Stasys Mikšta, šių prisiminimų autorius, pradėjęs tarnybą 1940 m. kovo 1 d. šauktiniu Lietuvos kariuomenėje, buvo 179-osios šaulių divizijos 215-asis šaulių pulko, atsidūręs rusų kariuomenės apsuptyje, kareivis. Jis ne savo valia dalyvavo visose kautynėse Rusijoje, prie Klaipėdos ir Kurše, gydėsi ligoninėse, kurį laiką buvo priverstas mokytis Podolės karo pėstininkų mokykloje.
S. Mikštos pasakojimas – asmeniškas, literatūrinis, su aiškia kulminacija – atsisakymu mokytis Karo mokykloje – ir atomazga – atsisakymu 1946 m. likti sovietų kariuomenėje. Kartu tai ir nepaprasta meilės moteriai bei ištikimybės savo kraštui istorija, ir autentiškas, retas svarbių istorinių įvykių liudijimas.
Pasak istoriko dr. Dariaus Juodžio, „tai trauminė patirtis, kurios nenorėjo atverti tikrieji karo dalyviai, neskaitant tų, kurie dalindavosi iš anksto išmoktais „prisiminimais“. Ir laikas padarė savo – liudininkų praktiškai neliko. Todėl savotiškai netikėtas atradimas yra šie prieškario Lietuvos kariuomenės, vėliau Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio korpuso, karo metais 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kario Stasio Mikštos prisiminimai.“
Skelbiame netrukus pasirodysiančios knygos „Karas ir Simpatija“ ištrauką (pasakotojo kalba palikta autentiška). Knygą parengė ir sudarė istorikė, žurnalistė Vida Girininkienė, išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
* * *
Lietuvoje
1944 metų spalį visa divizija turėjo būti permesta į Lietuvą. Prieš paliekant stovyklą reikėjo prinešti į virtuvę malkų. Miškas buvo už 8 km. Už 5 km buvo parengtas šienas, nešėme ir jį. Dirbo visas pulkas. Vieną dieną paskyrė mane į virtuvę budėti su visais keturiasdešimčia vyrų. Vieni ruošė malkas, kiti nešė vandenį ir pylė į šešis didžiulius špižinius sagonus. Darbo užteko visam mano būriui.
Verdant vakarienei sriubą, vyriausias virėjas paprašė manęs lašinių. Vidaus darbams buvau paskyręs psk. Valaitį ir jo skyrių. Virėjams liepiau paimti produktus, bet jie man sako, lašinukų niekur nėra. Pasišaukęs skyrininką išbariau, kad leido kareiviams vogti. Bet jis sako, viskas yra, kareiviai vogė ir slėpė, o aš juos pasekiau ir paslėptus žemėje išimdavau. Atnešė man kokį 10 kg suvoliotų supjaustytų lašinukų.
Budėjimą baigiau ir parvedžiau būrį į žemines. Lašinių dienos norma kareiviui buvo 10 gramų, tris kartai sriubai. Atsigulęs juokiuosi: susėdę ant narų mano būrio vyrai dėl kažko tarėsi. Paskui pašokę vienam užmetė antklodę ant galvos ir nupylė diržais. Kiek pasitarę, tą patį nuosprendį atliko kitam, antram, trečiam...tikrų vagių jie nežinojo. Tai buvo kolektyvinė bausmė.
Pakrovę į traukinį, ką turėjom, išdardėjom į Lietuvą. Mūsų, 253-as pulkas, apsistojo Ukmergėje, prieškarinėse Lietuvos kareivinėse. Čia buvo jau patogiau, gulėjom ant lentinių narų, nors čiužinių ir nebuvo, vis tiek savo kraštas. Parašiau laišką tėvams ir Dar kai kam. Senose kareivinėse buvo paskirtas svečių kambarys, ten stovėjo geležinis pečius.
Mūsų kareivius pradėjo lankyti artimieji. Mano būryje daugiausiai kareivių buvo iš Kauno miesto. Taigi siauruoju geležinkeliu atvykdavo iš Jonavos artimieji, atveždavo maisto, galėjom pradėti gyventi. Atvažiavo pas mane po tiek daug nesimatymo metų sesuo su Adele. Įdomu buvo sužinoti, kaip pro tėviškę praūžė karo audra. Žinoma, ten niekas karo nematė, rusai bėgo nesipriešindami, net šūvių niekas negirdėjo.
Pradėjus masiškai dezertyruoti, susitikimus uždraudė. Leido eiti į pasimatymus tik puskarininkiams viršiloms lydint, su sąlyga kareivį parvesti atgal. Mano kareiviukas Pariokas, iš Kauno, sako, netoli, už dviejų kilometrų, gyvena jo dėdė, galim jį aplankyti. Gerai, sakau, bandysim nueiti.
Apie mūsų išėjimą pranešiau bataliono vadui. Jis mūsų neperspėjo, bet žadėjo, jei kas mus sulaikys, pateisins. Sutemus aš, Pariokas ir psk. Žvirblis išlipom per tvorą ir leidomės Parioko nurodyta kryptim. Pasirodė, kad jo dėdė gyveno daug toliau, nei kad jis sake.
Ėjome drąsiai. Pamačiau netoli vienkiemio bažnytėlę ir prieš mus ateinančius patrulius. Jie mus sulaikė ir paklausė, kur mes išsiruošėm. Viską pasakėm, o kareivis Pariokas parodė ir dėdės namų šviečiančius langus. Patruliai buvo lietuviai, tai daug negalvoję, sako, eikite pas tą savo dėdę.
Šiltai čia mus priėmė, davė pavalgyti ir bonkę pastatė, pradėjom apšilti. Girdime, beldžiasi į duris. Šeimininkai prie durų eiti nesiryžo. Paklausiau, kas beldžiasi, sako, čia pas jus yra trys kariškiai, juos nori pamatyti komendantas.
Atkabinau duris, apsivilkom milines ir prisistatėm komendantui, kuris netoli gyveno. Jis klausinėjo, kur ėjome, kokiu tikslu, ką veikėme. Viską paaiškinau, tada jis pradėjo galvoti, ką dabar su mumis daryti.
