Vokiečių kariuomenę stumianti Raudonoji armija įsiveržia į Rytų Prūsiją – „fašistinio žvėries irštvą“, kaip skelbė Stalino propagandininkai. Kaimas po kaimo, miestelis po miestelio niokojami ne tik įnirtingų kautynių, bet ir atėjūnų teroro, plėšimų, žudynių, prievartavimų.
Neišvengiamai artėjant negailestingam priešui, iš senos ir garbingos Rytprūsių giminės kilęs šios knygos autorius gydytojas chirurgas nenuilstamai atlieka savo pareigą vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Prieš jo akis rutuliojasi tikra tragedija: nuo raudonojo maro besitraukiančių pabėgėlių virtinės, miesto apšaudymai ir bombardavimai, kasdieniai pranešimai apie vis naujas aukas.
Ir štai aklos neapykantos bei keršto troškimo apsvaiginti raudonarmiečiai jau Karaliaučiuje. Visi keliai atkirsti. Gydytojas Hansas von Lehndorffas supranta, kad reikia kliautis tikėjimu, dirbti toliau ir stengtis žūtbūt išgyventi. Nepaisant aplinkui tvyrančios neapykantos nugalėtiems vokiečiams, nepaisant to, kad savo paties žemėje jie tapo beteisiai.
Tačiau gyvenimas sovietų užgrobtame Karaliaučiuje be galo sunkus ir labai pavojingas. Aplinkui daug chaoso ir netvarkos, girtų okupantų savivalės ir prievartos, susidorojimų be teismo su visais įtariamaisiais, nepatikusiais.
Po pusmečio, praleisto NKVD karo belaisvių ir internuotų asmenų stovykloje, iš visų jėgų ligoniais ir sužeistaisiais besirūpinęs H. von Lehndorffas netikėtai sužino, kad planuojama jį vėl suimti, tad priėmė vienintelį teisingą sprendimą – bėgti.
Įveikęs ilgą ir pavojingą kelią, autorius atsidūrė ir laikinai apsigyveno Lenkijai atitekusioje Prūsijos dalyje, kur visais įmanomais būdais naikinti paskutiniai vokiškumo daigai.
1947 m. H. von Lehndorffas atvyko į komunistinę VDR, o paskui persikėlė į Vakarų Vokietiją. Viską, ką per tuos metus matė ir patyrė, gydytojas stengėsi užsirašyti, tačiau publikuoti užrašus pasiryžo tik po dvylikos metų, prisiminimų žaizdoms užsitraukus.
Šioje knygoje nerašoma, bet jau būdamas Vokietijoje jis sužinojo apie siaubingą savo motinos Marijos von Lehndorff ir brolio likimą. Juos ir dar šešiolika civilių pabėgėlių, bandančių gelbėtis nuo artėjančių „išvaduotojų“, užklupo ir sušaudė raudonarmiečiai.
Nuo 1954 m. Hansas von Lehndorffas vadovavo vienai iš Bad Godesbergo ligoninių. 1972 m., kai dėl nusilpusio regėjimo negalėjo vykdyti gydytojo pareigų, tapo ligoninės kapelionu.
Ypatingą vietą autoriaus gyvenime visada užėmė religija. Būdamas dvasininkas jis aktyviai pamokslavo, teikė nuolatinę paramą socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kaliniams ir narkomanams. Nuo 1949 m. autorius priklausė protestantiškajam Šv. Jono ordinui, 1952 m. įšventintas į šios organizacijos riterius.
