Vieni šiuos vyrus laiko paprasčiausiais banditais, o kitiems aukso amžiaus piratai iki šių laikų tebėra nutrūktgalviški narsuoliai.
C. Woodardas savo knygoje pateikia dar negirdėtą ir tikrais faktais pagrįstą pasakojimą apie Karibų jūros piratų gaują, kurios priešinimasis imperialistinei valdžiai paskatino sukilimą visame pasaulyje įsikūrusiose kolonijose.
Knygos autorius Karibų piratų nesmerkia, bet ir neromantizuoja. Jis siekia apie juos papasakoti kuo objektyviau, remdamasis istoriniais šaltiniais. Pasitelkęs biografinį metodą, bando atskleisti įvykių ryšius ir motyvacijas. Rašant šią knygą, jam teko daug laiko praleisti bibliotekose, muziejuose, pačiam apsilankyti daugybėje veiksmo vietų ir konsultuotis su įvairiais specialistais. Tad neišgalvotas nė vienas dialogas.
XVIII a. pradžioje Karibuose viešpatavo tokie garsūs piratų kapitonai kaip Samuelis Bellamy’is (Juodasis Semas), Edwardas Thatchas (Juodabarzdis) ir Charlesas Vane’as. Drauge su kitais piratais – buvusiais jūrininkais, sutarčių susaistytais tarnais bei pabėgusiais vergais – ši Skrajojanti gauja Bahamose įvedė šiurkščią, bet išskirtinę demokratiją.
Piratai sugebėjo uždaryti prekybos kelius, atkirsti Europą nuo jos kolonijų Naujajame Pasaulyje ir sukurti tokią laisvės zoną, kurioje tarnai buvo laisvi, juodaodžiai galėjo būti lygiateisiai piliečiai, o lyderiai buvo renkami arba nuverčiami balsuojant. Nors piratavimo aukso amžius truko vos dešimt metų, trumpą šlovės laikotarpį piratų respublika buvo išties sėkminga.
Piratams pavyko sukurti bendrą kultūrą, neatsižvelgiant į skirtingas tautybes, rases, religijas ir net kalbas. Susitikę jūroje piratų laivai dažnai sujungdavo pajėgas ir padėdavo vieni kitiems. Laivams vadovauta demokratiškai: kapitonus rinkdavo balsuodami, laimikį dalydavosi po lygiai, o svarbius sprendimus priimdavo viešoje taryboje. Nors valdžia piratus vaizdavo kaip žiaurias ir pavojingas pabaisas, prievartautojus ir žudikus, daugybė šių pasakojimų buvo tyčia sutirštinti, norint palenkti skeptiškai nusiteikusią visuomenės dalį.
Knygoje „Piratų respublika. Neįtikėtina Karibų piratų istorija“ sužinosite, kokios asmenybės slypi už garsių piratų kapitonų pavardžių, kas skatino piratus elgtis vienaip ar kitaip, kokį vaidmenį aukso amžiuje suvaidino moterys piratės ir kas lėmė piratavimo eros žlugimą.
Intriguojantis ir nuoseklus pasakojimas leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie Karibų piratų gyvenimą ir nuotykius. Skaitytojų vaizduotę dar labiau sužadina ir į piratų laikus nukelia knygos iliustracijos, paįvairinančios išsamius įvykių aprašymus.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
1715 m. liepos 13 d. ispanų lobių flotilė išplaukė iš Havanos link Kadiso. Dėl karo ispanai kelerius metus nebuvo pasiuntę savo lobių flotilių į Naująjį Pasaulį, todėl galeonais buvo plukdomas neįprastai vertingas lobis: monetos, šilkai, porcelianas, metalo luitai ir brangakmeniai, verti maždaug septynių milijonų talerių (1 750 000 svarų). Tą sezoną jie taip pat išplaukė gerokai vėliau nei įprastai.
Visos flotilės vadas, generolas kapitonas Don Juanas Estebanas de Ubilla ne vieną mėnesį nerimavo dėl delsimo. Pirmiausia Kartachenoje užtruko generolo don Antonio de Echeverzo vadovaujama Tiera Firmės flotilė, nes laukė, kol iš Potosio kitoje Andų pusėje atkeliaus sidabru apsikrovę lamų karavanai. Tada Ubillos Naujosios Ispanijos flotilė keliems mėnesiams įstrigo Verakruse ir laukė, kol Manilos galeonai atplauks į Akapulką.
