Prancūzija nepamiršta Vilhelmo kanalo kasėjų – prašo pasirūpinti negrįžusių tautiečių atminimu

Perkėlos gatvėje, šalia Malkų įlankos pastatyta paminklinė granito plokštė prancūzų kariams primena praeities laikus, kai Klaipėdos kraštas priklausė Prūsijos karalystei. Po karo su Prancūzija (1870-1871) į Rytprūsius atgabenti belaisviai buvo išnaudojami kaip nemokama darbo jėga tiltų, geležinkelių statybose.

Kasant 27 kilometrų ilgio ir 28-30 metrų pločio laivybos kanalą, kuris sujungė Klaipėdos uostą ir Minijos upę, o per ją ir Nemuną, darbavosi ne tik vietiniai gyventojai, bet ir prancūzai kariai belaisviai.

Prancūzijai pralaimėjus karą, darbai paspartėjo – 1870 metais Klaipėdos krašte atsidūrė apie 690 belaisvių. Prancūzai darbavosi baigiamojoje kanalo statybos atkarpoje nuo Smeltės iki Stariškių kaimų.

Vietiniai gyventojai tą patį kanalą rausė nuo Drevernos kaimo Klaipėdos uosto link. Per dešimtmetį (1863–1873) įrengta kraštui svarbi vidaus vandenų magistralė buvo pavadinta Prūsijos karaliaus Vilhelmo I vardu.

Kanalą kasusiems prancūzams atminti pietinėje Klaipėdos jūrų uosto dalyje  prieš keliolika metų buvo pastatytas kuklus paminklas nežinomiems belaisviams. Vėliau jį užgožė sparčiai besiplečiantis konteinerių terminalas.

Įgyvendinant Klaipėdos uosto bendrojo plano sprendinius, šis paminklas bus dar labiau izoliuotas, sunkiau prieinamas. Dėl to susijaudino Prancūzijos ambasados darbuotojai Lietuvoje, per iškilmes pagerbiantys kažkada Vilhelmo kanalą kasiusių karo belaisvių atminimą.

„Siekdami, kad Prancūzijos kariai būtų deramai pagerbti ir prisimenami, parinkome kitą labiau matomą teritoriją, kur būtų galima perkelti šį paminklą. Su diplomatais jau sukirsta delnais – jie pritaria šiai idėjai“, – kalbėjo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) direkcijos vadovas Algis Latakas.

Paminklą siūloma perkelti į Kairių gatvę arčiau Karaliaus Vilhelmo kanalo, šalia jau įrengto dviračių ir pėsčiųjų tako. Uostinininkų nuomone, tenykštė aplinka labiau atspindėtų memorialo paskirtį ir jo reikšmę.

Nauja vieta paminklui atrasta pietinėje Klaipėdos uosto dalyje pakeliui į ateityje numatomą statyti pramoginių laivų prieplauką bei naujai planuojamą Stariškių rajoną.

KVJU direkcijos ir Prancūzijos ambasados sumanymui dar turi pritarti uostamiesčio savivaldybė.

Vilhelmo kanalas – įdomus ir vertingas technikos paveldas. Ties Lankupių kaimu (Klaipėdos r.) įrengtas Kuršių mariose ir 1,7 metrų gylio kanale skirtingus vandens lygius reguliavęs šliuzas stovi iki šiol.

Kanalų plaukiojo laivai, per jį buvo buvo nutiesta dešimt lengvų konstrukcijų tiltų, bet išliko tik vienas.

Kartu plušėję klaipėdiškiai ir prancūzai iškasė kanalą, kuriuo, per audas aplenkiant Kuršių marias, buvo plukdoma mediena, kitokie kroviniai. Vėliau šis vandens kelias neteko strateginės reikšmės ir sunyko.

Prancūzijos ambasados atstovai išreiškė norą, kad į perkeliant į kitą vietą paminklą Karaliaus Vilhelmo kanalą kasusiems belaisviams, būtų pažymėti visi Klaipėdoje, priverstinio darbo fronte, žuvę jų tautiečiai.

Kaip tai geriau padaryti, aiškinasi ir istorikai, jau pastebėję, kad prie Klaipėdos uosto anksčiau spontaniškai pastatyto memorialinio paminklo sumanytojai ir kūrėjai (projekto autorius - architektas Adomas Skiezgelas) ne visiškai tiksliai atspindėjo praeities įvykius, tobulintini užrašai lietuvių ir prancūzų kalbomis.

Pasirodo, nėra tikslių ir patikimų žinių, kad XIX amžiaus pabaigoje Vilhelmo kanalą primityvia technika kasę prancūzai dirbo kaip vergai, statę piramides faraonams, buvo kankinami, žudomi, mirdavo išsekus jėgoms.

