Ketvirtadienį šią datą įprasmino Klaipėdoje atidaryta neįprasta Lietuvos jūrų muziejus (LJM) ekspozicija – senų nuotraukų galerija po atviru dangumi, pasakojanti apie laivyno istoriją 1921-1940 metais.
Nustebino trispalvė stiebuose
Didelio formato fotografijų ekspozicija įkurdinta senamiestyje, ant mūro sienų šalia tako, vedančio į Senąją Smiltynės perkėlą. Per pandemiją ši vieta ištuštėjo, bet vasarą, jeigu tik karantino taisyklės sušvelnės, čia vėl telksis šimtai žmonių.
Galeriją po atviru dangumi neatsitiktinai atidaro „Jūratės“ atvaizdas. Šis 1921 metų kovo 4-ąją Klaipėdos uoste pasirodęs burlaivis sukėlė šurmulį – visus labiausiai nustebino trispalvė vėliava, kokios laivų stiebuose niekas dar nebuvo matęs.
Po savaitės Klaipėdos jūrų uoste prisišvartavo „Kastytis“ – kitas toks pat tiesiai iš laivų statyklos Vokietijoje atplaukęs plokščiadugnis prekybos motorlaivis su Lietuvos vėliava.
Kalbėta, jog pirmoji privati Lietuvos garlaivių bendrovė (LGB) už „Jūratę“ ir Kastytį“ suplojo šešis kartus daugiau nei tokie pat Elbės upėje plaukiojantys laivai kainavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Druska, miltais pakrauti pirmieji lietuviškieji laivai išplaukė į Latviją. Buvęs carinės Rusijos laivyno karininkas, buriuotojas Juozas Andžejauskas tapo pirmuoju „Jūratės“ kapitonu. Įgulas rinko iš lietuvių, nevarbu, kad ir nelabai patyrusių jūrininkų, juos mokė ir auklėjo.
Jurbarkas virto jūrų uostu
Lietuva dar neturėjo savo uosto, todėl dvyniai „Jūratė“ ir Kastytis“ buvo priregistruoti Jurbarko uoste prie Nemuno. Vokiečiai gūžčiojo pečiai – kaip lietuviai tokiais laivais plaukios po Baltiją, bet jie buvo pritaikyti laivybai upėse ir jūrų priekrantėje.
„Jūratei“ ir „Kastyčiui“ vėliau vadovavo užsieniečiai laivavedžiai. LGB savininkai, tarp kurių buvo ir bene garsiausias tautinio laivyno entuziastas ir šauklys, iš JAV sugrįžęs lietuvis Jonas Šliūpas, šiuos laivus nukreipė į Skandinavijos uostus. Klaipėdoje jie buvo reti svečiai – negaudavo čia krovinių.
Nedideli, tolimesniems reisams nepritaikyti motoriniai burlaiviai negalėjo kunkuruoti netgi su panašiais Klaipėdoje registruotais vokiškų bendrovių laivais, vargiai išsilaikė, stigo lėšų juos apdrausti.
Po kelerių metų „Kastytis“, plaukdamas iš Bremeno (Vokietija) į Vasterviką (Švedija) su anglių krovinių, sėdo ant seklumos ir nugarmėjo į dugną. „Jūratė“ dėl susikaupusių skolų tais pačiais metais buvo parduota vienai Olandijos laivininkystės kompanijai.
„Pirmieji nepelnytai primiršti, tiesiog nespėję įsirėžę į tautos istorinę atmintį laivai dabar atgijo ant mūro sienų. Jie, be kita ko, mums primena ir tai, kad ne Klaipėda, o Jurbarkas prie Nemuno buvo pirmasis Lietuvos jūrų uostas“, – pažymėjo LJM direktorė istorikė Olga Žalienė.
Jūrininkai garsino Lietuvą
Kai Lietuva 1923 metais atgavo Klaipėdos kraštą, lietuviai verslininkai jau buvo įsigiję 11 nedidelių laivų. Daugelis jų reguliariai plaukiojo Nemunu tarp Kauno ir Klaipėdos – plukdė prekes ir keleivius.
To neužteko, kad lietuviška trispalvė plaikstytųsi pasaulio uostuose. J.Šliūpo ir jo bendraminčių idėja sukurti Lietuvai reikalingą nacionalinį laivyną, kuris pasiektų Londoną ir netgi Niujorką, greitai žlugo.
Kitas jūrų laivyno kūrimo tarpsnis siejamas su ekonomikos raida tarpukariu, poreikiu eksportuoti prekes, pirmiausia žemės ūkio produktus, į Vakarų Europą – Vokietiją, Angliją, Belgiją, Olandiją.
Klaipėdoje ėme kurtis lietuviškos prekybos, brokerių, ekspedijavimo ir laivybos bendrovės. Lietuvos Baltijos Lloid'o (LBL) laivai garsino miestų vardus – Marijampolę, Šiaulius, Panevėžį, Kretingą, Utena, Nidą.
