Šalyje galiojanti teisinė bazė, susijusi su kultūros paveldu, yra paini ir ne tik sunkiai vykdoma, tačiau ir ne visada užtikrinanti tinkamą apsaugą. Tarptautiniai paveldui Lietuvoje aktualūs teisės aktai taip pat neretai įgyvendinami ne taip sklandžiai ir efektyviai, kaip turėtų.
Ryškiausias ir, deja, negatyviausias naujų statybų istorinėje aplinkoje atvejis – Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblis. Tai ne tik šaliai ypatingai svarbi teritorija – ji įvertinta ir pasauliniu lygmeniu. Vilniaus istorinį centrą įrašant į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą Vizitiečių – Misionierių bažnyčių grupė nominacinėje byloje buvo išskirta kaip viena iš šešių pagrindinių pastatų grupių, nusakančių istorinio centro vertę.
„Teikėme siūlymus Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymui. Jie susiję su visuomenininkų peticija prieš statybas Vilniaus baroko paminkluose. Valstybinė kultūros paveldo komisija nutarė, kad piliečių nuogąstavimai dėl vykdomų statybų, neigiamų pasekmių vertingiausioms kultūros paveldo vertybėms yra pagrįsti ir iniciatyvą palaikė bei toliau tęs šį darbą“, – pristatydama Valstybinės kultūros paveldo komisijos veiklos rezultatus Seime pažymėjo pirmininkė dr. Vaidutė Ščiglienė.
Paveldo komisija pateikė siūlymus teisiškai reglamentuoti, kad nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektų teritorijose būtų draudžiama statyti naujus statinius, nesusijusius su kultūros paveldo objektų apsauga. Tai leistų ateityje ne „gaisrus gesinti“, o suteiktų apčiuopiamą įrankį apsaugoti vertingus objektus ir ansamblius,
Nuostata, kad paveldo objektų teritorijose draudžiama statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu, anksčiau buvo įtvirtinta Saugomų teritorijų įstatyme, tačiau jos nebeliko. Tai ne pirmas atvejis, kai paveldui naudingos nuostatos iš teisės aktų pranyksta.
Pavyzdžiui, po Statybos įstatymo pakeitimo statybos projektams nebėra privaloma gauti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Kultūros paveldo departamentui yra teikiami jau parengti statybos darbų projektai.
Anksčiau specialiuosiuose paveldosaugos reikalavimuose buvo įmanoma nurodyti reikalavimus dangų bei apdailos spalvai, medžiagiškumui, stogo formai ir t. t. Pagal dabar galiojančią tvarką statytojas tokius parametrus gali pasirinkti savo nuožiūra – taip atsiranda projektai, pernelyg agresyviai įsiterpiantys į istorinę aplinką.
Atsakymus, kaip suvaldyti išsaugojimo ir plėtros prioritetus, pateikia ir UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija, tačiau ji nėra visapusiškai įgyvendinama. Valdymo planų, ilgalaikės strategijos nebuvimas pasaulio paveldo vertybėms, Lietuvos teisės aktų nesuderinamumas su šia konvencija kenkia apsaugos procesams.
„Būtina tobulinti ne tik šalyje esančius teisės aktus, tačiau atsižvelgti ir į tarptautinę praktiką. Ten atsakymai į opius klausimus jau buvo rasti prieš ne vieną dešimtmetį. Mums tereikia nutarti, kokiu būdu tas nuostatas perkelti.
Paveldo komisija siūlė rengti atskirą konvencijos įgyvendinimo įstatymą. Dabar darbas bus tęsiamas Kultūros ministerijos suformuotoje darbo grupėje ir spręsime, kaip tas nuostatas įgyvendinti“, – priduriama Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešime spaudai.
Pasaulinė praktika rodo, kad pasaulio paveldo vietovių efektyvų valdymą ir jų verčių išsaugojimą lemia vietos žmonių dalyvavimas apsaugos ir valdymo procesuose. Todėl svarbu nacionalinę teisę papildyti nuostatomis, kurios labiau padėtų įtraukti piliečius į jiems aktualių kultūros paveldo objektų apsaugą.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Paveldo komisija atskaitinga Seimui. Seimo Kultūros komitetas išklausė Paveldo komisijos veiklos rezultatus, iniciatyvas bei pritarė jos 2020 m. veiklos ataskaitai.
