Sovietų Sąjungoje nebuvo tokios sferos, kurios nekontroliuotų KGB. Galingojo Valstybės saugumo komiteto dėmesys neaplenkė ir sporto, kuris, be viso kito, vertintas kaip ideologinės kovos ir propagandos priemonė.
Vadinamoji sovietinė šachmatų mokykla visada buvo Komunistų partijos ir vyriausybės pasididžiavimas, o sovietų šachmatininkų pergalės tarptautinėje arenoje vertinos kaip sistemos pranašumo prieš „supuvusį kapitalistinį pasaulį“ įrodymas. Tačiau tarp stipriausių SSRS šachmatininkų atsirado tokių, kurie nepanoro žengti koja kojon su ideologija. Į tokus „išdavikus“ ir „atskalūnus“ KGB sutelkė visą velniškų „poveikio priemonių“ arsenalą.
Pirmosiose knygos dalyse pasakojama apie glaudų KGB ryšį su pagrindiniais sovietų sporto funkcionieriais, Valstybės saugumo komiteto padalinius, kurie buvo atsakingi už „sportininkų“, tarp jų ir šachmatininkų, „kuravimą“ bei verbavimą. Skaitant sunku patikėti, kiek lėšų ir jėgų buvo mesta, siekiant užtikrinti SSRS dominavimą šachmatų pasaulyje, persekiojant ir terorizuojant visus neįtikusius sportininkus, tuo pat metu globojant režimui lojalius.
Komunistų partijos liepiama KGB iš visų jėgų stengėsi ne tik visiškai kontroliuoti sovietų šachmatininkus, bet ir šantažuoti į Vakarus pabėgusius didmeistrius, tokius kaip V. Korčnojus, daryti spaudimą Tarptautinei šachmatų federacijai.
Antroji knygos dalis – pasaulinio lygio šachmatininko, daugelio prestižinių turnyrų nugalėtojo Boriso Gulko prisiminimai. Norėdamas legaliai emigruoti iš SSRS su žmona, taip pat garsia šachmatininke, jis pateikė pareiškimą išvykti, bet net nenumanė, kokius pragaro ratus teks pereiti.
Gulko šeimą bandyta paveikti ideologiškai ir psichologiškai, jie šalinti iš turnyrų, neteko visų pajamų, įrašinėti jų bute vykstantys pokalbiai, sutuoktinius bandyta išskirti, kurpiant tariamos neištikimybės „įrodymus“.
Tačiau Gulko nepasidavė. Jis skelbė bado akcijas, rengė viešus protestus, visais įmanomais būdais mėgino pranešti apie savo padėtį Vakarų visuomenei. Pagaliau septynerius metus kovos vainikavo pergalė. Perestroikos laikais atkakliai šeimai vis dėlto leista išvykti.
Knyga „KGB žaidžia šachmatais“ parašyta be galo įtraukiančiu, kartais net žaismingu stiliumi. Nemažai dėmesio skiriama pagrindinių saugumiečių „sporto kuratorių“ biografijoms, neretai pateikiami neįtikėtini, netgi absurdiški jų gyvenimo faktai.
Vienas pagrindinių knygos antiherojų – partijos ir KGB numylėtinis didmeistris Anatolijus Karpovas, kurio pergalėmis sovietų valdžia buvo ypač suinteresuota. Mūsų dienomis A. Karpovas yra Rusijos dūmos deputatas, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos narys ir didelis V. Putino politikos šalininkas.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Pagal požiūrį į sovietų disidentus otkaznikai buvo pasidaliję į dvi grupes. Vieni kalbėjo, kad reikia siekti kuo greičiau išvykti iš SSRS ir mažiau bendrauti su disidentais. Kiti laikėsi tokios nuomonės: jei jau esame priversti gyventi vienoje šalyje, privalome drauge su disidentais protestuoti prieš valdžios savivalę.
