1944-ųjų pabaiga. Raudonoji armija įsiveržė į Rytų Prūsiją. Šio krašto gyventojai paniškai bėga nuo besiartinančio priešo. Kariai stoja į žūtbūtinę kovą, nes žino, kad tik jie gali pristabdyti raudonąją ordą ir suteikti tautiečiams laiko išsigelbėti.
Kartu su kitais vokiečių kariais gimtuosius Rytprūsius stengiasi apginti ir čia gimęs bei užaugęs lietuvių kilmės karys savanoris Günteris Emanuelis Baltuttis. Kuopos vadas įžvelgia neeilinį šio vos aštuoniolikmečio jaunuolio gebėjimą nepastebėtam prasmukti pro priešų akis ir paskiria jį kuopos pasiuntiniu.
Sumanaus fronto naujoko užduotys – žvalgyti teritoriją, visur lydėti kuopos vadą, palaikyti ryšį su kitomis kuopomis ir vadovybe. Pėsčiomis, nes lauko telefono aparatai prarasti, radijo ryšio įranga – sugadinta. Po poros Rytprūsiuose praleistų mėnesių jis lieka vienintelis išlikęs gyvas kuopos pasiuntinys. Ne sykį atsidūręs priešų apsuptyje jis įstengia nesutrikti, pasprukti ir parnešti vertingos informacijos.
Tačiau Rytprūsiuose telkiamos ypač gausios Raudonosios armijos pajėgos ir čia vežama karinė ginkluotė neleidžia abejoti, kad gauta užduotis nepraleisti priešų gilyn, – vokiečiams neįgyvendinama. 1945 metų žiemą galiausiai jau niekas nebežinojo, kur yra frontas. Vokiečių pajėgos buvo išformuojamos, o rusai puolė prioritetinius taškus, – ten, kur tikėdavosi sulaukti mažiausio pasipriešinimo. Rusų tikslas – atkirsti vokiečius nuo aprūpinimo taškų ir sudaryti vadinamąjį katilą. Kaip išpiltas vanduo jie užliejo visą Rytų Prūsiją.
Vienintelis vokiečiams ir Rytprūsių gyventojams likęs kelias išgyventi – per Aismarių ledą trauktis Dancigo (dab. Gdansko) link ir tada gilyn į Vokietiją. Bėgant iš Rytprūsių už nugaros visiems laikams lieka šio krašto miestai ir miesteliai: Builynai, Prūsa, Ūdravangis, Kryžbarkas, Šventapilė, Žintai, Gumbinė, Jogailėnai. Netrukus rusų užimta Rytų Prūsija ima srūti kraujo upėmis.
G. E. Baltuttis gimė 1926 m. Kai sulaukė aštuoniolikos ir galėjo tapti savanoriu, karas jau ėjo į pabaigą. Patekęs į tankų-parašiutininkų diviziją jis per paskutinius tris fronto Rytų Prūsijoje mėnesius pajuto, ką pralaimėtojams reiškia besibaigiantis karas: tai ne tik civilių ir bendražygių mirtys, šaltis, nuolatinė drėgmė, maisto ir miego trūkumas, bet ir mąžtančios šovinių atsargos, menkstanti karių kovinė dvasia ir kartais abejonių keliantys ar į atvirą pražūtį vedantys karinės vadovybės sprendimai.
Siūlome ištrauką iš šios knygos.
* * *
1945 metų sausio 11 diena buvo stebėtinai rami. Abiejose fronto pusėse nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Kareivius apėmė apgaulingas saugumo jausmas, jie ėmė vaikščioti be priedangos apkaso, kuris leisdamasis nuo pagrindinės fronto linijos vedė iki 114-osios aukštumos papėdės, atšlaite. Taip lengvabūdiškai jie, o kartu su jais ir aš ėmėme elgtis todėl, kad vaikščioti pozicijos pakraščiu pasirodė lengviau.
Kuopos vadas susierzinęs uždraudė šį pavojingą triuką. Rusai net nekrustelėjo, nors jų snaiperiai, įsitaisę už 250 m, bet kuriuo metu galėjo susiruošti „šaudyti balandžių“. Bet jie tik stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį, tyrinėdami mūsų gynybos prioritetus. Sutemus aplankiau 5-osios kuopos kulkosvaidžio poziciją nuokalnėje, nes buvo smalsu pro lauko žiūronus apžvelgti mūšio lauką. Dangus buvo apniukęs, naktis tamsi.