Aš sakau, paimkite iš mūsų raudonarmiečių knygutes ir leiskite mums civilių aplinkoje sutikti Naujuosius. Komendantas buvo lietuvis kapitonas, sutiko su mano pasiūlymu ir leido sugrįžti. Gerai pasivaišinę, sugulėm, rytą padarę pachmielą prisistatėm komendantui. Komendantas mus pagyrė, sako, čia tai vyrai, atidavė dokumentus ir leido grįžti į dalinį.
Dezertyravimas tęsėsi. Bėgo naktimis po vieną, būriais ir skyriais. Uždraudė bet kokį pasimatymą su saviškiais, prie durų pastatė sargybą, net į išvietę, kuri buvo rajone, neleido apsivilkus miline niekur išeiti. Sekmadieniais išvesdavo pulką pasivaikščioti po miestelį.
Kartą po pasivaikščiojimo, eidamas pro vartus, pamačiau prie jų stovinčią seserį. Čia stovėjo daug moterų ir verkė, kad negali susitikti su savaisiais. Aš ilgai nelaukęs apsisukau ir skubėjau prie vartų. Čia stovėjęs sargybinis, matydamas mane einantį su miline, suriko: „ Stok, šausiu!“ ir užtaisė ginklą.
Nė nepajutau, kaip jo šautuvas atsidūrė mano rankose, pagriebęs jį už sprando nutempiau į antrą aukštą ir, atidaręs duris, įstūmiau į bataliono vado kambarį. Čia buvo ir jo pavaduotojas rusas politrukas, turėjęs kapitono laipsnį. Išvertė akis, pamatę mane su šautuvu rankose, o prie durų stovėjo susigūžęs sargybinis kareiviukas. Kalbėti man buvo sunku, įsiutęs rėkiau, ar aš areštuotas, kad pakėlė į mane ginklą, sudaužysiu tą šautuvą į jo galvą.
Politrukas, nieko nesuprasdamas, klausinėjo: „V čiom delo?“ Bataliono vadas pradėjo mane įtikinėti, kad sargybinis čia niekuo dėtas, įsakymas niekam išimčių nedaro, prašė mane gražiuoju grąžinti jam šautuvą, tegul toliau eina savo pareigas.
Šautuvą atidaviau, o kai ėjau antrą kartą su miline, jis nenorėjo manęs daugiau matyti. Peršokau per tvorą, sesuo mane nusivedė į artimiausią namą, nes lauke buvo šalta. Ji matė mano poelgį su sargybiniu. Užėję į vieną butą, pasiprašėme leisti pasikalbėti. Sutemus dar vienas lietuvis kareiviukas su atvažiavusia seserimi prisistatė prie mūsų stalo.
Turėjome gerų užkandų, šnapso ir po valandos dviejų pradėjome dainuoti. Vėl pasibeldus į duris, šeimininkai liepė įsileisti kitus, galvojo, kad dar kas nori pasišildyti. Pravėriau duris, ogi patruliai įėjo, sakau, ko jūs atėjot, išgerti norite, gausit. Pripyliau jiems po pusę stiklinės samagono ir sakau: arba, arba... Samagoną išgėrė, pasiūliau dar, bet jie sakėsi tarnyboje negali. Padainavę, pasikalbėję išsiskirstėm.
Šaulių kuopose vis daugiau buvo dezertyrų. Atvažiavę rusų daliniai mūsų kareivinių rajoną aptvėrė dviejų eilių spygliuotų vielų tvora. Naktimis mus saugojo automatais ir kulkosvaidžiais ginkluotas rusų dalinys. Vaizdas kaip koncentracijos stovykloje.
Vieną dieną išrikiavo mūsų pulką ir iš sąrašų kelis iškvietė į pulko štabą. Iš mano būrio išskyrė du skyrininkus: psk. Valaitį ir psk. Simonaitį. Mums stovint kareivinėse prie tribūnos, juos ir dar daugiau kaip šimtą pulko vyrų išvedė areštuotus su didele ginkluota apsauga. Ir daugiau jų niekas nematė.
Atvažiavo 16-tosios lietuviškos divizijos generolas Karvelis, plk. Motieka ir kiti man nepažįstami vadai. Jie sakė kalbas ir pranešė, kad žygiuosim į frontą. Plk. V. Motieka paprastai kaimiškai mokė, kaip fronte elgtis. „Jūs, kaziai (taip vadino Lietuvos kariuomenės naujokus – aut. pastaba ), fronte nekaišiokit iš apkasų galvų, jūs ten nieko nematysit, tik pančiakas padžiausit. Žiūrėkit, ką daro seni kareiviai ir jų klausykit!“ Generolas Karvelis, mačiau, tribūnoje pasisukęs braukė ašaras.
Mitingas baigtas, reikia ruoštis žygiui. Ankstyvą rytą, dar tamsoje apleidom Ukmergės kareivines. Matau, prie vartų stovi keli kareivėliai, aš jiems „Sudiev, vyručiai, gal daugiau nebepasimatysim“. Išgirdau: „Sugrįši, sugrįši, velnias tavęs neims, sudiev, vyrukai, sudie!“ Prie vartų priėjęs plk. Motieka taip pat man palinkėjo sėkmės.
Žygiavome plentu susirikiavę po keturis, o kolonos pakraščiuose ėjo ginkluoti rusų automatčikai. Perspėjo, kad per grabę eiti nevalia, šausim. Iki Jonavos buvo 35 kilometrai, maždaug šešios valandos kelio. Ėjau sukandęs dantis, gerai, kad be ginklo. Jonavoje sulipome į vagonus, man teko Pulmano vagonas, buvau paskirtas jo viršininku. Įsirangė pas mus ir du rusų automatčikai.
Stotyje grojo maršus mūsų divizijos pučiamieji. Tūkstantinės minios žmonių susirinko į palydas. Tos palydos buvo nepaprastos: tai išsiskyrimas su sūnumi, vyru, mylimąja. Sulipę į vagonus, grojant orkestrui, kariai atsisveikino su savaisiais ašarodami, aimanuodami, riksmais, rankų mojavimais. Sušvilpus garvežiui, traukinys, lydimas tiesiog baisių šauksmų, pajudėjo.
