Ši sukaktis visą gegužę minima daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje šia proga taip pat vyksta ne vienas renginys: surengta parodų, konferencijų, filmų peržiūrų.
O leidykla „Briedis“ pristato turbūt patį autentiškiausią kūrinį – jo autobiografinę knygą „Prisiminimai“.
Pats A. Sacharovas savo gyvenimą kartais lygino su Sizifo: jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, kuris alkanais karo metais buvo perkeltas į Ašchabadą, kasdieniniai nepritekliai ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą Arzamase‑16 (dabar Sarovas, Žemutinio Naugardo sritis).
Šiek tiek apsilaižiusios karo žaizdas didžiosios pasaulio šalys stoja į kitokią kovą ir siekia sukurti kuo galingesnį ginklą. Prasideda branduolinio ginklavimosi varžybos, kuriose SSRS nori groti vienu pirmųjų smuikų, todėl skatina ir remia karo pramonei galinčius pasitarnauti mokslinius tyrimus.
1953 m. sėkmės sulaukia vandenilinė bomba, kurios pagrindinis kūrėjas – A. Sacharovas, Arzamase‑16 tobulinami valdomos termobranduolinės sintezės reakcijos tyrimai, 1954 m. pastatomas pirmasis SSRS tokamakas (uždara tuščiavidurė riestainio formos magnetinė gaudyklė, kurios paskirtis – sulaikyti plazmą vykstant termobranduolinei sintezei), kurio idėjos autorius – irgi A. Sacharovas.
Tapti socialistinio darbo didvyriu, Mokslų akademijos nariu, sulaukti visuotinio kolegų pripažinimo, būti sveikinamam ir apdovanojamam Kremliuje, turėti galimybę pabendrauti su pačiais aukščiausiais SSRS vadovais – atrodytų, štai ji, ta tikrojo SSRS piliečio gyvenimo viršūnė.
Bet daugėjant branduolinių bandymų A. Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.
Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.
Ką reiškė ano amžiaus septintąjį–devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, dalyvauti disidentų teismo procesuose, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją (ne tik SSRS, bet ir užsienyje), KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.
Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžio ir kitų prigimtinių laisvių gynėjas. Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai pavogė ir sunaikino KGB.
Lrytas skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
* * *
Visiems žemės žmonėms tai buvo Stalino mirties ir po jos prasidėjusių svarbių įvykių, kurie sukėlė didelių pokyčių šalyje ir visame pasaulyje, metai. Mums, dirbantiems objekte, kartu tai buvo paskutiniai pasirengimo pirmajam termobranduoliniam bandymui ir paties bandymo metai.
Paskutiniai Stalino gyvenimo ir valdymo metai buvo labai neramūs, grėsmingi. Vienas iš tragiškų to meto įvykių – vadinamoji gydytojų žudikų byla, pranešimai apie kurią 1953 m. pasirodė sovietinių laikraščių puslapiuose. Buvo kalbama apie grupę Kremliaus ligoninės gydytojų, beveik visi jie buvo žydai, neva slapta žudžiusių partijos ir valstybės veikėjus: Ščerbakovą, Ždanovą ir kitus – ir rengusių pasikėsinimą į Staliną. Byla neva prasidėjo nuo gydytojos Lidijos Timašuk (suprantama, slaptos saugumo bendradarbės) laiško. Tačiau iš tikrųjų visi, turėję ketvirtojo dešimtmečio kampanijų patirties, suprato, kad tai plataus masto prieš žydus nukreipta provokacija, antisemitinės ir antivakarietiškos šovinistinės kovos „su kosmopolizmu“ kampanija, antižydiškų akcijų – Michoelso nužudymo, Markišo ir kitų sušaudymo – tąsa. Paskui mes sužinojome, kad kovo pradžioje buvo paruošti ešelonai žydams deportuoti ir išspausdinta šį užmojį pateisinanti medžiaga – tarp jų „Pravdos“ numeris su vedamuoju „Rusų tauta gelbsti žydų tautą“ (autorius neva kažkoks Česnokovas, neilgai trukus iki Stalino mirties jo paties įtrauktas į išplėsto SSKP CK Prezidiumo sudėtį; Stalinas tada jau nebepasitikėjo senosios sudėties CK). Per visą šalį nuvilnijo mitingai, smerkiantys gydytojus žydus. (Objekte atleidimų kampanija buvo ne taip juntama, bet žinau, kad buvo atleistas akių gydytojas Kacnelsonas – mano klasės draugės Lenos Feldman vyras; galimas daiktas, būta ir daugiau atvejų, kurių aš nežinau.)
