Knygoje aptariamos masinės lietuvių emigracijos bangos, jų atsiradimas ir Lietuvos visuomenės bei politikų reakcija į jas. Keliamas nepaprastai svarbus klausimas – kaip emigracijos centrų buvimas veikia dabartinę išeivystę, koks yra tėvynės poveikis išeivijai, kaip tai veikia tautos egzistenciją, kokios kyla mintys dėl pačios emigracijos ir jos naudingumo ar žalos tautos bei valstybės raidai. Galima išskirti du svarbius masinės emigracijos laikotarpius – 1868–1915 ir 1990–2020 metais. Abiejų reikšmė lietuvių tautos ir valstybės gyvenimui nekelia abejonių.
Pirmoji masinės emigracijos banga ryškiai sumažino lietuvių skaičių Lietuvoje, o užsienyje atsirado lietuvių imigrantų centrų. Emigracija į Ameriką ekonominiu, politiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo reikšmingiausia lietuvių tautos gyvenime. Visų pirma Amerikoje susiformavo lietuvių telkiniai, kurie tapo savotišku magnetu vis naujiems emigrantams.
Masinė išeivystė nebuvo vertinama dviprasmiškai. Nors ji silpnino lietuvių jėgas, bet JAV lietuviai, sutelkti savo pačių sukurtų organizacijų, kultūriškai ir ekonomiškai tapo rimtais padėjėjais tautos siekiuose – iš lietuvių kolonijų gauta ir nuolat tikėtasi ne tik kultūrinės, ekonominės, bet ir politinės paramos. Tai buvo naujiena XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių visuomenės gyvenime.
Kilusi antroji masinės emigracijos iš Lietuvos banga po 1990 metų netrukus sukrėtė visuomenę savo mastu ir skaičiais – tokio didelio išvykimo iš Lietuvos iki tol nebūta. Atsirado reikalas naujai įvertinti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip susidarė lietuvių telkiniai, o svarbiausia – išryškinti, kokią įtaką senosios emigracijos problema turėjo lietuvių visuomenei, ką ji apskritai reiškė Lietuvai, modernios valstybės atkūrimui, jos gyvenimui tada ir šiais laikais, ko pasiekta tik emigracijos pastangomis. Šiais laikais atsirado naujų lietuvių emigracijos centrų – Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija, Norvegija, iš dalies Vokietija, – kurių dar tikriausiai laukia dideli darbai Lietuvos labui.
Galime pasidžiaugti išaugusiomis mūsų galimybėmis, kiekvieno asmens pasirinkimu, kur jam dirbti ir gyventi, laisvai keliauti, bet juk širdies gilumoje kiekvienas jaučiame, kad tokia didelė emigracija Lietuvai sukuria milžiniškų problemų, nes išvyksta ne tik darbingo amžiaus žmones, bet išsiveža ir tūkstančius vaikų, kurių lavinimas vyksta nebe Lietuvoje ir nebe lietuvių kalba bei dvasia. Joks lietuviškas švietimas užsienio šalyse niekada nepasieks visų lietuvių išeivių vaikų.
Kol dar nėra aiški pačios Europos Sąjungos sankloda, kol dorai neišryškėjo „Brexito“ padariniai, su išvadomis niekas neskuba („gal britai išstums mūsiškius ir tautos egzistencijai niekas nebegrės“ – taip mano negausūs optimistai, dar ir tikėdamiesi, kad įsigalėję kai kuriose valstybės antiglobalistiniai nacionalistiniai režimai pasistengs imigrantus greitesniais tempais grąžinti namo).
Tai, kad reemigracija (sugrįžimas) vis dar labai vangi, kelia nerimą ne tik ekonomistams (šalyje jau trūksta darbo jėgos, visuomenė sensta, mažėja vaikų ir jaunimo, užsidaro švietimo ir kultūros įstaigos, ypač kaimo vietovėse), bet ir demografams, kurie baiminasi, kad emigracijos bangose apskritai nedingtų lietuvių tauta, nes į Lietuvą vis gausiau atvyksta gyventi ir dirbti nelietuvių tautybės asmenų, kurie kada nors gali dramatiškai pakeisti ne tik demografinius, bet ir tautinės, arba etninės, priklausomybės skaičius Lietuvoje.
Baiminamasi, ar dėl emigracijos neišnyks lietuviai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, kad neliks lietuviškai kalbančių žmonių – tik šalies pavadinimas ir lietuviški vietovardžiai. Migracijos sukeltos problemos tiesiogiai kėsinasi į lietuvių tautos išlikimą.