Supratau pirmos grupės nusistatymą, bet save siejau su antrąja. Tiesa, 1982 m. Sovietų Sąjungos disidentų judėjimas buvo iš esmės sutriuškintas. Vieni sėdėjo kalėjimuose ar gulėjo psichiatrijos ligoninėse, kiti buvo priversti emigruoti.
Manau, kad KGB rankomis sunaikintas disidentų judėjimas Rusijoje virto didele nelaime. Devintojo dešimtmečio pabaigoje žlugus komunizmui, kai Čekoslovakijai pradėjo vadovauti šaunusis Vaclavas Havelas, o Lenkijai – Lechas Walęsa, Rusijoje taip ir neatsirado kito lyderio nei partijos srities komiteto pirmasis sekretorius Borisas Jelcinas. Žinoma, valdant tokiam lyderiui, korupcija tapo visiškai normaliu reiškiniu. Dar viena disidentų judėjimo sunaikinimo pasekmė – Vladimiro Putino tapimas Rusijos prezidentu 2000 m. Faktiškai valdžia vėl atsidūrė KGB rankose.
1980 m. sausį iš Maskvos ištrėmus akademiką Sacharovą (su kuriuo, deja, nespėjau susipažinti), emigravus Vladimovui, pasipylus kitiems skaudiems smūgiams disidentų judėjimui, Maskvos svarbiausios disidentės liko pusamžės moterys. Sodinti jas į areštinę KGB privengė. Matyt, gėdijosi. Su Sacharovo žmona Jelena Georgijevna Boner susipažinau per Ivano Kovaliovo procesą 1982 m. balandį. Į Kovaliovo teismą atvykau su bičiuliu Valerijumi Soiferiu.
Ivano tėvas, vienas iškiliausių teisėsaugininkų Sergejus Kovaliovas, jau kankinosi nelaisvėje, o dabar KGB, „valydama“ disidentų gretas, siunčia į kalėjimą ir sūnų. Tokiuose procesuose teismo sales užpildydavo KGB siųsti „visuomenės atstovai“. Teisiamųjų bičiuliai jausmus galėjo reikšti tik stovėdami lauke. Nuteistajam pamojuoti ar ką nors jam sušukti galima buvo tik tada, kai nelaimėlį išvesdavo per duris (išteisinamųjų nuosprendžių sovietų teismuose tiesiog nebuvo).
KGB, aišku, stengėsi neleisti to padaryti. Išvesti teisiamąjį iš salės galima per paradinį įėjimą arba avarinį išėjimą – iš kitos pastato pusės. Tąkart stovėjome priešais pagrindinį įėjimą. Netikėtai vienas iš netoliese esančių saugumiečių slapčia (taip, kad nematytų kolegos) pamojo mums kito įėjimo pusėn. Nubėgę spėjome pamojuoti Kovaliovui. Esu girdėjęs apie saugumiečius, kurie simpatizavo disidentams. Vienas jų netgi buvo nuteistas. Matyt, toks „prijaučiantis“ saugumietis tąkart pasitaikė ir prie teismo pastato.
Kovaliovo paramos grupėje buvo ir Jelena Georgijevna Boner. Į Maskvą ji retkarčiais atvykdavo iš Gorkio, kur gyveno su ištremtu Andrejumi Dmitrijevičiumi. Po proceso Boner mane ir Soiferį pakvietė apsilankyti Sacharovų bute Čkalovo gatvėje.
Akademiko žmonai kompaniją sudarė pusamžės moterys – viskas, kas liko iš disidentinės Maskvos. Galvoje įstrigo Boner pastaba, kad tikriausiai ji esanti paskutinė žmona, kuri ne išmeta sunešiotas sutuoktinio kojines, o jas ado.
