Atsiimdama VDU Garbės Daktarės vardą ir kreipdamasi į studentus M. Gimbutienė kalbėjo: „Jums buvo lemta augti ir išeiti į gyvenimą labai kritišku laiku. Šiandien mes stovime prie užsidarančių epochos vartų: baisios epochos, kokios pasaulis dar niekad nebuvo patyręs – pilnos siaubo, žiaurumo, karų“.
„Prieš 55 metus pradėjau lituanistikos-baltistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Čia praleidau dvejus labai laimingus studijų metus. Čia išklausiau beveik 10 profesoriaus Antano Salio kalbotyros kursų, Juozo Ambrazevičiaus – tautosakos, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos ir Vinco Krėvės – literatūros, Zenono Ivinskio – Lietuvos istorijos kursus. Visi jie buvo man nepaprastai reikšmingi ir paliko gilių įspūdžių“, – prisiminė mokslininkė.
Garsiausia lietuvių archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė kalbėjo, kad per paskutiniuosius 300 metų susikūręs mechanistinis pasaulis tebegyvuoja iš inercijos, kad ir kiek išmintingieji šauktų „mums reikia naujo pasaulio“.
„Deja, dar negalime peržengti vartų ir atsidurti naujo pasaulio pradžioje. Esame suskliausti tarp vieno ir kito pasaulio. Per porą dešimtmečių nuolat kartojama, kad dabartiniams laikams reikalinga sąmoningumo transformacija. Pasauliui reikalingas dvasingumas, turi būti sukurta anima mundi – nauja pasaulio siela“, – tikino mokslininkė. Pasak jos, yra atsiradęs siekinys sudvasinti tikėjimą, atsinaujinti.
Remdamasi anglų filosofo, istoriko bei empirizmo pradininko Franciso Bacono mintimis, mokslininkė teigė, kad modernios mechanistinės civilizacijos pradžia prasidėjo tada, kai užtemo sakralinis pasaulis, žemės šventumas ir įsiviešpatavo siekimas „išsunkti iš žemės visas paslaptis“.
Ateitį reikia kurti remiantis istorija, sava kultūra
Pilnoje VDU didžiojoje salėje susirinkusiems studentams, absolventams, profesūrai, bičiuliams ir kitiems garbingiems svečiams, M. Gimbutienė paprastai, užtikrintai ir įkvepiančiai kalbėjo apie tai, kad būtina revizuoti istoriją ir sugrąžinti į gyvenimą užslopintas vitalines dalis – žemę, kūną (sveikatą), moteriškumą ir pasąmonę.
„XXI šimtmečiui kurti reikės globalinių pastangų, bet pasaulio gerinimas priklausys visų pirma nuo kiekvieno mūsų, nuo kiekvieno asmens, kuris jaus atsakomybę už ateitį. Nelaimės ir sunkumai užgrūdina ir apvalo, po chaoso atsiranda nauja energija, iš ugnies ir pelenų iškyla stebuklingi paukščiai. Tikėkime, kad Jūs kaip nuostabūs paukščiai su nauja šviesa ir išmintimi kursite Lietuvą ir naująjį pasaulį“, – optimistiškai VDU studentams kalbėjo profesorė.
Nagrinėdama dabartį, profesorė ne tik skatino optimistiškai galvoti apie ateitį, bet ir remtis praeitimi, istorija.
„Žiūrėdamas į Europos žemėlapį, į jos šiaurinę dalį aplink Baltiją, galvoji, kaip viskas galėtų būti puiku! Ar būtų kas gražiau už mažų kultūringų tautų bendradarbiavimą, kuriant rytojų. Kiekviena su savo praeitimi ir patyrimu, kurianti savąją kultūrą, neprarandanti individualių bruožų.
Norėtum taikaus ir glaudaus egzistavimo kartu su Olandija, Danija, Švedija, Norvegija, Suomija. Nors mūsų reali geopolitinė padėtis yra tarp didelių Vakarų ir Rytų kaimynų, nepamirškime, kad yra ir Vidurio Europa ir kad mes visados per tūkstantmečius mūsų proistorės metų priklausėm Vidurio Europai (prūsų teritorija, kurioje pastatytas Karaliaučius, buvo viena pačių iškiliausių ir stipriausių baltų žemių)“, – mintis dėstė profesorė ir skatino pasiimti visa, kas geriausia, iš vienų ir kitų, prisitaikydami sau, kas geriausiai tinka.
Pasak jos, kiekvienas turėtumėme įnešti savo indėlį į Europos tautų mozaiką ir neieškoti tobulumo ir idealo didžiosiose valstybėse, kur vyksta kultūros niveliacija, prarandama tautų individualybė, vertybės, o masių galvosenoje dominuoja vulgarus materializmas.
Moralės ir mitologijos dermė
M. Gimbutienė pasakojo, kad buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas yra pasakęs, kad JAV – tai toks kraštas, kur kiekvienas galįs būti turtingas, tarytum tai galėtų būti gyvenimo prasmė.
