Po trisdešimties metų holokausto išlikėlių jau nebebus, todėl ši knyga – Evos laiškas ateities kartoms.
Evą naciai suėmė per penkioliktąjį jos gimtadienį, kaip ir tūkstančius kitų žmonių, sugrūdo į tamsius, ankštus gyvulinius vagonus, nugabeno per visą Europą ir išmetė prie Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos okupuotoje Lenkijoje vartų. Ji išgyveno dėl savo ryžto, motinos Fritzi meilės ir rūpesčio.
Sovietų armijai 1945 m. išlaisvinus Aušvicą, Eva ir Fritzi pradėjo kelionę namo. Jos beviltiškai ieškojo tėvo Ericho ir brolio Heinzo, kurie koncentracijos lageryje nuo jų buvo atskirti. Netrukus atėjo tragiška žinia – abu vyrai žuvo.
Prieš karą Amsterdame Eva susidraugavo su bendraamže Anne Frank. Jos sulaukė skirtingo likimo, bet Eva visą gyvenimą liko susijusi su drauge – po karo Anne tėvas Ottas Frankas grįžo į Nyderlandus ir dėl abipusio sielvarto bei netekčių artimai ėmė bendrauti su Evos motina. Jie susituokė 1953 metais, ir Ottas tapo Evos patėviu.
Tai skausmingas ir atviras Evos pasakojimas apie išgyvenimą per karą, apie viltį beviltiškiausiose situacijose. Niekas niekada nepateisins siaubingų nacių nusikaltimų. Persekioti žmones dėl to, kad jie žydai, – nežmoniška. Jų veiksmai niekada nebus pateisinti – knygos autorė viliasi, kad dėl tokių asmeninių istorijų kaip jos jų niekas napamirš. Jos prisiminimai leidžia iš arti pažvelgti į tuometinį siaubą, kuris ją sunaikino fiziškai ir dvasiškai.
Apžvelgiamos Evos pastangos gyventi po karo, motinystė ir santuokos patirtis, noras tęsti patėvio Otto darbą – užtikrinti, kad Anne Frank niekada nebūtų pamiršta.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Kartu su mama paskutines karo savaites praleidome susiglaudusios ant ligoninės gulto, vos suvokdamos, kad lauke sninga ir artinasi Kalėdos. Praradome laiko nuovoką ir tai panirdavome, tai vėl išnirdavome iš pusalkanių svajonių apie ateitį ir nesiliaudavome vardyti maisto, kurį valgysime laisvėje. Geidžiau kepto viščiuko, o ji svajojo, kaip būtų nuostabu suleisti dantis į blynus su džemu ir grietinėle.
Nuo to laiko, kai paskutinįkart mačiau mamą per „atranką“, ji net kelis kartus vos nežuvo. Iš pradžių ją atrinko į grupę, pasmerktą dujų kamerai, ir nuvarė į mirtininkų barakus, kur užrakintos moterys laukė paskutinės dienos žemėje. Motina man papasakojo, kad tuose barakuose matė siaubingų vaizdų: moterys meldėsi ir verkė, kai kurios išsikraustydavo iš proto ir beprotiškai nagais braižydavo užrakintas duris. Tačiau Minni išlaikė duotą žodį ir asmeniškai pasikalbėjo su Josefu Mengele, kuris pareiškė pažiūrėsiąs, ką gali padaryti. Minni nežinojo, ar jis išgelbės mano motiną, bet, atsidarius barako durims ir išvijus moteris laukan, mama suprato, kad į sąrašą nepapuolė ir gyvens toliau.
Tuomet, vos tik pagalvojusi, kad jau saugi, mama vėl buvo atrinkta užpildyti paskutinės minutės kvotas. Vienas sargybinis ją vėl įrašė į sąrašą, kad padidintų skaičius. Priėjusi prie paskutinio paskirstymo stalo, kur sargybiniai žymėjo kalinių numerius, mama pareiškė mananti, kad jos numerio sąraše neturėtų būti. Sargybiniai patikrino ir įsiuto sužinoję, kad ji teisi. Galiausiai paskutinę sekundę mama vėl išsigelbėjo.
Bet ji matė, kaip į dujų kamerą veda klykiančias jos būrio moteris, o vėliau krematoriumo liepsnos šovė iki pat dangaus, išbarstydamos paskutinius jų likučius. Vienu metu, kaip man pasakojo mama, ji jau buvo susitaikiusi su mirtimi. Vienintelė jos malda – kad mes su Heinzu liktume gyvi, sukurtume šeimas ir vieną dieną susilauktume vaikų.
Tuo metu pati buvau savo kančių kupinoje kelionėje, vos išvengdama „atrankos“. Dabar visas viltis išgyventi paskutines karo dienas dėjome į budrią Minni priežiūrą.
