Apie tai sužinoti padeda išlikę didžiųjų kunigaikščių laiškai, įvairūs kronikų pasakojimai ir kartais net tokie lakoniški šaltiniai, kaip sąskaitų knygos. Ši šaltinių visuma leidžia pamatyti ne tik kas vyko mūšio lauke, bet ir ką valdovai veikdavo, ką valgydavo ir patirdavo.
Žinoma, didžiųjų kunigaikščių dieną neišvengiamai apėmė valstybinių reikalų rutina. Laiko užsiimti paprasčiausiais dalykai likdavo ne tiek jau daug, nes daugybę pasiuntinių atvydavo iš įvairiausių kraštų tiek ryte, tiek vidurdienį ar net vėlyvą vakarą – tokia būdavo Lietuvos valdovų kasdienybė.
Antai 1428 m. anksti ryte į Lucko pilį atvykę Vokiečių ordino pasiuntiniai iškart buvo pakviesti prisėsti prie Vytauto Didžiojo pusryčių stalo. Tame pačiame Lucke, kai vyko garsusis valdovų suvažiavimas, galima pamatyti, kad net valdovams rytas buvo skirtas ne tik miegojimui, bet ir tvarkyti svarbiems reikalams.
Kaip Vytautas dėstė savo viename laiške, jis ryte ėjo pas Jogailą, tačiau pakeliui, tarpduryje, kunigaikštis sutiko Šventosios Romos karalių Zigmantą Liuksemburgietį.
Trumpai pakalbėję, abu nuėjo pas Jogailą, aptarti Vytauto karūnacijos klausimą. Beje, šių trijų valdovų pokalbyje netruko ir intrigos, kai Vytautas kreipėsi į Jogailą lietuviškai, idant Zigmantas nesuprastų jų.
Kartais Vytautui tekdavo rytą pasitikti ir ant balno, kai jį 1427 m. kelionėje į Smolenską pasitiko rusėnų kunigaikščiai ką tik patekėjus saulei. Visa diena buvo skirta pagerbti atvykusį didįjį kunigaikštį, kuriam dovanojo žirgus, sabalo odos kailinius, pinigus, šilkinius audinius ir begalę kitų dalykų.
Iškilmingi priėmimai ir dovanos nuolat sekė didįjį kunigaikštį. Per ilgą savo gyvenimą Vytautas Didysis gaudavo neįprastų dovanų kaip kupranugarių ar net liūtą bei neūžaugų, kurių, beje, Vytautas nuolat prašydavo iš didžiojo magistro. O Vytauto žmona Ona 1408 m. iš didžiojo magistro gavo neįprastą dovaną – klavikordą.
Nuolatinis judėjimas po valstybę lėmė, kad pasiuntiniai pasiekdavo didįjį kunigaikštį bet kokiu paros metu ar net neįprastose vietose.
Pavyzdžiui, pakeliui iš Minsko, stovyklavietėje Vytautas Didysis vidurdienį per pietus diktavo laišką Livonijos ordino magistrui. O vieną ketvirtadienį Lenkijos karaliaus Jogailos pasiuntinys atvyko pas Vytautą į Gardiną kaip tik kai jis pietavo.
Flamandų diplomatas Žiliberas de Lanua vaizdžiai prisiminė viešnagę pas Vytautą, kai šis buvo Kremenece. Svečiui tris kartus buvo surengti pietūs ir suteikta garbė sėdėti šalia valdovo ir jo žmonos bei kitų didikų.
Per pirmuosius buvo priimti pasiuntiniai iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, kurie atvežė puikių dovanų Vytautui: neišdirbtų kiaunių kailiukų, šilkinių rūbų, kailinių, kepurių, lininių audinių, aukso, sidabro. Didysis kunigaikštis priėmė dovanas tik iš Didžiojo Naugardo, kadangi ant pskoviečių labai pyko.
Apie Gediminaičių svetingumą užsimenama net ir Vokiečių ordino kronikose. Antai, 1377 m., kai Vokiečių ordinas suorganizavo karinį žygį ir pasiekę Trakus ir Vilnių, didysis kunigaikštis Algirdas pasikvietė aukščiausiuosius Ordino pareigūnus į savo dvarą, kur juos vaišino maistu ir gėrimais.
Tą patį padarė ir Kęstutis. Panašiai svetingai elgėsi ir Jogaila, kai per 1431 m. Kalėdas, atlaisvinęs nuo grandinių Livonijos brolius, neseniai patekusius į nelaisvę, pasisodino prie bendro stalo su kitais didikais ir bajorais. Vaišės, svetingumas ir apsikeitimas dovanomis buvo Lietuvos valdovų kasdienybė. Žiliberas de Lanua apie Vytauto svetingumą taip rašė:
„Lietuvos valdovas Vytautas laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykstantis į jo kraštą arba važiuojantis per jį, neturėtų jokių išlaidų. Jis liepia duoti jiems maisto ir saugiai lydėti visur, kur jie nori, po visą kraštą be jokio užmokesčio“.
