Knygoje „Branduolinė kvailystė“ įvykiai nagrinėjami iš tarptautinių santykių pusės. Vienoje pusėje atsidūrė Jungtinių Valstijų prezidentas Johnas Kennedy, o kitoje – ekscentriškasis Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas, nevengęs viešai pasišvaistyti karingais grasinimais „klastingų Vakarų“ adresu.
Karibų krizė, vos nesibaigusi apokaliptiniu naikinimu, brendo ilgai, bet finalas vystėsi žaibiškai: 1962 m. rugsėjį SSSR savo sąjungininkės Kubos teritorijoje pradėjo išdėstyti vidutinio nuotolio raketas, galinčias nešti branduolinį užtaisą ir tiesiogiai atakuoti Jungtinių Valstijų teritoriją. Slaptas raketų bazes užfiksavo amerikiečių žvalgybinis lėktuvas U-2. Sovietų Sąjungai griežtai atmetus JAV reikalavimus pašalinti raketas iš Kubos, tarp dviejų supervalstybių tvyranti įtampa pasiekė apogėjų ir nė viena neatmetė karštojo karo tikimybės. Amerikiečiams surengus Kubos jūrinę blokadą ir besipilant sovietų grasinimams, rodėsi, kad Maskvos nervai gali neišlaikyti. Konfliktą pavyko užglaistyti tik derybomis, abiem pusėms suvokus, kad kilęs karas gali sunaikinti pasaulį.
Sekdamas painių intrigų pėdsakais „Branduolinės kvailystės“ autorius atskleidžia, kodėl kilo krizė ir kaip pavyko ją išspręsti. S. Plokhy ne tik išsamiai, bet ir vaizdingai pasakoja gausybę įtraukiančių smulkmenų: kaip jaunąjį JAV prezidentą apgavo patyręs Chruščiovas, kodėl karštakošis Fidelis Castro‘as ketino nepaklusti Sovietų Sąjungai ir grasino sąjungininkų ieškoti Kinijoje, kaip Kubos atogrąžų karštyje nevilties apimti sovietų kariai kirto džiungles, bandydami paslėpti raketų paleidimo platformas, kodėl jas taip lengvai pastebėjo amerikiečių žvalgybiniai lėktuvai, kaip įvykiai jūroje tik per plauką nevirto katastrofa ir kodėl branduolinį ginklą gabenęs SSRS povandeninis laivas vos nepradėjo Armagedono.
Šiandien, nuo „šaltojo karo“ prabėgus daugiau kaip trims dešimtmečiams, pasaulis vėl nugrimzdo į karinę ir politinę priešpriešą. Raumenis auginanti Rusija vėl grasina kaimynams, vykdo provokacijas, bet tuo pačiu metu veidmainiškai kaltina Vakarus ruošiant dirvą NATO agresijai. Ši knyga – rūstus įspėjimas ir iškalbinga iliustracija, kuo gali baigtis beatodairiškas žvanginimas ginklais.
Rašydamas knygą „Branduolinė kvailystė“, S. Plokhy rėmėsi tiek įvairių SSRS archyvų medžiaga, įskaitant anksčiau įslaptintus KGB dokumentus Ukrainos archyvuose, tiek Baltuosiuose rūmuose darytais įrašais ir meistriškai atkuria krizės dienų dramas, baimes ir įtampą. Primindamas istoriją, autorius padeda mums geriau suvokti šiandienos problemas.
Serhijus Plokhy yra istorikas, Rytų Europos specialistas, Harvardo universiteto (JAV) profesorius.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Nikitą Chruščiovą žinia, kad JAV Kuboje aptiko SSRS priešlėktuvines raketas, pasiekė atostogaujant. Sovietų Sąjungos vadovas iš Maskvos išvyko liepos pabaigoje, kai generolas Isa Plijevas su pirmąja žvalgybine grupe išskrido į Karibus, ir neskubėdamas keliavo Juodosios jūros link, tarsi valdovas išvykęs apžiūrėti savo žemių ir pavaldinių.
