Tūkstantmečius karaliai, karalienės ir generolai valdė šalis, vadovavo kariuomenėms remdamiesi gerai organizuota ryšių sistema. Tačiau visi jie puikiai žinojo, kas bus, jei pranešimas pateks į svetimas rankas, varžovai sužinos didžiules paslaptis ir nepaprastai svarbi informacija bus perduota priešams. Grėsmė, kad priešas perims pranešimus, ir skatino kodų bei šifrų – būdų, kaip užmaskuoti pranešimą taip, kad jį perskaitytų tik numatytasis gavėjas, – raidą.
Troškimas įslaptinti reiškia, kad šalyse veikia privalantys užtikrinti ryšių saugumą kodų kūrimo departamentai, kurie kuria ir diegia pačius sudėtingiausius kodus. O tuo metu priešo dekoduotojai stengiasi tuos kodus nulaužti ir sužinoti paslaptis. Dekoduotojai – kalbininkai, alchemikai – mistinė gentis, kuri stengiasi bereikšmius ženklus paversti suprantamais žodžiais. Kodų ir šifrų istorija – tai pasakojimas apie šimtmečių senumo kodų kūrėjų ir dekoduotojų kovą, intelektines ginklavimosi varžybas, dažnai drastiškai lėmusias istorijos eigą.
Rašydamas knygą „Kodų raida“ autorius pirmiausia siekė parodyti kodų evoliuciją. Žodis „evoliucija“ pats tinkamiausias, nes į kodų raidą galima žiūrėti kaip į kovą už būvį. Kodą nuolat puola dekoduotojai. Dekoduotojams sukūrus naują ginklą, kuris atskleidžia kodo silpnybes, kodas tampa bevertis. Jis arba išnyksta, arba išsivysto į naują, atsparesnį kodą. Šis naujas kodas savo ruožtu klesti, kol dekoduotojas atranda jo silpnybes, ir taip be galo, be krašto.
Nuolatinė kodų kūrėjų ir dekoduotojų kova atnešė didžiulių mokslinių laimėjimų. Kodų kūrėjai nuolat stengiasi sukurti vis atsparesnius kodus pranešimams apsaugoti, o dekoduotojai nuolat sugalvoja vis veiksmingesnių būdų jiems atremti. Stengdamosi pažeisti arba išsaugoti slaptumą, abi pusės pasitelkia įvairias disciplinas ir technologijas, pradedant matematika ir baigiant kalbotyra ar pradedant informacinėmis technologijomis ir baigiant kvantine teorija. Mainais kodų kūrėjai ir dekoduotojai praturtino šias disciplinas ir savo veikla paskatino technologijų plėtrą, ypač šiuolaikinio kompiuterio raidą.
Tai pirmoji didelės apimties šifravimo istorija, kurioje autorius tiria jo raidą, populiariai ir vaizdžiai atskleidžia sudėtingas slaptų kodų paslaptis ir lemiamus jų padarinius karuose, tautų ir pavienių žmonių gyvenime – nuo Škotijos karalienės Marijos Stiuart, kuri buvo nuteista myriop iššifravus jos pačios kodą, navahų kodakalbių, padėjusių sąjungininkams laimėti Antrąjį pasaulinį karą, iki saugų internetą užtikrinusio neįtikėtino logistikos proveržio. Pateikiami aiškūs techniniai ir matematiniai paaiškinimai, įžymių asmenybių, sukūrusių ir iššifravusių pačius sudėtingiausius pasaulyje kodus, portretai.
Paskutinis šios knygos skyrius – mėginimas prognozuoti, kas laimės kodų kūrėjų ir dekoduotojų kovą už būvį. Ar kada nors kodų kūrėjai sukurs tikrai neįveikiamą kodą ir visiško slaptumo paieškos bus sėkmingai baigtos? O gal dekoduotojai sukurs mašiną, galinčią iššifruoti bet kurį pranešimą?
Ši knyga galiausiai privers jus susimąstyti, kiek iš tikrųjų asmeniškas yra ką tik jūsų išsiųstas elektroninis laiškas.
Lrytas.lt skaitytojams – knygos ištrauka.