Atmosfera kasdien vis labiau kaito ir netolimoje ateityje buvo galima sulaukti pogromų (sako, jie buvo suplanuoti). Tuo metu į Maskvą atsiimti Taikos premijos atvyko prancūzų visuomenės veikėjas Yves‘as Farge‘as. Jis išreiškė pageidavimą susitikti su tardomais gydytojais ir per susitikimą paklausė, ar gerai su jais elgiamasi. Jie, savaime suprantama, atsakė, kad labai gerai, bet vienas iš jų nepastebimai trūktelėjo rankovę ir tylėdamas parodė kankinimų žymes. Sukrėstas Yves‘as Farge‘as puolė pas Staliną. Tikėtina, Stalinas įsakė neišleisti pernelyg didelio smalsuolio iš SSRS. Kad ir kaip ten buvo, Farge‘as netrukus žuvo Kaukaze itin įtartinomis aplinkybėmis. (Negalėjau patikrinti, bet man bandant sužinoti tiesą niekas to ir nepaneigė – po kelerių metų papasakojau šią istoriją viršininkų, įskaitant Slavskį, draugijoje, ir visi nutylėjo.)
Sausį ar vasario pradžioje buvau didžiai reikšmingos scenos liudininkas.
Pietavau prie stalelio „generalkoje“. Kitoje stalų pusėje netoli manęs sėdėjo N. I. Pavlovas ir Kurčiatovas. Per radiją transliavo pranešimą, kad nežinomi asmenys Tel Avive metė bombą į sovietų atstovybę. Staiga pamačiau, kaip gražų N. I. Pavlovo veidą nutvieskė kažkas panašaus į triumfą.
– Štai kokie tie žydai! – šūktelėjo. – Kenkia mums ir čia, ir tenai. Bet dabar mes jiems parodysim.
Kurčiatovas nutylėjo. Barzda ir ūsai visiškai slėpė jo veido išraišką.
Kai kas mano, kad gydytojų byla taip pat turėjo tapti naujo bendro plataus teroro, panašaus į 1937-ųjų, visose valstybės mašinos grandyse, įskaitant aukščiausiąjį partinį lygį, pradžia ir kad Stalino bendražygiai pajuto virš jų pakibusią grėsmę. Tokiu atveju įmanoma, kad Stalino mirtis nebuvo natūrali – jam padėjo. Ši versija plėtojama vienoje iš Avtorchanovo knygų.
Aš neturiu nuomonės, kaip mirė Stalinas. Plačiai žinomo Chruščiovo pasakojimo tonacija liudija natūralios mirties naudai.
Apie Stalino mirtį buvo pranešta kovo 5 dieną. Tačiau, matyt, visuotinai pripažinta, kad Stalinas mirė anksčiau, o jo mirtis kelias dienas buvo slepiama. Tai buvo sukrečiantis įvykis. Visi suprato, kad netrukus kažkas pasikeis, bet niekas nežinojo, į kurią pusę. Bijojo, kad bus blogiau (nors kas galėjo būti blogiau?..). Bet žmonės, tarp jų daugelis, neturėjusių jokių iliuzijų dėl Stalino ir santvarkos, baiminosi bendros suirutės, tarpusavio rietenų, naujos masinių represijų bangos, net pilietinio karo. Igoris Jevgenjevičius atvyko į objektą su žmona, manydamas, kad tokiu metu geriau būti toliau nuo Maskvos. Yra žinoma, kad tomis dienomis Maskvoje įvyko stichinė grūstis. Šimtai tūkstančių žmonių patraukė į Maskvos centrą pamatyti Stalino kūno, pašarvoto Kolonų salėje. Valdžia turbūt nenumatė šitokio milžiniško žmonių srauto ir neįprastomis – nesant komandų iš aukščiau – sąlygomis laiku nesiėmė būtinų saugumo priemonių. Žuvo šimtai žmonių, gal tūkstančiai. Vis dėlto per kelias dienas aukštutiniuose valdžios koridoriuose šis tas susitvarkė (kaip vėliau paaiškėjo – laikinai), ir mes sužinojome, kad dabar mūsų Ministrų tarybos pirmininkas bus G. M. Malenkovas. Jakovas Borisovičius Zeldovičius man ta proga pasakė:
– Tokie sprendimai priimami ne metams, o kokiai trisdešimčiai...