2017 m. Rytų Europos vokiečių kultūros fondo prezidentas Klausas Weigeltas apie H. von Lehndorffą rašė: „Šio didžio žmogaus būties paslaptis slypi krikščioniškame tikėjime. Jo veiksmai ir laiškai – šio tikėjimo liudytojai. Grafas Lehndorffas tapo liudininku to laikotarpio, kai, rodėsi, atsivėrė pragaro ir mirties vartai. Jis galėjo pasakyti: „Mes regėjome jo šlovę“ (Evangelija pagal Joną 1:14) ir jis pasirinko šią frazę kaip „Rytų Prūsijos dienoraščio devizą“, kuriame pasakojama apie žodžiais sunkiai nusakomą siaubą.“
Lrytas.lt skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
* * *
Sykį mačiau, kaip katė žaidžia su pele. Pelė vis dar buvo gana guvi ir tai katei labai patiko. Ji vis bandydavo pasprukti ir būdavo, kad jau atrodydavo, jog jai pavyko. Bet žvilgtelėjęs į nuobodžiaujančią katę greitai suprasdavau, kad pelytė ir vėl seniausiai jos dantyse. Net po kelių valandų ji vis dar buvo gyva. Leisgyvis sumaitotas gyvūnėlis jau nebeturėjo jėgų bėgti, kai ją stumtelėdavo katė, ji nesipriešindama tik nuslysdavo tai šen, tai ten. Katei nė motais, kad žaidimas – nelygių jėgų. Pažiūrėjus į pelę, atrodė, kad katė be reikalo taip karščiavosi.
Galėjau pulti ir išgelbėti vargšą žvėrelį – būtų ramybė. Bet paskiau pagalvojau, kas iš to, juk tūkstančiams pelių kasdien tenka ta pati dalia ir niekas jų negelbsti. Ar nereikėtų pagaliau imti ir atsakyti į šį gal kiek pasikeitusį klausimą? Kur kitur galėčiau rasti atsakymą, jei ne pats atsidūręs tos pelės kailyje?
1945 metų balandžio 9 diena
Paryčiais, apie 5 valandą, pabudau, išgirdęs neaiškius balsus ir skubius žingsnius. Pažadinau rezidentę ir paprašiau jos susiruošti.
– Kas atsitiko? – paklausė ji apsimiegojusi.
– Spėčiau, kad rusai jau čia, einu pažiūrėti.
– Rusai? Dabar? Buvau juos visai pamiršusi.
– Nieko nepadarysi, – atsakiau, – juk ne kitaip viską ir įsivaizdavai.
Ji linktelėjo man. Užsivilkau baltą chalatą ir išėjau į koridorių.
Czerneckis, mano asistentas iš Ukrainos, jau buvo beeinąs manęs atsivesti, kad pasitikčiau rusus. Kai praėjau pro ligonius, keli jų kilstelėjo galvą:
– Čia jau buvo įsiveržę du rusai, atėmė laikrodžius, sumušė Wally.
Drąsioji smulkutė Wally gulėjo nejudėdama ant grindų greta kitų ligonių, veidas visas kruvinas. Kai ji pamėgino užstoti kelią, vienas rusas stvėrė ją už plaukų ir parbloškė veidu ant grindų. Jos viršutinis žandikaulis buvo lūžęs, išmušti dantys. Sąmonės dar nebuvo praradusi, bet nepratarė nė žodžio.
Prie pagrindinio pastato stovėjo du rusai ir kuitėsi lagamine. Žvelgdamas į juos nejučia suglumau. Jaučiausi kaip žmogus, išėjęs medžioti lokių ir pamiršęs šautuvą. Pasukome link jų, o jie liovėsi kuitęsi lagamine ir sužiuro į mus. Įrėmę į mus pistoletų-kulkosvaidžių vamzdžius, nuodugniai apieškojo. Mano palydovas pamėgino juos užkalbinti, deja, veltui. Jie tik murmtelėjo ir toliau darė, ką darę. Pasirodė ir kiti rusai, išeinantys iš pagrindinio bloko, apsikarstę keisčiausiais daiktais nelyg roges traukiantys arkliai. Ir jie mus apšniukštinėjo, dingo mano plunksnakotis, o popieriniai banknotai ir dokumentai pasklido po visą teritoriją. Mano batai jiems pasirodė per prasti.Vėliau jie išsiskubino tolyn, mindžikuodami per griuvėsius ir bombų išmuštas duobes, kol dingo kitų pastatų kiaurymėse. Vaizdas buvo stulbinantis, atrodė, kad jie juda tik tiek, kiek būtina. Prireikus galėjo ištiesti rankas ir pasileisti visomis keturiomis.