* * *
Babingtono sąmokslas
1542 m. lapkričio 24 d. Henriko VIII anglų pajėgos Solvėjaus Moso mūšyje sutriuškino škotų armiją. Atrodė, kad Henrikas VIII tuoj užkariaus Škotiją ir užims karaliaus Jokūbo V sostą. Po mūšio pametęs galvą Škotijos karalius, visiškai fiziškai ir psichiškai išsekęs, pasitraukė į rūmus Folklande. Net ir po dviejų savaičių, kai gimė duktė Marija, pasiligojęs karalius negalėjo atsigauti. Jis tarsi laukė žinios apie įpėdinio gimimą, kad galėtų ramiai numirti žinodamas, jog savo pareigą atliko. Praėjus savaitei po dukters Marijos gimimo, karalius Jokūbas V mirė būdamas vos trisdešimties metų. Mergaitė tapo Škotijos karaliene Marija.
Marija gimė neišnešiota ir iš pradžių buvo smarkiai baiminamasi, kad neišgyvens. Anglijoje sklido gandai, kad kūdikis mirė, bet tai tebuvo Anglijos dvaro, kuris labai laukė žinių, galinčių destabilizuoti padėtį Škotijoje, godos. Iš tikrųjų Marija greitai sustiprėjo ir pasveiko ir 1543 m. rugsėjo 9 d., kai buvo devyni mėnesiai, Sterlingo pilies koplyčioje, apsupta trijų grafų, jos vardu laikančių karūną, skeptrą ir kalaviją, buvo karūnuota Škotijos karaliene.
Tai, kad karalienė Marija Stiuart buvo tokia maža, leido Škotijai atsikvėpti nuo Anglijos antpuolių. Jei iškart po karaliaus mirties Henrikas VIII būtų mėginęs įsiveržti į neseniai mirusio karaliaus ir dabar vaiko valdomą šalį, toks poelgis būtų palaikytas niekingu. Todėl Anglijos karalius nutarė patraukti Mariją Stiuart į savo pusę, vildamasis supiršti ją su savo sūnumi Eduardu ir taip dvi šalis suvienyti po Tiudorų dinastijos vėliava. Jis ėmė manevruoti paleisdamas prie Solvėjaus Moso suimtus škotų didikus su sąlyga, kad tie agituos už sąjungą su Anglija.
Tačiau apsvarstęs karaliaus Henriko VIII pasiūlymą Škotijos dvaras jo atsisakė dėl santuokos su Pranciškumi II – Prancūzijos dofinu. Škotija nutarė suartėti su katalikiška šalimi – sprendimas patiko Marijos motinai Marijai de Giz, kurios pačios santuoka su Jokūbu V buvo numatyta Škotijos ir Prancūzijos sąjungai sutvirtinti. Marija Stiuart ir Pranciškus II buvo dar vaikai, tačiau jau buvo suplanuota, kad ilgainiui jie susituoks ir Pranciškus II įžengs į Prancūzijos sostą su savo karaliene Marija Stiuart ir per tai suvienys Škotiją ir Prancūziją. O kol kas Prancūzija gins Škotiją nuo anglų antpuolio.
Pažadas saugoti ramino, ypač kai išnaudojęs diplomatiją karalius Henrikas VIII griebėsi bauginimo taktikos ir mėgino įtikinti škotus, kad jo sūnus kur kas labiau tinka į porą Škotijos karalienei Marijai Stiuart. Jo ginkluoti būriai piratavo, naikino derlių, degino kaimus, puldinėjo pasienio miestus ir miestelius. Įkyrus „įkalbinėjimas“ nesiliovė net ir po karaliaus Henriko VIII mirties (1547). Jo sūnaus karaliaus Eduardo VI (būsimojo rankos prašytojo) pritarimu antpuolius vainikavo mūšis prie Pinkio slėnio, kuriame sutriuškinta škotų armija buvo priversta trauktis. Po šių skerdynių buvo nuspręsta, kad saugumo sumetimais karalienė Marija Stiuart vyks į Prancūziją, kur jos nepasieks anglų grasinimai ir ji galės pasiruošti santuokai su Pranciškumi II. 1548 m. rugpjūčio 7 d., būdama šešerių metų, ji išplaukė į Roskofo uostą.
