Dalis mūsų krašto žmonių kariavo savo noru, nes tai buvo pragyvenimo šaltinis, arba dėl įsitikinimų, kiti į svetimųjų kariuomenes pakliuvo per prievartą ir buvo verčiami kautis už kitų valstybių interesus. Dažnai nutikdavo, kad lietuviai kovojo ir vieni prieš kitus, atsidūrę skirtingose pusėse.
Tikimės, kad autentiški prisiminimai, laiškai ar to laikotarpio publicistika pasitarnaus siekiantiems giliau suvokti aprašomus įvykius, pažvelgti į karą jų dalyvių ir amžininkų akimis, bus naudingi tiems, kurie nori sužinoti, ką patyrė kareivis kasdienybėje, kas padėjo jam išgyventi, kiek jam pasitarnavo ar tapo trukdžiu jo tautybė, turėta pilietybė ir kt.
Pažymėtina, jog kai kuriems iškiliems asmenims ar kariniams junginiams skirtos atskiros knygos, mokslo straipsniai. Šis leidinys yra apžvalginio pobūdžio, todėl išsamiai pristatyti dvi dešimtis karų ir juose kariavusių lietuvių nėra galimybių. Kadangi žmogaus požiūris ir išgyvenimai yra subjektyvus dalykas, autentiškos medžiagos nesiekta vertinti ir tikslinti moksliniu požiūriu. Netgi sąmoningai pateiktos kai kurios sovietinio laikotarpio publikacijos, kurios byloja apie to laikotarpio ideologiją, absoliučiai daugumai šių dienų skaitytojų nepriimtiną, tačiau tose publikacijose pateikta nemažai faktų apie lietuvius karius, jų politines pažiūras, karo meto sąlygas, kareivių išgyventas akimirkas ir pan.
Todėl bet kurio istorinio laikotarpio išreikštas požiūris mums turėtų būti taip pat vertingas, turint omenyje, kad praėjus trims dešimtmečiams po Lietuvos valstybės atkūrimo užaugo karta, kuriai okupacijos laikotarpiu būdinga terminologija, pateikti vertinimai ir kt. tampa neįprasti ir ne visada suprantami. Skaitytojui siūlome neskubėti piktintis, jeigu pateiktų tekstų autorių ir skaitytojo požiūriai skiriasi, jeigu suras vieną kitą netikslų faktą.
Pateikti atsiminimai, laiškai ir straipsniai apima laikotarpį nuo JAV Nepriklausomybės kovų ir Napoleono Bonaparto užkariavimų iki Sovietų Sąjungos pradėto karo Afganistane.
Neretai nuvykę į kitas valstybes ir sustoję prie paminklų, įamžinančių čia vykusias kovas, nesusimąstome, kad tie memorialiniai paminklai ir kompleksai skirti ir kritusiems lietuviams. Šios knygos tikslas – priminti šiandienos kartoms apie mūsų tautiečius, galbūt net žemiečius ir giminaičius, padėjusius galvą toli nuo Lietuvos.
„Iš visų vokiečių kareivių geriausiai prisimenu ir niekados neužmiršiu Tilžės lietuvio Kraštulio. Jis buvo štabo raštininkas. Bet mes, lietuviai, šiuo karu esame labai nuskriausti, nes už svetimus reikalus brolis žudo brolį. Mes, vieni stodami už vokiečius, kiti už rusus, kiti kitus priešais vadiname ir šaudome, o šie, mūsų tikrieji priešai ir mūsų kraujo gėrikai, džiaugiasi ir mūsų mirtimi naudojasi“ (Lietuva Didžiajame kare. Sud. P. Ruseckas, 1939).
„Mort pour la France et pour sa Pat rie Lithuanie – Mirę už Prancūziją ir už savo Tėvynę Lietuvą. Tokį antkapio užrašą skaitome vienuose Indokinijos kapuose. Tai kapai, kurie jau priglaudė apie 6 tūkstančius karių, žuvusių nuo komunistų kautynėse. Tarp įvairių legionierių paskutiniu laiku žuvo 19 lietuvių“ (Karys, 1953).
Pateikiame knygos fragmentą.
* * *
Stoviu pasipuošęs sargyboje prie caro rūmų. Atėjimas į sargybą ir išėjimas iš jos vis su tam tikromis ceremonijomis. Neperdideli Naujo Petergofo caro rūmai, kur be šveicoriaus, pasipuošusio raudonais rūbais ir išmarginto juodais arais, daugiau niekas negyvena. Kasdien atvyksta įvairių turistų. [...]