Sacharovų bute susipažinau su Marija Gavrilovna Petrenko-Podjapolska. Ji buvo vieno iš Maskvos disidentinio judėjimo įkvėpėjų Grigorijaus Podjapolskio žmona. Grigorijus mirė paslaptingomis aplinkybėmis, sulaukęs vos 49-erių. Marija Gavrilovna aktyviai darbavosi Solženicyno fonde, sukurtame politiniams kaliniams remti, bendradarbiavo su pogrindine „Pastarųjų įvykių kronika“.
Sykį Marija Gavrilovna pasiūlė kartu vykti į Jelecą, kur turėjo būti teisiamas disidentas Michailas Kukabaka. Nuvažiavome į šį seną miestą, kuriame istorinių pastatų vaizdą gadino ant jų iškabinti raudoni dangalai.
Rusijos istorijoje Jelecas užima ypatingą vietą. 1395 m. Aukso ordą sutriuškinęs didysis užkariautojas Tamerlanas pasuko į Rusiją ir pasiekė Jelecą. Priblokštas miesto skurdumo, nužygiavo atgal į pietus – į puikųjį Samarkandą. Taip Jeleco skurdumas išgelbėjo Rusiją nuo aršiojo Tamerlano.
Šiame apskrities mieste kiek pakilo mano statusas. Maskvoje buvau beteisis otkaznikas, o čia – žmogus iš sostinės. Advokatūroje, kur tariausi dėl Kukabakos gynybos, su manimi bendrauta mandagiai. Perdavėme kaliniui du siuntinukus (vieną su daiktais, kitą su maisto produktais) ir sėkmingai grįžome namo.
Kiek kitokie buvo disidentai Vasilijus ir Galia Baracai. Kitados ir Vasilijus, ir Galia priklausė sovietiniam elitui. Kariškis Vasia tarnavo Generaliniame štabe, o Galia Maskvos universitete dėstė Komunistų partijos istoriją. Bet 1977 m. įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Baracai išreiškė pageidavimą išstoti iš Komunistų partijos ir išvykti iš Sovietų Sąjungos dėl politinių priežasčių. Valdžia patenkino, aišku, tik pirmąjį pageidavimą. Baracų pora tapo otkaznikais, nors ir nebuvo žydai.
Mažame savo buto kambariuke Baracai įkūrė komitetą už laisvę emigruoti, kurį sudarė tik jie abu.
Mane žavėjo šių žmonių narsa. Jie kovojo su KGB, bet, kitaip nei mes, jų nerėmė vakarietiškos žydų organizacijos. Tai dviejų žmonių kova prieš sistemą. Vienu metu Valerijus ir Galina Baracai prisijungė prie penkiasdešimtininkų (sekmininkų) protestantų religinio judėjimo, ir sutuoktinių butas tapo sekmininkų kovos už teisę emigruoti būstine.
Sekmininkai – gana įdomus judėjimas. Man Baracas pasakojo, kad jie laikosi kažkokių savo pranašų nurodymų. Ir štai šie pranašai judėjimo nariams liepė emigruoti iš SSRS. Prasidėjo ilga ir kankinama penkiasdešimtininkų kova su valdžia, nenorinčia paleisti savo piliečių. Man KGB kankinamų sekmininkų negandos kai kuo priminė pirmųjų krikščionių kančias Romos imperijoje. Pas Baracus sutikti judėjimo nariai man pasirodė gana paprasti žmonės. Galbūt todėl šis reiškinys – mėginimas religiniam judėjimui pasitraukti iš SSRS – nesulaukė savo dainiaus.
Įdomi pasirodė dar viena pranašystė, apie kurią sužinojau iš Baracų. Sekmininkams išpranašauta, kad po Brežnevo mirties Sovietų Sąjungą trumpai valdys dar du valdovai, paskui ateis trečiasis – geras. Visi, kas nori išvykti, neabejotinai išvyks, ir tuo „viskas baigsis“. Jei „viskas baigsis“ reiškė SSRS griūtį, tai pranašystė išsipildė su kaupu.
