Lietuvos laisvės „paso“ atsiradimas tapo svarbiu įvykiu mūsų šaliai, o L.Mažylis – savotišku tuometinės Lietuvos Tarybos veiklos istorinės atminties ambasadoriumi. Šiandien politikas pastebi, jog mokytis iš buvusių patirčių nuolat verta, nors ateitis – mūsų pačių rankose.
– Praėjo ketveri metai nuo tada, kai Lietuvą pasiekė džiugi žinia, jog 1918 metais vasario 16 dieną Lietuvos Tarybos pasirašytas Nutarimas dėl Nepriklausomybės atkūrimo atrastas Vokietijoje. Kokia tuomet buvo Jūsų asmeninė emocija ir kaip manote, ar 1918 metų įvykiai vis dar aktualūs šiandieniniame politiniame kontekste?
– Nuotaika, žinoma, dar per mikrofilmą pamačius Akto originalą buvo su niekuo nepalyginama. Apie tai esu pasakojęs daugybei žmonių ir ne vieną ilgą valandą. Nes iki tol buvo nerimas nerasti, o paskui jau pamėgau juokauti, kad tuo metu labai nerimavau, kad jei paieškos užsitęs, jei diplomatiniame archyve bus sunku ieškoti ir atrasiu balandžio 1-ąją – niekas nepatikės. Bijojau, jog galvos, kad juokai... Visgi, taip neatsitiko – lemiama diena tapo kovo 29-oji. Beje, Aktas niekada niekur nebuvo dingęs! Jis visada buvo!
O 1918 metų įvykių aktualumas tikrai niekur nedingo. Ypač tai galime jausti pastaruoju metu, kai istorinė atmintis tokia svarbi dabarčiai.
– Kokias datas turite omenyje?
– Vien praėjusią savaitę Lietuvoje ir Europoje minėjome dvi svarbias 1918-ųjų datas. Prieš 103 metus, kovo 23 d. Vokietija pripažino atkurtą Lietuvos valstybę, o kovo 25-ąją Baltarusijos kongresas paskelbė nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką. Man abi šios datos atrodo itin simbolinės – žyminčios nepriklausomų valstybių tęstinumą.
– Kokias būtent sąsajas įžvelgiate?
– Prieš daugiau nei šimtą metų Vokietija pirmoji pripažino Lietuvą. Tai galima laikyti diplomatijos užuomazga, tarptautinių santykių kūrimo pradžia. 1917-1918 metais vykę diplomatiniai žingsniai tarp Lietuvos Tarybos ir tuometinės Vokietijos valdžios, kurių rezultatas buvo Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas 1918-aisiais, mus lydi ir šiandien.
Šia proga organizavau virtualią konferenciją. Jos metu su politikais, diplomatais ir universitetų atstovais aptarėme kaip svarbu turėti ne tik teisingą žinią, bet kartu ir prieigos taškus ją ištransliuoti. Lietuvos Taryba tokių galimybių nelabai turėjo. Tai visą šį laikotarpi ir sklando netiksli nuomonė, kad pripažinimas buvo susijęs su Gruodžio 11-osios Deklaracija, bet ne Vasario 16-osios Aktu. Tarsi Lietuva buvo linkusi pasiduoti kaizerinei Vokietijai, didesnei jėgai. Tai mums dar kartą primena, kad ir kokią gerą ar tikslią žinią turėtume, kaip nelengva ją transliuoti.
O netiksli žinia gali iškreipti istorinę atmintį apie mums svarbius įvykius. O išties 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos Valstybės pripažinimas buvo ne kas kita, o Lietuvos Tarybos diplomatinių žingsnių, siekiant įtvirtinti paskelbtą Nepriklausomybę, rezultatas.
Lietuvos Taryba sugebėjo puikiai diplomatiškai išlaviruoti, notifikuodama Vokietijai visai ne gruodžio 11-osios, o būtent Vasario 16-osios tekstą. Reikia tik įdėmiai istorinius dokumentus skaityti! Ir su meile!
Žinoma, Vokietijos valdžios rankose tada buvo galingas informacijos sklaidos aparatas. Jie ir paskleidė tai, kas jiems patiems buvo naudingiau. Beje, tame gruodžio 11-osios dokumente paminėtos konvencijos juk taip niekada ir neįsigaliojo!