Žinoma, jis klydo.
Gatvėmis vaikščiojo kažkokie susijaudinę, sutrikę žmonės, visą laiką skambėjo gedulinga muzika. Aš tomis dienomis, taip sakant, praskydau. Laiške Klavai (suprantama, skirtame tik jai vienai) parašiau:
„Mane sujaudino didžio žmogaus mirtis. Mąstau apie jo žmogiškumą.“
Dėl pastarojo žodžio nesu visiškai tikras, bet buvo kažkas tokio. Labai greitai prisiminus tuos žodžius mane išpildavo raudonis. Kaip paaiškinti, iš kur jie atsirado? Ir dabar iki galo šito nesuprantu. Juk aš jau daug žinojau apie siaubingus nusikaltimus: niekuo neprasikaltusių žmonių areštus, kankinimus, badą, prievartą. Negalėjau kitaip mąstyti apie viso šito kaltininkus, kaip tik su pasipiktinimu ir pasišlykštėjimu. Žinoma, žinojau toli gražu ne viską ir nebuvau susidaręs viso vaizdo. Kažkur pasąmonėje tūnojo propagandos įteigta mintis, kad žiaurumai neišvengiami vykstant didiems istorijos įvykiams (juk mišką kertant skiedros lekia). Dar mane, suprantama, veikė bendra gedulo, laidotuvių atmosfera – emocinis visuotinio pavaldumo mirčiai pojūtis. Žodžiu, išeina, kad kur kas labiau pasidaviau įtaigai, nei norėčiau tai pripažinti. Vis dėlto svarbiausia, kaip man atrodo, ne tai. Jaučiausi susijęs su tuo pačiu darbu, kurį, kaip man atrodė, taip pat dirbo ir Stalinas – kūriau šalies galią, kad užtikrinčiau jai taiką po baisaus karo. Kaip tik todėl, kad jau daug dėl to paaukojau ir daug ko pasiekiau, nejučia, kaip veikiausiai bet kuris žmogus, kūriau iliuzinį pasaulį sau pateisinti (žinoma, aš kiek perdedu, kad mano mintis būtų aiškesnė). Labai greitai išginiau iš to pasaulio Staliną (galbūt įsileidau jį ten visai trumpam ir ne iki galo, labiau norėdamas pagražbyliauti tomis šiek tiek iškreiptų emocijų dienomis po jo mirties). Bet liko valstybė, šalis, komunizmo idealai. Man prireikė daugybės metų, kad suprasčiau ir pajausčiau, kiek daug šiose sąvokose maskarado, spekuliacijų, apgaulės, prasilenkimo su tikrove. Iš pradžių nepaisydamas nieko, ignoruodamas tai, ką mačiau gyvenime, galvojau, kad sovietų valstybė – tai proveržis į ateitį, tam tikras (nors dar ir netobulas) pavyzdys visoms šalims (taip stipriai veikia masinė ideologija). Paskui aš jau mačiau mūsų valstybę kaip lygią su kitomis: atseit visur esama trūkumų – biurokratijos, socialinės nelygybės, slaptosios policijos, nusikalstamumo ir atsakomojo teismų žiaurumo, policijos ir kalėjimų prižiūrėtojų, kariuomenės ir karinių strategijų, žvalgybos ir kontržvalgybos, siekio plėsti įtakos sferas prisidengiant saugumo užtikrinimu, nepasitikėjimo kitų valstybių veiksmais ir ketinimais. Tai, ką galima pavadinti simetrijos teorija: visos vyriausybės ir režimai iš arti yra blogi, visos tautos engiamos, visoms gresia bendri pavojai. Man regis, tai plačiausiai paplitęs požiūris. Ir, galop, jau savo disidentiškuoju