Pirmieji keleri Marijos Stiuart metai Prancūzijos dvare bus patys gražiausi jos gyvenimo metai. Prabangos apsupta, apsaugota nuo bėdų Marija buvo mokoma mylėti savo būsimą vyrą – dofiną. Sulaukę šešiolikos juodu susituokė ir kitais metais Pranciškus II su Marija Stiuart tapo Prancūzijos valdovais. Atrodė, kad viskas paruošta pergalingam sugrįžimui į Škotiją, kai sunkiai susirgo jos vyras, kuris ir taip visada buvo silpnos sveikatos. Paūmėjo nuo pat vaikystės jį kamavusi ausies infekcija, uždegimas persimetė į smegenis ir pūlinys ėmė augti. 1560 m., praėjus metams nuo karūnavimo, Pranciškus II mirė ir Marija Stiuart tapo našle.
Nuo to laiko Mariją Stiuart be perstojo talžė negandos. 1561 m. ji sugrįžo į Škotiją, kur pamatė, kad šalis jau nebe ta. Ilgai nebuvusi šalyje Marija sutvirtino katalikų tikėjimą, o jos pavaldiniai škotai vis dažniau pereidavo į protestantų bažnyčią. Marija Stiuart pakančiai žiūrėjo į daugumos pageidavimus ir iš pradžių palyginti sėkmingai valdė, bet 1565 m. ji ištekėjo už pusbrolio Darnlio grafo Henriko Stiuarto (Henry Stewart). Tai buvo žingsnis, po kurio prasidėjo laipsniškas nuosmukis. Darnlis buvo ištvirkęs ir žiaurus žmogus, dėl kurio nuožmaus valdžios troškimo Marija neteko škotų didikų lojalumo. Kitais metais Marija Stiuart pati pamatė visą savo vyro žiaurios prigimties siaubą, kai tas jai matant nužudė jos sekretorių Davidą Ričą (David Rizzio). Visiems tapo aišku, kad Škotijos labui Darnlio reikia atsikratyti. Istorikai nesutaria, kas gi sukurstė sąmokslą – Marija Stiuart ar škotų didikai, bet 1567 m. vasario 9 d. Darnlio namai buvo susprogdinti, o mėginęs bėgti Darnlis pasmaugtas. Vienintelis gėris iš šios santuokos buvo sūnus ir paveldėtojas Jokūbas.
Kita Marijos Stiuart santuoka su ketvirtuoju Botvelo (Bothwell) grafu Džeimsu Hepbernu (James Hepburn) vargu ar buvo geresnė. 1567 m. vasarą visiškai nusivylę karaliene katalike ir privertę ją atsižadėti sosto savo keturiolikmečio sūnaus Jokūbo VI naudai, škotų didikai protestantai Botvelą ištrėmė, o Mariją Stiuart įkalino, kai jos įbrolis grafas Morėjus (Moray) laikinai ėjo karalienės regento pareigas. Kitais metais Marija Stiuart iš kalėjimo pabėgo, subūrė 6000 rojalistų kariuomenę ir paskutinį kartą pamėgino atgauti valdžią. Mažame Langsaido kaimelyje prie Glazgo Marijos Stiuart kariai susikovė su regento kariuomene, o Marija Stiuart stebėjo mūšį nuo šalia esančios kalvos. Karalienės ginkluotosios pajėgos buvo gausesnės, bet joms trūko drausmės ir Marija matė, kaip jos buvo skaldomos. Matydama, kad pralaimėjimas neišvengiamas, karalienė pabėgo. Geriausia jai būtų buvę patraukti į rytinę pakrantę, o paskui į Prancūziją, bet tam būtų prireikę kirsti jos įbroliui ištikimą teritoriją, todėl ji patraukė į Anglijos pietus, kur, kaip vylėsi, jos pusseserė karalienė Elžbieta I suteiks prieglobstį.