Na, matyt, aš jau taip ir liksiu chemijos mokslų „sugadintas“. Man ko nebuvo – tai ir nebuvo. Tų konvencijų, saistančių Lietuvą su Vokietija, net ir surašyta jokių nebuvo. Buvo tik vienašališki Vokietijos planai. O Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė – yra! Yra kaip neginčijamas faktas.
Deja, vėliau teko išgyventi sovietmetį, okupaciją. Po to vėl pavyko Atkurti Nepriklausomybę, tapome Europos Sąjungos valstybe nare. O dabar, dirbdamas Europos Parlamente, stebiu mūsų santykius su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, kurie yra grįsti lygybe.
Šiuo metu Europoje matome daug geopolitinių iššūkių, todėl svarbu prisiminti savas patirtis, savąjį kelią. Pavyzdžių iš 1918-ųjų semiasi ir demokratijos siekianti Baltarusijos tauta.
– Kalbate apie Baltarusijos Nepriklausomybės dieną?
– Ne tik apie tai. Labiau, kokiems dabarties ir ateities žingsniams link demokratijos Baltarusijoje ji įkvepia. Nors šią datą šalyje nedemokratinis paskutinio Europos diktatoriaus režimas ir bando ištrinti iš žmonių atminties – tai simbolizuoja Baltarusių Tautos gimimą.
Praėjusią savaitę šiai baltarusių tautos laisvės dienai paminėti Europos Parlamente vyko ne vienas renginys. Aš pats savo solidarumą asmeniškai išreiškiau išplatindamas sveikinimą baltarusių kalba įvairioms Baltarusijos valstybinėms institucijoms, universitetams, Lietuvoje veikiančioms Baltarusijos draugijoms ir organizacijoms užsienyje. Taip pat išsiunčiau daugiau nei pusšimtį laiškų politiniams kaliniams mūsų kaimyninėje šalyje, kenčiantiems nuo dabartinio režimo. Jų globai ir palaikymui rimtai buriu geros valios bendraminčius.
Šiuo laišku kreipiuosi norėdamas pasveikinti su Nepriklausomybe, bet laiške, visgi, akcentavau nerimą, kad demokratinės Baltarusijos nepriklausomybės diena šių laikų valstybėje oficialiai nėra minima, nors pirmasis Baltarusijos kongresas ją paskelbė dar 1918 m. Dabartinė politinė situacija Baltarusijoje yra nuvilianti ir nepriimtina, nes pagrindiniai demokratijos ir teisinės valstybės principai yra sistemingai naikinami, todėl ir tą šventę siekiama užgožti.
Stebint šiandieninius įvykius, vėlgi kviečiu žvelgti į istorinę atmintį. Atsiskyrimas nuo Rusijos imperijos ir nuo bet kokių kitų valstybių 1918 m. Baltarusijos demokratinei respublikai simbolizuoja labai svarbų valstybingumo ir demokratijos pradžios etapą. O juk ir Baltarusijos Liaudies Respublika buvo politiškai ir kultūriškai subrendusi tapti savarankiška, laisva demokratine valstybe.
Todėl akivaizdu, kad tokios Baltarusijos, kurioje pilietinė visuomenė valstybės identitetą grindžia laisvos ir demokratinės šalies simboliais, dabartinis režimas bijo. Visgi, Baltarusijos liaudies respublikos tarybos darbą, pradėtą prieš daugiau negu šimtą metų, dabar tęsia sparčiai auganti pilietinė visuomenė, kuri aktyviai kovoja ne tik už demokratinę Baltarusiją, bet ir už valstybės identitetą vienijančius simbolius.
– Grįžtant prie pačio Vasario 16-osios Akto, kuris šiuo metu laikomas Signatarų namuose Vilniuje. Kaip manote, ar yra galimybė, kad kada nors šis dokumentas priklausys Lietuvai?
– Tai yra Vokietijos nuosavybė. Kol kas Aktas yra eksponuojamas Vilniuje. Kaip bus toliau, tai čia jau grynai diplomatinis darbas. Spėlioti nuosavybės ateities nedrįsčiau. Nors viliuosi, kad pavyktų nors kuriam laikui jį atvežti į Kauną ar kitus miestus. O pačią Akto idėją ir toliau stengsiuosi skleisti Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje.
