„Išnykusių šalių žemėlapis“ – savotiškas nekrologas dingusioms šalims. Vienos jų gyvavo ištisus amžius, kitos – vos kelias dienas. Gideonas Defoe nevengia apie mirusiuosius kalbėti bloguoju. Politinės manipuliacijos, rasizmas, karštakošiai avantiūristai, skaudžios klaidos, o kartais ir kvailas aplaidumas – margos istorijos liudija keisčiausias valstybių mirties priežastis.
Prisidengdamas ryškiu, sarkastišku tonu G.Defoe kandžiai kritikuoja kolonializmą ir drąsiai žaidžia ne tik su kintančiais šalių kontūrais, bet ir su pačia valstybės samprata.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką apie Perlojos respubliką ir Otavos miesto ligoninės gimdymo skyrių, kuriame teko įkurti šalį.
Į lietuvių kalbą „Išnykusių šalių žemėlapį“ vertė Dominykas Norkūnas.
Perlojos respublika. 1918–1923
Gyventojų skaičius: apie 700
Kalba: dzūkų (lietuvių tarmė)
Valiuta: „Perlojos litas“
Žūties priežastis: nauji žemėlapiai
Šiandien: Lietuvos dalis
„Jie netgi turėjo vieną šnipą. Jis buvo raišas, tačiau gebėjo mėgdžioti paukščių ir žvėrių balsus ar persirengdavo sena moterimi.“ Anne Applebaum, „Tarp Rytų ir Vakarų“
Didysis kunigaikštis Vytautas buvo iškiliausia figūra Lietuvos istorijoje – derėtų paminėti ir jo puikų žirgą, kuris, pasak legendos, kartą išgelbėjo visus nuo potvynio, tiesiog išmaukęs vandenį.
Vytautas vieną pirmųjų savo bažnyčių pastatė Perlojos kaimelyje, netoli pietinės Lietuvos sienos, ir, nepaprastai pamilęs šią vietą, 1387 metais, kaip spėjama, paskelbė ypatingą privilegiją, nurodžiusią, jog krašto gyventojai niekados netaps baudžiauninkais.
Kai sykį – po daugelio metų – vienas gobšus dvarininkas nusprendė, kad visgi keli vietiniai baudžiauninkai jam būtų ne pro šalį, Vytautas ištesėjo savo žodį: netrukus pasirodę lietuvių kariai susitvarkė su šiuo didiku taip, kaip daug kas norėtų susitvarkyti su dvarininkais.
1918 metais Pirmasis pasaulinis karas artėjo prie pabaigos, Europoje vyravo suirutė, tad visi graibstė, kas pakliuvo. Rusijos imperija žlugo po bolševikų maišto, vokiečiai niokojo vietines žemes – nors ir aiškiai suvokė pralaimėję, – o neseniai atgimusi Lenkija troško prisijungti kiekvieną teritoriją, atsidūrusią jos kelyje.
Valstybių sienos keitėsi, o perlojiečiai ėmė nerimauti, kad legendiniai jų saitai su valdovu Vytautu ir jo stebuklingu žirgu prapuls istorijos sumaištyje. Jie išlydėjo savo pasiuntinį į Vilnių, kur šis turėjo susitikti su Tautų Sąjungos atstovu. Nieko neišdegė, mat TS savo darbotvarkėje nerado vietos mažyčio Rytų Europos kaimelio problemoms spręsti ir parodė pasiuntiniui duris.
Tuo tarpu Perlojoje vietiniai susirinko aplinkui Vytauto paminklą savo ankštoje aikštėje ir ėmėsi svarstyti šią keblią padėtį. Taip jau nutiko, kad įsiaudrinę žmonės vienas po kito rėžė jausmingas kalbas, ir temstant kaimelis galiausiai pasiskelbė respublika.
Gyventojai jau turėjo herbą, kuris atstojo ir vėliavą (ten vaizduotas tauras su kryžiumi ant galvos, taigi visai neblogas herbas).
Išsirinko ministrą pirmininką, vidaus reikalų ministrą, finansų ministrą ir teisėją. Pastarasis, beje, išgarsėjo paskyręs išradingą bausmę žmoną mušusiam vyrui – žmona pati jį prikūlė.
Girtuokliui kunigui patikėta vadovauti kariuomenei – 300 vyrų, dėvėjusių savadarbes uniformas. Taip pat numatyta apyvarton išleisti vietinę valiutą, papuoštą Vytauto atvaizdu. Respublika, be abejo, turėjo ir vieną šnipą, gebėjusį mėgdžioti paukščių ir žvėrių balsus ar persirengdavusį sena moteriške.
Įvyko tai, ko vietiniai labiausiai bijojo, – perbraižytame žemėlapyje didžioji kaimo dalis atsidūrė Lenkijos pusėje. Kaskart pasirodžius lenkų policijai, perlojiečiai pratūnodavo slėptuvėse laukdami, kol pareigūnai išvyks.