Kai vėl susitikau su mama, iš jos tebuvo likusi skarmalų krūva, gulinti ant ligoninės gulto po plona antklode. Ji vis dar buvo jauna moteris, tuoj turinti sulaukti keturiasdešimties, bet atrodė kaip tikra senutė. Mačiau, kad dar šiek tiek, ir ji mirs iš bado. Priverstinis išsiskyrimas iš esmės pakeitė mūsų santykius: supratau, kad atėjo laikas man pasirūpinti savo motina.
1944 metų žiemą Aušvice–Birkenau reikalai ėmė keistis. Karas pasisuko vokiečių nenaudai. Britų, amerikiečių ir kanadiečių karinės pajėgos žengė per Prancūziją ir Belgiją, o sovietai brovėsi pro Rytų frontą ir kiekvieną dieną vis labiau artėjo prie Aušvico.
Reichsfiureris Heinrichas Himmleris, SS vardu prižiūrėjęs žydų naikinimą, pamatė grėsmingus ženklus ir suprato, kad su kaltaisiais niekas nesiterlios, nusikaltimams iškilus į dienos šviesą. Spalį jis įsakė sustabdyti žydų likvidavimą, o lapkritį nusprendė susprogdinti Aušvico dujų kameras ir krematoriumus. Jis siekė paslėpti viską, kas čia nutiko.
Vieną naktį pasigirdo didžiulis sprogimas, ir, sunaikinus krematoriumą, tamsoje sušvito milžiniškas ugnies kamuolys.
Griežta tvarka irgi po truputį nyko, nors pažįstamas grėsmes dažnai pakeisdavo naujos, ir mes negalėdavome pasijusti saugiau. Tuo pačiu metu, kai Himmleris įsakė sunaikinti dujų kameras, šimtai „Sonderkommandos“ (dujų kamerose dirbusių kalinių) spalį sukilo prieš SS. Jie kovėsi su naciais, nužudė kelis sargybinius ir pabėgo į gretimus kaimus. „Sonderkommandos“ suprato, kad yra pagrindiniai žiaurumų liudininkai, tad naciai juos tikrai išvarys iš stovyklos ir nužudys. Jų maištas buvo pasmerktas: juos visus pagavo ir įvykdė mirties bausmę, bet per sukilimą buvo išlaisvinta bent viena žmonių pilna dujų kamera – jų nužudyti nebespėjo.
Apie „Sonderkommandos“ maištą nieko nežinojau, bet pastebėjau, kad atsirado daugiau laisvo laiko, mat sargybiniai, regis, buvo užsiėmę savais reikalais. Nekenčiamos rikiuotės liovėsi.
Tačiau mes vis dar turėjome tenkinti atsitiktinius SS įgeidžius, ir organizuoto nuodijimo dujomis grėsmę pakeitė baimė būti netikėtai nužudytam. Puikiai supratome, kad esame gyvi liudininkai, o SS kraupsta iš siaubo pagalvoję, ką jiems gali padaryti sovietai. Jiems tikriausiai kils pagunda mus visus išžudyti ir nepalikti nė vieno, galinčio viską iškloti.
Sausio pradžioje šios baimės pasidarė apčiuopiamos. Esesininkai ėmė griauti elektrines tvoras, sargybinių bokštelius ir kai kuriuos barakus. Jie degino dokumentus ir kruopščiai saugomus popierius, susijusius su galutiniu sprendimu, iškasė kūnus, palaidotus už dujų kamerų, ir sudegino atvirose duobėse.
Sovietų armija sparčiai brovėsi į priekį. Sausio 12 dieną Baranove jie pralaužė vokiečių gynybą ir nužygiavo Krokuvos link. Sausio 16-ąją sovietų lėktuvai smigo iš dangaus ir subombardavo Birkenau maisto sandėlį.
Sovietų armijos veržimasis ir oro atakos pasėjo tarp vokiečių paniką. Vieną rytą tarpduryje pasirodę keli SS sargybiniai suriko: – Visi, kas gali eiti, – laukan!
Mama buvo tokia nusilpusi, kad kelias savaites vos sugebėdavo išlipti iš gulto, bet, Minni paskatinus, susirinkome antklodes ir išklibinkščiavome pro duris.
Stovykloje buvo klaiku, bet įspūdinga. Po mėlynu dangumi gulėjo stora sniego antklodė. Kelias valandas stovėjome, kalendamos dantimis ir sustirusios. Nieko neįvyko, tik tolumoje girdėjosi artėjančios sovietų armijos šūviai. Pradėjus kaukti oro pavojaus sirenai, vėl pasirodę sargybiniai šaukdami liepė mums grįžti į vidų. Temstant jie grįžo ir vėl išvarė mus ant sniego, bet po dar vienos oro pavojaus sirenos dar labiau suirzo ir leido grįžti ant gultų.
Toji diena kai kurioms moterims ligoninėje buvo lemtinga. Šaltis jas siaubingai išvargino ir tą naktį daugelis mirė. Ryte pamačiau nuliūdusią ir pakraupusią Minni, tempiančią kūnus laukan. Priėjusi prie mamos ji uždėjo ranką jai ant galvos ir ištarė:
– Laikykis.