Traukiniui sustojus, kareiviai bėgdavo su katiliukais atsinešti vandens, bet mano vagono palydovai mūsų neišleido. Baigėsi mano kantrybė, nubėgau į kitą vagoną, kur buvo mūsų minosvaidžių bataliono vadas, politrukas ir kiti dalinių vadai, liepiu tuos ginkluotus palydovus atsiimti, nes aš juos užmušiu ir išmesiu lauk. Ltn. Šifricas įrodinėjo, girdi, jie nekalti, bet po kiek laiko pats, užsimetęs milinę, atėjo į mano vagoną.
Rusiškai juos iškeikė ir pasakė, ką aš rengiuos jiems padaryti. Daugiau palydovai buvo ramūs, galėjom nors visi iš vagono išlipti, nieko nesakė, užsilipo ant vagonų narų ir nė galvos nepakėlė.
Klaipėdos krašte
Važiavom traukiniu iki Mažeikių, o iš ten pėsti į Latviją: per Kuršą Liepojos link. Čia stovėjo 16-toji lietuviškoji divizija. Prie divizijos buvo skirstymas. Per skirstymą atvarė du kareivius, kurie žygiuojant bandė pabėgti. Čia pat vietoje perskaitė nuosprendį, įvardijo juos dezertyrais ir tuoj pat sušaudė. Buvau paskirtas į 156-tą šaulių pulką, jo vadas buvo plk. Lunia.
Į minosvaidžių kuopą iš mūsų minosvaidžių bataliono paėmė tik 18 eilinių. Vienas lietuvis leitenantas, 76 mm pabūklų baterijos vadas, pasiūlė man eiti į jo bateriją, bet aš atsisakiau. Taigi visi buvome paskirti į šaulių kuopas. Man teko 7-tą kuopą.
Atvedus į kuopą, pamačiau ir jos vadą. Tai buvo juodaplaukis rusas vyr. leitenanto laipsniu. Jau iš veido atrodė žiaurus, toks jis ir buvo. Surinko raudonarmiečių knygutes atžymai. Kitą dieną liepė man kovotojus nuvesti į lauko pirtį. Parvedus iš pirties, davė įsakymą rengtis žygiui. Ir jau vakare žengėme į pietus Klaipėdos link.
Žygis buvo skubus ir įtemptas, po 80 kilometrų per parą. Šaltas oras gnaibė veidus, per milinės nugarą išsivertė šarma, o vadai vis ragino: „Pobistrej!“ Ėjome per gražų tankų mišką, bet jame postovių nedarė ir tik retuose krūmynuose sustodavom kelioms minutėms poilsio.
Žygiavome per Žemaitijos bažnytkaimius, kur pasitikdavo orkestrai su maršu. Ir taip ėjome visą kelią, apverkti žemaičių moterėlių, kurios bėgdavo tarp praeinančiųjų ieškoti savųjų. Klaipėdoje girdėjosi sprogimai, į padangę kilo dūmai.
Dažnai iš Klaipėdos pakilęs aerostatas žvalgė mūsų artėjančius dalinius, nes vokiečiai bijojo, kad jų neprispaustų prie Baltijos jūros. Po kelių parų žygio naktį sustojome dideliame miške. Vadai perspėjo: nuo kelio į šonus nevaikščioti, nes užminuota.
Tą naktį vokiečiai pasitraukė 4 kilometrus atgal. Ilgai teko stovėti ant kelio, kol prašvito. Paskiau vėl pirmyn. Buvau paskirtas būrio vado pavaduotoju. Vadas buvo vaikiško ūgio ir išvaizdos kazachų tautybės leitenantas. Baisiai juo pasipiktinau, jis atsiliekančius pristojusius spardė koja ir rusiškai keikėsi. Viename 10 minučių postovyje užrikau ant jo lietuviškai.
Pamatęs, kad mane palaiko lietuviai kareiviai, nuėjęs pranešė kuopos vadui. Priėjęs prie manęs sėdinčio kuopos vadas žiauriai mane iškeikė ir, nutraukęs mano automatą, liepė kuopos partorgui mane sekti. Partorgas buvo aukštas sulinkęs senis, nerangių judesių, eilinis, pavarde Mišutkin. Žygiavau be ginklo, kartu su partorgu.
Žygis tęsėsi. Perėjom vokiečių apgriautą tiltą ir toliau žygiavom plentu, išsidėstę giliosios rikiuotės formoje. Tarp skyrių padarėme 20–30 metrų intervalus. Plento šalikelės buvo apsodintos gluosniais. Ėjome, kol užsimaskavę vokiečių snaiperiai pradėjo mus apšaudyti. Nuo plento reikėjo pasitraukti, aš su savo būriu kairėje plento pusėje atsidūriau pašiūrėje, kurioje buvo tik stogas, šonai neapkalti, o viduje kelios šienapjovės ir arklinė grėbelka.
Bet greitai į pašiūrę pradėjo taikytis priešo artilerija. Bėgom į dešinę plento pusę, kur slėnyje buvo trys mūriniai namai. Vokiečiai šaudė į tuos namus iš artilerijos, bet, nematydami kliūčių, ugnies negalėjo koreguoti. Namuose radome padarytus narus, ant kurių buvo ir šiaudų, pasikapstę užtikome ir kelias geras saujas pupelių, pradėjome maitintis. Atėjo kuopos vadas su keliais leitenantais, atidavė man automatą ir nieko daugiau nesakė. Mano kuopoje jau buvo 60 kareivių
Mums ilsintis po žygio atėjo ltn. Maslovas, liepė bėgti į kairiąją plento pusę ir užimti apkasus. Apkasai buvo iškasti vokiečių žvyro karjere. Perbėgant į apkasus vieną mano kareivį sužeidė į koją, o aš vos spėjau pasilenkti, kai kulkų spiečius prazimbė virš galvos Subėgus visai kuopai turėjome juos pagilinti.