laikotarpiu priėjau prie išvados, kad simetrijos teoriją taip pat derėtų patikslinti. Negalima kalbėti apie simetriją tarp vėžio ir sveikos ląstelės. O mūsų valstybė kaip tik panaši į vėžio ląstelę – su savo mesianizmu ir ekspansionizmu, totaliu kitaminčių persekiojimu, autoritarine valdžios sankloda, kai visuomenė visiškai nedalyvauja priimant svarbiausius vidaus ir užsienio politikos sprendimus; uždara valstybė, kurios piliečiai neinformuojami apie jokius esminius įvykius, atsitvėrusi nuo išorinio pasaulio, valstybė, iš kurios gyventojų atimta laisvė judėti ir keistis informacija. Vis dėlto aš nenoriu, kad šios charakteristikos būtų suprantamos dogmatiškai. Aš atsispiriu nuo „simetrijos teorijos“. Tačiau tam tikra (ir didelė) tiesos dalis yra ir joje. Tiesa visada nevienareikšmiška. Kokios išvados iš viso to kyla? Ką čia (t. y. SSRS) ar ten (t. y. Vakaruose) mums reikia daryti? Į tokius klausimus neįmanoma atsakyti dviem žodžiais, o ir kas žino atsakymą?.. Tikiuosi, kad niekas – pranašai prie gero nepriveda. Bet vengiant galutinio atsakymo vis dėlto reikia nesiliauti mąstyti apie tai ir patarti kitiems, kaip sufleruoja protas ir sąžinė. Ir teteisia jus Dievas, pasakytų mūsų seneliai ir senelės.
1953 m. kovo pabaigoje buvo paskelbta plataus masto amnestija (neoficialiai ji buvo vadinama Vorošilovo amnestija, nes įsaką pasirašė Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkas Vorošilovas, bet, žinoma, sprendimas dėl jos buvo priimtas kolegialiai). Amnestija turėjo didžiulę reikšmę, nes mažino vergovinės priverčiamojo darbo sistemos bazę. Ji turėjo ir neigiamų padarinių – kai kuriose vietovėse padidėjo nusikalstamumas. Tačiau svarbiausias jos trūkumas buvo tas, kad iš jos buvo išbraukti politiniai straipsniai. Milijonai nekaltų žmonių, milijonai Stalino teroro aukų ir toliau liko anapus nesuskaičiuojamų sunkiųjų darbų lagerių spygliuotos tvoros, kalėjimuose, tremtyje ar nublokšti į nežinią neribotam laikui. Tik po kelerių metų didžiuma jų – tų, kurie dar buvo gyvi – išėjo į laisvę. Tai tapo įmanoma tik šaliai pamažu vaduojantis iš stalinizmo košmaro pančių, išstūmus iš aukščiausiosios vadovybės daugybę bailių, ciniškų ir žiaurių Stalino nusikaltimų bendrininkų. Kaip žinome, šeštajame dešimtmetyje prie to daugiausia prisidėjo Chruščiovas ir jo patarėjai (sakoma, kad tarp jų svarbus vaidmuo teko Sniegovui – praeityje taip pat Stalino lagerių kaliniui).
Praėjus apytikriai savaitei po to, kai buvo paskelbta amnestija, įvyko dar vienas svarbus įvykis – buvo nutraukta gydytojų byla. Pirmasis iš mūsų tai sužinojo Igoris Jevgenjevičius – jis visada rytais klausydavosi trumposiomis bangomis užsienio radijo, dažniausiai anglų kalba. Prisimenu, kaip Igoris Jevgenjevičius tądien uždusęs atbėgo į skyrių ir jau nuo slenksčio suriko:
– Gydytojus paleido!
