Šv. Mišias ta proga aukojo apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Petaras Antunas Rajič, kartu meldėsi Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.
Koplyčių atvėrimo proga į Vilniaus katedrą sugrįžo ir meno vertybės, kurios ilgą laiką buvo saugomos Bažnytinio paveldo ar Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.
„Yra eksponatų, kurie pasiekė muziejų dramatiškomis aplinkybėmis, buvo NKVD išgrobstyti iš bažnyčių, virtusių sandėliais, ateizmo muziejais.
Neatiduoti Bažnyčiai turto, kuris jai priklauso, negalima. Šį muziejinių vertybių grąžinimą laikau, kaip sakė kardinolas Vincentas Sladkevičius, mūsų brandos požymiu“, – teigė Dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.
Vilniaus katedros administratorius kunigas Virginijus Česnulevičius priminė, kad tai nėra vien ilgą laiką sandėliuoti naudotų šventovės erdvių atvėrimas tikintiesiems.
„Gal tai galėtų būti žvilgsnis ir į žmogaus gyvenimą, kad mumyse neliktų jokių kerčių, kurios yra uždarytos ir tamsios“, – kalbėjo kunigas.
Šventieji – arčiau žmonių
– Kalbama, kad dėl pandemijos Katedroje per Mišias sunku išlaikyti atstumą tarp tikinčiųjų, todėl prireikė daugiau erdvės ir buvo atidarytos koplyčios. Ar tai tiesa? – paklausiau Katedros administratoriaus V.Česnulevičiaus.
– Ne, tų koplyčių sutvarkymas ir atvėrimas planuotas jau senokai, o pandemija ir karantinas tą procesą kaip tik pristabdė.
Katedra – kaip namai. Žinoma, ir namuose turime kokį kampelį, sandėliuką daiktams susidėti, bet kitų kambarių stengiamės tais daiktais neužgriozdinti. O Katedroje per visas istorines peripetijas – jos praradimą sovietmečiu ir vėl atgavimą – kai kurios koplyčios virto sandėliais.
Jas sutvarkyti norėta jau seniai. Atverti tas koplyčias tikintiesiems, kad jos vėl tarnautų kaip maldos vietos, siekė ir prieš mane dirbę klebonai, ir kardinolo, ir arkivyskupo Gintaro Grušo buvo toks troškimas.
– O kodėl pakeisti koplyčių pavadinimai?
– Senieji pavadinimai – Mantvydų, Kęsgailių – priminė fundatorius, o naujieji – Turino drobulės, Gailestingumo ir Šv.Stanislovo – parinkti pagal laiko dvasią, kaip nuoroda į koplyčiose esančias šventųjų relikvijas.
Koplyčios atidaryti buvo parengtos dar prieš šv.Kalėdas, tačiau pandemija ir kiti dalykai viską sustabdė. Juk jei dėl karantino negali sukviesti žmonių į koplyčių atidarymą, kam jas atidarinėti?
– Šiemet minimas ir Vilniaus katedros jubiliejus?
– Šį jubiliejų išryškina vargonininkai rengdami Katedroje koncertų ciklą „Vox organi Cathedralis“. Šiemet sukanka 220 metų nuo Katedros atnaujinimo pagal Lauryno Gucevičiaus projektą.
Iš tiesų koplyčios atvertos ir ne dėl jubiliejaus, ir tikrai ne todėl, kad trūktų erdvės karantino metu. Buvo svarbu, kad visa Katedra būtų atverta žmonėms su visomis savo koplyčiomis – maldos, sakralumo, šventumo, meno erdvėmis. Ir parapijos tikintiesiems, ir visiems piligrimams.
– Katedroje atsiranda vis daugiau galimybių melstis ir ieškoti užtarimo ne vien pas šv.Kazimierą, bet ir pas kitus šventuosius, kuriuos ne visi ir žino?
– Man kaip kunigui labai svarbu, jog žmonės prisimintų, kad esame pašaukti šventumui. Dažnai žmonės sako: „Aš tikrai nesu ir nebūsiu šventasis, ne man tai skirta“. Iš tiesų, jei žiūrime į karalaitį Kazimierą, šv. Stanislovą ir kitus senų laikų šventuosius, jie gali atrodyti smarkiai nutolę nuo mūsų kasdienybės.
Tačiau pažvelkime į šv.Joną Paulių II. Juk mes matėme jį čia, Vilniuje, susitikome, kartu meldėmės. Tik ką šalia buvęs žmogus tampa šventuoju. Tai aiškus ženklas mums, kad visi tie šventieji atsiranda iš paprastų žmonių.