Prieš mus ant kalvelės stambaus ūkio rajone jau matėsi vokiečių apkasai, prieš juos spygliuotų vielų kliūtis. Ruošėmės puolimui, gilinome apkasą, nes buvo šalta stovėti be darbo. Sniego – apie metras.
Buvo 1945 metų sausio 27 diena. Puolimo laukėme visą dieną. Vakare, iššovus žalią raketą, pakilome iš apkasų. Vokiečiai atrodo traukėsi, pradėjo į mus taikyti jų toliašaudė artilerija. Neutralioje zonoje buvo didelė šiaudų prikrauta daržinė, vienas sviedinys ją padegė, ir tai apšvietė mums kelią.
Nuo sprogstančių sviedinių reikėjo slėptis, sulindom į žvyro iškastas duobes, laukėm, kol baigsis apšaudymas. Mūsų pabūklai sudraskė vielų užtvarą ir minų lauką. Išgirdome lietuviškai šaukiant, kad tuose apkasuose vokiečių jau nėra, nes mūsų žvalgai per paplentės grabes nušliaužė pas juos. Atsimenu, kaip prie degančios daržinės šildėmės. Čia persiaviau savo nuosavais batais, kuriuos sesuo man buvo į Ukmergę atvežus. Avalynė gera, bet koja tilpo tik be autkojo.
Patalpa mūsų kuopos nakvynei buvo paskirta kieme, dideliame rūsyje. Jame radome nemažai šiaudų. Atvažiavo mūsų virtuvė, gavome sriubos (balandos), kurią išgėrę, ruošėmės poilsiui. Bet kur tai matyta duoti kareiviui atsipūsti, vėl komanda rikiuotis.
Žygiavome plentu, vedančiu į mūsų uostamiestį – Klaipėdą. Jo pakraščiais kriokdami lėkė mūsų tankai, šaudydami iš pabūklų. Vokiečių artilerija apmėtė mus sviediniais, bet jie krisdavo toli nuo mūsų rikiuotės. Praeidavom stambius dvarus, plentas buvo nuklotas nupūstomis nuo stogų čerpėmis. Priėjus prie vieno tokio didelio dvaro koloną sustabdė.
Vadai paskyrė nakvynei patalpas. Mano kuopai teko viduryje kiemo buvęs lentinis barakas, kuris iš lauko pusės buvo nutinkuotas. Atidarėme duris ir su šalčio garais įsibrovėme į vidų. Čia buvo padaryti dviejų aukštų narai. Radome didelę kartoninę dėžę su Kalėdų eglutės žaisliukais. Kareiviai juos mėtė iš dėžės, daužė į sienas. Suėjus visai kuopai, pasidarė per ankšta.
Pirmutiniai įsikūrė puikiai, o likusiems ir stovėti pasidarė per ankšta. Panorau truputį pasnausti. Išėjęs iš barako prie daržinės susiradau malkinę. Įlindau ir pasigraibęs tamsoje radau didelę dėžę su pagalviais, na ir pasisekė, galvoju, ir tuoj į ją įsirangiau.
Kojos batuose be autkojų šalo, reikėjo ką nors daryti. Perplėšiau vieną pagalvį ir juo iš viršaus apvyniojau batus. Išsisklaidžiusios plunksnos lindo į nosį, ausis, burną, na bet tiek to, užmigau. Girdžiu, vėl komanda: tęsti žygį toliau. Apkibęs plunksnomis išlindau iš dėžės ir vėl rikiavau savo būrį.
Pasiekėme Klaipėdos priemiestį. Čia daug namų galu pasisukę į plentą, o po tuo pačiu stogu ir ūkiniai pastatai. Šį kartą mano kuopai buvo neblogai: įsirausėm į šieną, šilta ir malonu. Užmigau. Kiek teko ilsėtis, nežinau, pažadino stiprūs šūviai. Mat prie to namo atvilko traktoriais 4 stambaus kalibro pabūklus ir paleido po šūvį į Klaipėdą.
Atėjo kuopos vadas, liepė visiems keltis ir pranešė, kad Klaipėda jau išvaduota. Taip žengėme Klaipėdos gatve, kuri skendo gaisrų dūmuose, sproginėjo laikrodinėmis minomis užminuoti namai. Nuvedė prie Dangės, čia buvo didžiulės laivų remonto dirbtuvės ir kabojo dar nebaigtas motorlaivis, jo bėgiai viršuje buvo susprogdinti.
Stovėjome rikiuotėje, laukdami, kol mums palydovai paskirs patalpas. Netoli pasigirdo baisus sprogimas, pasipylė juodi dūmai su ugnimi, oro banga mus pasodino ant žemės. Mūsų sapiorai landė po rūsius, išminuodami namus, o prie tų, kurie jau buvo išminuoti, prikaldavo lenteles. Pasilikti ilgiau tapo pavojinga, patraukėm prie geležinkelio, kur buvo tik lentiniai namukai ir nebuvo pavojaus.
Iš vieno rūsio išlindo rankas iškėlę devyni vokiečių kareiviai, juos pasiuntėme į štabą, vėliau vienas jų net bandė lietuviškai kalbėti. Barakuose buvo jauku, užsikūrėme krosnis. Mano kareiviai išbėgo į miestą paieškoti ko užlesti. Grįžo su dėžėmis marmelado, konservų, duonos, cukraus. Reikėjo ir man aprūpinti savo skrandį.
Einu gatve, žiūriu, atsisėdęs ant šaligatvio vienas kareiviukas tiesiog iš kibiro kabina marmeladą, pasiūlė ir man pasivaišinti, bet sakau, jei tu radai, rasiu ir aš. Kareiviukas, nulaižęs šaukštą, užsikišo jį už binto, o kibirą su marmeladu tėškė į sieną.