Varymo į kaustantį šaltį procedūra tęsėsi kelias dienas, bet pastebėjau, kad daugelis moterų lieka savo gultuose. Galiausiai mamai pasakiau:
– Pasilikim čia, tikėkimės, kad niekas nepastebės.
Tai buvo lemtingas sprendimas. Išmiegojome visą naktį ir 1945 metų sausio 19-osios rytą pabudome nuo keisčiausio jausmo – visiškos tylos. Atvėrusi akis žvalgiausi po baraką, bet jis atrodė kone visai tuščias. Nebuvo ir įprastos rytinės veiklos. Išslinkau iš gulto ir žengiau į lauką pasižiūrėti. Nieko nesimatė. Prieš kelis mėnesius Birkenau knibždėjo dešimtys tūkstančių kalinių, bet dabar nebebuvo nei esesininkų, nei šunų, nei kareivių sargybinių bokšteliuose, nei gydytojų ligoninėje. Minni – irgi.
Naktį vokiečiai išjungė telefono stotelę, paliko krūvas degančių dokumentų ir tūkstančius moterų išvarė iš Birkenau (taip pat ir vyrus iš 1-ojo Aušvico) ilgomis, padrikomis kolonomis Trečiojo reicho link. Kitaip nei kitose darbo stovyklose, kurias vokiečiai tiesiog apleido, Hitleris įsakė nepalikti Aušvice jokių žmonių, dar pajėgių dirbti. Paaiškėjo, kad liko tik saujelė visai nusilpusių kalinių – tokių, kaip mes.
Iš mūsų buvo likę tik kaulai ir oda, bet mes iškart susibūrėme, kad galėtume išgyventi, kol mus atras sovietai. Užplūdo tikra ramybė suvokus, kad vokiečiai dingo, – kaip aš laukiau tos dienos! Bet žinojome, kad ateityje sunkumų neišvengsime. Nerimavau, kad mūsų taip niekas ir neras, o laukdamos mirsime badu. Net stingau iš baimės pagalvojusi, kad gali būti dar blogiau – vokiečiai gali sugrįžti, vėl įsitvirtinti stovykloje ir mus pasmerkti mirčiai, nors laisvė taip arti.
Neleisdama savo mintims klaidžioti po tokius scenarijus, turėjau rasti jėgų ir valios atlikti kasdienius darbus, kad išliktume gyvos. Kai kurie darbai buvo bjaurūs. Pirmąjį rytą be vokiečių Olga, lenkė kalinė, paprašė manęs padėti išnešti tą naktį mirusių žmonių kūnus. Vien nuo minties man pasidarė šlykštu – niekada neliečiau mirusio kūno, nors mirtis visą laiką mus supo Birkenau, sugebėjau pasislėpti nuo tokios realybės. Bet buvau viena iš kelių likusių moterų, gana stiprių tokiai užduočiai, todėl supratau, kodėl ji manęs šito prašo.
Nešdama sustingusius moterų kūnus suvokiau, kad kol kas tai bjauriausia, ką yra tekę daryti. Keldama jas jaučiau, kad iš jų nieko nebelikę, ir, žiūrėdama į atviras akis ir pražiotas burnas, supratau, kad jos išsilaikė taip ilgai – ir su tokia viltimi – beveik iki pat pabaigos. Per tas kelias dienas mirštančių žmonių mačiau daugiau nei per visą laiką Birkenau.
Kiti darbai buvo ne tokie siaubingi, bet vis tiek sunkūs. Pirmąjį rytą aptikome maisto pilną sandėlį ir prisikimšome juodos duonos, gulinčios lentynose. Kitą dieną, išlindusi pro skylę tvoroje, radau baraką, pilną šiltų drabužių, pūkinių antklodžių ir tiek maisto, kad nebūčiau mačiusi net drąsiausiose savo svajonėse. Buvo sūrio, džemo, miltų, bulvių. Sėdėjome ant grindų ir valgėme, valgėme, į burnas kimšdamos tiek maisto, kiek tik pajėgėme.
Vanduo buvo didžiulė bėda. Praėjus kelioms valandoms, kai sausio 19 dieną vokiečiai paliko stovyklą, rusų lėktuvai subombardavo „IG Farben“ pramonės kompleksą, kuriame priverstiniai darbininkai iš Aušvico ir Monovico gamino chemikalus, taip pat ir „Zyklon B“. Bombos stovykloje ir aplinkinėse vietovėse nutraukė vandens ir elektros tiekimą, ir mes likome be šviesos ar geriamojo vandens. Iš pradžių tirpdėme sniegą, bet vėliau su keliomis stipresnėmis moterimis pradaužėme užšalusio tvenkinio ledą prie įėjimo, ir aš svirduliuodama grįžau į barakus su sunkiais kibirais.
