Kapitalizmo Lietuvoje pradininko prisiminimuose – kuriozinės situacijos ir uždirbti milijonai

A. Stašaičio prisiminimai apima 1980–1994 metus, kai jis verslavo, ir 1994–2000 metus, kai buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Per pirmąjį laikotarpį sukurti šiandienio Lietuvos verslo ir – galima sakyti – visos valstybės pagrindai. Autorius siekia reabilituoti šią epochą, nepelnytai vadinamą laukiniu kapitalizmu. Pasak autoriaus, laukinės buvo sąlygos, kuriomis vyko santvarkų kaita, tiek metų socializmo ideologijos kvailinti žmonės negalėjo staiga persilaužti.

Nepriklausomybės priešaušriu ir iškart po jos A. Stašaitis savo kailiu pažino daugelį verslo sričių: buvo tarp pirmųjų pogrindinių verslininkų vėlyvuoju sovietmečiu, steigė pirmuosius kooperatyvus, tapo pirmuoju Lietuvos verslininkų sąjungos prezidentu, subūrė pirmąją kredito uniją – Kapitalistų klubą, pirmas laimėjo bylą prieš Lietuvos Vyriausybę, aplenkęs laiką steigė šiuolaikines draudimo bendroves kaip alternatyvą „Sodrai“ ir ne tik. Kalinimo įstaigose be teismo nuosprendžio praleidęs 5 metus, 3 mėnesius ir 10 dienų, buvo daromas valstybės priešu Nr. 1 ir neteisėto kalinimo rekordininku Lietuvoje. 

Be drąsių sprendimų, nuotykių ir kuriozų, kurie buvo neatsiejami nuo pirmųjų nepriklausomos Lietuvos verslininkų gyvenimo, knygoje pateikiami ir atsakymai į klausimus, kodėl kilo 1994–1996 m. ekonomikos krizė, Lietuvoje nušlavusi 17 bankų ir bankelių, koks buvo pirmųjų verslininkų santykis su sovietine ir tautine valdžiomis, kokiais neįprastais būdais būdavo atsiskaitoma su kompiuterių tiekėjais Vakaruose, kaip pavyko išvengti kriminalinių grupuočių reketo ir uždirbti pirmuosius milijonus.

A. Stašaitis verslauti ėmėsi 1980-aisiais. Išbandė ne vieną ūkio šaką – pradėjo nuo nutrijų auginimo ir kailių prekybos, vėliau ėmė megzti anuomet labai madingas „bitlovkes“, dar vėliau – prekiauti automobiliais. Žengė ir į kitas prekybos sritis. Kaip aprašyta knygoje, prekiavo beveik viskuo – nuo statybinių medžiagų iki lėktuvų. Labiausiai sekėsi iš Vakarų Vokietijos importuoti kompiuterius.

Knyga parašyta pirmuoju asmeniu ir kupina šiandien neįtikėtinai skambančių istorijų. Pirmųjų verslininkų rinka tais laikais buvo plati – visa begriūvanti Sovietų Sąjunga. „Tuomet turėjau penkis AN-24 lėktuvus. Krovininius, galinčius pakelti 30 tonų. Iš Vokietijos atgabentus kompiuterius mano eskadrilė išskraidindavo klientams, išsimėčiusiems po visą plačią SSRS teritoriją. Tai būdavo didelės valstybinės gamyklos, mokslinių tyrimų institutai, įvairiausios įstaigos ir žinybos“, – apie kompiuterių prekybos verslą pasakoja A. Stašaitis.

„Tai verslininkas iki kaulų smegenų, kapitalizmo šauklys. Laisvosios rinkos principai – jo kraujyje. Maloniai nuteikia ir netgi stebina beprotiškas jo noras veikti, kurti, dirbti ir uždirbti“, – knygos autorių apibūdino Laisvosios rinkos instituto įkūrėja Elena Leontjeva.

A. Stašaitis iš tiesų aktyviai propagavo laisvąją rinką ir pagarbą nuosavybei – leido knygas ir „Biznio“ laikraštį, organizavo Verslo laisvės diskusijų klubą, įsteigė pirmąją Lietuvoje privačią aukštąją verslo mokyklą. Kūrė verslo infrastruktūrą: rengė pirmuosius Kaune prekių aukcionus, tapo „Kauno biržos“, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų, Rotary klubo steigėju, Pasaulio lietuvių verslininkų suvažiavimo organizatoriumi. Įsteigė Kapitalistų klubą, kurio nariai vykdė kultūrinę ir šviečiamąją veiklą, dalijosi patirtimi su norinčiais pradėti verslauti.

A. Stašaitis tiesiogiai nedalyvavo „prichvatizacija“ šiandien dažnai vadinamoje privatizacijoje, pelnėsi iš komercinių sandėrių, todėl dažniausiai neturėjo dėl ko konfliktuoti su šešėlinius privatizuojamų objektų aukcionus rengusiomis Kauno „šeimomis“. Vis dėlto konfliktų būta. 

