Programėlė – tai gidas, leidžiantis interaktyviai pažinti senąjį Vilnių įvairiais laikotarpiais. Jos naudotojai turi galimybę pasirinkti labiausiai dominantį maršrutą ir paklaidžioti po piešiniuose užfiksuotą Vilnių ar Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomose fotografijose įamžintus gynybinės sienos fragmentus, carinio, tarpukario, pokarinio ar sovietmečio Vilniaus gatveles.
Pasirinkę vieną iš maršrutų – „Gynybinė siena“, „La Belle Epoque“, „Tarpukario Vilnius“, „Vilnius po II pasaulinio karo“ ar „Sovietmetis“ – turėsite galimybę apžiūrėti autentiškas archyvines fotografijas, perteikiančias laiko dvasią ir nukeliančias naudotojus į konkretų istorinį laikmetį.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos teritoriją užvaldžius carinei Rusijai, buvo nujaučiamas senųjų valstybingumo ženklų – Žemutinės pilies ir gynybinės sienos sunaikinimas. Šiuos statinius popieriuje įamžino tapytojas Pranciškus Smuglevičius. Jo dėka maršrute „Vilnius piešiniuose“ galime išvysti, kaip istorinis Vilnius atrodė prieš sulyginant su žeme XVIII–XIX a. amžių sandūroje.
„Prie dabartinių miesto vaizdų esame labai įpratę, tačiau mūsų smalsumas skatina mus atrasti kitokį Vilnių, pažinti jo kaitą, pajausti jo „genus loci“. Ne viena vilniečių karta, miesto istorikai, tyrinėtojai, turistai kiekvieną dieną būtent žingeidumo vedami iš naujo atranda istorinį miestą, kurio šiandienai įprastos vietos galėjo atrodyti visiškai kitaip.
Mobilioji programėlė leis senąjį Vilnių palyginti su dabartiniais sostinės vaizdais. Pavyzdžiui, stovėdami Rūdninkų skvere ar K. Sirvydo skvere, Vokiečių gatvės viduryje galėsite pamatyti, kaip šios erdvės atrodė įvairiais istoriniais laikotarpiais, kuomet čia vingiavo siauros gatvelės ir stovėjo namai, barbariškai nugriauti Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus.
Padaryta žala po karo buvo šalinama pagal šiandien mums neįprastus principus. Dabar belieka tik įsivaizduoti ir žvelgiant į fotografijas konstruoti, koks senamiestis būtų be sovietinės miesto sanacijos ir ištisų kvartalų valymo, be modernistiniam miesto planavimui būdingų erdvių. O buvo nugriauti tik restauracijos reikalavę pastatai“, – teigia mobiliosios aplikacijos kūrėjai.
Senajam Vilniui, kurio po karo nebeliko, tokios erdvės ir skverai nebuvo būdingi. 1939–1947 m. Vilnius neteko 90 proc. savo gyventojų. Atvykę naujakuriai, deja, neturėjo sentimentų miesto atžvilgiu, o keičiant miestą vadovautasi komunizmo kuriamo naujojo pasaulio idealais.
Visgi miestas – tai ne tik architektūra. Miestą formuoja žmonės, jų gyvenimo būdas. Todėl programėlėje atsispindi ir miesto gyvenimo akimirkos, o naudotojai kviečiami akies kampučiu žvilgtelti ne tik į pastatus, bet ir į žmonių aprangą, savitą gyvenimo būdą cariniu, tarpukario, pokario ir sovietmečio laikotarpiais.
„Valstybinės kultūros paveldo komisijos kartu su Lietuvos centriniu valstybės archyvu kurta programėlė „Senas ir naujas Vilnius“ galėtų būti puiki neformalaus mokymosi, edukacijos priemonė tiek mokiniams, miesto svečiams, tiek visiems besidomintiems miesto architektūra, jo istorija ir gyvenimo būdu.
Norint interaktyviai palyginti senojo ir naujojo Vilniaus vaizdus reikėtų atvykti į senamiestį, pasirinkti norimą kalbą, maršrutą ir keliauti miesto istorijos pėdsakais. Tai tarsi ekskursija po senamiestį, kurios gidas – jūsų telefonas, o šeimininkas jūs pats“, – teigia mobiliosios aplikacijos kūrėjai.
Mobiliąją programėlę „Senas ir naujas Vilnius“ jau galima parsisiųsti iš „Google Play“ ir „App Store“. Naudojimui yra būtinas interneto ryšys.
Vilniaus istorinį centrą galite tyrinėti lietuvių, anglų ar rusų kalbomis. Programėlės partneris – Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Vienas iš jos uždavinių yra aktualizuoti kultūros paveldą visuomenėje.
