Sakralinis kompleksas datuojamas XVII a. I p. – XIX a. II p. 19 Kryžiaus kelio stočių koplyčių pastatytos 1637-1726 m. Jos buvo susietos su piligrimų suformuotais takais, ilgainiui tapusiais miestelio gatvių tinklu.
Dabartinė mūrinė Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia Žemaičių Kalvarijoje jau ketvirtoji. 1988 m. gegužės 6 d. popiežius Jonas Paulius II jau suteikė bazilikos rangą. Žemaičių Kalvarija yra viena iš labiausiai lankomų Lietuvos sakralinių vietovių, įtraukta į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminį kelią.
Šių metų birželį Kultūros paveldo departamento (KPD) paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė mažosios bazilikos baigiamuosius tvarkybos darbus. Jų projektą parengė UAB „Klaipėdos projektas“, darbus atliko UAB „Pamario restauratorius“.
Buvo restauruoti bazilikos langų ir durų angokraščiai, kolonų piliastrai, priebažnyčio lubų kryžminiai skliautai, konsekraciniai kryžiai, vargonų choro balkono sienos fragmentas, lubų fragmentai, suolai-klauptai, nudažyti visi paviršiai pagal polichrominių tyrimų išvadas, įrengtos grindų spalvos granito grindjuostės.
Projektas finansuotas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo lėšų.
Vietovė, kurioje XVII a. buvo įsteigta Žemaičių Kalvarija, seniau vadinta Gardais. Nėra tiksliai žinoma, kada Garduose įsteigta pirmoji koplyčia ar bažnyčia. Medinei Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai, pastatytai ne vėliau nei 1593 m. Garduose ant Šv. Jono kalnu vadintos kalvos, XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais vyskupas Stanislovas Kiška (1584-1626) suteikė parapijos statusą.
Kryžiaus kelio kompleksas pradėtas steigti 1637 m. Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus (1596- 1656) iniciatyva. Po ketverių metų, 1642 m., Žemaičių vyskupas inicijavo ir dominikonų ordino vienuolyno įkūrimą. Šiam vienuolynui patikėtas Kryžiaus kelio sakralinis ansamblis.
Tarp 1642 ir 1646 m. vienuolyno dvaro teritorijoje pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuriai J. Tiškevičius suteikė Švč. Mergelės Marijos Užmigimo titulą. Ankstesnis Žemaičių Kalvarjos bažnyčios pastatas buvo paverstas viena iš koplyčių, žymėjusių Jėzaus maldos Alyvų kalne vietą.
Kalvarijų ansamblio planas, dabartinius kontūrus įgijęs dar J.Tiškevičiaus laikais, galutinai susiformavo XVII a. pab.-XVIII a. pr.
Nuo XVII a. vidurio praminti Kryžiaus kelio stočių nuoseklų išsidėstymą atitikę takai, ilgainiui virtę gatvelėmis. Žemaičių Kalvarijoje buvo sukurtas labiau išplėtotas ilgesnysis Kryžiaus kelio variantas. Jėzaus kančios kelią (Via Dolorosa) čia sudaro dvidešimt stočių devyniolikoje koplyčių. Vadinamajame Suėmimo kelyje (Via Captivitatis) yra dešimt stočių.
1748 m. vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius (1692-1762) pastatė naują medinę bažnyčią, 1750 m. konsekruotą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu.
Vyskupo pastangomis dalis Kryžiaus kelio koplytėlių buvo suremontuotos, kitos – perstatytos. 1766 m., kai dominikonų vienuolyno prioras buvo Ignotas Drazdauskas, Žemaičių Kalvarijoje pastatytas naujas arba dar sykį atnaujintas medinis vienuolynas – U raidės formos plano pastatas, sudarytas iš trijų korpusų.
1785 m. vienuolių dominikonų iniciatyva buvo pradėtos mūrinės bažnyčios statybos. Projekto autorius buvo architektas Augustinas Kosakauskas (1737-1803), kertinį pastato akmenį padėjo Platelių klebonas Juozapas Prižgintas.
Statybos darbai baigti 1822 m., bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo vardu.
1896-aisiais bažnyčioje kilo gaisras, sunaikinęs medinę perdangą ir visą vidaus įrangą. Pradėta pastato rekonstrukcija, kuri tęsėsi iki 1902 m. Atstatymo projekto autorius buvo Kauno gubernijos architektas Piotras Serbinovičius.
Rekonstrukcijos metu paaukštinti bažnyčios bokštai, veikiausiai, pasiremiant A.Kosakausko pirminiu sumanymu. Rekonstruojant bažnyčią pamaldos vykdavo Beržų kalno koplyčioje Rotušėje, į kurią buvo perkeltas ir per gaisrą stebuklingai išlikęs Švč. Mergelės Marijos paveikslas.
Žemaičių Kalvarijoje dirbusio kunigo J.Petrauskio rūpesčiu 1903 m. buvo perstatytos ir suremontuotos Kalvarijos koplyčios, kartu tvarkyti ir interjerai.
Parengta pagal KPD informaciją