Po kelių valandų jau skaitėme apie tai sovietiniuose laikraščiuose:
„Visus kaltinamuosius išlaisvinti nesant nusikaltimo sudėties. Pažeidusius socialistinį teisėtumą, taikiusius įstatymo griežtai uždraustus tardymo būdus (skaityk: kankinimus, klastotes, falsifikavimą – A. S.) – patraukti griežton atsakomybėn.“
Igoris Jevgenjevičius buvo sukrėstas, laimingas ir tepajėgė kartoti:
– Nejau išgyvenom? Nejau pagaliau sulaukėm?
Atrodė, prasideda nauja era. Žinoma, kaip dažnai būna, Igoris Jevgenjevičius – ir mes visi – ne tik džiaugėmės dėl šio išties didžio įvykio, bet ir darėme iš jo labai toli siekiančias išvadas, kurios nebuvo iki galo įgyvendintos, o kai kurios – toli gražu ne iškart. Ir vis dėlto tai, kas baisiausia, liko praeityje. Tomis dienomis kartu su oficialiu pranešimu ne mažiau entuziastingai skaitėme ir „Pravdos“ vedamuosius: „Tautų draugystė nesuardoma“, „Socialistinis teisėtumas“. Regis, tai buvo pirmą ir paskutinį kartą. Labai laimingas buvo ir Jakovas Borisovičius. Tada jis man pasakė:
– O juk čia mūsų Lavrentijus Pavlovičius išsiaiškino!
Pajutau nemalonų dilgtelėjimą, bet tik pridėjau:
– Išsiaiškinti ne taip jau sunku, kad tik būtų noras.
Buvo pats metas rengti paskutinę baigiamąją ataskaitą – su numatomomis teikiamo bandyti gaminio charakteristikomis ir aprašymu.
Zaveniaginas prašė taip parašyti ataskaitą, kad ją būtų galima parodyti ne tik specialistams, bet ir architektui, ir inžinieriui elektrotechnikui. Architektas pagal išsilavinimą buvo Berija, o elektrotechnikas – Malenkovas. Bet architektui netrukus ne mūsų ataskaitos buvo galvoj.
Vieną iš karštų vasaros dienų objekto gyventojai pamatė, kad lentelė su užrašu „Berijos gatvė“ nuimta, o į jos vietą pakabintas kartono lapas su užrašu „Kruglovo gatvė“ (tada Kruglovas ėjo vidaus reikalų ministro pareigas; vėliau tą gatvę dar kažkaip pervadino). Po valandos mes per radiją išgirdome, kad Berija ir jo bendrininkai nušalinti, demaskuoti ir areštuoti. Išsamiau tų įvykių eigos nežinau. Bet girdėjau, kad Berija buvo areštuotas Kremliuje per SSKP CK Prezidiumo posėdį. Vieno iš kariuomenės dalinių karininkai likus valandai iki Berijos atvažiavimo Žukovo įsakymu pakeitė Kremliaus apsaugą; jie praleido Berijos mašiną, o automobilį su apsauga „atkirto“. Tuo pat metu į Maskvą įžengę kariuomenės daliniai blokavo Valstybės saugumo pastatą ir vietas, kuriose buvo dislokuoti Valstybės saugumo ir Vidaus reikalų ministerijos daliniai. Beriją, netikėtai įžengę į Prezidiumo posėdžių salę, areštavo Žukovas ir Moskalenka. Jį uždarė į Gynybos ministerijos pastato rūsį, kur jis išbuvo iki pat teismo (jam pirmininkavo maršalas Konevas) ir sušaudymo. Girdėjau, kad Berija kreipėsi į CK Prezidiumą su malonės prašymu, rašė, kad sąžiningu darbu išpirks savo klaidas, apeliavo į didelę vadovavimo ekonomikai ir naujiems projektams patirtį, nuopelnus karo metais. Berija buvo sušaudytas kartu su pagrindiniais savo pagalbininkais, tarp kurių buvo Merkulovas, Dekanozovas, Kobulovas, Mešikas.