Ši knyga, nepretenduojanti tapti dar viena emigracijos istorija, sutelkta į tėvynės ir išeivijos sąveiką – kaip Lietuva reagavo į dvi dideles ir mažesnes emigracijos bangas. Svarbiausias klausimas, kurį kėlė dar 1929 metais profesorius Kazys Pakštas, – kada išeivija ima užtikrinti tautai daugiau erdvės jos esamai ir būsimai raidai, ar išeivija yra tikras draugas, bendradarbis visuose kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėjas nelaimėse?
Lrytas.lt skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
* * *
Lietuvos ir išeivijos susipažinimas
Jau 1991 m. gruodį, paaiškėjus, jog išeivijos ir Lietuvos santykiuose yra daug spragų ir nusivylimų, kylančių iš vienas kito nepažinojimo, Lietuvos Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) nutarta su JAV LB krašto valdybos nariais surengti dalykinį susitikimą, išklausyti pranešimus apie Lietuvos situaciją, atvykusiųjų iš visų kraštų bėdas ir rūpesčius. Vasarį nuspręsta tokį forumą surengti Lietuvoje, išleisti konferencijos medžiagą (ji tikrai buvo išleista 1993 m.), tačiau taip nemokšiškai ir nedėmesingai, kad leidinyje net nenurodyta, kas konkrečiai jį sudarė, kas redagavo, nėra nei vienos pavardės! Pažymėtas tik leidėjas „Sanryša“, o spaudėjas – UAB „Pozicija“. Dalyvių pasisakymai itin nekruopščiai užrašyti, prastai suredaguoti, daug korektūros klaidų. R. Ozolo kalboje yra daugybė net puslapiais pasikartojančios medžiagos, akivaizdu, kad knygutės tekstų niekas prieš spausdinant net neperskaitė, gali būti, jog medžiagoje yra netiksliai užrašytų ir kitų kalbėtojų minčių. Tai pažymime dėl to, jog kalbėtojai nesipiktintų, jeigu ką bus iš tiesų ne taip pasakę.
1992 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininkas V. Landsbergis pasirašė nutarimą, kuriame prezidiumo vardu pritarė Vidurio Europos ir Rytų kraštų lietuvių bendrijų sanryšos, Piliečių chartijos ir Tautos namų tarybos bei JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos inciatyvai 1992 m. rugpjūčio 16–23 dienomis organizuoti tarptautinę konferenciją „Lietuva – išeivija: ryšiai ir neišnaudotos galimybės“. Organizacinio komiteto pirmininku paskirtas AT (AS) deputatas Stasys Kropas, nutarime pasiūlyta Lietuvos vyriausybei skirti lėšų konferencijai organizuoti.
Nors laikas spaudė, jau po mėnesio konferencija Birštone prasidėjo, joje dalyvavo 87 užsiregistravę dalyviai iš 14 užsienio valstybių: iš Australijos 2, JAV – 29, Kanados – 4, Lenkijos – 5, Čekoslovakijos – 2, Latvijos – 6, Estijos – 2, Ukrainos – 3, Baltarusijos – 12, po vieną iš Malio, Urugvajaus, Vengrijos, iš Mažosios Lietuvos – 3, Rusijos – 16, Maskvos – 4, Sankt Peterburgo – 2, Murmansko – 2, po vieną iš Barnaulo, Igarkos, Irkutsko, Tomsko ir Novosibirsko.
Konferencija vyko Lietuvai dar nenustačius valstybinių sienų sutartimis su kaimynais, dar buvo neišvesta iš Lietuvos Rusijos kariuomenė, trūko energetikos šaltinių, degalų, Lietuvos užsienio politika dar tik dėliojosi prioritetus ir bandė nustatyti savo pozicijas Kaliningrado srities, Lenkijos ir Baltarusijos lietuvių situacijos atžvilgiu tarpvalstybiniuose santykiuose, su išeivių organizacijų atstovais buvo įvykę tik privataus pobūdžio pasikalbėjimai, pasikeitimai nuomonėmis, daugiausia aptariami aktualūs įvykiai. Lietuvoje augo politinė įtampa, Aukščiausioje Taryboje ėmė rastis nauja dauguma. Buvo tam tikrų ženklų ir nuotaikų, kad netrukus prasidės nauja emigracijos banga, nes privatizacija, sovietinių įmonių užsidarymai jau sparčiai gamino naują perteklinį darbo jėgos potencialą. Prof. S. Vaitekūno duomenimis, emigracija yra prasidėjusi, 1991 m. iš Lietuvos išvyko (pagal jau veikusio Emigracijos biuro duomenis) 2 600 žmonių, per kitų metų I pusmetį 741 asmuo. Pareiškimų duota žymiai daugiau. Tarp išvykusiųjų 60 proc. sudarė žydai, kurie vyko į Izraelį, lietuvių tarp išvykusiųjų buvo 15 proc., emigravo jauni žmonės, tačiau JAV ir kitose šalyse nemažai lietuvių atvyko neoficialiai ir bandė tapti emigrantais pasinaudoję iškvietimais arba nupirktais iškvietimais. Jų galėjo būti kelis kartus daugiau negu oficialiai išvykusiųjų, niekas jais nesirūpino. Pasak profesoriaus S. Vaitekūno įspūdžių, tarp studentų vyravo pasižvalgymo po pasaulį nuotaikos, 50 proc. norėjo išvykti gyventi ar mokytis į užsienį, buvo aišku, jog išvyks gydytojai ir ekonomistai, bus protų nutekėjimas, tada sumažės Lietuvos gyventojų skaičiaus augimas, o tai jau bus tautos išlikimo klausimas.