Pagrindiniame pastate jie jau darbavosi iš peties. Rūsio koridoriais kelią skyniausi kaip per tankmę, vis turėjau sustoti ir leistis apčiupinėjamas. Iš visų kampų negarsiai girdėjosi, kad žmonės bando priešintis. Ligonius vertė iš lovų, nuimdavo tvarsčius, šen bei ten buvo padegtos didesnės popierių krūvos, kad būtų šviesiau. Kiti beviltiškai mėgino gesinti. Iš paskutiniųjų ieškojome kokio nors karininko, nes jei ir toliau viskas bus kaip dabar, nekas iš mūsų teliks.
Ambulatoriniame skyriuje jaunos slaugytojos bandė gintis nuo kelių ypač įkyrių kareivių. Net nedrįsau įsivaizduoti, kas bus, kai jie įsidrąsins. Dabar jie labai skubinosi, stengdamiesi kuo daugiau visko prisiglemžti. Aiškiausiai tai galėjai matyti ūkiniame pastate. Netekęs žado žiūrėjau į kalnus maisto produktų, kuriais su mumis tvirtovėje pastaraisiais mėnesiais niekas nesidalijo, mane apėmė pavėluotas įtūžis, kad visą tą laiką taiksčiausi ir badavau, o ir mano pacientai badavo. Aplink puikiausius konservus rėkaudami šėlo kupeta rusų, o atsargos, kuriomis būtų galėję ištisus metus maitintis šimtai žmonių, buvo sunaikintos per keletą valandų.
Pagrindinės patalpos viduryje jau augo krūva sudaužytų stiklainių ir pradarytų skardinių. Maišų maišai miltų, cukraus, kavos buvo pilami lauk. Šalia pusiau pridengtas gulėjo lavonas. Už jo rusai, kareiviai ir civiliai nuo lentynų šlavė brangiausias maisto atsargas ir metė viską į naujas rietuves. Protarpiais kažkas pašaudydavo, pašūkaliodavo, pasistumdydavo. Pamėginau sužvejoti keletą nesudaužytų stiklinių, bet vienas rusas išmušė jas man iš rankų.
Operacinėje rezidentė kaip tik perrišinėjo pacientams tvarsčius. Čia prisiglaudęs buvo ir visas būrys slaugytojų, vaizdavusių, kad uoliai jai padeda. Rusai vaikštinėjo aplink sužeistus kareivius, tikrindami, ar jie neturi laikrodžių ir avėti tinkamų batų. Vienas jų, visai jaunas kareivukas, staiga pravirko, nes vis dar nebuvo radęs nė vieno laikrodžio. Jis pakėlė ranką su trimis ištiestais pirštais, sakydamas, kad nušausiąs tris vyrus, jei tučtuojau negausiąs laikrodžio. Ši beviltiška situacija išprovokavo pirmąjį asmeninį kontaktą su rusais. Czerneckis ėmė ilgai su juo aiškintis, galiausiai iš kažkur atsirado ir laikrodis, kurį gavęs rusas nušvito ir dingo.
Pasirodė pirmieji rusų karininkai ir sudužo mano paskutinės viltys, kad gal viskas nesibaigs blogai. Bergždžiai mėginome juos užkalbinti. Jiems aš buvau tuščia vieta – tas pats, kas daiktais apkarstyta kabykla. Ir apskritai į mane jie net akių nepakeldavo. Porą slaugytojų, netyčia pasitaikiusių kelyje, jie sugriebė ir nusitempė, paskui paleido visas sutaršytas, dar nespėjusias susivokti, kas joms nutiko. Pagyvenusioms moterims dar reikėjo tuo patikėti. Jos tik beprasmiškai klaidžiojo koridoriais. Pasislėpti nebuvo kur. Ir jas puldavo vis nauji kankintojai.