Kai šios dvi flotilės galiausiai sujungė pajėgas Havanoje, Ubilla pradėjo nerimauti, kad gali neišrūkti iš atogrąžų iki uraganų sezono. Kuboje viskas dar užtruko, nes Havanos prekybininkai krovėsi savo prekes, o gubernatorius Torresas y Ayala primygtinai reikalavo, kad karininkai dalyvautų jo prabangiuose vakarėliuose. Paskutinę minutę prie flotilės prisijungė dar vienas papildomas laivas – prancūzams priklausanti fregata „El Grifon“, nes vadas baiminosi, kad jo lobių pilnas laivas iš Bahamų veikiantiems piratams būtų lengvas grobis.
Ubilla nerimavo dėl tokio vėlyvo plaukimo, bet neturėjo kito pasirinkimo. Liudviko XIV, kurio valdžią patvirtino Utrechto unija, vaikaičio Pilypo V dvarui žūtbūt reikėjo pinigų, todėl jau daugiau nei metus spaudė Ubillą. Nenoromis šis ispanų komodoras davė įsakymą plaukti, vildamasis, kad sezono pradžioje uraganų nekils.
Vienuolikos laivų armada išplaukė iš Havanos į Floridos sąsiaurį išskleistomis burėmis ir plevėsuojančiomis vėliavomis. Milžiniški Ubillos ir Echeverzo kovos galeonai plaukė priekyje, jų paaukštinti antstatai buvo iškilę aukštai virš pagrindinio denio ir jūros tarsi mediniai dangoraižiai.
Šeši lobių galeonai sudarė flotilės pagrindą, o prikrauti korpusai buvo nugrimzdę giliai į vandenį. Prancūzų fregata „El Grifon“ skriejo pirmyn ir atgal, nes buvo vikresnė nei jos palydovai, primenantys tvirtoves. Užnugarį saugojo dar du kovos galeonai su daugybe bronzinių patrankų už bortų angų.
Penktadienį, liepos 19 d., nuo Floridos pakrantės pučiantis rytys ėmė silpnėti. Pasidarė neįprastai karšta ir tvanku, kai kurie veteranai jūrininkai pajuto sąnarių maudimą. Iš lėto vėjas pradėjo vėl kilti, tačiau šį kartą pūtė nuo rytinio horizonto, kur nuo pat ryto kabėjo lengvi, maži debesys.
Iki vidurdienio dangus aptemo, virš galeonų praslinko lietingas škvalas ir pradėjo stiprėti rytų bei šiaurės rytų vėjai. Pirmiausia iki trisdešimt kilometrų per valandą, tada penkiasdešimt ir šešiasdešimt. Nepajėgdami nuleisti burių audringoje jūroje, jūrininkai kibosi į stiebus. Visuose laivuose pritvirtintos patrankos, užsklęsti liukai, o kroviniai dar kartą patikrinti, nes ispanai rengėsi pasitikti artėjančią audrą.
Vidurnaktį ispanų laivai skynėsi kelią per uraganinius vėjus. Baimė peraugo į siaubą, kai nerangūs galeonai pradėjo ropštis per milžiniškas penkiolikos ar dvidešimt penkių metrų aukščio bangas. Vėjams pasiekus pusantro šimto kilometrų per valandą greitį, suvyniotos burės atsilaisvino ir buvo sudraskytos į skutelius, ant denių ėmė kristi sunkios takelažo dalys.
Visą tą laiką Ubilla ir kiti karininkai žvalgėsi per petį, nes suvokė, kad vėjas ir bangos neša flotilę link klastingos Floridos pakrantės. Jie taip pat žinojo, kad tarp Ki Vesto ir didžiojo ispanų posto Sent Ogastine nėra jokio prieglobsčio, o pasiekti Sent Ogastiną beveik neliko vilčių.
Po vidurnakčio netoli laivagalio kairiojo borto gyvenamųjų patalpų vyrai pamatė bangų mūšą. Nors ir kaip vargo, negalėjo nieko padaryti, kad apsaugotų galeonus nuo milžiniškų bangų, stumiančių ant rifų ir smėlio. Laivai vienas po kito rėžėsi į krantą. Ubillos 471 tonos flagmanui „Nuestra Senora de la Regla“ rifas nuplėšė dugną ir jis paskendo devynių metrų gylyje.
Vienas iš galinių galeonų dingo po banga, o kitas 450 tonų „Santo Cristo de San Roman“ apsivertė bangų mūšoje už kelių kilometrų į pietus nuo „Reglos“ ir paskendo. „Urca de Lima“, vieno iš lobių galeonų, kapitonui pavyko savo laivą įplukdyti į vienos upės žiotis, bet audra jį vis tiek nuskandino. Taip buvo sunaikinta dešimt laivų, o paplūdimius nuklojo šimtai kūnų. Pabėgti nuo uragano pavyko tik „El Grifon“, nuplaukusiam pirmiau flotilės.