Matau, pilnas miestas kareivių, bėgioja po namus, kiti bėga į kiemą, o jau kiti pilni grįžta iš jo su laimikiu. Pasukau į tą kiemą ir aš, ogi ten vokiečių maisto sandėlis. Jis buvo sprogdintas elektriniu sprogdinimu, bet ne visos šaškės sprogo, todėl tik apgriuvo. Nuritęs kelis grūzo luitus, pasiėmiau didelę marmelado dėžę, šešias dėžes konservų, kaladėlę sviesto, susirinkau saują išsibarsčiusių džiovintų slyvų.
Sausio 28 dieną vokiečių pakrančių artilerija iš Kuršių nerijos mus apšaudė. Dažni sviediniai krito į miestą. Kareiviai, nebijodami apšaudymų, bėgiojo po butus, nešiojo iš spintų vokiečių paliktus paltus, kostiumus, moteriškus rūbus, imk ką nori, viskas tau, bet... Pilni šaligatviai pritąsyti gerų vertingų drabužių, bet visi ieško dar ko geriau. Namų spintos buvo dažniausiai užminuotos, praveriant jų duris sproginėjo. Išėjau į miestą, gerai užvalgęs ėjau paieškoti šnapso.
Mūsų vadai rastą vieną degtinės sandėlį izoliavo ir prie jo pastatė sargybą. Leidomės per langus į rūsius, rasdavom tik dėžes gražiausių indų, bet degtinės nebuvo. Parėjęs iš miesto atsinešiau sofos viršų ir atsiguliau. Staiga prasivėrė durys ir su automatų rankoj, apsivilkęs rudmarškinio vokiečių uniforma, įbėgo kareivis.
Subarškėjo visų griebiami ginklai, bet šis pradėjo juoktis, tai buvo kuopos vado pasiuntinys, čigonas. Laimei, niekas į jį nepaleido šūvio, o šposai maži ir ne vietoje. Pasakiau kuopos vadui, tas perpyko, davė pizdulių, perspėjo, jei tai pasikartos, pats jį nudės. Turtingas miestas Klaipėda, viską vokiečiai čia paliko, juos evakavo laivais per Baltijos jūrą, leido pasiimti tik ryšulį brangiausio turto. Pro atdarus langus kai kur girdėjosi radijo muzika, lyg tai buvusių namų šeimininkų.
Rytą žygiavom palei Kuršių marias suimti vokiečių, kurie į mus iš pakrančių šaudė stambaus kalibro artilerija. Mums beeinant iš kranto paleido į mus ugnį stovėję rusų daliniai, nepažinę savųjų. Gulti neprisėjo, bet kelis kareivius kliudė mirtinai. Naktį reikėjo eiti per užšalusias Kuršmares į Neriją. Ledas visai plonas, suėjus dviem į vieną vietą įlūžta, šautuvo buože lengvai jį pramušdavom.
Eisena su didžiuliu triukšmu, vadai šaukia lygindami žygio vilnį: „Levi flang, potenis, pravi flang ne otstavai!“ Ties Juodkrante laimingai ledą nugalėjom, vokiečių jau Nerijoj nebebuvo, antraip mums visiems būtų buvę kapec. Švintant ėjome per skurdų pušų miškelį, jūroje siautė audra. Juodkrantėje buvo vokiečių stovyklos žeminės, vienoje jų radome dideli kokių 50 kg stiklainį dirbtinio medaus ir daugybę galetų. Ir vėl vaišės, valgyk kiek nori.
Pripylėm medaus ir į savo katiliukus. Naktį pajūryje išsidėstėm gynybai. Ant virvių suposi pririštas nemažas laivas, į jo vidų eiti kareivių neleidau. Per visą naktį šaudėme trasuojamosiomis kulipkom į Baltijos bangas, kurios mirgėjo jūroj. Juodkrantėje, prie Baltijos jūros, radome karklais išpintus vokiečių pėstininkų apkasus.
Žemėje gulėjo susprogdinti pakrančių artilerijos pabūklų vamzdžiai – ties šovinio lizdu daugiau kaip šešių metrų ilgio, iš viršaus – vieno metro skersmens. Tai baisūs pabūklai. Gulėjo susprogdinti garsiagaudžiai ir šviesosvaidžiai, kuriuos traukdamiesi vokiečiai sunaikino. Poilsiui pasirinkome gerus patogius vieno aukšto namukus. Per visą naktį keičiau pamainas.
Namai pilni turto, spintose gražiausi drabužiai, baldai, puikiausios lėkštės, gerai turtingai gyveno. Radome likimo valiai paliktą ožką, ją „paėmėm į nelaisvę“, kurią vedė kuopos vado pasiuntinys. Iš Juodkrantės žygyje į Latviją prisijungė dar keli mūsų pulkai. Kažkas užtiko vokiečių muziejų, nešė iš jo įvairiausius ginklus, špagas, visi turėjom po kardą ir buvo lengviau pasiramstant žygiuoti.
Kareiviai tempė vaikiškas rogutes, prikrautais drabužių ir kitokio turto. Vadai nieko nesakė, o kareiviai, pavilkę rogutes kelis kilometrus, pavargę jas paspirdavo į grabę, ir, nusibraukę prakaitą nuo kaktos, stodavo į rikiuotę. Kardai irgi buvo nereikalingas balastas, išmesdavom. Žygis vėl įtemptas, kaip ir į Klaipėdą. Po kelių parų perėjom Latvijos sieną.
Kurše
Kareiviai vos vilko kojas, nors Klaipėdoje buvo pavalgę, ko tik širdis geidė. Kaip ir visada jie nešė kulkosvaidžius, minosvaidžius ir šovinius. Klaipėdoje buvome apsirūpinę šoviniais, granatomis, bet žygyje mažai kas juos nešėsi maišeliuose, nes einant 80–100 km per parą bet koks nešulys darosi per sunkus, tai juos pakelėse išmėtė. Nors, tiesa, eidami per Žemaitiją paragavom samagono, nes mano kuopos vyrai Klaipėdoje buvo įsidėję po šilkinę suknelę, tai, jas pramušę, pragėrėm.
Buvo pirmosios 1945 metų vasario mėnesio dienos. Sniegas pradėjo tirpti, bet naktimis dar šaldavo. Ėjome Latvijos miškais, kurių čia buvo gausu. Girdėjos jau karo muzika. Viename miške sustojome.