Nelyg sapne slankiojau po mūsų rūsius, bandydamas suprasti, ko Viešpats čia iš manęs tikisi. Czerneckiui iš vieno sukalbamo ruso pavyko sužinoti, kad kol nepraeis šešios ar aštuonios dienos, kokios nors tvarkos net negalima laukti. Miestas esąs atiduotas kareiviams. Suvokiau, kad per visą karinę kampaniją jie pirmą sykį susidūrė su moterimis, daugybe moterų; ši mintis man buvo visiškai išgaravusi, o dabar staiga grąžino į negailestingą tikrovę.
Ar nebuvo taip, kad tą atsakomybę, kurią mums buvo leista prisiimti apsiausties laikotarpiu, jau buvome atidavę į Dievo rankas, pasikliaudami Jo gailestingumu ir vildamiesi gailestingumo tiems, kuriuos mums patikėjo. O dabar ta pati atsakomybė, tik nepakeliamai sunki, buvo numesta mums prie pat kojų. Būčiau tikėjęsis, kad mus užpuls laukinė ir pagrįstai keršto siekianti tauta, kuri akimirksniu viską taip nuniokos, kad niekas net nespės susigaudyti. Likę gyvi bus atsidūrę tokioje naujoje aplinkoje, kad savaime supras, kaip jiems elgtis. Tam tikra prasme prasidės jų naujas gyvenimas. Pirmojo gyvenimo istorijoje skubotai buvo padėtas taškas.
O kas toliau? Tiesą sakant, niekas nepasikeitė, tik dabar buvo naikinami ne pastatai, kaip iš pradžių, o žmonės. Lemiamo sprendimo dėl mūsų taip niekas ir nepriėmė. Buvau visiškai išsisėmęs, net negalėjau melstis.
Tuo pat metu, savo paties siaubui, atradau naują jutimą – tai buvo savotiškas šaltakraujiškas smalsumas. Vis svarsčiau, kas iš tikrųjų čia vyko. Ar jie iš prigimties laukiniai, ar keršijo? Jei ir buvo kerštas, tai visai kitoks. Ar tik tas pats asmuo – kūrinys – nekeršijo žmogui, kūnas – sielai, kuri jam buvo primesta? Iš kur atsirado tie padarai – žmonės – tokie pat kaip mes, bet genami instinktų, kurie taip baisiai iškreipė jų pavidalą? Kiek dirbtinio chaoso! O dar ta buka lojanti kalba, kurioje Žodis, regis, jau seniai išnyko. Ir tie užsiundyti vaikiščiai, penkiolikamečiai, šešiolikmečiai, kaip vilkai puolantys ant moterų, nelabai suprantantys, ką iš tikrųjų daro. Tai nebe Rusija, ne kuri nors tauta ar rasė – tai žmogus be Dievo, žmogaus grimasa. Antraip dėl viso to nejusčiau tokios gėdos, neatrodytų, kad ir pats esu kaltas.
Jei jų vietoje bent būtų mongolai! Jie man ir šiaip priimtinesni. Labiau nuspėjami, geriau išauklėti, todėl vakarietiška dvasia jiems artimesnė. Jų laukinė prigimtis nežeidė. Tarp jų buvo ir raumeningų žmogystų, kurių galūnės neįprastai gležnos, o laikysena natūrali.
Su vienu tokiu puskarininkiu susipažinau tarpininkaujant Czerneckiui. Jis sakėsi bandysiantis surasti kokį nors viršininką ir pakalbėti su juo apie mūsų ligonius, tarp kurių buvo daug užsieniečių. Tas puskarininkis – mano paskutinė viltis. Jei jam pasisektų ir jis sugrįžtų, galbūt ne viskas būtų prarasta. O iki tol privalėjome stengtis išgelbėti tai, ką dar buvo įmanoma.
