Laisvės alėjos 57 numeriu pažymėtame pastate jau daug metų veikia V.Kudirkos biblioteka.
Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė ryšiams su visuomene Monika Straupytė sakė, kad pastatas, kuriame veikia biblioteka, buvo pastatytas apie 1865 metus. Jį pasistatė žydų tautybės verslininkas Dovydas Ritenbergas. Vėliau pastatą paveldėjo jo palikuoniai.
Pirmajame namo aukšte veikė parduotuvės, antrajame buvo keli prabangūs butai. XX amžiaus pradžioje ten buvo ir mergaičių gimnazija.
1922 metais namą įsigijo Ūkio bankas, kurio vieni iš steigėjų buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Tai buvo didžiausias Lietuvoje lietuviško kapitalo bankas. Jonas Vailokaitis buvo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
1941 metais pastatas buvo nacionalizuotas. Jame veikė įvairios įstaigos.
Biblioteka buvo įkurdinta 1960 metais. Bibliotekos darbuotojai naudojosi ten nuo banko laikų buvusiais seifais, juose laikė savo dokumentus, bet vieno seifo paslapčių iki galo taip ir neįspėjo.
Nuo 1986 iki 2013 metų šiai bibliotekai vadovavęs Zenonas Vaškevičius sakė, kad viename seife yra ketverios durys, kurių raktų nebuvo.
Jis norėjęs samdyti meistrą, kad šis jas atrakintų, bet tinkamo specialisto nerado.
Pernai atnaujinant biblioteką M.Straupytė ir vėl domėjosi paslaptinguoju seifu.
„Esame užtikę dokumentą, kuriame po 1937 metų pastate kilusio gaisro banko savininkai Kauno statybų komisijos prašė leisti nedelsiant atlikti remontą, nes ten yra seifai ir juos būtina laikyti saugiai.
Vadinasi, šie seifai tikrai buvo nuo banko laikų“, – pasakojo M.Straupytė.
Ant paslaptingojo seifo ir dabar yra užrašas „Lindener Berlin N.O.“. Bibliotekos darbuotoja Vokietijoje rado bendrovę, kuri gamina seifus ir vadinasi panašiai.
Bet vokiečiai atsakė, kad tai ne jų gaminys, o pavadinimai tik panašūs.
„Mums labai įdomu, kas yra tuose seifo skyriuose, kurių raktų neturime. Bandysime ieškoti meistro, kuris juos atrakintų. O toje seifo dalyje, kuri matoma lankytojams, kai baigsis karantinas, rodysime seniausias išlikusias bibliotekos knygas. Jos taip pat yra tarpukario laikų“, – sakė M.Straupytė.
Radinius bankininkai atiduoda restauruoti
Vidmantas Laurinavičius
Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjas
„Apie tai, kad Kauno bibliotekoje, kurioje tarpukariu veikė Ūkio bankas, yra seifas, girdėti neteko. Būtų labai įdomu, jei bibliotekos atstovai, kai seifą bandys atidaryti, pakviestų į svečius ir drauge pamatytume, kas jame gali būti.
Mano nuomone, sunku tikėtis, kad ten gali būti likę kas nors vertinga. Greičiausiai seifas kada nors buvo atidarytas, bet vėliau raktai pasimetė. Vis dėlto kokių tik stebuklų nebūna.
Pastaruoju metu, ypač uždarant senus bendrovės Lietuvos pašto padalinius, tas patalpas parduodant, naujieji jų savininkai praneša apie ten likusius seifus. Tai dažnai tarpukariu Vokietijoje, kitose užsienio šalyse bei Lietuvoje, Marijampolėje, gaminti seifai.
Tuos seifus, kuriuos iš patalpų galima išvežti, parsigabename. Restauratoriai juos prikelia, nes seifai dažnai būna nutepti ne vienu dažų sluoksniu, sulaužyti jų užraktai. Bet ko nors vertingo juose nėra pavykę užtikti.“