1986 m. vasario pabaigoje, jau Gorbačiovo valdymo laikais, Vasilijus Baracas buvo įgrūstas į psichiatrijos ligoninę. Tomis dienomis Maskvoje vyko SSKP XXVII suvažiavimas, todėl KGB pasistengė „išvalyti“ iš sostinės nepageidaujamą publiką. O to meto psichiatrijos ligoninės, panašu, buvo vienas iš KGB padalinių. Panorės – įkiš į kalėjimą, panorės – į psichiatrijos „gydyklą“.
Pasibaigus partijos suvažiavimui, drauge su gydytoju Volodia Brodskiu nuvykome aplankyti Baraco. Tai pavyko nesunkiai. Į pacientų lankymo patalpą atvestas Baracas pasakojo, kad per suvažiavimą ligoninė buvo sausakimša. Žmonės miegojo ant stalų ir po jais. Juos žalojo sušvirkšdami įvairiausių preparatų.
Netrukus Baracą išleido. Bet neilgam. 1986 m. balandį jis nuvyko į Rovną paremti tikėjimo brolių. Penkiasdešimtininkai gyveno imperijos pakraščiuose: Ukrainoje, Sibire, Pabaltijyje. Rovne Vasilijus buvo suimtas.
Jau pasibaigus mūsų viešiems protestams, savo bute surengiau Vasilijaus Baraco žmonos Galios susitikimą su Serge‘u Schemmannu iš „The New York Times“. Būtent per šį susitikimą ir sužinojau apie sutuoktinių Baracų bėdas. Galia pranašavo greitai būsianti suimta, ir ši pranašystė išsipildė.
1987 m. Baracai atgavo laisvę. Kaip jie gyveno paskui, nežinau. Tikiuosi, persikėlė į Naująjį pasaulį ir buvo laimingi.
1984 m. pagaliau pasimirė ilgokai mirštantis Andropovas ir generaliniu sekretoriumi tapo Konstantinas Černenka. Jis taip pat sirgo nepagydoma liga. Atrodė, sunkios ligos tapo sovietų supervalstybės vadovų profesiniu reikalavimu. Įsiminiau Černenkos pasirodymą televizoriaus ekrane rinkimų į Rusijos Federacijos Aukščiausiąją tarybą dieną. Valstybės vadovas vilkėjo švarką, bet tikriausiai buvo be kelnių. Kamera filmavo tik iki pusės. Ligonis pajėgė įmesti biuletenį į urną, tikriausiai stovinčią prie pat jo lovos. Žurnalistas paklausė: „Konstantinai Ustinovičiau, ką norėtumėte pasakyti mūsų šalies piliečiams?“ Generalinis sekretorius sukaupė visas jėgas ir tarė: „Tegul darbuojasi.“
1984 m. rugsėjį, Černenkos valdymo laikais, Maskvoje prasidėjo Karpovo ir Kasparovo mačas dėl pasaulio čempiono titulo. Tai buvo pats nuostabiausias susirėmimas šachmatų istorijoje. Mače iki šešių pergalių Karpovas išsiveržė į priekį 5:0. Garikas priminė į bedugnę slystelėjusį, bet paskutinę akimirką sugebėjusį įsikibti į šaką Indianą Džounsą. Atrodė, kad ta šaka ilgai neatlaikys kandidato į čempionus. Bet... rezultatas jau 5:3.
Karpovo išsekimas akivaizdus. Ir čia įsikiša didžioji politikos mašina. Nuspręsta stabdyti mačą trims mėnesiams ir leisti varžovams pailsėti. Kuriame lygmenyje taip padaryta, nežinau, bet mačas buvo nutrauktas. Spaudos konferencijoje FIDE prezidentas Florencio Campomanesas paskelbė mačą „nebaigtu“ ir netikėtai pareiškė, kad naujasis bus surengtas po metų, o skaičiavimas prasidės nuo rezultato 0:0. Žinoma, tai šiurkštus taisyklių pažeidimas, neturėjęs tenkinti abiejų pusių.