O ką galima buvo dar rasti ant didžiųjų kunigaikščių stalo? Kai Vokiečių ordino didysis magistras ruošėsi keliauti 1430 m. rudenį į Vilnių, į Vytauto karūnacijos iškilmes, didysis kunigaikštis nuramino Ordino magistrą, kad gėrimų užteks pakankamai, nes yra paruošęs lietuviško vyno, kiek tik jam ir jo visai palydai reikės.
Jau minėtas Žiliberas de Lanua savo akimis matė, kad prie valdovo stalo valgydavo mėsą ir žuvį. Šaltiniai mini net ir saldumynus, kurių gavo ir už tai atsidėkojo Vytauto žmona Julijona didžiajam magistrui 1426 m. Šaltiniai mini tiek lietuvišką vyną, tiek itališką, tiek Reino, kurio statinę iš Vokiečių ordino magistro gavo ta pati Julijona.
O 1404 m. per Velykas, suvažiavime Kaune randame tokius produktus: cukrų, muskatą, imbierą, gvazdikėlius, druską, džiovintą menkę, razinų, cinamoną. Pasak Lietuvos metraščių, Lucko 1429 m. suvažiavime netruko mėsiškų gėrybių: telyčių, avinų, paršų, laukinių šernų, stumbrų, briedžių ir įvairios kitos žvėrienos.
Panašius pirktus produktus atrasti galima ir Aleksandro Jogailaičio laikais iš išlikusių jo sąskaitų knygų. Jo dvare ant stalo netrukdavo itališko vyno, pagaminto iš malvazijos vynuogių. Taip pat slyvų, ryžių, įvairių prieskonių, kaip pipirų, muskato, kmynų, figų, datulių ir cukraus.
Apie didžiųjų kunigaikščių vakarus informacijos išlikę ne itin daug. Kartais atsakydamas į laiškus Vytautas užsimindavo, kada gavo vieną ar kitą laišką, pavyzdžiui, 1430 m. balandį Jogailos laiškas pasiekė vakare apie šeštą valandą.
Juokdarys Henė vykdamas pas Vytautą Didįjį rado jį naktinėje stovykloje, kai jis jau buvo iškeliavęs iš Trakų. Vėliau, kai tas pats Henė vyko namo (1428 m. rugpjūtį), didysis kunigaikštis Vokiečių Ordino magistrui pranešė be kitų naujienų, kad Henė, kaip priklausė juokdariui, parodė Vytautui keletą juokingų dalykų. Deja, daugiau didysis kunigaikštis nedetalizavo, kas jį labiausiai prajuokino.
Viename laiške Vytautas pranešė Ordino pareigūnui: „Jūsų siųstą laišką, kai mes ėjome į lovą, atnešė, tačiau jo mes neišklausėme“. Matyt didysis kunigaikštis jau buvo pavargęs nuo visų reikalų ir tik kitą dieną išklausė, kas buvo parašyta minėtame laiške.
Be kasdienybės ir kitų įvykių, kunigaikščius užklupdavo ir ligos, tačiau platus pažinčių ratas padėdavo surasti pačius geriausius gydytojus. Antai, kai Vytauto žmona Julijona sunkiai sirgo (beveik metus), mažai valgė, didysis kunigaikštis paprašė Vokiečių ordino magistro paieškoti arba rekomenduoti kokį nors gydytoją iš savo krašto.
Sprendžiant iš kito Vytauto laiško, atvykęs gydytojas tikrai pagelbėjo ir Julijoną jau jautėsi žymiai geriau.
Apie savo sveikatą Vytautas prasitarė 1427 m. kovą, laiške Ordino magistrui: „Taipogi, jau tris savaites sergame, tačiau su Dievo pagalba dabar jaučiamės geriau ir galime vaikščioti, atsistoti ir sėdėti, tačiau vis dar kenčiame karštį“.
Lietuvos valdovai nuo pačio ryto iki vėlyvo vakaro ne tik tvarkydavo valstybės reikalus, bet ir kartais rasdavo laiko atsikvėpti, nors tam buvo mažai laiko.
Šaunios puotos, įvairiausios dovanos, garbingi svečiai ir juokdariai praturtino valdovo aplinką – jo dvarą. Tai buvo ne vien pramoga, bet ir prestižo reikalas bei viduramžių diplomatinis protokolas. Toks žvilgsnis į istoriją leidžia naujai pamatyti mūsų valdovus, kartais jų gyvenimuose rasti analogijų su šiandien.