Atkreipiau dėmesį, kad rusai iš savo apkasų neleido šviečiamųjų raketų. Keistokai atrodė ir mūsų kareivių elgesys, nes esant tokiai ypatingai situacijai jie taip pat nepaleido nei šviečiamųjų kulkų, nei šviečiamųjų raketų, kurios būtų apšvietusios mūsų priešlaukį. Nors šių priemonių jie turėjo apsčiai, net neketino jomis pasinaudoti. Kaip ginklų ir įrangos sergėtojui man kilo klausimas, kas iš to, kad mes puikiausiai aprūpinti, jei tuo nesinaudojome.
Atsakymas, kurio aš anuomet nežinojau, būtų skambėjęs taip: „Didžiulės karinio rengimo spragos!“ Neliko abejonių, kad ši tyla reiškė viena – priešo žvalgybos būriai intensyviai dirbo. Rusų taktinė žvalgyba buvo puiki, jie niekieno žemėje po 10 valandų galėdavo tykoti stebėdami ir rinkdami informaciją. Ir šiąnakt jų žvalgybos būriai apgraibomis slampinėjo pro mūsų pozicijas, norėdami susidaryti galutinį vietovės padėties vaizdą. Bet šito manęs niekas niekada nebuvo mokęs. [...]
Netekome trijų mūsų būrių vadų. Kareivių savijauta buvo labai prasta. Jiems jau iki kaklo viskas buvo įgrisę. Nuo 1945 metų sausio 10 dienos negavome maisto, nebuvo jokios galimybės sušilti. Daugelis skundėsi skrandžio ir storosios žarnos diegliais, kraujingomis išmatomis. Dar labiau vargino šaltis ir nuolatinis miego trūkumas, gramzdinantis į prieblandinę sąmonės būseną, kai silpsta budrumas ir lėtėja gebėjimas reaguoti. Su leitenantu Sauliu apžiūrėdami pozicijas ne kartą aptikome sargybinius miegančius, įsitaisiusius apkaso apačioje. Taip buvo galima ir mirtinai sušalti!
Kuopos vadas puldavo juos žadinti. Jo kantrybė atrodė neišsenkanti, jis žinojo, kaip beprasmiška būtų grasinti drausminėmis sankcijomis, nes ne viską įsakymais sureguliuosi, o prastos būklės pakeisti negalėjo. Negana to, vis stipriau jutome, kad netenkame persvaros, nes sunkiosios ginkluotės paramos taip ir nesulaukėme. Ne taip viską įsivaizdavome. Dar labiau slėgė dideli 1-ojo ir 2-ojo būrių nuostoliai, visų pirma dėl to, kad jų buvo galima išvengti, jei būtų įrengti bent kokie blindažai. Net man atrodė, kad čia trūksta atsakomybės. Maisto daviniai pastarąjį sykį buvo išdalyti 1945 metų sausio 10 dieną. Po keleto dienų likusios sukauptos maisto atsargos tolimojoje aprūpinimo gurguolėje buvo susprogdintos ir sudegintos. [...]
1945 metų sausio 14 dieną įvykiai rutuliojosi labai greitai. Visame mūsų divizijos ruože prasidėjo didysis rusų pajėgų puolimas. Jau nuo ankstyvo rytmečio rusai ėmė į mus šaudyti savo lengvaisiais ir sunkiaisiais minosvaidžiais, pirmiausia ugnis buvo nukreipta į mūsų senosios fronto linijos kairįjį ruožą, kurį vis dar gynė paskutiniai likę gyvi 1-ojo būrio kareiviai, nors jau seniai būtų reikėję jiems iš ten trauktis. Kuo remiantis buvo pakeistas ankstesnis planas, nežinojau.
Tuo pačiu metu rusų 7,6 cm pabūklas apšaudė ambrazūras 114-osios aukštumos rytiniame šlaite. Kodėl niekas nepuolė 5-osios kuopos sunkiojo kulkosvaidžio pozicijos, liko neaišku. Netekome keturių kareivių, žuvusių nuo veido ir kaklo sužalojimų. Kitam buvo nuplėštas nykštys, smilius ir dalis kairės rankos. Mums nepavyko nustatyti pabūklo vietos.
