Enciklopedijose ir žinynuose rašoma, jog būtent Ptašekų knygynai ko ne visais spaudos draudimo metais aprūpindavo draudžiamomis lietuviškomis knygomis Kauno kunigų seminariją.
1866 rugpjūčio 3 dieną knygynas gavo Kauno gubernatoriaus leidimą prekiauti knygomis slavų kalba, bet slapta pardavinėjo ir lietuviškas maldaknyges.
– Kiek suprantu, jūsų prosenelių negalima pavadinti knygnešiais, nes knygų jie nenešiojo. Knygas jie vežiojo ir prekiavo kur kas didesniais mastais? – lrytas.lt paklausė J.Ptašeko.
– Kiek aš atsimenu iš tų memuarų, kuriuos man paliko tėvas, tai Ptašekų knygynai sistemiškai veikė Lietuvoje daugiau nei šimtą metų. Tai buvo ne tik prekyba knygomis, bet ir knygų leidyba.
Pamenu, mama ir senelė man ne kartą pasakojo, kad jie tais sunkiaisiais laikais kunigams pardavinėjo maldaknyges.
– Kokie buvo jūsų protėvių motyvai: ar jie norėjo, kad kiekvienas atėjęs į jų knygyną gautų tai, ko ieško, ar jie iš tikrųjų norėjo padėti lietuviams išsaugoti jų raštą lotyniškais rašmenimis?
– Man atrodo, kad tai nebuvo metafizinis rašto išsaugojimo motyvas. Tai buvo daugiau noras šviesti, dalintis knygomis nesvarbu kokia kalba: lietuvių, hebrajų, rusų. Tarp tų knygų buvo ir draudžiamos knygos.
– Kas lėmė jūsų protėvių knygynų sėkmę: stabili paklausa lietuviškoms knygoms ar gerai organizuota prekyba?
– Sakyčiau, pirmiausia tai priklausė nuo asmenybės savybių. Tiek mano pro prosenelis Lozorius, tiek prosenelis Abraomas, tiek senelis Samuelis – žmonės, kurie juos pažinojo, visada pabrėždavo, jog tai buvo ypatingai plačios dvasios žmonės, kuriems buvo svarbu skleisti žinią.
Tai nebuvo labai aktyvūs verslininkai, jų veikla nebuvo orientuota į verslą. Tie knygynai buvo dažniausiai specializuoti, veikiantys nelabai aktyviai, bet visada dalindavosi knygomis. Pavyzdžiui, Lozorius Ptašekas įkūrė Kaune pirmąją skaityklą, kur žmonės galėjo skaityti knygas, nes negalėjo jų nusipirkti.
Kita vertus, knygas lietuvių, slavų ir hebrajų kalbomis jie leisdavo tam, kad vyktų sklaida. Ir tas knygas jie veždavo ir dalindavo – tarp jų ir draudžiamas knygas – dėl to, kad vertino knygą kaip žinios šaltinį.
Tai buvo požiūrio ir vidinės filosofijos reikalas. Inteligentiškumo skalės klausimas, o ne verslo. Daug žmonių net sovietiniais laikais prisimindami prieškarį pažymėdavo, kad mano senelis Samuelis duodavo knygas ir niekada neprašydavo pinigų, sakydamas: „Kai turėsi – atiduosi, svarbiausia – kad tu skaitytum“.
Vienas iš tokių jo „vaikų“ buvo rašytojas Eduardas Mieželaitis, kuris vėliau visą gyvenimą pasakodavo, kad Ptašekas jam davė vadovėlius nemokamai.
Kiek žinau iš senelės pasakojimo, jie nebuvo labai turtingi žmonės. Gyveno pakankamai stabiliai, kažkiek pasiturinčiai, bet nebuvo turtingi.
– Jūsų prosenelis kartą buvo ištremtas už socialistinės literatūros platinimą, kai policija padarė kratą jo knygyne?
– Kiek žinau, jie nebuvo jokie socialistai ar socialdemokratai. Tai buvo tiesiog filosofinės knygos, o kairioji filosofija buvo pakankamai populiari jaunimo tarpe. Jie vertino knygas, kurios buvo svarbios tuo laikmečiu, o tas laikmetis nebūtinai atitiko politinį formatą.
Kiek man teko kalbėtis ir suprasti savo protėvių knygyno veiklos mintį, tai verslumas ir požiūris į pirkėją buvo dešimtoje vietoje. Svarbiausia buvo ta literatūra ir knygos, kurios jų manymu buvo svarbios: literatūra vaikams, mokomoji literatūra, literatūra sielos poreikiams tenkinti.
O tai ir religinė literatūra nesvarbu kokia kalba, ir filosofinė literatūra. Tarp jų turbūt ir kairioji filosofinė literatūra, kuria jaunimas domėjosi.
Viskas, ką atskirų sluoksnių žmonės jautė, jog svarbu skaityti – mano supratimu, Ptašekų knygynai stengėsi tam atliepti. Bet tai nebuvo orientuota į verslumą.
– Ar į tą sąrašą įėjo poreikis turėti maldaknygę lietuvių kalba?
– Visiškai teisingai. Kiek žinau, mano prosenelis ir senelis palaikydavo ryšius su lietuvių religinio sluoksnio atstovais, ten buvo daug poetų ir rašytojų.
Lankydavosi ir vyskupai. Jie šnekėdavosi visais tais klausimais ir kažkuria prasme mano senelio ir prosenelio knygynas buvo šaltinis palaikyti tą ryšį.
– Paliesiaus dvaras susijęs su jūsų prosenelių palikimu?
– Ne, visiškai nesusijęs. Bet jis kažkuria prasme susijęs su noru dalintis žinia. Paliesius yra ta vieta, kur stengiamės dalintis žinia – emocine, kultūrine žinia, kuri kyla jau iš kitų šaltinių, ne tik iš spausdintos raidės poveikio: muzikos, meno.
– Jei teisingai suprantu, turtų iš savo prosenelių nepaveldėjote. O ką paveldėjote?
– Viskas buvo nacionalizuota ir deja, bet nepavyko nieko susigrąžinti. Bet aš iš prosenelių paveldėjau požiūrį į žmogų, kuris, mano supratimu, labai svarbus.
Tiek mano tėvas, tiek senelis, tiek prosenelis laikė svarbiausiu dalyku gyvenime nepastatyti kito žmogaus į nepatogią padėti.
– Ar kas nors iš Ptašekų palikuonių užsiima knygų leidyba?
– Ne, taip jau atsitiko. Mano tėvas juokaudavo: „Aš „dėkingas“ sovietų valdžiai, kad ji viską atėmė, nes kitaip būčiau turėjęs būti knygininku, o tapau gydytoju“.
Tarp mano artimiausių giminaičių – muzikai, gamtos mokslų atstovai. Mano pusseserės ir labai daug giminių žuvo, bet iš tų, kur liko gyvi – labai žinomi pedagogai, architektai – visose veiklos srityse, kurios susijusios su tam tikru inteligentiškumo lygiu – tai sudėtingesnio mentaliteto profesijos.
– Ar šiandien minėsite spaudos atgavimo dieną – juk jūsų proseneliai daug paarė, kad lietuviškas raštas išliktų?
– Jei atvirai, aš nesu specialių dienų minėjimo šalininkas. Sakyčiau, visas laikas, kurį tu gyveni ir dirbi, turi kažkaip tarnauti ir įprasminti tuos principus, kurie svarbūs. Jei pati veikla ir darbas atspindi tas vertybes, kurias įkūnija spaudos kaipo tokios ir žurnalistikos veikla – tai svarbiausia.
