Joje aprašytas antrasis Trečiojo reicho karo prieš SSRS etapas, trukęs nuo 1941 m. gruodžio pradžios – kai prie Maskvos virė aršūs mūšiai – iki 1943 m. vasario, kai Stalingrade kapituliavo vokiečių feldmaršalas F. Paulusas ir jo vadovaujama 6-oji armija.
1941 m. vasarą, kai A. Hitleris įsakė pradėti kruopščiai parengtą SSRS puolimo planą, pavadinimu „„Barbarosa“, atrodė, kad viltys akimirksniu sutriuškinti Stalino valdomą Sovietų Sąjunga pildosi su kaupu. Vokiečių kariuomenė pergalingai persirito per okupuotas Baltijos šalių teritorijas ir Baltarusiją, Vakarų Ukrainą, užėmė didžiulius Šiaurės vakarų Rusijos plotus.
Tačiau antrojoje 1941-ųjų antrojoje rudens pusėje veržlus puolimas pamažu išsikvėpė. Iki šiol pergalingai žygiavęs Vermachtas įstrigo prie Maskvos, sustojo prie Leningrado, pietuose virė įnirtingos kautynės dėl Krymo ir Charkovo. Žaibo karas – blickrygas, į kurį Trečiojo reicho politinė bei karinė vadovybė dėjo tiek daug vilčių, vis labiau lėtėjo, kol virto paprastu manevriniu, o kai kur ir užsitęsusiu poziciniu karu.
Žlugus planams užimti sovietų sostinę, greitos pergalės viltis teko galutinai palaidoti. Visus 1942 m. vokiečiai susidurdavo su vis stiprėjančiu Raudonosios armijos pasipriešinimu: prie Ilmenio ežero ir Valdajaus aukštumoje, Kaukaze, prie Voronežo ir Rostovo, Kubanėje. 1942 m. lapkritį Stalingradą pasiekusi Vermachto 6-oji armija pateko į apsupties žiedą. Nuo bado, nežmoniško šalčio ir nuolatinių sovietų atakų kenčiančių karių laukė kelis mėnesius trukusi agonija. Vokiečių kariuomenės vadovybės mėginimai deblokuoti apsuptuosius beviltiškai žlugo.
Ši knyga, grįsta karo dalyvių prisiminimais bei dokumentine medžiaga, neabejotinai pritrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma apie tai, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės ir karinės vadovybės sprendimai.
Nors kadaise SS oberšturmbanfiurerio laipsnį turėjęs autorius dirbo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės vykdė propagandinį darbą, pokariu jo knygos sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir kitose šalyse kaip gana tikroviškai atspindinčios vieną baisiausių XX a. tragedijų.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Vlasovas buvo energingas generolas. Kovo 27 d. jam pavyko pralaužti vokiečių užtvarų zoną proskynoje „Erika“, sudavus smūgį iš vakarų sibiriečių šturmo brigadomis ir tankais.
Žinoma, jų pramušta spraga buvo vos pusantro kilometro pločio, tačiau, vis dėlto, pro šį siaurą plyšį buvo galima tiekti apsuptiems daliniams šaudmenis ir maistą. Vokiečių 58-osios pėstininkų divizijos ir SS policijos divizijos batalionai veltui mėgino išvaryti Vlasovo sibiriečius iš šios proskynos. Jiems nepavyko.
Vokiečių daliniai patys buvo pernelyg nusilpę, o pelkėta ir miškinga vietovė iš abiejų proskynos „Erika“ pusių neleido į šią vietą permesti pastiprinimo, kurio būtų pakakę visiškai užblokuoti apsuptyje atsidūrusias sovietų pajėgas. Todėl 58-ajai pėstininkų divizijai ir grupei, laikiusiai rajoną į šiaurę nuo jos, teko ištisas šešias savaites nuolat atrėminėti nuolatines sovietų kariuomenės atakas.
Pagaliau, 1942 m. gegužės pradžioje, pastiprinimo sulaukusios 58-osios pėstininkų divizijos kruopščiai parengta ataka buvo sėkminga – jai pavyko užmegzti tvirtą ryšį su policijos divizija, veikusia į šiaurę nuo proskynos „Erika“. Šiame etape Vlasovas nusprendė veržtis iš Volchovo pelkių pragaro.
Tačiau tuo metu jo pulkai jau negalėjo pereiti per ledo sukaustytas pelkes ir prasibrauti pro tankius miškus. Klampi miško paklotė ir didžiulės pelkės vertė rusus naudotis keliais ir takeliais. Ir jiems atviras buvo tik vienas kelias – rąstų klojinys per proskyną „Erika“.
Gegužės 20 d. kavalerijos generolas Lindemannas paskelbė įsakymą savo 18-ajai armijai: Jis prasidėjo žodžiais: „Rusai traukiasi iš Volchovo katilo“. Šis įsakymas prie Volchovo kovojusiems vokiečių kareiviams nuskambėjo tarsi signalas veikti. Gegužės 20 d. jie dar kartą užlopė spragą prie proskynos „Erika“. (...)