Jis patikrino žemės ūkio padėtį pietinėje Rusijoje, aplankė gimtąjį Kalinovkos kaimą ir nuvyko į Dniepropetrovską, Michailo Jangelio raketų gamyklą, kurioje buvo gaminamos Kubai skirtos raketos R-12 ir R-14. Galiausiai rugpjūčio 1-ąją Chruščiovas atvyko į Jaltą, kurortą prie Juodosios jūros. Po kelių dienų iš netoliese esančio Sevastopolio į Karibus išplaukė pulkininko Ivano Sidorovo vadovaujamas pulkas, ginkluotas raketomis R-12.
Sovietų Sąjungos lyderis ne tik deginosi ir maudėsi, bet ir dirbo. Tarsi gyvsidabris jis negalėjo nusėdėti vienoje vietoje. Rugpjūčio viduryje Chruščiovas porai dienų parskrido į Maskvą, kur pažymėjo dar vieną sovietų pasiekimą – iš kosmoso grįžo pirmasis į orbitą pakilęs dvejetas – kosmonautai Pavelas Popovičius ir Adrijanas Nikolajevas.
Grįžęs į savo vilą Kryme, jis beveik be perstojo priiminėjo svečius. Rugpjūčio 30-ąją Chruščiovas susitiko su Fidelio Castro pasiuntiniu Che Guevara ir aptarė padėtį Kuboje. SSRS vadovas nenusileido kubiečių spaudimui pasirašyti su Havana oficialią gynybos sutartį. Gynybos ministras maršalas Malinovskis užtikrino Che Guevarą, kad atsiųstų Baltijos jūros laivyną į pagalbą, jei amerikiečiai aptiktų raketas ir grasintų įsiveržti į salą. Tiek Chruščiovas, tiek Malinovskis manė, kad JAV susitaikys su pasikeitusia situacija. Susitikimo dalyvis Emilio Aragonesas prisiminė: „Jis, Malinovskiui esant kambaryje, pasakė Che ir man, kad „nereikia jaudintis, juntamos Jungtinių Valstijų reakcijos nebus. O kilus problemų, atsiųsime Baltijos laivyną.“
Rugsėjo pradžioje prasidėjo paskutinė Sovietų Sąjungos lyderio atostogų dalis. Ją Chruščiovas praleido savo naujoje Juodosios jūros pakrantėje pastatytoje viloje Picundoje, Abchazijoje. Rugsėjo 4 d., kai Kennedy su patarėjais įtemptai aptarinėjo Kuboje aptiktas priešlėktuvinių raketų paleidimo vietas, SSRS vadovas pasirašė laišką, kuriuo sutiko su rugpjūčio 27-ąją JAV prezidento ir Jungtinės Karalystės premjero Haroldo Macmillano pateiktu bendru pasiūlymu pasirašyti susitarimą, kuriuo uždraudžiami branduoliniai bandymai atmosferoje, po vandeniu ir kosmose.
Iki šiol Chruščiovas reikalavo visapusiškos sutarties, kuria būtų uždrausti ir požeminiai bandymai, nes manė, kad sovietai šioje srityje atsilieka nuo amerikiečių. Dabar jis apsigalvojo. Sovietų Sąjungos lyderis stengėsi elgtis pavyzdingai – sutiko pradėti derybas su Vašingtonu ir darė taktines nuolaidas visais klausimais, pradedant atominių ginklų bandymais ir baigiant Berlynu. Jis dėjo visas įmanomas pastangas, kad nukreiptų dėmesį nuo Karibų ir sutrukdytų Kennedy parengti stiprų atsaką sovietų veiksmams Kuboje.
Naujienos apie saloje Jungtinių Valstijų aptiktas priešlėktuvines raketas Picundą pasiekė rugsėjo 5-osios ryte. Tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Tapo akivaizdu, kad iškilo pavojus Chruščiovo sumanymui Kuboje dislokuoti branduoliniais užtaisais ginkluotas raketas. Reaguoti reikėjo nedelsiant.