Be verslo istorijų, autorius dalijasi ir gyvybingais, įdomiais prisiminimais apie tamsius verslo užkulisius, kuriuose tekdavo akis į akį susitikti su reketininkais ir „Daktarų“ grupuotės vadovais. „Pirmas mano rimtas susidūrimas su Kauno „berniukais“ galėjo baigtis labai liūdnai. Ko gero, tai vienintelis kartas, kai mano gyvybei buvo iškilusi rimta grėsmė“, – knygos skyriuje „Kaip mane užsakė“ pasakoja A. Stašaitis. Ši istorija, kurią vainikavo 1991 m. verslininkų ir banditų susitikimas Vilijampolės „Aido“ gamykloje, primena kriminalinį trilerį.

Nubrėžęs ryškią skiriamąją liniją tarp dviejų pasaulių – verslo ir kriminalinio, – A. Stašaitis niekada nemokėjo duoklės „stogą“ siūliusiems reketininkams, ragino taip elgtis kitus Lietuvos verslininkų sąjungos ir Kapitalistų klubo narius.

Štai kaip jis apibūdino išorinius pirmųjų verslininkų ir nusikaltėlių skirtumus: „Išvaizda verslininkas nuo nusikaltėlio smarkiai skyrėsi. Mūsų darbinė apranga buvo kostiumas, nusikaltėlių – treningai. Bet pasitaikydavo ir išimčių. Štai R. Ganusauskas-Mongolas viešumoje dažnai pasirodydavo pasipuošęs bordinėmis kelnėmis ir vyšninės arba žalios spalvos švarku. Tokia apranga vėliau tapo 1990-ųjų verslininko išvaizdos stereotipu.“

„Priešintis kvailiems valdžios sprendimams, žalingai valstybės politikai ir ūkinei veiklai man atrodo patriotiška“, – sako A. Stašaitis. Toks mąstymas jį nuvedė į konfliktą su pirmuosius nepriklausomybės metus skaičiavusia valstybe.

Iš jo įmonės „Interlita“ sąskaitų 1991-aisiais dingus pinigams, A. Stašaičiui kilo įtarimas, kad juos pavogė valstybės pareigūnai. „1992-ųjų sausį Rotušės aikštėje, pastato, kur dabar įsikūrę Kauno arkivyskupijos svečių namai, salėje sukviečiau žurnalistus į spaudos konferenciją. Jiems pasakiau, kad atsisakau mokėti mokesčius tol, kol nepaaiškės pinigų, kurie dingo iš „Interlitos“ sąskaitų, nusavinimo teisėtumas. Trumpai ir aiškiai“, – prisimena A. Stašaitis.

Tai buvo neregėtas akibrokštas, simboliškai pradėjęs ilgą teisinių problemų kelią. Pasklido gandas, kad jis apskritai atsisako mokėti mokesčius ir ragina tą daryti kitus. Atsisakęs mokėti duoklę valstybės pareigūnams, verslininkas apkaltintas vengimu pateikti pajamų deklaracijas, vėliau – valiutinių operacijų pažeidimais, galiausiai sulaukė net devynių papildomų kaltinimų. 

Ilgus metus trukusi A. Stašaičio kova su Lietuvos teisėsauga knygoje aprašyta ironiškai, nevengiant groteskiškų potėpių. Lukiškėse ir Pravieniškėse neteisėtai kalintas beveik pusšeštų metų, į laisvę jis išėjo tik 2000-aisiais, o po dvejų metų Strasbūre laimėjo bylą prieš Lietuvą ir prisiteisė piniginę kompensaciją.

Lietuvos istorikai šiandien yra puikiai ištyrinėję ir po kaulelį išnarstę politinius Sąjūdžio laikų įvykius. Tačiau kas Lietuvoje dėjosi Dainuojančios revoliucijos šešėlyje, kaip vyko ekonomikos transformacijos, kaip užgimė verslas ir atsirado pirmieji milijonieriai – apie visa tai šiandien kalbama tik puse lūpų, lyg kažko gėdijantis ir baiminantis. 

Dar daugiau – įsivyravo nuostata, kad nuo 1990-ųjų Lietuvoje ketverius ar penkerius metus klestėjo kažkoks „netikras“, t. y. nenormalus, žiaurus, nežmoniškas, gaivališkas, laukinis kapitalizmas ir tik po 1995-ųjų buvo pasukta į „normalią“ rinkos ekonomiką. 

„Ar tikrai esminių reformų laikotarpis Lietuvoje vertas neigiamų epitetų?“ – retoriškai klausia memuarų knygos „Kaip kūrėme kapitalizmą“ autorius. Į svarbų, galbūt Lietuvai net patį svarbiausią laikotarpį pažvelgęs ne valstybės veikėjo, o verslininko akimis, A. Stašaitis kitaip vertina daugeliui žinomus įvykius ir kviečia leistis į atvirą polemiką. 

„Knygoje garsiai skamba „legendinių 90-ųjų“ slengas ir posakiai, atgyja mitai apie KGB ir „mafiją“, iškyla anų laikų mados ir garsūs žmonės, laikmečio stereotipai ir gilūs prieštaravimai. Pasakojama nuoširdžiai ir atvirai, todėl atsiminimai apnuogina naujojo Lietuvos kapitalizmo šaknis ir stichiją. Knyga demaskuoja Oidipo kompleksą, apie kurį vyresnė karta gerai žino, bet tyli: kad už doros ekonomikos fasado slepiasi nerimo kupina tiesa apie Pradžią“, – taip A. Stašaičio prisiminimus apibūdino filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Gintautas Mažeikis.