„Istoriniai šaltiniai to nepatvirtina - žinome, kad tais laikais penki mirę prancūzai belaisviai miesto magistrato lėšomis pagarbiai palaidoti Mėmelio kapinėse“, – kalbėjo klaipėdietis dizaineris Kęstutis Mickevičius.

Mirę nuo įvairių ligų, per nelaimingus atsitikimus Anapilin iškeliavę prancūzai karo belaisviai atgulė senųjų Klaipėdos kapinių katalikų kvartale, jų palaidojimo vietos daugmaž yra žinomos.

Dar geros būklės tėvynainių kapus regėjo 1919 metais į Klaipėdos kraštą įžengę ir pagal Tautų Sąjungos mandatą jį kurį laiką administravę Prancūzijos taikdariai – apie tai užsimenama jų raportuose vadovybei.

Į vokiečių nelaisvę patekę prancūzai tais laikais dirbo ir kitose Rytų Prūsijos vietovėse, mirusieji buvo laidojami Karaliaučiaus (dabar Kaliningradas), Tilžės (Sovetskas), Tepliavos (Gvardeiskas), Piliavos (Baltijskas) kapinėse.

Tarptautinės Ženevos konvencijos dėl  žuvusių karių kapų priežiūros dar nebuvo, tačiau Prūsija ir Prancūzija po karo susitarė solidariai rūpintis svetur atgulusių karių palaidojimo vietomis, kol kapinės nebus uždarytos.  

Klaipėdoje palaidotų prancūzų kapus anksčiau puošė kryžiai, netgi juodos spalvos memorialinis obeliskas. Viskas nugriauta sovietmečiu, komunistams naikinant senąsias kapines uostamiesčio centre. Vėliau jas nustelbė naujas darinys - Skulptūrų parkas.

"Istorinės miesto kapinės bus tvarkomos, numatyta kryžiais pažymėti ne tik čia palaidotų vokiečių, lietuvių, bet ir svetimtaučių karių kapus. Jie nustatyti, naršant senus archyvus, galima atsekti palaidotų žmonių pavardes", - sakė projekto bendraautorius K.Mickevičius.

Tyrinėtojai mano, kad perkeliant į kitą vietą  šalia jūrų uosto prancūzams kariams pastatytą paminkliuką, vertėtų pasigilinti į praeitį, ištaisyti žmones klaidinantį, istorinės tiesos neatspindintį užrašą.

„Dabar atrodo, kad tik prancūzai belaisviai kasė kanalą ir ten žuvo kaip didvyriai mūšio lauke. Pagarbos verti visi klaipėdiškiai, statę šį sudėtingą hidrotechnikos įrenginį“, – įsitikinęs kapavietes tyrinėjęs  K.Mickevičius.

Solidesnį, visus Vilhelmo kanalo statytojus, taip pat ir prancūzų belaisvius primenantį paminklą, pasak jo, galima įkurdinti ne tik krovos terminalų apsuptoje Klaipėdos jūrų uosto veiklos zonoje.

Tarp kitų patrauklių, visuomenei labiau prieinamų vietų minima Dreverna (Klaipėdos r.), kurią garsina vasarą nemažai poilsiautojų, vandens turistų sulaukiantis šiuolaikiškas pramoginių laivų uostelis.

Apleistą Vilhelmo kanalą nusiaubė vandalai. Sovietmečiu ir vėliau metalų grobstytojai išnarstė visus per jį nutiestus unikalių konstrukcijų tiltus, išardė pamatus.

Klaipėdos ir Šilutės rajonų savivaldybės dabar stengiasi atgaivinti kanalą – tvarko pakrantes, šliuzų įrenginius,  vaizdingą vandens trasą ketina pritaikyti turistų reikmėms, neatsisakytų pagerbti ir laivakelio kasėjų atminimo.

Dar viena prancūzų karo belaisvių tragediją primenanti skulptūra iškilo šalia Nidos, ant smėlio kopos, nuo kurios atsiveria vaizdai į Mirties slėnį – augmenija apžėlusį smėlynų masyvą pietinėje Kuršių nerijos dalyje.

Mirties slėnis – įvairiausių, regis, dar iki galo neįmintų paslapčių, šiurpių legendų ir padavimų apgaubta vietovė. Neringoje iš lūpų į lūpas perduodamos žinios apie nykiuose smėlynuose prie dabartinio Grobšto rezervato kažkada stūksojusius medinius kryžius - galimus atminimo ženklus čia neva kalėjusiems prancūzams.

Dabar tuos laikus primena ant Parnidžio kopos šalia pėsčiųjų tako, vedančio Saulės laikrodžio link, pastatyta prancūzams skirta menininko Kęstučio Musteikio kompozicija „Paukštis“ - suoliuko formos paminklas.

