Gediminas Petraitis. Tai iš tiesų didžiulis darbas – didžiulis nuopelnas visai Lietuvos kultūrai.
Galima drąsiai sakyti, kad toks solidus fotografijų rinkinys – pasaulinė sensacija. Net kiek gaila, kad kolekcininkas jį išskaidė, pardavė keliems muziejams.
Ar ilgai jis tų fotografijų ieškojo ir kaip surado, jau nepaklausime, nes šių metų balandžio mėnesį jis netikėtai mirė. Gal ir nenorėjo apie tai kalbėti. Žinau tik tiek, kad fotografijas pirko kažkokiame Prancūzijos antikvariate.
Iš G.Petraičio didesnius rinkinius yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Šiaulių fotografijos muziejus ir keli mažesni įvairių Lietuvos miestų muziejai, tarp jų – Kauno rajono muziejus Raudondvaryje.
Norėjosi tą lobį kuo plačiau ir iškilmingiau pristatyti publikai, todėl net trys skirtingų muziejų parodos atidarytos tą patį mėnesį.
Raudondvaryje yra gražių Tiškevičių šeimos nuotraukų, daug nuotraukų iš grafo kelionių po Europą. Šiauliuose akcentuojami vadinamieji „gyvieji paveikslai“ – fotografo „surežisuotos“ XIX a. pradžios scenos su žmonėmis, apsirengusiais to laikotarpio rūbais.
– Raudondvario dvaras priklausė fotografo seneliui, bet turbūt nebuvo jo paties mėgstamiausia vieta?
– Akivaizdu, kad Benediktui Henrikui labiausiai patiko Nicos miestas Prancūzijoje. Jis ten ir palaidotas. Tačiau Raudondvaris jam irgi buvo svarbus. Atvažiavęs į gimtinę, jis apsistodavo arba Raudondvaryje, kur augo senelio namuose, arba Vialoje (dabar – Baltarusija), kur buvo jo medžioklės rezidencija.
Pastarojoje jis ypač mėgo leisti laiką, pasistatė naujus namus, persivežė paveikslus iš Raudondvario. Deja, šiuo metu iš visos Vialos dvaro yra likę tik vieno dviaukščio pastato, kuriame buvo grafo fotolaboratorija, griuvėsiai.
Todėl parodą Vilniaus paveikslų galerijoje ir pavadinome „Tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Du grafo Tiškevičiaus pasauliai jo XIX a. pabaigos nuotraukose“.
– Kaip atrinkote fotografijas Vilniaus parodai?
– Tai buvo gana sunku. Pirmiausia sumaniau darbinį parodos pavadinimą „Tarp Vilniaus ir Paryžiaus“. Juk Paryžiuje, Nicoje buvo tas pasaulis, kuriame jis gyveno didžiulėje prabangoje, naudojosi aukščiausiais to meto civilizacijos laimėjimais. Ir vis tiek kiekvieną vasarą keliems mėnesiams atvažiuodavo į Lietuvą.
Jis sakė „į Lietuvą“, nors dabar Viala – Baltarusijoje. Taigi norėjau pristatyti tuos du pasaulius – naujajį, prancūzišką, kuriame jis nuolatos gyveno, ir tą senąjį, protėvių, jo jaunystės pasaulį, kurio nenorėjo pamiršti. Juk jo tėvai anksti mirė ir jį augino senelis, kuris mirė, kai jam buvo tik keturiolika metų. Tačiau prisirišimas prie tėviškės, matyt, išliko.
Paroda prasideda nuo Lietuvoje darytų fotografijų. Intriguojanti naujiena – unikalios Kretingos, Plungės nuotraukos. H.B.Tiškevičių dabar jau galima laikyti vienu pirmųjų Lietuvos pajūrio ir Plungės fotografų.
Įdomios ir Raudondvario fotografijos, nes jose – ne tik dvaro aplinka, bet ir interjerai. Jis nufotografavo visas rūmų sales – valgomuosius, biblioteką, darbo kabinetą, žiemos sodą. Gal norėjo ir kitiems parodyti, kaip jis turtingai gyveno?
– Tai tos fotografijos turi ne tik meninę, bet ir istorinę vertę?
– Taip, tai labai svarbus istorinis dokumentas ir menotyrininkams, ir interjerų specialistams, istorikams. Dailės istorikai tose nuotraukose jau rado daug naujų paveikslų, kuriuos jis buvo įsigijęs. Juk visi jo rūmai buvo išpuošti paveikslais.
Yra net legenda, kad jis Krokuvoje kartą užėjo į dirbtuvę pas garsųjį tapytoją Janą Matejko (milžiniško „Žalgirio mūšio“ paveikslo autorių) ir staiga nusprendė nusipirkti paveikslą, kuriame pavaizduotas karalius Steponas Batoras prie Pskovo.
Už šį paveikslą J.Matejko buvo apdovanotas Meno medaliu Vienoje ir tapo Prancūzijos akademijos garbės nariu. Dailininkas grafui pasakė pasakišką sumą, o tas išsitraukė čekių knygelę ir čia pat sumokėjo. Tik paskui apsižiūrėjo, kad paveikslas be rėmų. Pareiškė: „Neimsiu“, tad J. Matejko pažadėjo tuojau pat įrėminti, ir grafas dar tokią pat sumą sumokėjo už rėmą. Paauksuoto rėmo kampuose – keturi herbai, tarp jų – ir Vytis.