Konferencijoje kalbas sakiusieji gilinosi į Lietuvos geopolitikos studijas ir atsidūrė neabejotinoje 1991 m. perspausdintų Kazio Pakšto („Baltijos respublikų politinė geografija“, išleista 1929 m.) ir Stanislovo Tarvydo („Geopolitika“, išleista 1939 m.) veikalų įtakos zonoje, dažnai juos citavo, bandydami geopolitiškai žvelgti į naują visos tautos ir išeivijos situaciją, nes atsikūrė Lietuvos valstybė, taip pat pasikeitė išeivijos politinės veiklos akcentai, pakito jos prioritetai, Lietuva ėmė kalbėti pati už save kaip tarptautinių santykių subjektas. Kalbėtojai apgailestavo dėl sovietmečiu lietuviams įdiegtų bėdų, didelio vertybių skirtumo, palyginti su Vakarų šalyse gyvenusiais lietuviais. Lietuvos atstovai pabrėžė išeivijos svarbą. Bronius Kuzmickas (Lietuva) akcentavo, jog lietuvių išeivija Lietuvai yra „neišmatuojama vertybė“, „mūsų turtas“, kvietė nustatyti abipuses interesų galimybes. Žurnalistė Aurelija Balašaitienė (JAV, Klivlandas) kvietė mokytis vieni kitus suprasti. Vytautas Maciūnas (Filadelfija) analizavo išeivijos situaciją Lietuvai atkūrus neprikausomybę. Valstybės kontrolierius Kazimieras Uoka pasižadėjo kontroliuoti išeivijos atsiunčiamos pagalbos pristatymo skaidrumą. Nagrinėtos bendrų vertybių išsaugojimo ir kūrimo problemos, Lietuvos pagalbos reikalingumą kėlė Pelesos lietuviai.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, atsirado naujų bendruomenių užsienyje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje. 1990 m. lapkričio mėnesį Vilniuje įsikūrusios Vidurio Europos ir Rytų kraštų lietuvių bendrijų sanryšos valdybos pirmininkas Alfonsas Augulis sudėliojo tų šalių lietuvių problemas, menkstantį spaudos pristatymą, pilietybės klausimo aktualumą, siūlė tarpusavio ryšiams atkurti DULR. Tų kraštų lietuviams buvo pasiūlyta tokia programa: jie turi teisę į Lietuvos pilietybę, prie Aukščiausiosios Tarybos turi būti įsteigta nuolatinė komisija ryšiams su lietuviais, taip pat turi būti institucija prie vyriausybės, kuri teisiškai spręstų tremtinių grįžimo klausimus; įsteigti grįžimo fondą, sutvarkyti pavardžių ir vardų atstatymą, baltišką toponimiką, remti užsienyje lietuviškas mokyklas, skirti pašalpas mokytojams, stipendijas atvykusiems mokytis Lietuvoje, parengti Rytų kraštų lietuvių švietimo ir kultūros programą ir kt. Lietuvos teisininkai iškėlė teisines pilietybės problemas, ypač dvigubos pilietybės, nuosavybės atstatymą. Kultūrinių ryšių klausimais pasisakė V. Kubilius, A. Zalatorius, J. Girdzijauskas, K. Saja, V. Landsbergis, premjeras A. Abišala. Kai kuriuose pasisakymuose iškeltas lietuviškai nebekalbančių išeivių klausimas, žydų įtraukimo reikalai.