Prisėdus ant jo, galima pasinerti į medicijas, prisiminti pasakojimus apie Mirties slėnyje kalintus prancūzų belaisvius, kai jie buvo verčiami ne savo valia stabdyti vėjų pustomus smėlynus. O kaip buvo iš tikrųjų?

Senojo Mėmelio metraštininkas istorikas Johanas Sembritzkis savo veikaluose užsimena, jog tvirtinant Kuršių nerijos krantus čia „darbavosi prancūzai iš atsakomosios karo belaisvių stovyklos“.

Kalėjimą kopose po atviru dangumi J.Sembritzkis  įvardijo kaip „keršto lagerį“ prancūzams, kurie tokias pat darbo stovyklas vokiečiams karo belaisviams steigdavo Šiaurės Afrikoje.

Įsiplieskus kariniams konfliktams, prancūzai vokiečius belaisvius tremdavo į Maroką, versdavo dirbti dykumose, o pastarieji kerštaudami tokiai pat prancūzų „misijai“ pasirinkdavo Kuršių neriją, anais laikais panašią į Sacharą.

Mirties slėnyje neva būta ištiso barakų miestelio, kuriame glaudėsi 12 tūkstančių prancūzų. Nuo epidemijų, karščio, alinančio darbo Kuršių nerijoje žmonės esą mirdavo dešimtimis ir čia pat smėlyje buvo laidojami.

Mitus apie šiurpią mirties stovyklą prie Nidos skleidė ir vasarotojai, smėlio užpustytų žvejų kaimų vietose  išvydę žmonių griaučius. Veikiausiai tai buvo senųjų palaidojimų, maro kapinaičių kopose liekanos. 

Prieštaringos žinios apie Kuršių nerijoje neva kadaise buvusį konclagerį sudomino Prancūzijos ambasados darbuotojus – jų paieškas archyvuose galėjo vainikuoti tik žvalgomieji archeologiniai tyrimai.

Neringos savivaldybei pranešta jog prancūzai, gavę lėšų tyrimams Mirties slėnyje, užmezgė ryšius su Vokietijos archyvais, kuriuose galbūt likę išsamesnių žinių apie prancūzų karo belaisvių stovyklą Kuršių nerijoje.

Atsišaukusi vieno ten kalinto prancūzo proanūkė pasakojo, kad jos giminaitis anais laikais išties laikytas Mirties slėnyje, o vėliau, kai konclageris 1916 metais buvo uždarytas, sėkmingai sugrįžo namo.

Prancūzijos diplomatai neabejojo, kad tokios stovyklos prie Nidos būta. Tačiau Parnidžio ir Sklandytojų kopų smėlynus kasinėję archeologai žmonių kaulų, kapų, barakų liekanų, o ką jau kalbėti apie palapines, neaptiko.

Mirties slėnio lomoje žmonių kažkada matyti, galbūt ir stovėję mįslingi mediniai krikštai jau seniai supuvę.

Kitas Rytprūsių militarizmo paveldo tyrinėtojas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis visas kalbas ir užuominas, kad slenkančius Kuršių nerijos pusiasalio krantus tvirtinę, o žemyne Vilhelmo kanalą rausę prancūzai belaisviai neva gyveno nežmoniškomis slygomis, badavo, krisdavo kaip musės, vadina išgalvotomis.

„Žinomas tik vienas smurto proveržis, kai Vilhelmo kanalo statybvietėje ginkluotas prižiūrėtojas kareivis nudūrė tikriausiai nenorėjusį jam paklusti, darbo vengusį ar bandžiusi pasprukti prancūzą“, – sakė jis. 

Prancūzai buvo vežami į Kuršių neriją ir per Antrąjį pasaulinį karą. Vienas Juodkrantėje atsidūręs belaisvis skundėsi, kad su žvejais išplaukus į Kuršių marias, jam tenka statyti ir traukti tinklus nuo ryto iki vakaro.

„Jam nepatiko vienodas žvejų maistas, ypač barščiai. Iš tikrųjų nežinome, kokiomis sąlygomis gyveno Kuršių nerijoje vokiečių įkalinti prancūzai, reikia toliau aiškintis“, – istorikus nagrinėti šią temą ragina K.Mickevičius.

E.Kazlauskis jau nustatė, kad 1940-1945 metais Klaipėdoje buvo palaidotas 41 karo belaisvis: 25 Prancūzijos, 11 Belgijos ir 6 Lenkijos piliečiai. Svetimšaliai atgulė dviejuose bendruose ir keturiuose askiruose kapuose.

Karo pradžioje 18 prancūzų ir belgų belaisvių dirbo Klaipėdos šiluminėje elektrinėje, kai ją atakavo iš Saremos salos atskridę sovietiniai bombonešiai. Neradę taikinių Baltijoje, pilotai mirtino krovinio atsikratė virš miesto. 