Paskiau į visą frontą dviem valandoms buvo nukreipta nesiliaujanti viską naikinanti rusų artilerijos ugnis, kurios aš taip ir nemačiau, nes, regis, buvau užsnūdęs. Pabudau rusams jau nutraukus ugnį ir būdamas maždaug už 800 m ėmiau stebėti jų bateriją, šeši pabūklai buvo visiškai atvirai pastatyti pamiškėje. Tikriausiai rusai jautėsi labai saugūs. Įstrižai priešais mus, prie pat 123-iosios aukštumos, pasislėpusi už šiaurės vakarinio šlaito, buvo mūsiškių velkamųjų haubicų baterija, kuri iki šiol nedalyvavo mūšiuose.
Buvome pasipiktinę, niekaip nesupratome, kodėl delsiama, nematėme platesnio konteksto, viską vertinome tik kaip pavienius įvykius. Todėl savavališkai nusprendžiau nubėgti iki artilerijos pozicijos, įširdęs pasiskundžiau, kad niekas nesiima jokių veiksmų. Artileristai, visi vyresni už mane, tikriausiai pamanė, kad man ne visi namie. Jie ėmė kikenti iš mano naivumo ir svaidytis juokeliais. Vienas karininkas plačiai išsišiepė, o paskiau paklausė, negi aš ketinąs perimti vadovavimą. Tada surimtėjęs pasakė, kad jeigu jie imtų iš šios pozicijos šaudyti, iškart būtų galima ruoštis laidotuvėms. Ir vėl supratau, kad būsiu ne vietoje vadžias paleidęs. Išsliūkinau nieko nepešęs.
Kareiviai man pavymui dar šūktelėjo: – Laimingai, mažiau, laikykis! Viskas ir baigėsi laimingai, nors šis mano pasirodymas jokiu būdu neatitiko įprastos karybos praktikos, bet nuo tol artilerijos kariams visada jaučiau didžiulį prielankumą.
Kai sugrįžau, leitenantas Saulis neatrodė labai nudžiugęs. Feldfebelis Rotertas pagrasino prilupsiąs mane, jei kitą sykį taip kvailai išsišoksiu. Nepykau, nes žinojau, kad jis man tik gero linki. O kai kitąsyk išsišokau Kryžbarke, jis man išgelbėjo gyvybę. Visada jį atminsiu! Išėjau ieškoti 5-osios kuopos sunkiojo kulkosvaidžio pozicijos karių, nes leitenantas Saulis norėjo sužinoti, ar vis dar yra ryšys tarp kuopos ir kareivių. Blindaže įvyko keistas susitikimas, kuris man dar ilgai nedavė ramybės. Ant siauro suolelio sėdėjo nepažįstamas leitenantas, gal kokių dvidešimt penkerių, be žieminės uniformos, tik su mūsų divizijos mėlyna uniforma.
Jo elgesys nederėjo vokiečių karininkui, bent mums taip atrodė. Regis, vyriškis bus patyręs nervinį išsekimą, antraip jo keistoko elgesio nepaaiškinsi. Jis nepaliaujamai rėkavo šio prakeikto karo daugiau nebegalintis pakelti ir nebenorintis prisidėti. Buvome suglumę, nes toks kareivių moralę žlugdantis elgesys Didžiojo reicho Vermachte turėjo užtraukti mirties bausmę. Leitenantas drebėjo, raudojo ir dejavo, tačiau jam nenuriedėjo nė ašarėlė. Mums buvo jo gaila, bet ką turėjome daryti? Tokioms situacijoms mes dar nebuvome užaugę.