Kalbėtojams dėstant esamos realybės detales ir siūlant konkrečių uždavinių sprendimus, konferencijoje išsiskyrė AT (Atkuriamojo Seimo) deputato, Valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininko Romualdo Ozolo kalba. Išeivijos klausimais jis turėjo patirties, 1989–1990 m. buvo LTSR AT deputatas, 1990–1992 m. AT deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras, 1990–1991 m. ministrės pirmininkės K. Prunskienės pavaduotojas, ilgametis Seimo narys. Savo pasisakyme klausytojus pakvietė aptarti geopolitikos pasaulio perspektyvas, kurioje vietoje dabar yra ir gali būti Lietuva, jos išeiviai.
R. Ozolas teigė, jog po represinio pasaulio tvarkos irimo XX a., fašizmo ir komunizmo prievartos sunaikinimo, represyvumas nebebus besąlygiškai priimtas ir nyks toliau. Nors didelės valstybės ar jų dariniai dar gali likti, kaip ir pastangos atkurti SSRS ar Nepriklausomų Valstybių Sandraugą, Vakarų Europos integracija ar naujai kylantis islamo pasaulis gal ir bus represyvus, bet dominuos vidinis ir išorinis polivariantiškumas, polivariantiška ekonomika ir individai. Nacionalinės valstybės sukūrimo problema yra esminis XX a. pabaigos laisvėjimo proceso ir nacionalinės kovos klausimas, geopolitinių procesų centravimo ašis. Etniškumo ir pilietiškumo jungties problematika šiandien sudaro geopolitikos esmę. Žmogaus ikipilietinis būvis yra ikicivilizacinis būvis. Lietuvis (arba vokietis, arba rusas) yra tiktai tada Lietuvos lietuvis (arba Vokietijos vokietis, arba Rusijos rusas), kada jis gyvena arba Lietuvoje, arba užsienyje kaip Lietuvos (atitinkamai Vokietijos arba Rusijos) pilietis. Jeigu jis gyvena JAV kaip JAV pilietis, jis yra JAV lietuvis, jei Vokietijoje – Vokietijos lietuvis, nes susirenka, nori ar nenori, jam tenkančius vokiečių, rusų, kaip etninių grupių, įspaudus. Laikui bėgant jie taps tų pasaulių dalimi. Taip jau yra.
Dėl istorinių aplinkybių ir etninių savybių lietuvių išeivija tapo viena stipriausių ir viena geriausiai organizuotų pasaulyje. Apibendrinti ir panaudoti kitų tautų diasporų savitaigos principus ir formas – vienas svarbiausių mūsų dabarties uždavinių. Tačiau sukurti paveikią pasaulio lietuvijos (tautos bei išeivijos) bendravimo sistemą yra jau šios dienos būtinybė, šios dienos reikalas. Tačiau, – pabrėžė R. Ozolas, – į valstybinę šių problemų galimybę jis nededantis daug vilčių. Vieningas mūsų gyvenimas turėtų remtis aktyviausių, šio darbo svarbą ir perspektyvą suprantančių žmonių sąveika.
Lietuvos praktinės geopolitikos metmenys turi spręsti tris uždavinius: 1) tautos etninio identiteto užtikrinimas (genofondo išsaugojimas); 2) tautos teigiamo demografinio balanso garantavimas (materialinių parametrų reprodukcija); 3) tautos kultūrinio tęstinumo garantija. Tai yra saugumo gyvybinėje erdvėje garantija. Pirmojo uždavinio realizavimo priemonė yra sveikas gyvenimo būdas, antrojo – sveika gamtinė aplinka, trečiojo – valstybė, garantuojanti visuomenės sąveiką. Blogai, kai lietuviai atsiduria su savo žemėmis už sienos arba kai lietuviai deportuojami ar priverčiami palikti savo žemes dėl politinių priežasčių. Visų kitų emigracijos atvejų negalėtume vertinti neigiamai, tačiau emigracijos propaganda neturi tapti norma, net jeigu gimtajame krašte atsiranda rimtų sunkumų, nes emigracija neturi būti problemų panaikinimo būdas. Išvykimas iš savo krašto tegalimas visiškai laisva valia. Tai yra principas, kaip ir grįžimas, arba reemigracija. Tačiau kol susiduriame su brutalios istorijos palikimu, valstybė privalo padėti pageidaujantiems tremtiniams ar egziliams sugrįžti, o lietuvių gyvenimo užsienyje patirtis turi būti perimta gal net valstybinės programos būdu. Reikėtų pasinaudoti Pasaulio lietuvių bendruomenės patyrimu, tik neverta jos iškelti iš Čikagos, su PLB ryšiais ir interesų bendrumu galime realizuoti prof. K. Pakšto idėją, apie ją reikia galvoti. Mūsų užduotis būtų kuo greičiau ir geriau sutvarkyti pasaulio lietuvių kolonijų ryšius ir psichologiškai nusiteikti bendram gyvenimui, taip pat ir priimti bei civilizuoti naują emigrantų bangą.