Kartą man stovint sargyboje, jau iš ryto apie rūmus ir viduje knibždėte knibždėjo. Bus šiandien karo posėdis, bus visi ministeriai ir patsai caras. Aš pasiprašiau, kad mane pastatytų sargyboje rūmų viduje prie to būsimo posėdžio durų. Pastatė. Apie 9 val. atvežė kelis vežimus dėžių, užklojo žalia gelumbe ilgiausius stalus, šveicoriai bėgiojo, viską dėstė, o kažin kas apsikabinęs keliomis eilėmis medalių ir kryžių garsiai šūkavo ir tvarkė.
Apie 11 val. pradėjo važiuoti automobiliai pilni įvairiausių generolų, paskui atvyko pats caras. Aš iš anksto pasiprašiau, kad mane iš sargybos nemainytų per dvi pamainas. Tai buvo liepos mėnesio pradžioje. Prasidėjo posėdis. Caras pieštuką pasiėmęs melancholiškai piešė kažin kokias figūras, visai dėmesio nekreipdamas į tai, kas kalbama, o kalbos buvo gana rimtos ir keistos, žiūrint to laiko mano akimis.
Taika su vokiečiais esanti laiduota, pavojaus iš tos pusės jokio nėra. Tvirtovės Ivangorod, Kaunas, Osoviec, Lomža, Novo-Georgijevsk esančios nereikalingos ir jų laikymas brangiai kainuojąs. Jas reikia panaikinti. Juodųjų jūrų pakraščius – Sevastopolį ir Odesą reikia fortifikuoti. Pavojus gresia turkų įsiveržimu. Persiją reikia paimti į savo rankas ir eiti į Mesopotamiją...
Kalba senas generolas, mokslinga rusų kalba dėstydamas mintis. Visi klauso. Žodį ima kitas ir bando prieštarauti prieš tvirtovių griovimą vakaruose, tvirtindamas, kad taip saugiai negalima į vakarus žiūrėti. Jį nutraukia pirmininkas, pasiklausęs, ar nėra prieštaraujančių, ir prašo caro tarti paskutinį žodį. Caras iš karto, figūrą paišydamas, nenugirsta. Visi žiūri ir laukia, kada caras nustos tą figūrą piešęs, nedrįsdami paantrinti prašymo arba jį sutrukdyti taip „svarbiai“ dirbant. Galiausiai caras susigriebęs nuo atsiradusios tylumos staiga paklausia: „Na čem byl razgovor?“ Pirmininkas vėl išdėsto jam visą planą ir prašo tarti paskutinį žodį. „Aha, nu chorošo“, – ir vėl piešia figūrą...
Posėdyje buvo vartomos didžiausios bylos, dėliojami planai, žemėlapiai ir tvirtovių schemos, galiausiai krūva raštų buvo carui paduota ir caras pastūmęs į šalį figūrą, kurią vienas generolas nejučiomis susivyniojo ir įsidėjo į kišenių, pieštuku rašė kažin ką ant patiektų raštų ir schemų, kurios viena po kitos buvo atimamos ir dedamos bylon. Posėdis pasibaigė. Caras eidamas pro šalį dar paklausė, kurios aš gubernijos, ir davė papirosą.
Rūmai ištuštėjo, ir aš vėliau negalėjau įsivaizduoti, kad taip lengvai būtų sprendžiami valstybės reikalai! Caro paveikslas nedarė man jokio ypatingo įspūdžio ir man atėjo į galvą angliškas posakis: „No human being aught fear another human being“ (Žmogus neturi bijoti kito žmogaus). Man caras atrodė paprasčiausias žmogelis, nesugebąs nei galvoti, nei svajoti, nei valstybės reikalus tvarkyti. Sutikau savo brolį gvardietį. Aštuonerius metus nematęs – nepažinau. Keista buvo padėtis, abu griežti rusicizmo priešai, ištikimai jam tarnaujam, o aš ko tik ne savanoriu, nes karo tarnybai atvykau net iš Amerikos.