„Ne veltui Zbigniewas Brzezinskis 1993 metais išleistoje savo knygoje Out of Control: Global Turmoil on the Eve of the 21st Century rašė, kad tauta be moralinio nugarkaulio neturėtų pretenduoti į vadovavimą visam pasauliui.
Jo nuomone, pasaulis nebekontroliuojamas, nes nesugebama organizuotai spręsti pasaulinių problemų, o istorijos vyksmas per daug retas, ir žmonija nesuspėja žengti kartu. Technologija vystosi pasakišku greičiu, o moralinis pasiruošimas, kuris leistų išmintingai naudotis technologija, yra nepakankamas“, – buvo įsitikinusi mokslininkė.
Archeomitilogijos pradininkė M. Gimbutienė dėstė, kad yra išryškėjęs globalinis fenomenas – siekis remtis į senojo, nesugadinto pasaulio vertybes.
„Genties deivės ir dievai iš naujo kyla su didele jėga. Jų neišdildysi iš tautos atminties; niekas niekad galutinai nepranyksta. Viskas integruojasi į naująjį audinį, kurį mes audžiame. Nesame praradę to, ko mąstantis pasaulis ieško ir ką bando grąžinti: nesame nutolę nuo gamtos ir visuminės (holistic) pasaulėjautos“, – teigė mokslininkė ir kvietė prisiminti koks nuostabiai gražus santykis su gamta ir dievybe mūsų senosiose dainose, liaudies mene, papročiuose.
Koks gilus tikėjimas gyvybinėmis jėgomis, kurios tos pačios žmoguje ir gyvulyje, medyje ir lapelyje. Pasak jos, šitokiu palikimu turime didžiuotis ir jį puoselėti.
Laikai be patriarcho
„Kai pasirodė mano paskutiniosios knygos apie Senosios Europos civilizaciją ir religiją (The Language the Goddess, 1989, The Civilization of the Goddess, 1991, The World of Old Europe, 1991), kuriose rašau apie laikus be karų, be ginklų ir žirgų, be patriarcho, kada žmonės sugebėjo tvarkytis subalansuotoje socialinėje sistemoje, jos sulaukė ypatingo dėmesio.
Iš tikro knygos pasirodė tokiu laiku, kada susirūpinimas dabartine depresine padėtimi auga ir žmonės išsiilgę geresnių, laimingesnių laikų. Nusibodo karai ir visa, kas su jais siejasi, nusibodo šaudymaisi, kurie per televiziją pateikiami ir mažiems, ir dideliems kaip kasdieniniai pusryčiai. Gręžiamasi į ramesnius laikus, semiamasi iš jų stiprybės ir išminties“, – tikino pripažinta antropologė.
Pasak M. Gimbutienės, pažiūra, kad mechanistinis pasaulis veda į laimę, kad tik jis yra tikroji civilizacija, atsirado tik prieš 300 metų, o patriarchalinė sistema – tik prieš 5000 metų.
„Vadovėliuose civilizacijos sąvoka paprastai siejama su patriarchaline hierarchine visuomenės sistema, kur valdantysis luomas kontroliuoja darbo klasę. Tik dabar atsiveria akys ir pradedama suprasti, kur veda tokia civilizacija (kai net 70 procentų valstybės lėšų skiriama ginklavimuisi...).
Senasis pasaulis kitaip žiūrėjo į praeitį: ir Hesiodas (VII amžius pr. Kr.), ir Platonas (IV amžius pr. Kr.) kalbėjo apie aukso ir sidabro amžius, egzistavusius prieš juos; jie netvirtino, kad tik jų kultūra yra pati aukščiausia, kaip kad Vakarų pasaulis ligi šiol apie save mano.
Civilizaciją aš suprantu kaip tokią kultūrą, kurioje kuriamos ir tausojamos moralinės ir meno vertybės, o socialinė sistema yra subalansuota“, – teigė profesorė ir tęsė, kad tiki tuo, jog kiekvienas pilietis turi turėti lygias teises, negali būti hierarchijos, leidžiančios vienai gyventojų daliai slopinti ar išnaudoti kitą (kaip patriarchalinėje visuomenėje, kurioje beteisės, nužemintos moterys sudaro pusę ar net didesnę pusę gyventojų), taip kaip buvo Senojoje Europoje ir visame senajame pasaulyje per daugelį tūkstančių metų, gal net porą milijonų metų.