R. Ozolas siūlė paremti Rytų šalių lietuvių bendruomenes, turi būti išeivių deputatas naujajame Seime, prie jo turi veikti Etninių reikalų taryba, turėtų veikti ir vyriausybinė instancija išeivijos reikalams spręsti. Išeivijos problemos – Lietuvos etninių problemų dalis, o užsienio politika turėtų būti vykdoma taip, kad Lietuva būtų Kaliningrado srities klausimo sprendėja, turi būti sprendžiami svarbūs klausimai dėl Lietuvos ir Baltarusijos tarpvalstybinių ryšių. Baltijos šalių saviizoliacija kenksminga, regioninis bendradarbiavimas reikalingas, reikia atsispirti Lietuvos izoliavimui nuo Vakarų, todėl ypatingai svarbus mūsų ryšys su Vakarų Europa. Patikimiausiu ryšiu su Vakarų Europa, sustiprėjus Vokietijos dominavimui, reikia laikyti Šiaurės šalis, kurių mentalitetas, tarptautinė orientacija Lietuvai yra palanki, o karinis bendradarbiavimas su jomis būtų mūsų nacionalinio saugumo garantija.
Strateginį Europos vienybei ir saugumui būtiną geopolitinį balansą pasiekti galima tik sukūrus trinarę Europą, susidedančią iš Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos, pastarąją suprantant, visų pirma, kaip Rusiją iki Uralo. Ypatingą svarbą R. Ozolas skyrė Japonijos dalyvavimui Europoje, o jos centru Japonija turėtų pasirinkti Lietuvą.
Vienas konferencijos dalyvis pacitavo Lietuvos atstovą Vašingtone S. Lozoraitį, kuris sakė: „Lietuva turi pusę metų ir jeigu jūs nieko nepadarysite, jūs tiesiog būsite užmiršti, kaip ir bet kuri Afrikos trečiojo pasaulio valstybė“, o ką apie tai mano R. Ozolas? Pranešėjas tvirtai atsakė: „Užmiršti mes nebūsime. Mes šito neleisime padaryti. Tačiau, kad mes nebe ant bangos, tai yra akivaizdu.“
Geopolitikos temą pratęsė užsienio reikalų ministro pavaduotojas Voldemaras Katkus, atsispirdamas nuo 1929 m. K. Pakšto pasakyto teiginio „Lietuvą reikia pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai“ ir istoriškai tai pagrindęs Europos politikos 1938–1940 m. pavyzdžiais, išsklaidęs trijų Baltijos valstybių vienybės mitą, akcentavęs, kad yra daug skirtumų tarp jų, ir net labai objektyvių. Bronislovas Kuzmickas pabrėžė jūros svarbą Lietuvos geopolitikoje, paragino nebijoti užsienio investicijų, nes tik stipri ekonomiškai valstybė išliks, o jei bus Lietuva, tai bus ir geri ryšiai su išeivija. Ekonominės pagalbos svarbą pabrėžė premjeras A. Abišala, taip pat išeivijos žinių pagalbą įvairiausiose ekonomikos srityse.
Teisininkui Egidijui Jarašiūnui pristačius Sąjūdžio ruošiamą naujos konstitucijos projektą, kuriame buvo numatytas stiprus prezidento postas, kitas deputatas, Gediminas Ilgūnas, priminė, jog pagal Vasario 16 d. nutarimą, Steigiamojo Seimo nustatytą pamatinį valstybės santvarkos principą – parlamentinė demokratinė respublika ir pagal 1922 m. konstituciją nėra numatyta atšaukti tą santvarką ir įvesti prezidentinės respublikos modelį.