Tie Vlasovo armijos daliniai, kuriems nepavyko ištrūkti iš spąstų, dabar buvo juose užrakinti. Apsuptyje pasiliko devynios šaulių divizijos, šešios šaulių brigados ir keli tankų brigados daliniai. Sovietų 2-osios smogiamosios armijos likimas dabar buvo vokiečių rankose.
Jos galas buvo baisus. Po mūšių gyvi liko tik 32 000 žmonių, ir jie visi pakliuvo į nelaisvę. Kelios dešimtys tūkstančių kareivių liko gulėti miškuose ir pelkėse. Vieni jų nuskendo, kiti mirė nuo bado, o dar kiti – nuo žaizdų. Nuo siaubingų skerdynių vaizdų gyslose stingo kraujas. Didžiuliai musių debesys zvimbė virš daugybės pelkėje paliktų tįsoti lavonų. Virš proskynos tvyrojo nepakeliamas irstančių kūnų tvaikas. Ten buvo tikras pragaras.
Po šį pragarą kartu su savo štabo karininkais klaidžiojo generolas Andrejus Andrejevičius Vlasovas. Vokiečiai jo ieškojo. Staiga generolas dingo. Kur? Galbūt jis žuvo? Nusišovė? O gal sumaniai pasislėpė?
Iš vokiečių lėktuvų, praskrendančių virš kaimų Volchovo katilo rajone, buvo išmėtyta tūkstančiai lapelių su Vlasovo išvaizdos aprašymu ir nuotrauka. Už generolo sugavimą buvo pažadėtas didelis atlygis ir trumpalaikės atostogos. Savaime suprantama, kad nuo to momento vadovybę kasdien pasiekdavo pranešimai apie tai, jog kažkas matė Vlasovą, jog jis žuvo arba pakliuvo nelaisvėn. Tikrinant šių pranešimų autentiškumą, visada išaiškėdavo, kad jie pagrįsti klaidingomis prielaidomis, tuščiais gandais arba tiesiog nesusipratimais.
Liepos 11 d. į XXVIII korpuso štabą atėjo pranešimas, kad aptiktas žuvusio Vlasovo kūnas. Žvalgybos karininkas kapitonas von Schwerdtneris iš karto išvyko jo atpažinti. Jam buvo parodytas negyvas karininkas, uždengtas generolo miline. Tai buvo maždaug 185 cm ūgio žmogus, beveik tokio pat, kaip ir generolas Vlasovas.
Tačiau dėl kūno būklės, jo atpažinti faktiškai buvo neįmanoma. Schwrdtneris įsakė nugabenti kūną į korpuso štabą ir išvyko.
Pakeliui kitame kaime kapitoną sustabdė vietos seniūnas ir pranešė:
– Mano daržinėje užrakintas sėdi žmogus, panašus į partizaną. Su juo kartu ir moteris. Greičiausiai ryšininkė. Gal norite į juos žvilgtelėti?
Schwerdtneris paliepė nuvesti jį į daržinę. Kaimo seniūnas atidarė duris. Vertėjas ir Schwerdtnerio palyda pasiruošė automatus.
– Nagi, išeik! – sušuko seniūnas. – Paskubėk!
Iš daržinės tamsos į akinančią dienos šviesą išniro aukštas vyras, apžėlęs barzda ir purvinas. Jis vilkėjo karininko palaidinę, per kurią ėjo odinė perpetė, ir avėjo purvinus odinius batus. Jis žiūrėjo prisimerkęs nuo šviesos pro akinius su storais juodais raginiais rėmeliais. Pamatęs nukreiptus į jį automatų vamzdžius, jis iškėlė aukštyn rankas ir laužyta vokiečių kalba ištarė:
– Nicht schießen. Ich bin General Vlasov. Nešaudykite. Aš esu generolas Vlasovas.
Saulė kybojo aukštai danguje. Tylą trikdė tik musių zvimbimas.
Iš daržinės kaime prie Volchovo istorija į dienos šviesą išstūmė vieną geriausių bolševikinės Rusijos sūnų – žmogų, kurį skerdynės ir lavonų krūvos prie Volchovo pavertė mirtinu Stalino priešu. Vlasovas įkūnijo Rusiją. Jeigu kas ir galėjo nugalėti Staliną, tai buvo jis.
Mūšis miškuose prie Volchovo upės buvo vienas pačių žiauriausių. Jau pats faktas, kad vienas iš pačių geriausių ir politiškai patikimiausių sovietų generolų išėjo iš šių miškų prisiekusiu Stalino ir bolševizmo priešu, tik patvirtina, kokį košmarą teko išgyventi Vlasovui ir jo 2-ajai smogiamajai armijai.
Nuo tos dienos Vlasovas tapo itin svarbiu politiniu veiksniu Hitlerio ir Stalino dvikovos užkulisiuose.