Kai Vatikanas skelbia šventuosius, tai ne Vatikanas nusprendžia, bet pirmiausia tai kyla iš žmonių. Jie pradeda melstis į vieną ar kitą asmenį, kuriame mato šventumo ženklų. Prisimenu kardinolo Audrio Juozo Bačkio liudijimą. Jis dirbo Vatikane, kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II, ir matė, koks jis šventas žmogus – ir savo gyvenimu, ir visu savo elgesiu.
Ir kai tik popiežius mirė, kardinolas pradėjo melstis į jį kaip į šventąjį, nors oficialiai dar tai nebuvo pripažinta. Taigi, šventieji – visai arti mūsų. Mes į juos meldžiamės ir taip vyksta „šventųjų bendravimas“: ir iškeliavę, ir gyvieji – mes visi esame susiję vienas su kitu. Aplankykite katedrą, atraskite šventuosius ir atraskite savo gyvenimo prasmę.
Sakralinio meno šedevrai
– Atvėrus koplyčias į Vilniaus katedrą sugrįžo vertingi meno kūriniai. Į ką pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį meno mėgėjams? – paklausiau Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės.
– Turbūt į šv.Stanislovo relikvijorių. Jis – atrasto Vilniaus katedros lobio dalis ir dešimt metų stovėjo Bažnytinio paveldo muziejuje. Tačiau net ir per ekskursijas visuomet kalbėjome, kad jo tikroji vieta turėtų būti Vilniaus katedra. Juk šv.Stanislovas – jos titulinis globėjas, o „Šv.Stanislovo ranka“ – seniausias relikvijorius Lietuvoje.
Vilniaus auksakalių sukurtas sidabrinis paauksuotas rankos pavidalo relikvijorius, auksakalystės tyrinėtojų manymu, – ypač vertingas, išskirtinis kūrinys. Žavi jo plastika, ikonografija – viduramžiškas gotikinis realizmas. Nestokojanti natūralizmo, realistiška, puošni vyskupo apdaro rankovės traktuotė.
Manoma, kad jam lygių relikvijorių nėra visoje Rytų ir Vidurio Europoje.
– Ar dažnai relikvijoriai vaizduoja žmogaus kūno dalis – ranką, galvą? Lietuvos bažnyčiose neteko matyti nieko panašaus.
– Tokie relikvijoriai įprasti kraštuose, kuriuose krikščionybė įsitvirtino seniai. Šveicarijos, Italijos, Vokietijos lobynuose yra daug vadinamųjų „kalbančių relikvijorių“, kurie vaizduoja šventojo ranką, koją ar galvą.
Tai ne tik nurodo, kokia relikvija saugoma, bet dažnai primena ir kokia kankinio mirtimi žmogus mirė.
Pavyzdžiui, nukirto galvą, ketvirčiavo. Todėl jie vadinami kalbančiais relikvijoriais.
„Šv.Stanislovo ranka“ – vienintelis kalbantis relikvijorius Lietuvoje. Iš Katedros inventoriaus žinome, kad tokių būta ir daugiau, minimas galvos pavidalo relikvijorius.
Bet dėl mūsų istorijos – karų, plėšimų ir gaisrų – šis yra vienintelis, išlikęs iki mūsų laikų.
Jis XVI a. pradžioje sukurtas iš sidabro ir paauksuotas. Ant nykščio užmautas XVI–XVII a. labai gražus žiedas su safyru.
Manoma, kad žiedas kadaise priklausė kuriam nors vyskupui ir buvo paaukotas šv.Stanislovui kaip votas.
– Turino drobulės koplyčioje šalia relikvijų akį traukia Dievo Motinos paveikslas.
– Taip, tai irgi sakralinio meno vertybė. Koplyčią puošia žinomo XIX a. dailininko Karolio Rafalavičiaus nutapyta garsaus ispanų dailininko Bartolome Estebano Murillo paveikslo „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ kopija.
Vertėtų atkreipti dėmesį ir į atvertoje Šv.Stanislovo koplyčioje kabantį paveikslą „Šv.Stanislovo stebuklas“. Jo autorius – nežinomas XIX a. dailininkas, bet akivaizdžiai profesionalus ir geras.
Katedrai paveikslas grąžintas prastokos būklės.
Jis buvo restauruotas ir pirmą kartą parodytas Valdovų rūmuose veikusioje Šv.Stanislovo ordino parodoje.
Su lobiais grįžta teisingumas
– Kito Katedros titulinio šventojo – Šv.Vladislovo koplyčia po restauravimo irgi stebina savo grožiu.
– Tiesiog negaliu atsidžiaugti, kad grįžta Katedros grožis ir meno lobiai, o tuo pat metu ir atkuriamas teisingumas: primenami jos globėjai – šv.Stanislovas ir šv.Vladislovas.