Vakare mūsų kiemo labirintas virto didžiule čigonų stovykla. Privažiavo šimtai mažučių vežimų, traukiamų pasišiaušusių arkliukų. Visur aplink nedidelius laužus tupinėjo neaiškūs tipai, civiliai, net keletas moterų, kurie pasidėję puodus ant dviejų plytų uoliai ruošė maistą. Atrodė, kad atsidūrėme Azijos gilumoje, kad kaip tik taip viskas ir buvo suplanuota. Viskas vyko taip siurrealiai, tarsi kartotųsi sapnas. Visi karštligiškai rūšiavo pavogtus daiktus. Tai šen, tai ten stoviniavo mūsų pacientai, regis, aklai pasidavę likimui, niekam neberūpintys, stebintys, kaip jų daiktais dalijasi kiti. Man darėsi bloga, vos pagalvojus apie naktį. Savotiškai palengvėjo, nors ir neilgam, kai pamačiau, kad visas pulkas netikėtai ėmė skirstytis, pasklido po Rosgarteną ir dingo centro link.
Atėjo naktis, o mūsų puskarininkis mongolas taip ir negrįžo. Kiek galėjome, ir toliau rūpinomės ligoniais. Prancūzai vis dar buvo su mumis, pagelbėjo kaip įmanydami. Ir iš jų viską atėmė. Kai kam pavyko išgelbėti maisto, porą skardinių mėsos konservų, duonos – viską pasidalijome tarpusavyje.
Naktį operacinėje virė darbas. Prie ant operacinės stalo paguldyto paciento prietemoje nelyg šmėklos plušėjo penkiolika, kartais dvidešimt nebylių būtybių. Kartkartėmis, sutelkę jėgas, į operacinę atnešdavo naują sužeistąjį. Tiek daug jų vis dar gulėjo visuose kampuose, žaizdos netvarstytos dvi, kartais tris dienas. Rusai čia nesijautė savi. Jie kurį laiką stoviniavo gretimoje patalpoje, sykį pasikuitė tarp instrumentų, ieškodami žirklių. Tačiau slaugytojos čia buvo daugmaž saugios.
Įtampa atlėgo, kai iš pradžių mus iš toliau stebėjęs majoras pareikalavo, kad jam nuo veido pašalinčiau mažutę karpą. Pats įsitaisė ant operacinio stalo. Atsargiai, tarsi vyktų spektaklis, jį apdangstėme dideliais baltais rankšluosčiais, jam tai, regis, paliko įspūdį. Tik staiga jis pašoko ir įsakė savo pasiuntinukui užtaisyti automatinį pistoletą ir atsistoti greta manęs. Paskiau su palengvėjimu vėl klestelėjo ant operacinio stalo ir įsakė pradėti operaciją, tiesa, jos reikalingumas mums visiems atrodė smarkiai išpūstas. Operacija pasisekė. Majoras liko sužavėtas ir dar ilgai mus sergėjo nuo naujų įsibrovėlių. Tas jo prielankumas mums parodė jį esant geros širdies žmogumi.
Pasikeisdami priguldavome ant grindų numigti, slaugytojos – tarp sužeistųjų. Paryčiais rusai nebesirodė.
Balandžio 10 diena
Vėlyvą rytmetį vėl viskas nuo pradžių. Kartkartėmis koridoriai dūzgė nelyg aviliai. Iš visų kerčių sklido garsūs moterų šauksmai. Velnio muzikoje atsirado dar vienas tonas, ne visai supratau, iš kur jis. Kol kas ryžtingai elgiantis dar pavykdavo sulaikyti įsibrovėlius. Dažnai padėtį gelbėdavo net netikėtai pasirodžiusi rezidentė. Bet dabar? Regis, rusai bus radę alkoholio.