Praėjus kelioms dienoms (dviem savaitėms?) po Berijos arešto mane iškvietė į SSKP miesto komitetą ir davė susipažinti su SSKP CK laišku dėl Berijos bylos. Laiškas buvo išsiuntinėtas į partines organizacijas (nežinau, ar į visas, o jeigu ne – tai kokiu principu buvo atsirinkta). Juo buvo siekiama paaiškinti Berijos arešto priežastis. Nors aš ne SSKP narys, bet mano padėtis buvo ganėtinai aukšta, matyt, dėl to buvo nuspręsta supažindinti su šiuo dokumentu ir mane. 1956 m. tokia pat tvarka mane supažindino su slapto Chruščiovo pasisakymo XX suvažiavime tekstu.
SSKP CK laiškas buvo raudoname aplanke, todėl mintyse pavadinau jį „Raudonąja knyga“. Čia aš taip pat vadinsiu jį tuo žodžiu, kuris asocijuojasi su kraujo spalva. Tai labai įdomus dokumentas, pasistengsiu prisiminti ir išdėstyti jo turinį.
Laiškas pradedamas teiginiu, kad Berija – buržuazinis renegatas, ilgametis musavatistų žvalgybos agentas, piktnaudžiavęs liaudies pasitikėjimu ir padaręs itin sunkių nusikaltimų. Tačiau laiške pateikti išties sukrečiantys faktai bylojo ne tik apie iš tiesų siaubingus Berijos nusikaltimus, bet ir tai, kad jis buvo vienas iš Stalino ir, negana to, visos represinės sistemos bendrininkų. Kuo čia dėtas buržuazinis išsigimimas – visiškai neaišku, o jeigu tokio ir būta, tai jis buvo būdingas ne tik Berijai. Laiško pradžioje buvo aprašomi Berijos ir jo bendrininkų veiksmai Gruzijoje – masiniai areštai ir egzekucijos, baisūs kankinimai. Keli puslapiai buvo skirti Abchazijos autonominės sovietų socialistinės respublikos centrinio vykdomojo komiteto pirmininko Lakobos ir jo žmonos bylai. Ją areštavo jau po vyro žūties ir kankino NKVD rūsiuose, kad priverstų pripažinti vyro kaltę. Nepavykus sučiupo keturiolikmetį sūnų ir ėmė jį kankinti matant motinai, o motiną – stebint sūnui, versdami apšmeižti velionį. Bet abu tą daryti atsisakė ir buvo nužudyti. Išsamiai buvo aprašyta, kaip pats Berija asmeniškai nužudė Armėnijos KP(b) CK pirmąjį sekretorių Agasį Chandžianą ir kai kuriuos kitus. Iš bylų, priskiriamų Berijos ir jo bendrininkų veiklos Maskvoje laikotarpiui, įsiminiau citatą iš Eichės, kankinto „piliečio Mešiko“ – to paties, kuris vadovavo slaptajam skyriui mūsų valdyboje ir taip taikiai žaidė šachmatais su kai kuriais moksliniais bendradarbiais, – laiško. Eichė patyrė slankstelių lūžių tardomas caro slaptosios policijos – ochrankos, tą žinodamas Mešikas daužė jį lazda per jautrias vietas.
1941 m., kaip buvo nurodyta dokumente, praėjus kelioms dienoms nuo karo pradžios, Berija pateikė Stalinui pasirašyti ilgą numatytų sušaudyti politinių kalinių sąrašą. Visi tie žmonės anksčiau buvo nuteisti skirtingos trukmės kalėjimo bausmėmis, tarp jų – apie 40 garsių partijos ir valstybės veikėjų, daug revoliucijos ir pilietinio karo didvyrių, kalintų slaptuose kalėjimuose Kuibyševe ir prie Maskvos, o iš viso, jeigu atmintis manęs neapgauna, apie 400 žmonių. Stalinas pasirašė šį sąrašą ir visi jame išvardytieji buvo sušaudyti. Tuo metu Stalino paminėjimas tokiame kontekste buvo sukrečiantis (man pasakojo, kad skaitant šį dokumentą vienoje didelėje gamykloje per partinį susirinkimą šioje vietoje per salę nuošė kažkas panašaus į bendrą atodūsį, primenantį aimaną). Dabar mes žinome, kad tokių „prevencinių“, visiškai neteisėtų masinių sušaudymų būta daug karo ir prieškario metais. Vienas jų – lenkų karininkų sušaudymas Katynėje.