SSRS vadovas vis dar galėjo sustabdyti operaciją, nes balistinės raketos ir kovinės galvutės kol kas nebuvo atgabentos į salą. Baltieji rūmai savo pareiškimu siekė perspėti Chruščiovą neperžengti lemtingos ribos. Sovietų Sąjungos lyderis reagavo visiškai priešingai ir ją peržengti ketino kuo greičiau. Kennedy administracijos paskelbtas dokumentas turėjo tapti įspėjimu, bet Chruščiovui jis nuskambėjo kaip starto šūvis ir raginimas užbaigti slaptą žaidimą, kol dar nespėta jo galutinai atskleisti. Jis nusprendė ne atsitraukti, o pereiti į puolimą.
„Didžiulį žemės sklypą prie jūros pakrantės nuo smalsių akių saugojo pušynai ir 10 pėdų (trijų metrų – vert. past.) aukščio betoninė siena, – šiuos įspūdžius apie apsilankymą SSRS vadovo viloje Picundoje užsirašė amerikietis žurnalistas Fredas Colemanas. – Už aukštų sienų slėpėsi keletas tolokai vienas nuo kito esančių svečių namelių. Pro medžius jų gyventojai vienas kito nematė. Pagrindinis dviejų aukštų pastatas turėjo prie išorinės sienos pritvirtintą liftą, akis džiugino neįkainojami rytietiški kilimai ir japoniškas sodas ant stogo. Netoliese buvo baseinas. Geru oru vienas mygtuko paspaudimas atidengdavo jo stiklinį stogą ir buvo galima plaukioti po atviru dangumi. Ant medžių, augančių greta Nikitos Sergejevičiaus pamėgtų pasivaikščiojimo takelių, buvo pritvirtinti telefonai.“
Praėjus dienai po nerimą keliančių naujienų iš Vašingtono, rugsėjo 6-ąją, Chruščiovas Picundoje sulaukė dar vieno svečio iš JAV – vidaus reikalų sekretoriaus Stewarto L. Udallo. Udallas atvyko į SSRS apžiūrėti šalyje pastatytų hidroelektrinių. Pačioje vizito pabaigoje jis sulaukė kvietimo susitikti su Sovietų Sąjungos vadovu viloje prie Juodosios jūros.
Šis netikėtas sprendimas buvo priimtas beveik iškart po Kennedy pareiškimo, todėl nėra abejonių, kad tai buvo reakcija į Jungtinių Valstijų žingsnį. Pirmasis sekretorius perėjo į puolimą ir buvo itin pasipiktinęs amerikiečių veiksmais tarptautinėje politikoje. Chruščiovas išsitraukė Berlyno kortą. Rugsėjo 7-ąją vidaus reikalų sekretorius iš JAV ambasados Maskvoje telegrama pranešė: „[J]is pakartojo, kad laikosi griežtos pozicijos, ir nurodė, jog pasirašys [SSRS ir Rytų Vokietijos] taikos sutartį. Jis kategoriškai pareiškė, kad neleis Vakarų pajėgoms likti Berlyne. Civilinis susisiekimas bus leidžiamas, tačiau bus draudžiamas visas karinis judėjimas.“
Udallas, grįžęs į Vašingtoną, išsamiau papasakojo apie audringą susitikimą su SSRS vadovu. Tam tikra prasme Chruščiovas tęsė Vienoje pradėtą strategiją, tik šį kartą taikiniu pasirinko prezidento administracijos narį. „Pažįstu Nixoną ir Eisenhowerį. Prisipažinsiu, Kennedy šia prasme geresnis už juos, – pokalbį pradėjo Chruščiovas. – Jis – prezidentas, kuris žino, kaip išspręsti Vokietijos klausimą, tačiau kol kas jam dar stinga drąsos, kad tai padarytų. Išsprendęs šią problemą jis pakils į pačias aukštumas, – pamokslavo sovietų lyderis ir pakartojo anksčiau išsakytus grasinimus branduoliniu karu. – Pasirūpinsime, kad jis atsidurtų tokioje padėtyje, kuri neleistų išvengti sprendimo. Leisime pasirinkti tarp karo ir taikos sutarties.“