Po filosofinio R. Ozolo brėžinio geopolitikos klausimais buvo galima pridurti narystės Europos Sąjungoje samprotavimus, tačiau apie tai dar niekas net nemanė svajoti. Be kitų pranešimų įvairovės Lietuvos ir išeivijos klausimais, nelauktai atsirado labai konkrečių pasiūlymų. Konferencijos dalyviai juos surašė konferencijos kreipimesi į Lietuvos vyriausybę:
1) Įtraukti į rengiamą konstituciją straipsnį, kad lietuviai, nepriklausomai nuo savo gyvenamosios vietos, kaip neatskiriama lietuvių tautos dalis, turi teisę į Lietuvos pilietybę;
2) Suteikti galimybę pasaulio lietuviams turėti Lietuvos Seime atstovus Rytų ir Vakarų kraštų išeivijos interesams reikšti;
3) Įsteigti vyriausybės įstaigą Lietuvos ryšiams su pasaulio lietuviais;
4) Sudarinėjant sutartis su užsienio valstybėmis, ginti tų valstybių lietuvių interesus;
5) Informuoti vietos lietuvius apie tų sutarčių turinį;
6) Reaguoti į 1992 m. sausio 13 d. Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos Lenkijos pusės interpretacijas;
7) Skatinti ir remti kultūrinį ir profesinį bendradarbiavimą tarp išeivijos ir Lietuvos;
8) Tarpininkauti PLB ir Sanryšos valdyboms steigiant Lietuvoje informacijos centrą;
9) Paruošti valstybines programas išeivijos problemoms spręsti:
a) etninių žemių tautiniam atgimimui,
b) tremtinių grįžimui į Lietuvą,
c) skatinti ir remti mokytojus, kultūrininkus, kunigus, dirbančius užsienyje;
10) Padėti Lenkijos ir Rytų Europos lietuviams steigti lietuviškas mokyklas ir darželius.
Rekomenduota taip pat remti radijo laidas, mokyklas, knygų leidybą, padėti surengti 1993 m. lietuvių konferenciją Lietuvoje, o po dvejų metų – II Pasaulio lietuvių suvažiavimą.
Taip buvo suformuluoti Lietuvos uždaviniai Lietuvai. Pačiai išeivijai jokių uždavinių ir užduočių nesurašyta. Tačiau pirmasis toks viską apimantis pokalbis su Vakarų ir Rytų valstybių lietuvių atstovais, nors ir tematiškai gana nesistemingas, sugebėjo apčiuopti skaudžiausias problemas, parengti siūlymus ir, anksčiau ar vėliau, tie klausimai buvo imti spręsti. Nors surengti II Pasaulio lietuvių suvažiavimą taip ir nepavyko, tačiau į darbotvarkę buvo įtraukti teminiai ir profesiniai forumai, pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimai.
Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paaiškėjo, jog lietuvių išeivija jau nuo 1990 m. gali daug kuo padėti Lietuvai, jos gyventojams. Atlikta daugybė reikalingų darbų, projektų. Apie tai plačios apimties knygą parengė istorikas Juozas Skirius. Tai pirmasis bandymas apžvelgti JAV lietuvių fondų, organizacijų, pavienių žmonių, profesinių susibūrimų labai įvairią paramą, ne tik finansinę, bet ir profesinę, skirtą Lietuvos kultūros įstaigoms, mokykloms, vaikams, ligoninėms, ligoniams ir pan. Šią knygą pravartu perversti tiems, kurie tikėjosi iš išeivijos didesnės paramos, kažkokio stebuklo, kaip ir išeiviams, kurie tikėjosi, kad juos pakvies, paprašys patarimo, išminties ir žinių. Tyrimo išvadose nerasite nukreiptos į Lietuvą finansų išvestinės sumos – ji nenusakoma ir neapskaičiuojama. Kaip gali įvertinti mokytojų atvežtas žinias, atvežtus pilnus konteinerius knygų, atsiųstų vaistų vertę, aukas tremtiniams ir laisvės kovotojų šeimoms. Neįmanoma apskaičiuoti pervedimų giminaičiams, dovanų pinigais, siuntinių sumų – tai šimtai milijonų dolerių. Tarp įvairios Lietuvai pagalbos faktų J. Skiriui buvo neįmanoma surinkti duomenų apie tūkstančius Amerikos lietuvių, kurie ne tik grįžo gyventi į Lietuvą, bet ir pirko namus, butus, juos kapitališkai renovavo, atnaujino, taip netiesiogiai dar ir kūrė darbo vietas ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, investavo į nedideles įmones ir perleido jas savo giminėms, pirko jiems žemės ir t. t. O tai juk irgi pagalba, tai irgi investicijos, jos brangios, nes labai asmeniškos. O kur dar patys atvykę dirbti Lietuvoje žmonės?