Nelauktai visoje grūstyje prie įėjimo pamačiau mūsų mongolą. Kone puoliau jam ant kaklo. Pasirodo, jis rado atsakingą tarnybą, į kurią pažadėjo mus nuvesti. Nieko nelaukdami su Czerneckiu išsiruošėme. Prie mūsų prisijungė dar vienas rusas, kuris vis padėdavo apsiginti nuo smalsuolių, pripuolusių mūsų apieškoti. Rosgartene spūstis darėsi vis tirštesnė. Į kairę nuo mūsų degė Dievo gailestingumo ligoninė; svarsčiau, ką jie darys su ligoniais, kurie visi gulėjo rūsyje. Iki pat Rosgarteno turgaus degė viskas, kas buvo dar nevisiškai sugriauta. Protarpiais karštis svilino bemaž nepakeliamai.
Per visą Kionigštrasę, pro Rosgarteno turgų ir toliau iki pat rūmų vinguriavo ilgiausia atvykstančių karinių pajėgų vilkstinė, į kurią įsiliejome ir mes. Turėjau įsignybti į šlaunį, kad patikėčiau, jog čia tikrovė, o ne sapnas. Vis kartojau sau: „Karaliaučius, 1945-ieji.“ Kaip buvo galima anksčiau nepastebėti, kad tas senas, geras, garbus miestas, kurio niekas niekada taip ir nepriėmė už gryną pinigą, tik ir laukė šito grandiozinio spektaklio, kad galop užgestų! Kaip puikiai jis sergėjo savo paslaptį nuo mūsų, draugišką veidą apsigobęs šydu, – juk dar taip neseniai bindzinėjome gatvėmis nieko neįtardami, net jausdamiesi pranašesni. Šią miesto kaukę nuplėšė pernykštės vasaros vėtros, du anglų oro antpuoliai, ir po jų jis jau buvo pribrendęs šiai akimirkai. Plaukėme vidury lavos upės, kuri veržėsi iš kažkokios piktavalės žvaigždės ir liejosi į žemę. Dabar ji sukosi į dešinę – kodėl? O, taip, čia juk kadaise stovėjo namai ir maždaug čia anuomet gyveno mūsų dantistas. Ten aukščiau, dabar ore, jis tada dirbo. Gal anksčiau jis retsykiais pro langą žiūrėdavo į taikią gatvę, tarsi ko nors lauktų. Dabar tarp degančių griuvėsių gatve vinguriavo laukinė, rėkaujanti minia, be pradžios, be pabaigos. Ar išties viskas vyko šią dieną? Ar tai jau nebuvo įvykę prieš du tūkstančius ar dešimt tūkstančių metų, o gal po tiek pat metų įvyks? Šią akimirką laikas dvigubinosi, trigubinosi. Neįmanoma aprašyti, kiek žmonių, gyvulių ir mašinų stūmėsi gatvėmis. Žinojau tik viena: tokia buvo pergalė, taip pergalė atrodė 1945-aisiais, taip ji turėjo atrodyti. Ir juokingos, ir žiaurios detalės, iš kurių susidėliojo visuma, man atrodė kaip nevalingi judesiai, kaip reakcija į darnų dinamišką fizikinį procesą. Net nuokalnė man pasirodė esanti svarbi, susirūpinęs svarsčiau, ar išties Karaliaučius visada ir plytėjo gerokai žemiau nei Vidurinė Azija, kad dabar taip galėjo išsilieti pilkoji lava. Joje plaukiojo tai panirdamos, tai vėl išnirdamos būtybės! Ne, ne! Juk pats dabar ir buvau tokia būtybė. Mačiau, kaip stovėjau, klupinėjau, vėpsojau, veidas neryškus, pamirštas. Kas aš šiandien? Kas tie kiti? Dabar keista buvo vien pagalvojus, kad anksčiau žmonės valandų valandas stovėdavo ir stebėdavo paradus. Gal net čia, šitoje vietoje. Tikriausiai reginys turėjo būti vertas dėmesio. O čia – niekas viso to net nebūtų galėjęs įsivaizduoti. Dėl ko tai vyko? Kas tie stebintieji? Ar viskas nebuvo absoliučiai beprasmiška? Ar Aukščiausiasis neapgaudinėjo pats savęs?