Tuo metu SSRS balistinės raketos kėlė didesnę grėsmę ne JAV, bet Vakarų Europai, todėl Chruščiovas tikėjosi, kad europiečiai neleis amerikiečiams pradėti karinio konflikto. „Šiuolaikinis karas reiškia, kad per valandą neliks nei Paryžiaus, nei visos Prancūzijos, – pareiškė jis. – Seniai praėjo metas, kai jūs galėjote su mumis elgtis kaip su neklaužadomis vaikais. Dabar atėjo mūsų laikas iškaršti jums kailį.“
Sovietų Sąjungos vadovas bandė pasinaudoti Kennedy nerimu dėl atominio karo ir ne tik „išspręsti“ Berlyno problemą, bet ir įtikinti prezidentą rasti „drąsos“ nepulti Kubos, kai sužinos apie saloje esančias branduolinėmis galvutėmis ginkluotas raketas. „[K]albant apie Kubą, – pažymėjo Chruščiovas, – čia galime sulaukti tam tikrų netikėtų pasekmių.“
Jis pripažino, kad sovietai aprūpino Castro'ą šiuolaikiniais ginklais, tačiau „tik reikalingais gynybai“. „Vis dėlto, – tęsė pirmasis sekretorius, – jums užpuolus salą, padėtis visiškai pasikeistų.“ Po minutėlės SSRS lyderis plačiau paaiškino, ką turėjo galvoje: „Apsupote mus savo karinėmis bazėmis. Jei atakuosite Kubą, mes pulsime vieną iš kaimyninių šalių, kurioje yra jūsų bazių.“ Chruščiovas grasino JAV pajėgumams Turkijoje ir Europos valstybėse. Maskva informuos Havaną apie šį susitikimą su Udallu ir pažymės, kad pirmasis sekretorius įspėjo JAV „be krislelio propagandos apie visas pasekmes, kurios grėstų klastingai užpuolus Kubą“.
Po susitikimo prasidėjo vakarienė, kurioje dalyvavo sovietų pareigūnai, įskaitant Anastasą Mikojaną, pagrindinį Kremliaus ekspertą Kubos klausimu. Praėjus porai savaičių, jis šiais žodžiais apibendrins sovietų derybinę taktiką: „Leidome amerikiečiams suprasti, kad norėjome artimiausiu metu išspręsti Berlyno problemą. Taip siekėme nukreipti jų dėmesį nuo Kubos. Taigi ėmėmės nukreipiamųjų veiksmų. Iš tiesų tuo metu nė neketinome spręsti Berlyno problemos.“ Ironiška, bet Mikojanas tikėjo, kad Vašingtonas savo žaidime dėl Kubos taip pat naudojosi Berlynu kaip priedanga tikriesiems ketinimams nuslėpti. „Vos tik amerikiečiai sužinojo, kad į salą gabenama strateginė ginkluotė, iš karto pradėjo šūkalioti apie Berlyno krizę, – tvirtino jis. – Abi pusės kalbėjo apie krizę Berlyne, bet kartu buvo įsitikinusios, kad tuo metu jų politika sukosi tik apie Kubą.“
Mikojanas nemelavo. Sovietai pakliuvo į savo pačių amerikiečiams paspęstus spąstus. Kennedy patikėjo Chruščiovo ketinimais dėl Berlyno, o Chruščiovas manė, kad Kennedy tik apsimeta, jog patikėjo. „Tiek mes, tiek JAV kalbėjo apie Berlyno klausimą. Tiek mes, tiek jie turėjo tą patį tikslą – nukreipti dėmesį nuo Kubos. Amerikiečiai, kad galėtų pulti, o mes, kad priverstume juos nerimauti ir atidėti įsiveržimą į salą“, – spalio 30-ąją Chruščiovas sakė su vizitu atvykusiai Čekoslovakijos delegacijai.