Mūsų kuopos vadas mus pasitiko kalkių degimo krosnies rajone, kur telefonistai jau tiesė kabelį į priekį. Būrio vadas paliko kuopą ir mane pasivedė į miško palaukę, kur priešais matėsi kalva ir vokiečių apkasai. Sako, tie apkasai tušti ir mes turime į juos perbėgti, nors mačiau, kaip vokiečiai tempė iš to lauko patranką. Puolimo pradžia bus žalia raketa.
Iš miško pakviečiau savo būrio pirmąjį skyrių ir bėgome į to apkaso galą, kuris buvo nukastas į slėnį. Apkasą užėmusius aštuonis kovotojus pamatė priešai. Jie suprato, kad mes esame prieš juos miške ir jų sunkioji artilerija pradėjo šaudyti.
Miške sproginėjo sviediniai ir daugiau pas mus atbėgti kareivių negalėjo. Girdžiu, sproginėja jau ir mūsų apkasuose. Granatos ir sprogimai vis artėjo. Surikau: „Vyrai duokite granatų!“. Išsitraukiau iš savo maišelio dvi granatas ir raginau jų duoti daugiau. Mano vyrai naujokai sugulė į apkaso dugną ir nejuda iš baimės. Vokiečių artilerija vis leidžia sviedinius, miške eglės kyla į padangę.
Šaukiu: „Duokit granatų, kitaip čia mums galas!“ Matau, vienas kareivis, nusimovęs nuo pečių maišelį, išėmė iš jo dvi granatas, o paskiau ir kiti krapštėsi. Į milinės skverną surinkau vienuolika granatų ir pradėjau jomis atmušti du artėjančius vokiečius. Pradėjau perbėgti pirmyn iš apkaso zigzago į kitą, matau, fricai jau bėga atgal, taip granatomis išsikovojau kokį 60–70 metrų apkaso. Nustojus apšaudyti mišką, mano kuopos kareiviai atbėgo pas mus.
Iš miško pakilo žalia raketa –ženklas pulti. Iššokau iš apkaso ir daviau komandą dešinėn. Lipo iš apkasų kareivėliai paskutiniam pasivaikščiojimui, pradėjom puolimą palei vokiečių apkasą į dešinę, kur už miško buvo pasisukusi priešo gynybos linija. Be šūvio paėjom pirmyn gal 20 metrų, kai staiga prapliupo kulkosvaidžiai ir automatų ugnis. Žiro ant akių kulipkų paliestas sniegas, kulkos švilpė pro ausis. Man kliuvo į milinės rankovę ir į kairiąją krūtinės pusę, bet kulka nepalietė kūno, ir granatos skeveldra perėjo per milinės skvernus.
Kareiviai krito, gretos retėjo ir galų gale užėjom ant kulkosvaidžių kryžminės ugnies. Išvirto vyrai kaip žolė nuo dalgio, reikėjo gulti. Guldamas laikiausi storos eglės kelmo, ant kurio viršaus buvo koks 10–20 centimetrų sniego. Kulipkos lijo kaip lietus, sužeisti voliojosi ant sniego, kiti, mirtinai sužeisti, jau ramiai ilsėjosi.
Reikėjo greitai apsikasti, kastuvėlį turėjau priekyje užkištą už diržo. Pulti buvo beprasmiška. Šalia manęs parvirtęs kareivis gulėjo prisispaudęs į sniegą. Vokiečiai dar judančius pribaigdavo šūviu. Kautynės nurimo, puolantieji gulėjo kaip pėdai rugių lauke, visi užmušti ar pribaigti. Pro kelmą už 20–30 metrų matau vokiečių apkasą. Padėtis kritiška, gali mus kontratakuoti.
Mačiau, kaip suėję penki fricai kažką kalbėjo ir šaukė: „Rus, vstavai!“ Perėjo per širdį nepaprastas pyktis, bet ką gi, jei mane pastebės, atmes granatą, reikėjo taikytis su padėtimi. Na ir bjaurūs tie fricai, galvoju, apsiraišioję per ausis moteriškomis skepetaitėmis, ant milinių viršaus apsivilkę kitus drabužius, barzdos juodos neskustos, nosys kumpos kaip vežimo brakai ir dar tyčiojasi iš lietuvių lavonų.
Išėjom į puolimą: 58 kareiviai su partorgu eiliniu Mišutkinu. Jo nebemačiau ir man parūpo, kur jis yra. Vokiečiai į mus nekreipė dėmesio, ką matė, visi buvo lavonai. Jie linksmai kažką gargaliavo, juokėsi, tarėsi. Kairėje kelmo pusėje, kur buvau apsikasęs, pamačiau kuopos partorgą, jis buvo nuo manęs už kokių 15 metrų. Iš karto supratau, kad jis sužeistas, gulėjo aukštielninkas, išblyškęs, ranką dažnai užsidėdavo ant krūtinės ir vėl ją nuleisdavo.
Gerai apsižiūrėjęs, prišliaužiau prie jo. Mišutkinas mane dar pažino, sako: „Spasi menia, ja ranen“. Parverčiau jį ant šono, nusegiau tvarstomąjį paketą. Nuo jo krūtinės reikėjo nuimti maišelį, pakelti ranką, o to padaryti negalėjau, būtų pamatę fricai. Reikėjo nupjauti maišelio raiščius. Staliniu peiliu iš Klaipėdos bandžiau juos nupjauti, bet jis neaštrus, tiko tik sviestui tepti. Šiek tiek įpjovęs dantimis nuplėšiau raištį, numečiau maišelį, atsagsčiau milinę, palaidinę ir perplėšiau baltinius.
Iš krūtinės tekėjo kraujas. Uždėjau tvarsčio kuponą ant žaizdos, iš kitos žaizdos pusės pakišau ranką į sukrešusius kraujus, pritaikiau kuponą, bet šis kelis kartus gurktelėjo ir užsimerkė. Atšliaužęs atgal, radau nukirstą šalia gulėjusio kareivio rankos pirštą, suteikiau jam pagalbą ir liepiau šliaužti į slėnį. Vargšas pradėjo verkti, juk mane išvarys dėl tokio mažo sužeidimo, buvo išbalęs kaip popierius, bet, manęs paklausęs, laimingai nušliaužė į uždangą.