Išeivijos atstovai pradiniu atkurtos valstybės laikotarpiu tapo aukštais Lietuvos pareigūnais, visų pirma, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio padėjėjais dirbo Darius Sužiedėlis, Rita Dapkutė. Valdas Adamkus dvi kadencijas buvo išrinktas Lietuvos prezidentu, jo patarėjais dirbo Raimundas Mieželis, prof. Julius Šmulkštys, Skirmantė Anna Kondratas, dr. Remigijus Gaška, Vaiva Radasta Vėbraitė-Gust, kuri ėjo ir Švietimo viceministrės pareigas. Finansininkas Vytautas Dudėnas dirbo finansų ministru. Lietuvos Seimo nariais buvo išrinkti Kazys Bobelis, Vytautas Dudėnas, Feliksas Palubinskas, Romanas A. Sedlickas. Daugiausia pagalbos reikėjo kuriamoms iš naujo ar stiprinamoms valstybės institucijoms. Į Lietuvos diplomatinę tarnybą veikliai įsijungė ir tapo misijų vadovais bei ambasadoriais Gintė Damušis, Ugnė Karvelis, Vytautas A. Dambrava, Adolfas Venckus, Algirdas J. A. Žemaitis, Narcizas Prielaida, Romualdas Misiūnas, Kazys Lozoraitis, Ričardas Bačkis. Lietuvos ambasadoje Vašingtone dirbo JAV lietuviai Thomas A. Michalskis, Kerry Stromberg, Linas Orentas, Edvardas Tuskenis, Lietuvos atstovybėje prie JTO – Algimantas Gureckas ir kiti. Išeiviai vadovavo įvairioms Lietuvos ūkio ir finansų institucijoms.
Veiksmingai prisidėjo kuriant Lietuvos kariuomenę, karo mokyklą JAV kariuomenės atsargos karininkai, dimisijos mjr. dr. Algirdas Vincas Kanauka, pulkininkai Jonas Kronkaitis (šis buvo Lietuvos kariuomenės vadas, viceministras), Donatas Skučas, Algimantas Garsys, Romas Kilikauskas ir daugelis kitų. Atskirai paminėtinas Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas Kaune, jau kaip vakarietiškų standartų ir mokymo universitetas, kurį atkuriant itin svarbų vaidmenį atliko užsienio lietuviai profesoriai Algirdas Avižienis, Bronius Vaškelis, Kazys Almenas, Pranas Zundė, Paulius Žygas ir daugelis kitų, juos yra paminėję apie tai rašę autoriai. Šimtai jų dėstė Lietuvos aukštosiose mokyklose, steigė stipendijas, padėjo užmegzti profesinius ryšius su užsienio universitetais ir mokslinio tyrimo institucijomis, gabeno vertingas bibliotekas, mezgė kontaktus, supažindino lietuvius su žymiais užsienio specialistais – viską net išvardyti sudėtinga. Trumpai tariant, Lietuva pamatė savo išeiviją, o ši susipažino su gimtine. Tačiau gyventi į Lietuvą grįžo labai nedaug išeivių – jie jau buvo įsigyvenę Amerikoje ir kituose kontinentuose. Kaip teigė vienas iš jų, Edmundas Kulikauskas, „po 50 metų tai nėra lengva.“
Emigracija reikėjo rūpintis ir valstybei, atgavusiai nepriklausomybę. Atsikūrusios tautinės bendrijos Lietuvoje ėmė burtis į nevyriausybines organizacijas. Tuo pat metu, 1989 m., buvo įsteigta ir pirmoji tautinių mažumų klausimus koordinuojanti institucija – Tautybių departamentas, kurio direktore paskirta dr. Halina Kobeckaitė. Vėliau Tautybių departamentas tapo Regioninių problemų departamentu ir daugiausia užsiėmė tautinių mažumų, buvusioje Sovietų Sąjungoje gyvenančių lietuvių bei Pietryčių Lietuvos tautiniais reikalais. Augant emigracijai vis daugiau lietuvių bendruomenių kuriantis Vakarų Europos šalyse, siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, 1997 m. departamentas buvo pertvarkytas į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, jam patikint ir sąveikos su užsienio lietuviais funkcijas.
2010 m. panaikinus departamentą, jo funkcijos buvo išskaidytos ir perduotos Kultūros, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijoms. Andriaus Kubiliaus vyriausybė tą instituciją panaikino. 2009 m. birželio 10 d. Ministro pirmininko A. Kubiliaus ir užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko buvo pasirašytas nutarimas nr. 634 „Dėl tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės ir lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centro reorganizavimo“: „Reorganizuoti Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės iki 2010 m. sausio 1 d., išdalijant teises ir pareigas Kultūros ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai ir Užsienio reikalų ministerijai“. Nuo 2010 m. nuo sausio 1 d. ryšius su užsienio lietuviais palaikė URM, nes Vyriausybei nusprendus reorganizuoti Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą ir panaikinti Lietuvių grįžimo į tėvynę informacinį centrą, Užsienio reikalų ministerija perėmė ryšių su užsienio lietuviais palaikymo funkcijas. Ministerijoje sudarytas Užsienio lietuvių departamentas, turėjęs rūpintis ryšiais su užsienio lietuvių bendruomenėmis, neformaliuoju lituanistiniu švietimu užsienyje. Naujasis ministerijos padalinys siekė skatinti užsienio lietuvių tapatybės išsaugojimą, lietuvių kalbos, istorijos ir tradicijų išlaikymą užsienyje, naujųjų lietuvių išeivijos organizacijų kūrimąsi. Ministerija taip pat planavo skatinti specializuotų lietuvių diasporos socialinių tinklų plėtrą, konsultuoti užsienio lietuvius grįžimo į tėvynę bei integracijos į Lietuvos politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą klausimais. Užsienio reikalų ministerijai taip pat pavesta parengti ir išvystyti „Globalios Lietuvos“ strategiją, kuri numatytų konkrečias priemones, padėsiančias aktyviau įtraukti užsienio lietuvius į Lietuvos valstybės politinį, ekonominį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą bei palaikyti ryšius su tėvyne.