Karas
Atvyko prancūzų prezidentas Puankarė. Mūsų pulkas stovėjo prie caro rūmų eilėmis išrikiuotas. Mes turėjom prieš Puankarę ceremonialiu maršu eiti. Jam bežiūrint buvo sukomanduota „Pirmyn“, aš nenugirdau manydamas, kad „Aplink“ ir vienas pasisukęs aplink pagadinau kone visų rusų ir prancūzų viršininkų akivaizdoje visą maršą... Na ir buvo vėliau riksmo!.. Mano pavardė buvo net pulko įsakymu išpeikta ir buvau grasomas didelėmis bausmėmis, bet pulko vadas atsileido ir kaip mažai suprantančiam rusų kalbą – dovanojo.
Staiga visi pašaliai sušlamėjo. Sako – karas. Po savaitės grįžus į Pliskuvą rengėmės į frontą. Aš niekad nebuvęs kalviu pasiskelbiau esąs kalvis ir buvau pasiųstas arklių kaustyti. Per porą dienų išmokau gerai kaustyti ir buvau nuskirtas etatiniu pulko kalviu.
Staiga gavau įsakymą vykti Petrapilin priimti deguonio-acetileno prožektorių formuoti komandą, mokinti ir kas naktį žibinti pulkui pozicijose. Čia jau pavojingiau, bet nieko nepadarysi... Prožektoriai buvo gauti; išmokiau 30 Pliskuvos mužikų ir pradėjau tarnybą, labai norėdamas, kad pulkas išeitų į Lietuvą, kad nors prieš mirtį išvysčiau savo Tėvynę ir tautą, kuri ten toli anapus jūsų visada šildė mano krūtinę... Bet pulkas atsidūrė toli nuo Lietuvos ir mes visi amerikiečiai nutempti buvome trypti Lenkijos laukus.
Pirmą kartą savo gyvenime atsidūriau Varšuvoj ir lenkai padarė man keisto įspūdžio. Tautiško judėjimo tada niekur pastebėti nebuvo galima, bet visi stovėjo už rusus ir kuo tik kas galėjo, tuo kariuomenę vaišino.
Teko su pulku pėsčiom keliauti iš Varšuvos per Novo-Georgijevską* į Vokietiją. Kariuomenės nuotaikai pakilus, visi eina ir džiaugiasi, kad dabar tikrai Berlyne atsidurs. Žydelis iš Tauragės, kuris pirma amžinai sirgo ir rikiuotės amžinai nemokėjo, dabar žiūriu, eina su kuopa nešinas didžiausiu „kromu“ turto ir pasirodo – buvo drūčiausias už visus vyrus. Pusė pulko sustojo ir pakelėj pasiliko, bet mano pažįstamas žydelis ir nemanė pailsėti; mat buvo jis iš amato „kromininkas“ ir didžiausio „kromo“ nešimas jam mažai tereiškė...
Pirmi šūviai mus sutiko bene 8-tam kilometre už Dzialduvos (Soldau). Aš kautynėse nedalyvavau, tik pro žiūroną ant kalniuko pasistiepęs žiūrėjau į einančius vokiečius. Įdomu buvo pažiūrėti, bet kada pas mane atėjo keli vyrai, jų tarpe ir pulko ginklų prievaizdas, tai vokiečiai mus pastebėję atsiuntė kelias granatas ir taip mus išgąsdino, kad, rodos, nors gyvas žemėn lįsk!
Kitą dieną vokiečiai mūsų pulką išvaikė, kaimą, kur mes stovėjome su prožektoriais, beveik apsupo ir mes pasileidome bėgti veik iš visų pusių apšaudomi. Vokiečiai šaukė „halt, halt!“, bet kareiviai šaudomi bėgo visais laukais, grioviais ir lomomis.
Man pasipainiojo dviratis ir šaudomas iš kulkosvaidžių ištrūkau ir nudūmiau toli ne į tą pusę, kur rusai bėgo. Įvažiavau į kaimą, čia žmonės pamatę „rusą“ šoko bėgti per daržus ir laukus nešini mantos ryšuliais. Čia buvau kaimiečių iš medžioklinių šautuvų apšaudytas, bet vis laimingai. Tačiau pamačiau atjojant kelis vokiečių žvalgus. Pasukau atgal ir paleidęs kelis šūvius į kaimą kiek tik sveikata nešė užgulęs dviratį pasileidau per kaimą, kur vėl buvau pasveikintas dvivamzdžiu.
Kar. vald. St. Miliauskas. Vakarykščiai atsiminimai. Karo archyvas, t. 1, Kaunas, 1925, p. 89–92, 94, 95, 97, 106.