„Kai nuolat esu klausiama, kodėl būtent aš, o ne kas kitas, rašiau apie gynocentrinę Europą (gyne – moteris) prieš indoeuropiečių įsiveržimą, kodėl aš, o ne kas kitas, ėmėsi šifruoti tos kultūros simbolinę sistemą, kuri labai skiriasi nuo vėlesnių laikų simbolinių sistemų, kodėl pasitelkiau mitologiją ir tautosaką priešistoriniams įvaizdžiams suprasti, mano atsakymas dažnai yra trumpas: visų pirma dėl to, kad užaugau Lietuvoje. Krašte, kur mano vaikystės metais dar tekėjo šventupės, kur augo šventi medžiai, kur ošė miškai, pilni gyvybinės jėgos, kur žmonės alsavo žemės ritmu, kur dievybė buvo juntama ir vandeny, ir akmeny, ir paukštyje, ir medžio žievelėje“, – pasakojo archemitologijos pradininkė M. Gimbutienė
Ji su visais pasidalino jautriu vaikystės prisiminimu: „Atsimenu, kai prieš 55 metus išėjau ankstų rytą į Dzūkijos kalnelius, senutė pjovė pjautuvu avižas ir dainavo taip, kaip kvėpavo. Pajutau tokį susivienijimą su žeme, darbo ritmu ir daina. Man užteko tos vienos akimirkos, kad įstrigtų visam gyvenimui ir nulemtų pažiūras į gyvenimo ir darbo prasmę“, – teigė mokslininkė.
Ištikimybė savoms vertybėms
Visgi M. Gimbutienė teigė, kad be abejonės, kultūra, aplinka, gamta yra svarbūs formuojantys faktoriai, tačiau šalia jų yra ir kitų, tokių pat svarbių.
„Kad galėtum kurti ir ką nors nauja pasakyti, ko dar kiti nepasakė ar nepastebėjo, turi būti visiškai laisvas. Negali būti avelė, prisiglaudusi prie avelių būrio. Turi išdrįsti pavirsti juoda avele ir eiti savais keliais, kas daug sunkiau, negu mekenti unisonu“, – išdrįsti būti kitokiems, VDU studentus skatino archeologė.
M. Gimbutienė pasakojo, kaip jau mokyklos laikais išdrįso rašyti apie savarankiško, galvojančio žmogaus reikalingumą Lietuvai.
„Nuo pat vaikystės įsidėjau į galvą Vydūno „sau žmogaus“ idėją ir net tą temą panaudojau per baigiamuosius egzaminus „Aušros“ gimnazijoje, Kaune, 1938 metais. Šis rašinys, kaip abitūros darbo pavyzdys, buvo iškabintas koridoriuje. Man tai buvo tikras postūmis, kad pasitikėčiau savo jėgomis“, – prisiminė viena žymiausių mokslininkių.
„Vėliau, studijuodama Austrijoje ir Vokietijoje, profesoriaudama Harvardo ir Kalifornijos universitetuose, neužsikabinau ant jokių autoritetų pečių ir nesekiau jokiais jau sukurtais modeliais. Mano darbai kaip upė tekėjo savąja vaga. Kai dabar, gyvenimo pabaigoje, žiūriu iš perspektyvos, galvoju, – kokia laimė, kad likau ištikima sau“, – apie pamatinių vertybių svarbą kalbėjo ji.
Jaunuosius studentus M. Gimbutienė mokė, kad tokiu savarankišku keliu einant, nenukrypstant ir nepalūžtant, vis tiek nuolatos reikia semtis iš kur nors stiprybės-gyvybės vandens.
„Jis man visad buvo Lietuva ir mano vaikystė. Ir jeigu šiandien turiu pirmą ir paskutinę progą tarti ačiū, tariu šitą šventą žodį su nuoširdžiausiu pietizmu: ačiū Lietuvai ir jos stipriems žmonėms, išnešusiems lietuvybę per knygnešių ir vargo mokyklos laikus ir per paskutiniuosius penkiasdešimt sovietinio teroro metų.
Ačiū už tą mėlynąją ugnelę, kuri degė mūsų šeimoje kaip negęstanti Lietuvos ir žmonijos meilė, kaip tikėjimas geresne ateitimi. Ačiū tėvams, šeimos bičiuliams (ypač Basanavičiui, Vydūnui, Vaižgantui) ir kitiems nuostabiems žmonėms, įkvėpusiems meilę praeičiai, liaudies kūrybai ir menui. Ir su pačia švenčiausia pagarba tariu ačiū Mamytei, tetai Julijai Biliūnienei-Matjošaitienei ir jos dukrai – mano svarbiausiai auklėtojai Meilei Lukšienei – už visą stiprybę ir neribotą meilę, – jos sukūrė stiprios lietuvės moters simbolį“, – apibendrindama savo kalbą dėkojo M. Gimbutienė.
VDU studentams bei absolventams skyrė palinkėjimą.
„Nuoširdžiai sveikinu atsinaujinančio Vytauto Didžiojo universiteto pirmuosius pumpurus, pirmuosius absolventus, jaunos gyvybės simbolius, nešančius tautos ugnį į ateitį. Jūsų pirmieji žingsniai turės būti tvirti, o sielos – amžinai budrios. Klestėkite, žaliuokite kartu su Lietuvos vešliais medžiais. Jums, mūsų jauniesiems, pirmiesiems absolventams, linkiu entuziazmo ir pasiryžimo dirbant pasirinktoje srityje, o labiausiai linkiu neišsenkamos kūrybinės energijos, didžiosios mūsų gyvenimo prasmės. Su ja mes kuriame pasaulį; ji – amžinas šokis tarp destrukcijos ir atsinaujinimo“, – sakė M. Gimbutienė.