Virtinę smulkių susirėmimų vainikavo kaimiečių susidūrimas su lietuvių kariais, kuriuos jie per klaidą palaikė lenkų pasieniečiais, – o juk būtent Lietuvos palankumo jie ir siekė.
Supratę, kokia beviltiška buvo ši kova, jie sudėjo ginklus ir nenoriai sutiko paklusti Lenkijos įstatymams, nors niekada nesiliovė su apmaudu minėję savo trumpos nepriklausomybės.
Vėliau kraštą užėmė Sovietų Sąjunga, ji grąžino Perloją Lietuvai, bet ir daugybę vietos gyventojų išsiuntė į gulagą. Nei sovietai, nei naciai, kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo nugriauti Vytauto paminklo.
Otavos miesto ligoninės gimdymo skyrius. 1943 m. sausio 19 d.
Gyventojų skaičius: 2 (lyg ir)
Žūties priežastis: gimimas
Šiandien: ir vėl priklauso Kanadai
Vienoje „Ealingo“ komedijoje, Pimliko pasas (angl. Passport to Pimlico), Londone pavėluotai sprogus bombai, atrandamas dokumentas, liudijantis, kad aukščiau vingiuojančios miesto gatvės iš tiesų yra seniai pradingusių Burgundijos rūmų dalis.
Toje vietoje staiga liaujasi galioję Jungtinės Karalystės įstatymai (tarp jų ir pokarinė normavimo tvarka), netrukus susiformuoja guvi juodoji rinka ir kyla sumaištis.
Siužetas primena Kospajos arba Neutraliojo Moresnė istoriją, tačiau iš tikrųjų scenarijaus autorių įkvėpė kur kas mažiau žinoma painiava dėl tarptautinės teritorijos – įvykiai, nutikę viename karo laikų ligoninės skyriuje.
Išties kiek perlenktume lazdą, gimdymo skyrių įtraukdami į išnykusių šalių sąrašą, tačiau, kaip jau ne kartą įsitikinome, valstybingumo apibrėžimas yra tokia paini teisinė pilkoji zona, kad gal geriau nesigilinkim.
1940 metais Vokietija įsiveržė į Nyderlandus, ir jų karališkoji šeima pabėgo iš šalies. Princesė Juliana rado saugų prieglobstį Kanados sostinės Otavos priemiestyje. Ten gyvendama ji pradėjo lauktis trečiojo vaiko. O tai sukėlė didžiulę problemą: Nyderlandų konstitucijoje aiškiai nurodyta – karališkosios poros palikuonis negali sėsti į sostą, jei gimė užsienyje.
Priešingai nei priimta manyti, ambasados – nors ir turi diplomatinį imunitetą – teritoriniu atžvilgiu vis vien priklauso priimančiajai šaliai, taigi, jei planavote parūpinti savo atžalai kokios pakenčiamesnės šalies pilietybę, pagimdydama kūdikį Švedijos ambasadoriaus laukiamajame, verčiau jau užmirškite šį sumanymą. Princesė Juliana susidūrė su rimta dilema, kadangi grįžti į nacių užgrobtus Nyderlandus tikrai nesinorėjo.
Taigi, Kanados vyriausybė ir krūva įtakingų teisininkų atskubėjo jai į pagalbą. Išleistas įstatymas, įteisinantis „ekstrateritorinę“ zoną, kurioje gimtų kūdikis. Paprasčiausia būtų suteikti šį ekstrateritorinį statusą kokiai nors konkrečiai vietai, tačiau juk galėjo nutikti ir taip, kad princesė pradės gimdyti išėjusi kur pasivaikščioti, o naujagimis tokiu atveju pasaulį išvystų Kanados žemėje.
Problemą išsprendė teisinė formuluotė, kuria remiantis „ekstrateritorinis statusas suteiktinas vietai, kurioje galimas Nyderlandų sosto įpėdinis bus gimdomas ir kurioje šio sosto įpėdinis gims“.
Tai reiškė, jog kūdikis iš esmės gyveno judančiame burbule, kuris, teisiškai kalbant, buvo Užkanadžio zona. Teritorija oficialiai nepriklausė ir Nyderlandams, nors didelė šalies vėliava visgi kabėjo gimdymo skyriuje, kurio langai, beje, išėjo į Olandų alėją. Šis burbulas buvo niekieno žemė, tarsi mažesnė Tanžero eksperimento versija, tik šįkart apsieita be prastos poezijos ir narkomanų bytnikų.
Atrodo, jog kurpiant ir tobulinant šį sudėtingą statusą niekas nė akimirkos taip ir nesusimąstė: „Na, nežinau, galbūt mūsų valstybingumo, pilietybės ir sosto paveldimumo sampratos... kiek absurdiškos?“
Nyderlandų princesė Margarita gimė 1943 metų sausio 19 dieną Jeigu Juliana gimdydama būtų nusprendusi ką nors nužudyti, kažin ar jai būtų grėsusi kokia nors atsakomybė, tačiau – matyt, užimta kitais reikalais – šia galimybe ji nepasinaudojo. Vėliau atsidėkodama ji Kanadai padovanojo 100 000 tulpių svogūnėlių.