Įsiminė Berijos pavaduotojas Dekanozovas, pasiuntinys Vokietijoje, kuris mėgo važinėti Maskvos gatvėmis, dairytis į moteris ir čia pat prievartauti jas tiesiog savo didžiulėje mašinoje, stebint vairuotojui ir apsaugai. Pats Berija buvo inteligentiškesnis. Mėgo pėstute vaikštinėti prie savo namo ties Malaja Nikitskajos ir Vspolno gatvių kampu ir nurodydavo moteris apsaugai („sekretoriams“), paskui jas atvesdavo pas jį ir jis versdavo jas santykiauti. Pabandžius nusižudyti vienai iš jo keturiolikmečių aukų Berija visą naktį praleidęs prie jos lovos (tačiau mergina neišgyvenusi).
Politinių kalinių apklausos dažnai vykdavo jo tarnybiniame kabinete. Jis reikalavo, kad visi dalyvaujantieji paeiliui muštų apklausiamąjį (kolektyvinė gangsterių atsakomybė), ir tyčiojosi iš „teoretiko“ Merkulovo, kuris atsisakydavo dalyvauti mušime (užtat savo instrukcijose teoriškai grindė masines represijas ir šnipinėjimą – „sieto“ ir „tinklų“ sistemą – detalių neprisimenu, bet prisimenu šiuos žodžius). Areštavus Beriją jo rašomajame stale (tame pačiame 13 kambaryje, kuriame kelis kartus buvau ir aš) rado dvi gumines lazdas suimtiesiems mušti. Puikioje Jevgenijaus Gnedino knygoje pasakojama, kaip profesionaliai jį dalyvaujant Berijai talžė Kobulovas (vėliau Stalino ir Berijos įsakymu vadovavęs Krymo totorių deportavimui ir kitoms baisioms akcijoms) – galbūt tomis pačiomis lazdomis. Berijos žinyboje, kaip nurodyta „Raudonojoje knygoje“, buvo „atvirumo skatinimo laboratorija“ (ten veikiausiai kurti atpalaiduojamuoju psichikos poveikiu pasižymintys cheminiai preparatai, o gal ir kankinimų technologijos). Laboratorijos vadovas, vienas gydytojas (pavardę pamiršau), kaip antraeiles pareigas vykdė itin subtilius pavedimus. Jis turėjo konspiracinį butą Uljanovske. Į jį buvo iškviečiami žmonės, kuriuos Berijai reikėjo slapta sunaikinti jų neareštuojant. Gydytojas suleisdavo savo aukoms mirtiną injekciją lazdele, kurios gale buvo nuodų ampulė. Taip jis nužudė daugiau kaip 300 žmonių.
Neseniai klausydamasis per radiją apie politinių emigrantų iš Bulgarijos nužudymus lazdele nevalingai prisiminiau šią seną istoriją.
Toliau „Raudonojoje knygoje“ buvo pasakojama apie Berijos inscenizuotą pasikėsinimą į Staliną, kuris Berijai buvo reikalingas, kad taptų reikšmingesnis. Berija taip pat buvo kaltinamas padaręs klaidų (pavyzdžiui, vienu metu iškvietęs į kažkokį taikos kongresą iš karto visus sovietinius rezidentus – dėl to vėliau ištisa jų virtinė buvo demaskuota) ir kai kurie jo veiksmai, už kuriuos jis veikiausiai turėjo atsakyti drauge su kitais.