Vyriausybei panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, užsienio lietuvių reikalų koordinavimo funkcijos perduotos Užsienio reikalų ministerijai, o tautinių mažumų klausimų koordinavimas – Kultūros ministerijai, užsienio lietuvių ir tautinių mažumų švietimo reikalai – Švietimo ir mokslo ministerijai.
Išeivystės reikalai apjungti parlamentiniu, vyriausybiniu dėmesiu ir juo gaubiami per dvi svarbias komisijas; Lietuvos Respublikos Seimo ir PLB komisija, kuri savo tikslu laikė Lietuvoje ir užsienio valstybėse gyvenančių lietuvių bendradarbiavimą, rūpintis abipuse pagalba ir parama, keistis mokslo, kultūros, kita informacija, teikti Seimui ir kitoms institucijoms rekomendacijas dėl Lietuvos valstybingumo stiprinimo ir demokratinių vertybių puoselėjimo, skatinti užsienyje gyvenančius lietuvius grįžti gyventi į Lietuvą ir teikti rekomendacijas dėl gerų sąlygų sudarymo. PLB atstovybė Vilniuje glaudžiai bendradarbiauja su komisijos pirmininkais ir sekretoriatu.
Kita – prie vyriausybės sudaryta Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisija teikė Lietuvos vyriausybei siūlymus dėl valstybės santykių su užsienio lietuviais strateginių krypčių ir jų įgyvendinimo, valstybės institucijų veiksmų koordinavimo, stiprinant ryšius su užsienio lietuviais, įtraukiant juos į Lietuvos visuomeninį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, vienų ar kitų teisės aktų parengimo reikalingumo klausimus ir pan.
Neapsieita be nesusipratimų: nuo 2009 m. veikusią Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo – „Globalios Lietuvos“ programos įgyvendinimo priežiūros komisiją XVI Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Algirdo Butkevičiaus, panaikino. Po PLB protestų sprendimas buvo pakeistas, bet komisija pusantrų metų neposėdžiavo. Per šią komisiją dažnai buvo reikalauta, kad Kultūros ministerija priimtų teisinius aktus, leidžiančius užsienio lietuvių bendruomenėms dalyvauti Kultūros tarybos skelbiamuose projektinės veiklos konkursuose, skirtuose tapatybei išlaikyti ir lietuvybei puoselėti. Šis klausimas strigo. Ilgai diskutuotas ir Lietuvos pilietybės, iš esmės dvigubos pilietybės išeiviams suteikimo klausimas, pareikalavęs referendumo. Vietoj tuščio kalbėjimo, PLB reikalaujant pilietybės, o Seimo nariams aiškinant, kad reikia referendumo ir t. t., Lietuva bent jau galėjo paruošti įstatymą, jog visi grįžusieji gyventi ir dirbti Lietuvoje neilgai trukus atgauna Lietuvos pilietybę, tačiau netgi to nepadaryta.
Eikime prie mūsų šerdinio klausimo esmės, kai pakilo didžiulė, dar nematyta ir neregėta masinės emigracijos iš Lietuvos banga. Kadangi Lietuvos valdžios neturėjo plano ir idėjos kaip su ja tvarkytis, kilo ir nejauki panika. Ši banga tebėra „karštas“ reiškinys. Pabandysime jį keliais štrichais apžvelgti, pailiustruoti statistikos duomenimis, nužymėti Lietuvos bandymus susivokti netikėtoje situacijoje. Nors Lietuvos visuomenėje pasirodė daug nuomonių ir diskusijų bei siūlymų išeivystės klausimais, dėl vietos stokos į juos pernelyg detaliai nesileisime, į diskusijas taip pat. Dar nežinia, o gal tai būtų vienam autoriui netgi neaprėpiamas dalykas? Tačiau ignoruoti šių klausimų negalima. Vien dėl to paprasto rūpesčio – ko Lietuvai iš naujausios masinės emigracijos tikėtis?