SSRS vadovas naudojosi Berlyno krize, kad laimėtų laiko ir spėtų į Kubą atgabenti raketas ir branduolines galvutes. Jis taip pat mielai naudojosi turimu laiku, kad pasiruoštų galimai amerikiečių invazijai į salą, nes ji atrodė vis labiau tikėtina. Chruščiovas neatsitraukė, liepė paspartinti raketų gabenimą ir papildė ginkluotės sąrašą naujo tipo atominiais ginklais.
Tą pačią dieną, kai Sovietų Sąjungos vadovas Picundoje susitiko su Udallu, Maskvoje maršalas Malinovskis parengė visiškai slaptą dokumentą, kurį ranka užrašė vienas jo svarbiausių padėjėjų. Malinovskis pasiūlė sustiprinti armijos junginį Kuboje ir papildomai nusiųsti 10–12 bombonešių IL-28, galinčių gabenti atomines bombas, ir šešis branduolinius užtaisus. Jų galingumas siekė 8–12 kilotonų, o tai sudarė nuo trečdalio iki pusės virš Hirošimos sprogusios bombos galios.
Šios rūšies ginkluotė buvo laikoma taktine ir skirta naudoti mūšyje. Tačiau tai buvo ne viskas. Maršalas siūlė junginį sustiprinti 18 „Zemlia“ tipo sparnuotųjų raketų su atominiais užtaisais ir dviem arba trimis divizijomis, ginkluotomis taktinėmis raketomis „Luna“ (NATO kodinis pavadinimas „Frog“). Iš viso planuota siųsti 8–12 raketų „Luna“ su branduolinėmis galvutėmis. Strateginėms branduolinėms pajėgoms į pagalbą turėjo būti nusiųsti taktiniai kariniai vienetai, kurie galėjo apginti „dičkes“ nuo sausumos puolimo.
Laikas spaudė, nes amerikiečiai jau aptiko priešlėktuvines raketas, o greičiausias būdas atgabenti branduolinius ginklus buvo oro transportu. Tačiau Malinovskis informavo Chruščiovą, kad sovietų lėktuvai galėjo į Kubą atskraidinti raketas ir atominius užtaisus, tačiau šiuo transportavimo būdu nepavyktų atvežti daug didesnių paleidimo įtaisų. Be jų nebuvo įmanoma panaudoti raketų ir branduolinių galvučių.
Maršalas pasiūlė bombonešius, raketas, atominius užtaisus ir bombas atplukdyti. Naujai siunčiamas branduolines galvutes ir bombas kartu su vidutinio ir tarpinio nuotolio raketomis bei joms skirtais atominiais užtaisais galėjo atgabenti sausakrūvis laivas „Indigirka“, turėjęs išplaukti rugsėjo 15-ąją. Spalio pradžioje kitu laivu būtų išsiųstos taktinės raketos. Rugsėjo 7 d. Malinovskis patvirtino pasiūlymą į Kubą jūra atgabenti šešis bombonešius IL-28 su atominėmis bombomis ir tris „Luna“ divizijas, ginkluotas taktinėmis raketomis su branduolinėmis galvutėmis.
Chruščiovo sprendimas į Karibus nusiųsti taktinę atominę ginkluotę liudijo apie įtampą, o gal net paniką, kilusią paskelbus Kennedy pareiškimą. Drastiškai pasikeitė sovietų vadovo požiūris į Kuboje susiklosčiusią padėtį. Iš pradžių jis ketino branduolinius ginklus panaudoti atgrasymui, kad amerikiečiai nesiryžtų užpulti salos, ir pasaulinei atominių ginklų pusiausvyrai atkurti, o dabar išryškėjo pasirengimas juos iš tikrųjų panaudoti, jei kiltų konfliktas su JAV.