Spaudos konferencijoje paskutinėse eilėse sėdintis Kasparovas netikėtai pakilo nuo kėdės ir prisiartino prie pakylos. „Aš protestuoju“, – pareiškė jis. Kasparovas nesutiko žaisti sovietų politinių žaidimų. Bet panašu, kad tai nebuvo protestas prieš jo teisių suvaržymą. Juk dviem taškais pirmavo Karpovas. Šis protestas nukreiptas prieš sovietų sistemos savivalę. Prieš sistemą, galinčią čempionu „paskirti“, o galinčią ir sunaikinti vieną ar kitą šachmatininką. Iš Kasparovo pusės tai nebuvo prašymas: „Pasirinkite mane“, o protestas prieš likimą lemiančius sovietų funkcionierius. Taip gimė Kasparovas, kurį dabar pažįstame, tai maištininkas ir disidentas. Kandidatas į partijos numylėtinius galutinai nugrimzdo į praeitį.
Iš esmės būtent ta akimirka tapo Karpovo čempionystės pabaiga. Karpovas įprato nugalėti remiamas sovietinės sistemos, o Kasparovas pamėgino iš jos ištrūkti. Karpovas siekė įrodyti, kad, sustabdžius mačą, dar galėjo žaisti. Po savaitės nuo spaudos konferencijos jis išvyko į Švediją, kur turėjo pasirodyti kaip sovietų rinktinės narys Europos pirmenybėse. Ten nelaimėjo nė vienos partijos, todėl niekam nieko neįrodė. 1985 m. lapkritį naujai surengtame mače Karpovas neteko čempiono titulo.
Vykstant pirmajam Karpovo ir Kasparovo susirėmimui, vėl susidūriau su valdžia. Nutiko įdomus dalykas. Sutikau „išskirtų šeimų klubui“ priklausantį otkazniką šachmatų meistrą Volodią Pimenovą. Jo nenorėjo išleisti pas danų tautybės žmoną. Volodia pareiškė, kad per mačą susipažino su amerikiečių žurnalistu, ir tas panoro su manimi susitikti.
– Tai atvežk jį pas mus, – pasiūliau.
– Ne, tavo bute sumontuota KGB pasiklausymo ir stebėjimo įranga, – atsakė Volodia. – Nenoriu „šviestis“ tokioje vietoje.
„Pasimatymą“ teko skirti gatvėje. Susitikome žvarbų gruodžio rytą Taikos prospekto užkampyje. Tas amerikiečių žurnalistas buvo Fredas Waitzkinas, į Maskvą atvežęs savo aštuonmetį sūnų Joshuą ir jo trenerį Bruce‘ą Pandolfinį. Jie norėjo pasižiūrėti pasaulio pirmenybių mačą. Joshua buvo JAV čempionas grupėje iki 8 metų ir laikomas vunderkindu.
Kiek pastoviniavome tame užkampyje. Deja, Maskva ne tas miestas, kur žmonės bendrauja kavinėje ar kokioje kitoje kultūringoje vietoje.
Kartą Gena Sosonka papasakojo man tokią šachmatų istoriją. 1978 m. rudenį į Kijevą žaisti tarptautiniame turnyre atvyko du didmeistriai – olandas Hansas Ree ir Karlas Lehmanas iš Vakarų Berlyno. Tą patį vakarą jie nusileido į viešbučio „Slavutič“ fojė ir durininko paklausė, kur galėtų maloniai praleisti vakarą. „Informacija kainuoja“, – atsakė durininkas. Gavęs keturias Vakarų Vokietijos markes, pagaliau užsieniečiams atvėrė paslaptį: „Vakare Kijeve nėra kur nueiti.“
Šiuo požiūriu Maskva ne ką geresnė, tad Pimenovui pasiūliau:
– Gal vis dėlto eime pas mus?
– Gerai, bet automobilį paliksiu kitoje gatvėje, ir pas jus prasmuksime nepastebimai, – sutiko Volodia.