Ne visi ir žino, kad Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila buvo krikštytas Vladislovo vardu. Jis kartu su Vytautu krikštijo Lietuvą ir pagrindinei šalies šventovei suteikė Lenkijos globėjo šv.Stanislovo ir Jogailos globėjo šv.Vladislovo vardus.
Šv.Vladislovo koplyčia pastatyta šiek tiek vėliau, jau po L.Gucevičiaus mirties, bet vis tiek yra labai stilinga ir graži.
Tai ypač akivaizdu dabar, kai jau galime grožėtis XX a. restauruotu jos kupolu, kuris ištapytas iliuzine architektūra, augaliniais motyvais.
– Meniniu požiūriu įdomi ir Dailės muziejaus grąžinta XVIII a. zakristijos spinta. Katedros administratorius minėjo, kad raštinėje įkurdinus šį baldą muziejininkai paliko instrukcijas, kuriuos stalčius galima naudoti, o kurių ne.
– Iš tiesų šis baldas – meno vertybė, nesu mačiusi gražesnės zakristijos spintos Lietuvoje. Ji kaip katedros baldas jau buvo įrašyta Vilniaus katedros lobynui skirtame leidinyje, kurį sudarė Valdovų rūmų direktorius istorikas Vydas Dolinskas.
Tiesa, bažnyčiai gražinami meno kūriniai paprastai turi ne tik meninę, bet ir sakralinę, istorinę vertę. Istorikas Liudas Jovaiša yra patvirtinęs, kad šia spinta naudojosi tokie vyskupai kaip pal. Jurgis Matulaitis, kankinys Mečislovas Reinys ir būsimasis popiežius Pijus XI, kuris Katedroje lankėsi 1920 metais.
Ji mena ir ypatingas iškilmes – Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo vainikavimą popiežiaus karūnomis 1927 metais.
Koplyčiose – relikvijos ir meno kūriniai
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika – viena seniausių katalikų šventovių Lietuvoje ir reikšmingiausias klasicizmo architektūros pavyzdys šalyje, tačiau jos mūruose slypi gotikos, renesanso, baroko pėdsakai. Bažnyčioje yra Šv. Kazimiero ir 10 kitų šoninių koplyčių.
Po beveik 70 metų Katedroje atveriamos naujai įrengtos Turino drobulės, Gailestingumo ir Šv. Stanislovo koplyčios. Restauruota Šv. Vladislovo koplyčia, atnaujinta raštinė.
Šv. Stanislovo koplyčia – viena naujausių bei „slapčiausių“ koplyčių katedroje – atsirado tik po L. Gucevičiaus katedros rekonstrukcijos.
Atvėrus titulinio katedros šventojo koplyčią į ją buvo perkelta vertingiausia Vilniaus katedros lobio brangenybė, seniausias relikvijorius Lietuvoje – „Šv. Stanislovo ranka“. Apie 1500–1503 m. Vilniaus auksakalių sukurtame rankos pavidalo relikvijoriuje saugoma kankinio vyskupo relikvija – jo rankos kaulo dalis.
Gailestingumo koplyčioje, buvusioje Kęsgailų koplyčioje, pagerbiamos trijų Gailestingumo apaštalų – šv. Jono Pauliaus II (medžiagos skiautė su jo krauju), šv. Faustinos ir pal. kun. Mykolo Sopočkos relikvijos.
Turino drobulės koplyčia, anksčiau vadinta Manvydų koplyčia, nes ją fundavo A.Manvydas – vienas iš lietuvių vadų Žalgirio mūšyje. Koplyčioje galima melstis prie jubiliejiniais 2000-aisiais metais Vilniaus katedrai padovanotos Turino drobulės reprodukcijos. Čia kabo ir garsiosios Meksikos Gvadalupės Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija.
Šv. Vladislovo – antrojo titulinio Katedros šventojo – koplyčia atverta po metus trukusių kupolo restauravimo darbų. Atidengtas XVIII – XIX a. sukurtas ir XX a. uždažytas kupolo dekoras.
Atsivėrė tapyba ir iliuzinę architektūrą užbaigiančios kupolo žibinto puošybos elementai. Kupolo restauravimo darbus finansavo Vengrijos Vyskupų Konferencija ir Vengrijos Respublika.
Atnaujinta ir Katedros raštinė, kurioje galima pamatyti įspūdingą XVIII a. zakristijos spintą, kuri pastaruosius 30 metų eksponuota Lietuvos Taikomosios dailės muziejuje. Nuo XIX a. vidurio Vilniaus katedros zakristijoje stovėjusi mena Vilniaus katedroje Mišias aukojusius Vilniaus vyskupą pal. J.Matulaitį ir kankinį arkivyskupą M.Reinį, būsimąjį popiežių Pijų XI, kuris Katedroje lankėsi 1920 m. ir kitus svarbius įvykius.