Belaisviai žuvo, o randonarmiečiai paskui gyrėsi sunaikinę visus tuo metu Mėmelio uoste stovėjusius nacių laivus. Dar keturi prancūzai žuvo per antskridį karo pabaigoje, rusų aviacijai bombarduojant verslininko Pauliaus Lindenau laivų statyklą, kurioje ir darbavosi belaisviai.

Jeigu tikėti J.Sembritzkiu, prancūzai Kuršių nerijoje želdindavo vėjų pustomas kopas, tvirtino marių krantus, Purvynėje klojo pamatus vasarnamiams. Sargai gyvendavo barakuose, o kaliniai – palapinėse ant smėlio.

Karo belaisviai šioje gamtos oazėje palikę ir daugiau savo pėdsakų – Urbo kalne paklojo į Nidos švyturį vedančius akmeninius laiptus. Per pusiasalį palei marias nutiestas siaurasis geležinkelis esą irgi jų rankų darbas.

Mirties slėnyje ir kitose kopų vietovėse neatradus jokių ten gal ir buvusio konclagerio liekanų, Neringos savivaldybei teko spręsti painų galvosūkį – kur statyti paminklą prancūzams karo belaisviams?

Iš pradžių galvota K.Musteikio kūrinį įkurdinti Urbo kalno papėdėje, bet vėliau nuspręsta, kad suoliukui, ant kurio nutūpęs paukštis žvelgia į Mirties slėnį, tinkamiausia vieta – Parnidžio draustinyje ant kopos.

Neringiškiai pritarė Prancūzijos ambasados iniciatyvai įamžinti tautiečių belaisvių atminimą. Paminklo įrengimo darbus finansavo šios šalies gynybos ministerijos Istorinio paveldo, atminties ir archyvų direkcija.

Paminklu ant Parnidžio kopos pasirūpinęs buvęs Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe'as Jeantaud'as pažymėjo, jog tai – pagarbos ženklas Kuršių nerijoje sunkioms sąlygomis gyvenusiems jo tautiečiams.

''Jis atspindi Lietuvos ir Prancūzijos draugiškus santykius, bendradarbiavimą įgyvendinant abiems šalims reikšmingus kultūros, meno, istorinės atminties projektus“, – atidengdamas paminklą ištarė ambasadorius.

Vėliau ant Parnidžio kopos šalia pėsčiųjų tako iškilo kitas su Prancūzija susietas paminklas – klaipėdiečio menininko Klaudijaus Pūdymo skulptūra pasaulinio garso filosofui egzistencialistui, rašytojui Jeanui Paului Sartre'ui.

K.Pūdymo kompozicija  „Prieš vėją“ atkartojo kitą kūrinį - gyvojo lietuvių meninės fotografijos klasiko Antano Sutkaus kažkada užfiksuotą unikalų kadrą, kaip J.P.Sartre'as traukia per pustomus Kuršių nerijos smėlynus. 

Komunistuojantis J.P.Sartre'as, ieškojęs marksizmo ir egzistencializmo sąsajų, su savo gyvenimo drauge, rašytoja feministe Simone de Beauvoir lankydavosi Sovietų Sąjungoje, buvo atvykęs ir į Neringą. 

Gūdžiu sovietmečiu užkopę ant Parnidžio kopos, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai, prancūzai pasijuto tarsi stovėtų Rojaus prieangyje - S. de Beauvoir tai aprašė savo prisiminimų knygoje.

Lietuvos rašytojų sąjungos vadovo poeto Eduardo Mieželaičio lydimas filosofas domėjosi Mirties slėniu, čia kalintų tautiečių likimu. Svečiai į Urbo kalną užkopė belaisvių klotais akmeniniais laiptais, kurie išlikę iki šių dienų. 

A.Sutkaus ir K.Pūdymo kūriniai primena trumpą, bet įsimintiną maištingos sielos Vakarų Europos intelektualo, išdidžiai atsisakiusio jam skirtos Nobelio literatūros premijos, viešnagę lietuviškoje Kuršių nerijoje.

„Nidoje apsilankę prancūzai nuo aikštelės ant Parnidžio kopos irgi gali pažvelgti į smėlynus, kur galbūt vargo ir jų tautiečiai. Jiems malonu čia pamatyti ir J.P. Sartre'ą“, – kalbėjo Neringos meras Darius Jasaitis.

Praeičiai neabejingas ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Jis irgi  pritarė iniciatyvai įamžinti prancūzų pėdsakus uostamiestyje, kai jie laikinai administravo nuo Vokietijos imperijos atskirtą Klaipėdos kraštą.

Prancūzijos ambasados pastangomis ir lėšomis pagamintos paminklinės lentelės su užrašais papuošė kai kuriuos šios šalies taikdarių veiklą Klaipėdoje XX amžiaus pradžioje menančius senamiesčio pastatus.