Beje, tas paveikslas kabėjo Raudondvaryje, o paskui buvo išvežtas į Vialą. Jį galima pamatyti vienoje nuotraukoje. Dabar jis yra Varšuvos karališkosios pilies kolekcijoje, o jo kopija – Raudondvaryje.
– O Vilniaus ar Kauno nuotraukų tarp eksponatų nėra?
– Kol kas tokių nematėme, palauksime, gal dar koks aplankas atsiras. Juk šiuose miestuose B. H. Tiškevičius ne kartą lankėsi. Vilniuje apsistodavo Tiškevičių rūmuose Trakų gatvėje, kurie kažkada priklausė jo seneliui.
Beveik pusė parodos skirta nuotraukoms iš Vialos dvaro. Ten jis fotografavo ir gamtą, ir kaimiečius, kūrė gyvus paveikslus, inscenizacijas. Bet yra ir kasdienybės, šeimos, svečių nuotraukų. O vienoje jų – žinomas Vilniaus fotografas Aleksanderis Władysławas Straussas.
Vadinasi, grafas ne tik pats mėgo fotografuoti, bet ir palaikė ryšius su kitais fotografais.
– Parodoje šalia fotografijų galima pamatyti jachtos modelį ir teniso raketę. Buriavimas ir tenisas – dar du turtingojo grafo pomėgiai?
– Taip. Pirmą kartą į JAV jis nuplaukė, kai jam buvo kiek daugiau nei dvidešimt metų. Kai grįžo, Prancūzijoje, Havre užsisakė, kad jam pastatytų pačią greičiausią ir moderniausią jachtą.
Lietuvos jūrų muziejus Klaipėdoje mums paskolino tos jachtos, pavadintos „Žemaičiai“, modelį iš savo ekspozicijos. Ji gal ir nebuvo didžiausia, bet labai prabangi, puošni ir greita. Prancūzijoje net knyga apie šią jachtą išleista. B.H.Tiškevičius planavo ja apiplaukti visą pasaulį.
Tačiau po kelerių metų praėjo jo susidomėjimas buriavimu. Gaila, kad nėra išlikę tos jachtos fotografijų, nors Raudondvario inventoriaus sąrašai liudija, kad buvo nemažai ir jachtos, ir kelionių ja nuotraukų.
Užtat išliko fotografija, kurioje užfiksuota, kaip Vialos dvare žaidžiamas tenisas. Ir tai – XIX a. pabaiga. Tiškevičių giminė laikomi teniso pradininkais Lietuvoje. Antanas Tiškevičius Vilniuje buvo įsirengęs teniso kortus, o kitas giminaitis – Palangoje. To laikotarpio teniso raketę, kuri priklausė A.Tiškevičiui, parodai paskolino kolekcininkas Rimvydas Baranauskas.
Anksti tapo našlaičiu
H.B.Tiškevičius gimė 1852 m. gruodžio 9 d. šalia Vilniaus esančiame Nemėžyje. Jo tėvas M. Tiškevičius (iš Ukrainos Tiškevičių atšakos) mirė nuo džiovos, kai sūnui buvo keli mėnesiai. Jo mama M.V.S.Tiškevičiūtė, viena iš trijų B.E.Tiškevičiaus dukterų, nuo džiovos mirė, kai jam buvo septyneri metai.
Kai 1866 m. Paryžiuje mirė jį globojęs turtingiausias Lietuvos grafas B.E.Tiškevičius, jo keturiolikmetis anūkas B.H.Tiškevičius tapo vienu turtingiausių žmonių Europoje.
1874 m. jis išplaukė jachta į JAV, o atgal 1875 m. grįžo jau vedęs ten sutiktą C.E.Bancroft (1857–1883), su kuria po metų susilaukė pirmo sūnaus.
Amerikoje pamatęs modernias jachtas, grafas panoro turėti geriausią pasaulyje jachtą ir užsisakė tokią Havro laivų statykloje. Ją pavadino „Žemajtej“.
1876 m. jis įstojo į Prancūzijos geografijos draugiją. Tuo metu jau buvo aplankęs didžiąją dalį Šiaurės ir Centrinės Amerikos, Panamą, Maroką, Alžyrą, Tunisą ir Alžyro Sacharą bei planavo su naująja jachta plaukti aplink pasaulį.
B.H.Tiškevičius buvo Nicos regatos komiteto ir Viduržemio draugijos Nicoje narys, Prancūzijos fotografijos draugijos ir prestižinio Paryžiaus fotoklubo narys, aktyviai dalyvavo parodose.
Apie 1882 m., norėdamas išvengti tėvus pražudžiusios džiovos, grafas apsigyveno Madeiros saloje. Ten gimė dukra, bet netrukus mirė žmona. Antrą kartą B.H.Tiškevičius nevedė, bet jo gyvenimo palydove tapo I. Feraud, kurią galima matyti daugelyje jo nuotraukų.
Grafas rūpinosi senelio palikimu – Raudondvario ir Vialos dvarais. Į Raudondvarį buvo pargabenti jo senelio ir žmonos palaikai.
Per Pirmąjį pasaulinį karą B.H.Tiškevičius gyveno Sen Nazero miestelyje prie Luaros žiočių. Jo vila per bombardavimą sudegė. Gaisras sunaikino daug nuotraukų ir negatyvų. Po karo grafas jau nebekeliavo. Jis mirė 1935 m. , buvo palaidotas šalia savo motinos, šeimos kape Nicoje.