Galiausiai pasiūlėme jam pirmiausia blindaže išsimiegoti; šį pasiūlymą jis bemat priėmė. Sugrįžau į kuopos vadavietę, bet leitenantui Sauliui nepasakojau apie susitikimą su leitenantu, maniau, taip galėsiu apsaugoti tą vargšą nelaimėlį nuo galimų nepatogumų. Kiek vėliau gavau įsakymą aplankyti 1-ojo būrio poziciją, apžiūrėti, kokia padėtis ten. Vos tik pabandžiau kairiuoju apkasu pasislinkti į priekį, mūsų pozicijos link prapliupo žudikiška minosvaidžių ugnis ir mes buvome priversti slėptis. Bijojau, kad man bus išmušusi paskutinioji. Tačiau po kurio laiko pastebėjau, kad minos krito tik į tam tikras vietas.
Atsargiai žvalgydamasis pro apkaso kraštą pastebėjau vokiečių karininką, kuris drąsiai, nieko nesisaugodamas ėjo buvusios mūsų kuopos fronto linijos link. Mane dievaži nustebino to vyriškio šaltakraujiškumas. Paskiau negalėjau patikėti savo akimis, nes atpažinau tą patį dejuojantį leitenantą, kuris bėgte leidosi į priešo užimtą apkaso atkarpą, o aplink jį – nė šūvio. Jei ne neįprastos aplinkybės, būčiau palaikęs jį dezertyru. Buvau kaip reikiant įtūžęs, kad patikėjau rusams tarnaujančio vokiečio žvalgo farsu, mano „gailestingumas“ man vėl pakišo koją. Prisiminiau 1944 metų lapkričio pradžioje vieno vyresniojo leitenanto man duotą patarimą grūdintis, jei noriu išlikti gyvas.
Kai pasiekiau 1-ojo būrio poziciją, mane apėmė siaubas. Apkasas buvo virtęs mūsiškių ir rusų karių masine kapaviete. Radau tik du gyvus saviškius. Rusai vis dar nebuvo užėmę šios apkaso atkarpos. Spėjau, kad ir jie nesiryžo kovoti lavonų pilname apkase. Tik popiet jame pasirodė priešo kovos patrulis. Kai pabandė pro gretimą kairiąją poziciją prisėlinti prie 114-osios aukštumos, buvo sušaudyti visi aliai vieno. Mes jokių nuostolių nepatyrėme. [...]
Rusai su stipriomis pajėgomis frontaliai mūsų daugiau nebepuolė, jie rengdavo plataus masto būrio dydžio kovos patrulio operacijas tikrindami, kur silpnosios mūsų priešakinio gynybos krašto vietos. Šis taktinis metodas apsaugojo juos nuo didesnių nuostolių. Mūsų priešininkų vadai, be jokios abejonės, buvo puikiausiai parengti karininkai. Buvo akivaizdu, kad per pastaruosius metus jie dar labiau patobulėjo. Du kovos patrulius šiandien jau buvome nušlavę, o apie 15 val. iš pietvakarių 3-iojo būrio link ėmė artintis dar vienas. Plačiu lanku apeinant iš kairės jam pavyko nepastebėtam kirsti mūsų poziciją ir prasiskverbti į blokuojamosios pozicijos užnugarį.
Mūsų „blokuojamoji pozicija“ visai nenusipelnė šio pavadinimo, nes neatitiko jokių delsimo (stabdymo) taktikai reikalingų sąlygų. Priešingai, nei planuota iš pradžių, pozicija buvo nebaigta statyti, nes trūko pionierių. Taip ji ir liko kaip laikinas sprendimas. Mūsų taktiniuose žemėlapiuose ji buvo pažymėta palei Jogailėnų–Hoheneko kelią, o baigėsi į pietvakarius nuo 123-iosios aukštumos. Jos plotis buvo vos 100 m. Būtų galima ją pavadinti lauko slėptuve nuo oro antpuolių.
Dėl šios priežasties visa mūsų gynybos sistema pasidarė beprasmiška. Šis teiginys jokiu būdu nėra asmeninis priekaištas, šiandien jau gerai žinau, su kokiais vargiai įsivaizduojamais sunkumais susidurdavo mūsų fronto vadai. Bet koks karinis planavimas yra pasmerktas žlugti, kai trūksta pajėgų, priemonių ir laiko.