Sutemus pats paršliaužiau atgal ir atsistojęs nuėjau į apkaso galą, iš kur pradėjom pulti. Radau dar šešis kareivius, kurie spėjo apšaudomi įšokti į apkasą ir nubėgti į jo galą. Atėjo ir būrio vadas, paklausė, kur kiti, piktai parodžiau ant sniego gulinčius vyrus, sakydamas, kad jūsų kvailas puolimas pridarė tiek aukų.
Kazachas tik rusiškai nusikeikė, jam daugiau nieko neliko pasakyti. Jis liepė keliems mūsų nueiti į mišką, kur atvažiavo virtuvė. Su vienu kareiviuku surinkom katiliukus ir nuėjom vakarienės. Įpylus į mano katiliuką sriubos, išgirdau, kad iš jo bėga, jis buvo peršautas per abu šonus. Parnešėm maisto, matau, kad visi šaltai valgo, kaip nieko nebūta.
Savo maišelyje turėjau amerikoniškų konservų dėžutę, gautą už virėjui parduotus savo batus. Kareiviai skaniai ištašė ir mano konservus, aš tik paragavau, negalėjau nuryti, toks baisus vaizdas liko atmintyje, jo užmiršti negalėjau. Buvau kiaurai peršlapęs, reikėjo atsisėsti. Apkase iki kelių pribėgo vandens, nes tirpo sniegas.
Atsivilkau vieną lavoną, atsisėdau ant jo, bet, jaučiu, sėdynė šlapia. Įsivilkau kitą, užkėliau ant pirmojo, tas buvo kažkaip susirietęs, atsisėdau ant jo pilvo, o alkūne atsirėmiau į jo kelius. Jaučiausi labai patogiai ir pradėjau snausti.
Išgirdau šaudymą, vokiškus garsus, pamačiau mus kontratakuoja apie 40 fricų. Na ir prasidėjo susišaudymas, nuo jo buvo šviesu kaip dieną. Pylėm negailėdami, kas ką turėjom. Mūsų būrio vadas iššovė raudoną raketą, pradėjo šaudyti stovėjusi už miško mūsų artilerija. Po kelių minučių iššovę apšviečiamąją raketą, matom, – vokiečiai pakriko ir bėga atgal.
Visai išsiblaškiau, nė miego nebenorėjau. Šalia mūsų apkasų degė lavonas, pasidarė bloga nuo smarvės, vos neapalpau, reikėjo prisėsti. Atsigavęs užsipildžiau 2 automato diskes šoviniais, atsistojau apsidairyti. Netoli sprogęs granatomioto sviedinukas mane pritrenkė, ilgai stovėjau neatgaudamas kvapo. Taip visą naktį mus erzino kautynes laimėję vokiečiai.
Stovėjome su vokiečiais tame pačiam apkase, mus skyrė gal 60 metrų. Stovint iki kelių vandenyje turėjome judinti kojas, kitaip iš ledo jų neištrauksim. Nuo kvailo įsakymo pulti 51 kareivis žuvo, atsakingų nebuvo. Ir koks puolimas be artilerijos, be žvalgybos! Visa technika buvo mesta prie Berlyno, mes turėjom tik nuogą peršaunamą krūtinę, kurią varstė priešo kulipkos.
Prašvitus atėjo kazachas ir davė kitą užduotį: šiandien pulsime prieš mus stovintį kaimą, kuris buvo maždaug už kilometro. „Kas pulsim, ar mes, septyni kareiviai?“ – perkirtau jo kalbą. „Įsakymą gauni, privalai vykdyt. Mes prisijungsime prie 8-tos kuopos, –tęsė toliau būrio vadas, – mes būsim kairysis sparnas, gausim vieną sunkų kulkosvaidį ir du vyrus.
Puolimo pradžia – žalią raketą, iššausim iš miško“. Baigęs kalbėti, jis nuėjo į priedangą. Du kareiviai atvilko „Maksimą“ ir vieną dėžę šovinių. Jų ten buvo 250 štukų. Iškilus žaliai raketai, 8-ta kuopa išbėgo iš miško ir kopė į mūsų apkasus, kur buvom kartu su fricais. Kai jie susilygino su mano apkasais, pasikėliau ir aš su savo kareiviais.
Kuopos kareiviai šoko per vokiečių apkasą ir bėgo toliau. Atsisukęs pamačiau, kad vokiečiai jau šaudo į mus iš už nugaros. Pabėgęs kokį 50 metrų atsisukau, matau jau vokiečiai iššoko iš savo apkasų ir šaudydami slenka kaimo, kurį turėjome užimti, link. Toliau eiti buvo beprasmiška. Įšokome į apkasą, prieš kurį buvo nupjautas ąžuolas.
Mano kareivį, kuris vilko kulkosvaidį, nukovė, antrajam liepiau atvilkti kulkosvaidį ir šaudyti į fricus, einančius paskui 8-tą kuopą. Kareivis kulkosvaidį atvilko, bet šaudyti iš jo nemokėjo, sako, tik vakar jį iš šaulių kuopos paskyrė. Pasigriebiau „Maksimą“ į glėbį, pasistačiau ją ant apkaso kranto ir paleidau kulipkų krušą. Keli fricai liko gulėti, bet man pasibaigė šoviniai.
Tas apkasas, kuriame mes įsitaisėme, buvo negilus ir neilgas – gal 30 metrų. Iš kaimo bėgo vokiečių kareiviai ir gulė ant sniego. Ėjusieji jiems iš paskos retino mūsų, aštuntos kuopos, gretas. Paskiau nuo kaimo pusės vokiečiai pakilo į kontrataką, kai suėjo į krūvą, girdėjosi tik buožių smūgiai. Dalis jų nuėjo kaimo link, palikdami kautynių lauke žuvusiuosius.