Prie mano namo artėjome kiemais. Slinkome tarp sušalusių skalbinių, kuriuos lauke buvo iškabinusios aplinkinių butų šeimininkės. Apie to vakaro susitikimą galima pasiskaityti puikioje Fredo Waitzkino knygoje „Bobio Fišerio beieškant“ („Searching for Bobby Fischer“) ir 1984 m. pabaigoje „New York“ žurnale pasirodžiusiame straipsnyje „Daugiau ne pėstininkai“ („Pawns no more“). Pagal Waitzkino knygą sukurtame filme jų atvykimas į Maskvą, deja, neparodytas.
Maskvoje baigtam Waitzkino straipsnio rankraščiui, taip pat mano pastaboms, kurias padiktavau amerikiečių šachmatų žurnalui, pasisekė kiek labiau nei mano ankstesniam straipsniui, paslėptam nešvariuose Christianseno baltiniuose. Savo knygoje Waitzkinas rašo, kad, atvykęs į Čaikovskio gatvėje įsikūrusią amerikiečių pasiuntinybę, konsului pasakė norįs rankraštį persiųsti diplomatiniu paštu. „Neįmanoma“, – atsakė konsulas, besdamas pirštu į „girdinčias“ sienas, o paskui tyliai rodydamas į stalčių, kur padėti rankraštį.
Praėjus visai nedaug laiko, apie trims savaitėms, mane pasikvietė Sporto komiteto pirmininko pavaduotojas Rusakas. Aišku, jis buvo ne vienintelis šio svarbaus valdininko pavaduotojas.
– Mums žinoma, kad buvote susitikęs su amerikiečių žurnalistu. Nesame tuo patenkinti, – gana rūsčiai pradėjo Rusakas.
Maniau, kad esu pakviestas dėl leidimo emigruoti, todėl pradžioje nesupratau, apie kokį žurnalistą kalbama. Jau esu minėjęs, jog dažnai susitikdavome su Maskvoje akredituotais Vakarų žurnalistais. Galiausiai susivokiau. Kadangi su bičiuliais amerikiečiais nusprendžiau prasmukti į namus nepastebėtas, KGB tokį elgesį įvertino kaip baimę. O bijantį žmogų reikia dar labiau išgąsdinti. Atkirtau gana šiurkščiai. Kodėl Rusakas nusprendė, kad man apskritai rūpi jo nuomonė? Supratęs, jog susikalbėti nepavyksta, valdininkas pradėjo antrą ataką. Esą jiems nepatinka tai, ką sakiau amerikiečių žurnalistui ir kad mano pareiškimai publikuoti žurnale „New York“ pasirodžiusiame straipsnyje. Apie tokį žurnalą nebuvau girdėjęs.
– Galbūt tai „The New York Times Magazine“? – paklausiau.
– Ne, ne... Būtent „New York“, – patikino ministro pavaduotojas, rodydamas kažkur priešais save.
Manau, tai buvo Waitzkino straipsnio vertimas. Nepanašu, kad Rusakas suprastų angliškai.
– Parodykite man tą straipsnį ir galėsime jį aptarti, – pasiūliau. Buvo tikrai įdomu išvysti nežinomą žurnalą „New York“.
– Tai neįmanoma, – atšovė Rusakas.
– Bet jei nematau žurnalo, nėra ko aptarinėti. Juk nenutuokiu, kas ten rašoma, – baigiau pokalbį.
Čia ministro pavaduotojas vėl pamėgino mane įbauginti.
– Jei ir toliau šitaip elgsitės, būsime priversti jus išsiųsti labai toli...
– Būtent šito ir siekiu. Atsidurti labai toli nuo jūsų, – netikėtai sutikau, tarsi neutralizuodamas jo bauginimus.
– Bet mes jus išsiųsime visai į kitą pusę.
Rusakas baigė pokalbį.