Priešas jau veržėsi į būrio pozicijų užnugarį. Likusių gyvųjų teigimu, per susirėmimą žuvo keturiolika gynėjų. Oberjefreitorius Liedkė, aukštas, kresnas rytų prūsas, apklausiamas papasakojo, kad rusai jų būrį tiesiog užklupo nepasiruošusį, kas iš tikrųjų reiškė miegantį. Liedkė čiupo nešiojamą kastuvą ir ėmė gintis, rusų buvo pašautas į kaklą, bet paspruko. Mūsiškiai skubotai traukėsi iš visur. Pro 114-ąją aukštumą traukė ir nuo kitų kuopų atskilę kareiviai. Leitenantas Saulis privertė besitraukiančiuosius sustoti ir pasilikti mūsų kuopoje. [...]
Kuopos vadas man padavė laišką, adresuotą tėvams Odenvalde, kad jo mirties atveju jį jiems perduočiau. Paskiau mūsų radistui jefreitoriui Hansui Denkui pavedė išsiųsti tokią radiogramą: „Poziciją ginsime iki paskutinio kario. Tegyvuoja mūsų fiureris ir Didysis reichas.“ Taip arba panašiai anuomet skambėdavo visos radiogramos, kai padėtis būdavo beviltiška.
Man susidarė įspūdis, kad išmušė paskutinioji, ėmiau ruoštis. Savo tarnybos knygelę įsikišau į išorinę žieminės uniformos kišenę vildamasis, kad per kontrataką mane kas nors suras ir praneš apie tai mano mamai, kuri šiandien šventė gimtadienį. Vos po 10 min. atėjo įtūžio kupinas bataliono vado atsakymas, kuriame mūsų radiograma buvo pavadinta „perdėta“.
Sykiu įsakyta į bataliono vadavietę išsiųsti mūsų radistą, kad jis stotų prieš karo teismą, nes iš susijaudinimo siųsdamas radiogramą pamiršo ją užšifruoti. Netrukus po to Hansas Denkas dingo be žinios, nepaliko jokių pėdsakų. Leitenantas Saulis nepranešė apie jo dingimą, viską paliko, kaip yra. Kitą rytą batalione buvo tokia didžiulė sumaištis, kad niekas neprisiminė neužšifruotos radiogramos. Kita vertus, būčiau linkęs manyti, kad nieko nepaisydamas mūsų radistas būtų dingęs ir vos išgirdęs „švilpuką“, bet kas žino! Vis dėlto pasiilgsiu mūsų radisto, jis buvo geras bičiulis. Jau po kelių dešimtmečių netikėtai sutikau jį sanatorijoje Radolfcelyje prie Bodenzės. Jis man papasakojo istoriją, kurios teisingumas buvo patvirtintas pokarinėje karinio jūrų laivyno ataskaitoje.
Kai nekvailas aštuoniolikmetis išgirdo grasinant perduoti jo bylą karo teismui, ėmė baimintis, kad jį bus norima nubausti kaip pavyzdį kitiems. Žmonių gyvybės nebuvo branginamos, todėl jo nuogąstavimai buvo pagrįsti. Jis pasitraukė iš savo padalinio ir vargais negalais nusigavo į Piliavą (vok. Pillau, dab. Baltijskas, Rusija). Kariniame uoste jam pavyko įsmukti į povandeninį laivą, tačiau čia sargybos buvo sulaikytas ir nuvestas pas komendantą, kuris taip pat buvo iš Miuncheno.
Kapitonui leitenantui jis papasakojo, kodėl pasitraukė. Buvo visiškai išsekęs ir sunkiai karščiavo. Komendantas laivo žurnale užregistravo: „Į laivą paimtas vokiečių kareivis su aukšta temperatūra ir abiejų pusių plaučių uždegimu.“ Kylyje jis buvo perduotas į ligoninę.
Vėliau mūšyje dėl Berlyno Hansas Denkas pateko į rusų nelaisvę ir tik po keleto metų buvo paleistas. Karinio jūrų laivyno kapitono leitenanto elgesys ir sprendimas teikė vilties ir buvo kaip pavyzdys, kad ir 1945 metais vis pasitaikydavo vadų, išdrįsdavusių aklai nevykdyti įsakymų, kad būtų išsaugotas žmogiškumas. Sąžinės balsas jiems buvo aukščiau už besąlygišką paklusnumą. Tokie žmonės nusipelno ypatingos vietos mūsų ginkluotųjų pajėgų istorijoje!