Nė viename Chruščiovo pasisakyme, komentare ar parengtame dokumente nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis ketino pradėti pasaulinio ar vietinio masto branduolinį konfliktą su JAV, kad sovietų lyderis būtų siekęs vienos ar kitos apimties karo ar kad būtų manęs, jog įmanoma apsiriboti tik tam tikro masto susirėmimu. Vis dėlto Chruščiovas nusprendė į Kubą nusiųsti taktinius atominius ginklus, kurie šiuos teorinius scenarijus pavertė praktiškai įmanomais.
Rugsėjo 8-ąją, praėjus dienai po Chruščiovo sprendimo patvirtinti taktinės branduolinės ginkluotės dislokavimą saloje, Malinovskis ir SSRS ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vadas maršalas Matvejus Zacharovas įsakė nugabenti į Kubą šešias atomines bombas, skirtas bombonešiams IL-28, ir 12 branduolinių galvučių raketoms „Luna“.
Abu maršalai pasirašė naujus nurodymus, skirtus armijos junginio Kuboje vadui generolui Isai Plijevui, ir apibrėžė sąlygas, kuriomis būtų leidžiama atremti salos puolimą panaudojant atominę ginkluotę. „SSRS armijos grupės Kuboje tikslas – neleisti priešui išsilaipinti Kubos salos teritorijoje“, – rašyta dokumente. Jame raketinės pajėgos buvo apibūdintos kaip „sudarančios Sovietų Sąjungos ir Kubos salos gynybos stuburą“ ir joms buvo įsakyta „būti pasiruošus, Maskvai davus nurodymą, smogti branduolinėmis raketomis svarbiausiems taikiniams Jungtinėse Amerikos Valstijose“. Taip pat buvo numatyta, kad JAV puolime dalyvaus į Kubą pasiųsti sovietų karinio jūrų laivyno povandeniniai laivai.
Plijevui skirtuose nurodymuose buvo aiškiai pasakyta, kad taktinis ir strateginis atominis ginklas galėjo būti panaudotas tik gavus Maskvos leidimą, t. y. įsakius pačiam Chruščiovui. Vis dėlto Generalinis štabas taip pat svarstė galimybę suteikti armijos junginio vadui teisę pačiam nuspręsti, ar ginantis nuo invazijos reikia smogti branduolinėmis raketomis.
Pagrindinė nurodymų dalis buvo pasirašyta rugsėjo 8-ąją. Tą pačią dieną buvo parengtos papildomos instrukcijos, kurių turėjo būti laikomasi nutrūkus ryšiui tarp Maskvos ir Havanos: „Jei priešas pradės išsilaipinimą Kubos saloje ir jei Kubos teritoriniuose vandenyse, netoli salos pakrantės, bus sutelkti priešo laivai su jūrų desanto pajėgomis, o naikinant priešą tenka atidėti [kitus veiksmus] ir nėra galimybės gauti nurodymus iš SSRS gynybos ministerijos, jums leidžiama priimti sprendimą savo nuožiūra ir panaudoti branduolines priemones „Luna“, IL-28 ar FKR-1 [trumpojo nuotolio sparnuotosios raketos] kaip vietinio karo priemones, siekiant sunaikinti priešą, esantį sausumoje ir palei pakrantę, tam, kad būtų visiškai sunaikinti užpuolikai, įsiveržę į Kubos teritoriją, ir apginta Kubos Respublika.“
Malinovskis nepasirašė nurodymų, kuriais Plijevui būtų suteikta veiksmų laisvė panaudoti atominį ginklą nelaukiant Maskvos įsakymo. Chruščiovas kol kas nebuvo pasirengęs atsisakyti asmeninės branduolinių, net ir taktinių, pajėgumų kontrolės. Vis dėlto atitinkamas įsakymas Plijevui buvo parengtas. Trūko tik parašo.