„Kaunas“ plukdė medieną, grūdus, „Maistas“ – standartinius bekonus ir sviesto statinaites. Baltijos ir Šiaurės jūras raižę LBL laivai nuplaukdavo iki Mančesterio ir kitų anksčiau nepasiekiamų Didžiosios Britanijos uostų“, – pasakojo LJM istorikas Romualdas Adomavičius.
Nugrimzdo į jūros gelmes
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse visi Lietuvos prekybos laivyno garlaiviai jau buvo dideli, išsiversdavo be svetimšalių. Savininkai samdydavo aukštuosius jūreivystės mokslus baigusius šalies piliečius – kapitonus ir šturmanus. Įgulų nariai irgi buvo nuo žagrės atitrūkę lietuviai.
Dar vienas svarbus žingsnis – lietuviškos karo flotilės, su spirito kontrabandininkais kovojančios pasienio policijos, žvejybos laivynų sukūrimas. Didžiulės valstybės lėšos tarpukariu buvo investuotos į Klaipėdos jūrų uosto infrastruktūros plėtrą – laivakelio gilinimą, naujų krantinių ir sandėlių statybas.
Viskas baigėsi 1939 metais, kai Klaipėdos kraštą aneksavę Vokietijos naciai lietuviams jūrų uoste paliko tik siaurą laisvosios ekonominės zonos rėžį ir Šventąją. Buvo aišku, kad be savojo uosto likusio laivyno dienos jau suskaičiuotos – netrukus jį užgrobė į Lietuvą įžengę sovietiniai okupantai.
Dar kurį laiką plaukiojusių su okupanto vėliava Lietuvos laivų lemtis buvo tragiška: vieni, jūroje užplaukę ant minų, nuskendo, kitus torpedavo vokiečių povandeniniai laivai“, – kalbėjo įdomios lauko ekspozicijos Klaipėdos senamiestyje kuratorius istorikas Dainius Elertas.
Suomijos įlankoje nuskandintas ir ryškiausias agresyvių kaimynų suniokotos jūrų valstybės simbolis – Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“. Tai padarė vokiečių povandenininkai.
Laivai ir veidai iš praeities
Pakeliui į perkėlą į praeivius iš didelių nuotraukų tarsi atgiję žvelgia tarpukario Lietuvos laivyno kūrėjai: uniformuoti kapitonai, jūrininkai, prekių eksporto organizatoriai, sandėlių krovikai, jūrų skautai, uostą lankantys ekskursantai, jaunieji Smiltynės jachtklubo buriuotojai žibančiomios akimis.
Apdairesni Lietuvos laivavedžiai nepanori tarnauti raudoniesiems okupantams – išsigelbėjo nuo bolševikų teroro emigravę į užsienį. Kas nespėjo, patyrė Sibirą tremtį, pražuvo karo audrose.
Istorikai tikisi, kad vaizdai iš praeities ir klaipėdiečiams, ir uostamiesčio svečiams primins nacionalinės jūreivystės ištakas. Originali paroda „Lietuvos jūrų laivynui – 100” nuskambėjo, kaip pirmasis šiai sukakčiai skirtų LJM renginių akordas
„Laivyno svarba tautai, jo nauda valstybei – neabejotina. todėl laukiame naujų jūrą ir laivus mylinčių žmonių iniciatyvų – kartu turtinkime jubiliejinę programą“, – visus marinistus į talką kviečia O.Žalienė.
Linksmai apie laivyno kūrėjus
Muziejus jubiliejui kartu su agentūra "EZCO" parengė originalų multimedijos projektą „Geltona. Žalia. Raudona. MĖLYNA!“ - modernia raiška pristatomi nepriklausomos Lietuvos laivyno kapitonai.
Projektas, pasak O.Žalienės, tarnauja kaip vizualinės komunikacijos platforma, artinanti lietuvius prie jūrų valstybės sampratos: „Istorines asmenybes vaizduojame žmogiškai, šiltai, prisimindami ir jų nuopelnus, ir nedideles nuodėmes, nebijodami epochos spalvas paryškinančio hiperbolizavimo".
Tarp ryškiausių Lietuvos jūrinimo figūrų išskiriami laivyno kūrėjai - kapitonai Liudvikas Stulpinas, Juozas Andžejauskas, Bronius Krikštopaitis, Zigmas Domeika, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Juozas Kaminskas, Antanas Kaškelis, Alfonsas Urbelis.
„Šių vyrų biografijos, vingiuotas jų gyvenimo kelias atsispindi svarbiausius Lietuvos, kaip kitoms šalims lygiavertės jūrų valstybės, gimimo ir kūrimo istoriją“, – teigia R.Adomavičius.