Mažiau nei pusė iš pasmerktuose laivuose esančių 2000 vyrų paplūdimius pasiekė gyvi. Apimti siaubo jie šliaužė per lietų ir tamsą, norėdami pasislėpti tarp kopų. Per kelias artimiausias dienas dar daug jų, susigūžusių paplūdimyje ir besižvalgančių priešiškai nusiteikusių indėnų, mirė nuo žaizdų ar dehidratacijos.
Ubilla ir Echeverzas nuskendo, tačiau admirolas Don Francisco’as Salmonas pasiekė krantą ir išgyvenusiesiems liepė surasti vandens bei įrengti pastoges iš laivų nuolaužų. Keletas vyrų viena išlikusia valtimi patraukė link Sent Ogastino. Po savaitės jie pasiekė uostą ir, prasiyrę po milžinišku „Castillo de San Marcos“ fortu, pranešė apie vieną didžiausių nelaimių Šiaurės ir Pietų Amerikos laivininkystės istorijoje.
Kartu su dešimties laivų liekanomis ir tūkstančiu lavonų netoli rytų Floridos paplūdimių buvo išbarstytas septynių milijonų pesų vertės lobis. Didžioji dalis gulėjo taip sekliai, kad geras naras galėjo jį visą ištraukti.
Naujienos Ameriką – nuo Sent Ogastino ir Havanos iki Jamaikos ir Bahamų – apskriejo greičiau nei maras. Laivų kapitonai žinią nugabeno į Čarlstoną, Viljamsburgą, Niuportą ir Bostoną. „Boston News-Letter“ padarė likusį darbą – šio laikraščio vasaros pabaigos numerį toli išplatino paprasti laivai, šliupai ir pašto raiteliai, tad apie nelaimę sužinojo skaitytojai nuo Londono iki Menkių kyšulio. Netrukus vyrai iš visų Britų Amerikos kampų ropštėsi į laivus ir traukė „žvejoti iš nuolaužų“.
Williamsui ir Bellamy’iui tai buvo svajonės išsipildymas. Rudens pradžioje jie patraukė link Floridoje paskendusių laivų. Gali būti, kad Semas su ašaromis akyse atsisveikino su Mary Hallett, o Paulsgrave’as su savo žmona Anna. Kai šie du vyrai galiausiai grįžo į Naująją Angliją, aplinkybės jau buvo visiškai kitokios.
Naujienoms apie sudužusius lobių flotilės laivus pasiekus Jamaiką, užvirė tikras pragaras. Atrodė, kad visi jūrininkai miestelyje ruošiasi plaukti pasiimti dalelės ispanų lobio. Netrukus vyrai po penkis per dieną dezertyravo iš Port Rojale apsistojusios karinio jūrų laivyno fregatos „HMS Diamond“, besiruošiančios plaukti namo į Angliją.
„Jei būčiau pasilikęs dar savaitę, manau, nebūčiau turėjęs pakankamai vyrų parplukdyti mane namo“, – raportavo „Diamond“ kapitonas Johnas Balchenas. Jūrininkai buvo „išprotėję dėl kapstymosi po nuolaužas, kaip jie tai vadina, nes didžioji salos dalis mano, kad turi teisę mėginti laivus išžvejoti, nors ispanai jų neatsisakė“.
Užuot stabdęs sudužusių laivų plėšikus, gubernatorius Hamiltonas stengėsi ir pats prisijungti prie veiksmo. Jis kreipėsi į „HMS Jamaica“ kapitoną Davisą ir pasiūlė, kad jaunieji karininkai galėtų jo kovos šliupu plaukti iki Floridos apiplėšti paskendusių laivų ir pinigais pasidalyti su Hamiltonu.
Davisą šis prašymas įžeidė, kaip ir komodorą Balcheną, kuris gubernatorių griežtai informavo, kad neleis savo laivų naudoti tokiems niekingiems darbeliams. Gavęs karinio jūrų laivyno atkirtį, Hamiltonas greitai perėjo prie pajų pirkimo kaperiuose, kuriems buvo davęs įgaliojimus.
Oficialūs jo įsakymai skambėjo kaip „įvairaus pobūdžio karo veiksmų vykdymas“ prieš piratus. Asmeniškai nurodė jiems plaukti tiesiai prie ispanų paskendusių laivų ir grįžti su visu lobiu, kurį tik pavyks rasti.