Judėjome toliau, link rūmų. Iš griuvėsių kaip šauktukas kyšojo bokštas, per visą ilgį įskilęs, tūkstančių šovinių suvarpytas, iškarštas, sukapotas. Pakėlęs akis viršuje pamačiau vis dar kabantį varpą. Nelauktai manyje prakalbo balsas, viską paaiškinantis ir paliepiantis: „Atmerk akis ir pasižiūrėk – visa, kas čia dedasi, iš tiesų būtų beprasmiška ir nereikalinga, pragariškas kvatojimas, jei tu nežiūrėtum. Tai nėra paprasta pasaulio istorijos akimirka, kuri ateina ir praeina, tai – pasaulio istorija vienintelę akimirką, tavo akimirką. Nūn tad pasižiūrėk ir akimis regėsi Viešpaties šlovę.“ Ir šita murzina, išsekusi žemės kirmėlė, kokia dabar aš buvau, pašiurpo ištikta gilios palaimos.
Mane ir vėl nusinešė minia. Pasirodė mašinos, kuriose stovėjo apsiginklavusios bobos su šautuvais, atrodančios kartu ir bauginamai, ir juokingai. Jų laikysena bylojo, kad jautėsi esančios pergalės dalis. Viduje juokiausi, puikiai suprasdamas, kad atrodžiau kaip tik taip, kaip turėjo atrodyti nugalėtieji.
Po griuvėsius nelyg sulytos vištos slankiojo dar likę miesto gyventojai. Sunku buvo juos pastebėti. Kartais juos išduodavo duslus, plasnojimą primenantis garsas, kai pasivydavo ir užpuldavo nenuilstantys pėdsekiai. Matyt, žmonės jau ieškojo duonos.
Prie mūsų prisijungė civilis, kuris mongolui atiteko iš vienos šutvės. Niekaip nesupratau, bet visoje šioje kamšatyje, matyt, buvo tam tikra sistema. Tas vyriškis kalbėjo rusiškai, regis, buvo sulaikytas kaip šnipas, atrodė kaip į spąstus įkliuvusi lapė. Už poros žingsnių mongolas stabtelėjo. Jis stumtelėjo vyriškį ant akmenų krūvos ir paliepė nusiauti batus. Paskiau vieną po kito nusiavė savuosius, ištiesė, kad tas juos nuvalytų, o pats apsiavė svetimus batus. Tam vyriškiui anie batai netiko, kaip ir daugeliui kitų, jam nieko kito neliko, kaip eiti vienomis kojinėmis. Labai abejojau, ar jam dar kada gyvenime prireiks avėti batus.
Kiek paėjėjus mongolas mus paliko kairėje gatvės pusėje, o pats dingo angoje netoliese. Matyt, čia būta įėjimo į kadaise stovėjusio namo rūsį, gal kokios didesnės parduotuvės; jau ir nepasakysi, kas čia galėjo būti. Nesirodė ilgai; užtat kitos žmogystos tai išlįsdavo, tai įlįsdavo. Iš tikrųjų čia, atrodo, ir buvo ieškota vadavietė. Ši keista vieta buvo lankoma laikantis mirtinos rimties. Visi zujo kaip širšės. Po kurio laiko grįžo ir mūsų mongolas, nepratardamas nė žodžio parlydėjo mus atgal. Sužinojome, kad mumis niekas neketino pasirūpinti, nebent vėliau, po poros dienų. Nesmagu jam buvo mums tai pranešti. Tikriausiai jis nutuokė, kas mūsų laukia.