Kautynės baigėsi, įsiviešpatavo tyla. Vienas mūsų kareivis, pakėlęs galvą apsidairyti, gavo iš kažkur kulipką, kuri perpjovė jo žandą ir kruvina įsmigo į milinės petlicą. Aprišau jam veidą ir pasiunčiau atgal. Pasigirdo tanko ūžimas, galvoju, ateina gelbėti mūsų tankai.
Pasirodo, vokiečių tankas „Tigras“ kapstėsi į mūsų apkaso aukštumą. Paleido į mus šūvį, antrą, vienas iš mano kareivių pradėjo šaukti: „Vyrai, vyručiai!“ Šaudydamas tankas artėjo prie mūsų apkaso. „Duokit prieštankinių granatų!“– šaukiu, bet jų niekas neturėjo, o kareiviai vienas pro kitą ieškojo tinkamos vietos pasislėpti. Dar ir dar šūvis, girdžiu, vaitoja ir kitas mano kareiviukas. Gintis nuo tanko arba jį apmėtyti granatomis nebuvo vilties.
Priešo „Tigras“ buvo jau čia pat. Vienas kareivis iššokęs bandė bėgti atgal, bet liko gulėti negyvas. Pribėgau į apkaso galą, kur gulėjo užmuštas vokietis, išmečiau jį už klyno lauk ir atsiguliau į jo kraujo balą. Tankas dar paleido į mus kelis sviedinius, bet sutrypti savo vikšrais mūsų nenorėjo, matydamas, kad iš mūsų apkaso liko tik supurenta žemė. Kaip baisu, kai iš arti šauna pabūklas, kartu šūvis ir sprogimas. Apvertė mane žemėmis su sniegu. Tankas vėl suūžė, ir garsas pradėjo tolti, aš vos išlindau ir surikau „Vyrai, bėkim!“, bet apkasas buvo tylus, be gyvybės.
Atbėgau į savo apkasą, žiūriu, sėdi mano kazachas. Priėjęs pamačiau jo kruviną galvą ir milinės priekį. Jis nuo šovindėžės nebuvo nuvirtęs, tik galva žemyn nusvirusi. Viskas su juo. Iššokęs iš apkaso, pamačiau sviedinio išmuštą duobę, įlipau, ji buvo pritekėjusi vandens. Gerai bus ir čia. Į tuos apkasus iš miško bėgo 167-tojo šaulių pulko 1-asis batalionas.
Jis atvilko prieš krantą du prieštankinius pabūklus, pasistatė prie apkaso, į kuriuos sulindo tarnyba. Ryšininkai atvedė telefono kabelį, kareivių maskalatai buvo visai švarūs. Čia jų buvo daug, susitalpino mano buvusiame apkase, bet ir vokiečiai to apkaso nenorėjo apleisti. Vadai komandavo pasiruošti atakai.
Tik, žiūriu, atvažiuoja du vokiečių didieji tankai, apžabojo vikšrais apkasą, paskui juos prisidengę ėjo vokiečių pėstininkai. Vadai šaukė artileristams atidengti ugnį į tankus, bet pabūklų tarnyba slėpėsi tarp pėstininkų. Matau, viena priešo priešakinio pabūklo tarnyba jau prišliaužė prie pabūklo, jau ir šovinį įleido į vamzdį, pirmasis tankas stabtelėjo ir iššovė.
Tarnyba sukrito, užmušti, išėjo kita prieštankininkų tarnyba, vėl iš tankų šūvis, pataikė tiesiai į pabūklą, guminis pabūklo ratas nuskrido ore. Priešo tankai pravažiavo savo pėstininkus, pabūklo vamzdžius nuleido žemyn ir važiuodami šaudė.
Mūsų pėstininkų apkasuose kilo panika, kareiviai veržėsi atgal, vadas pasivijęs du nušovė ir šaukė: „Pirmyn! Pirmyn!“ Tankai buvo jau netoli, vadai pradėjo pėstininkus mesti iš apkaso ir šaukė: „Pirmyn!“ Išmesti tik atsiguldavo ant pylimėlio, ir nė žingsnio. Ką gali kareivis padaryti, tanko šarvo juk durtuvu nepradursi.
Atbėgo vienas kareiviukas pas mane, bet į vandenį nelipo, pasikapstė kastuvėliu duobės šlaitą ir atsigulė. Sprogimas duobėje ir dūmams išsisklaidžius pamačiau, kad mina krito tiesiai ant jo, iš jo kūno nieko neliko, o mano maskalatas ir veidas apkrito smulkiais jo raumenų gabaliukais.
Suskilusi žemė garavo. To bataliono vadas pats iššoko iš apkaso, iššovė ir, pradėję spardyti išmestus iš apkaso kareivius, įsiutęs šaukė: „Pirmyn! Pirmyn!“ Priešo tankai jau buvo maždaug už 30–40 metrų. Tik matau, bataliono vadas atbėga, laikydamas skeveldrų nukirstą ranką, be kepurės, plaukai šviesūs. Kaip toliau tęsėsi mūšis, nežinau, aš pakilau iš vandens duobės ir bėgau į mišką. Bėgdamas pamačiau to kareiviuko gulinčią galvą be kepurės, o prie galvos buvo dar ilga skūros juosta, plaukai juodi.
Vaikščiojau po mišką vienas kaip Napoleonas Maskvoje. Mūsų 156-tojo šaulių pulko 2-asis batalionas buvo išmuštas iki kareivio. Pamačiau miške žeminę ir prie jos stovintį sargybinį. Priėjęs arčiau paklausiau, ar nėra čia kokių nors mūsų vadų. Sargybinis liepė įeiti į vidų, bet man buvo jau per sunku prisistatyti bataliono eksponatu.
Atsisėdau ant kelmo. Iš žeminės išėjo „nusišvilpti“ mano kuopos vadas vyr. ltn. Maslovas. Pakilęs atbėgau pas jį. Jis pažiūrėjo į mane, linksmai sudavė per petį: „Tu gyvas, maladec, dabar eisime į užnugarį, gausim papildymo, turėsim formuotes, tai gal ir karas pasibaigs mums besiformuojant“.