Marija Stiuart baisiai apsiriko. Elžbieta I nieko kito kaip kalėjimo Marijai Stiuart nepasiūlė. Oficialus suėmimo pagrindas buvo Darnlio nužudymas, bet tikroji priežastis buvo tai, kad Marija Stiuart kėlė grėsmę karalienei Elžbietai I, nes Anglijos katalikai Mariją laikė tikrąja Anglijos karaliene. Marijos močiutė buvo Margareta Tiudor (Margaret Tudor), vyresnioji Henriko VIII sesuo, taigi ji tikrai turėjo teisę reikalauti sosto, bet paskutinė Henriko VIII palikuonė Elžbieta I, regis, turėjo pirmenybės teisę. Vis dėlto, pasak katalikų, Elžbieta buvo pavainikė, nes buvo antrosios Henriko VIII žmonos Anos Bolein (Anne Boleyn) duktė, kai, nepaisydamas popiežiaus, Henrikas VIII nutraukė santuoką su Kotryna Aragoniete (Catherine of Aragon). Anglijos katalikai nepripažino nei karaliaus Henriko VIII ištuokos, nei kitos jo santuokos su Ana Bolein ir tikrai nelaikė jų dukters Elžbietos karaliene. Katalikams Elžbieta buvo pavainikė uzurpatorė.
Marija Stiuart buvo kalinama keliose pilyse ir dvaruose. Nors Elžbietai Marija buvo viena pavojingiausių asmenybių Anglijoje, daugelis anglų pripažino, kad juos žavi jos grakštumas, akivaizdūs protiniai gebėjimai ir nepaprastas grožis. Elžbietos I didysis ministras Viljamas Sesilis (William Cecil) pastebėjo, kaip „ji klastingai ir saldžiai užima visus vyrus“, taip pat atsiliepė ir Sesilio pasiuntinys Nikolas Vaitas (Nicholas White): „Vis dėlto ji buvo kerinčiai grakšti, turėjo žavią škotišką tarseną, o jos kandus sąmojis apgaubtas švelnumu.“ Tačiau sulig kiekvienais metais Marijos Stiuart grožis nyko, sveikata prastėjo ir ji ėmė netekti vilties. Jos kerams abejingas kalėjimo prižiūrėtojas puritonas seras Amjas Pauletas (Amyas Paulet) elgėsi vis šiurkščiau.
Po aštuoniolikos įkalinimo metų 1586-aisiais Marija Stiuart jau buvo netekusi visų savo privilegijų. Ji kalėjo Stafordšyro Čartlio pilyje, jai buvo uždrausta maudytis Bakstono vandenyse, kurie anksčiau padėdavo palengvinti dažnus negalavimus. Per paskutinį apsilankymą Bakstone ji deimantu išraižė pranešimą ant lango stiklo: „Bakstone, kurio šiltas vanduo išgarsino tave, turbūt tavęs jau nebeaplankysiu. Sudie.“ Atrodė, jog ji įtarė, kad nebeteks ir tos menkos laisvės, kurią turėjo. Marijos sielvartą sunkino ir devyniolikmečio Marijos sūnaus Škotijos karaliaus Jokūbo VI veiksmai. Ji be paliovos tikėjo, kad vieną dieną jai pavyks pabėgti ir sugrįžusi į Škotiją ji dalysis sostu su sūnumi, kurį paskutinį kartą matė, kai jam buvo vieneri. Tačiau Jokūbas nepuoselėjo tokių šiltų jausmų motinai. Jį išaugino Marijos priešai, kurie įdiegė Jokūbui, kad norėdama ištekėti už meilužio jo motina nužudė jo tėvą. Jokūbas ją niekino ir bijojo, kad sugrįžusi ji užgrobs sostą. Savo neapykantą Marijai Jokūbas pademonstravo tuo, kad nedvejodamas pasipiršo Elžbietai I – jo motiną įkalinusiai moteriai, kuri buvo trisdešimčia metų už jį vyresnė. Elžbieta pasiūlymą atmetė.
Marija parašė sūnui mėgindama palenkti jį į savo pusę, bet jos laiškai niekada nepasiekė Škotijos. Tuo metu Marija buvo kaip niekada izoliuota: visi jos siunčiami laiškai būdavo konfiskuojami, o jai skirtus laiškus sulaikydavo jos prižiūrėtojas. Marija visai palūžo ir nebematė jokios vilties. Kaip tik tokiomis žiauriomis ir beviltiškomis aplinkybėmis 1586 m. sausio 6 d. jai buvo įteiktas stulbinantis laiškų pluoštas.
Laiškai buvo nuo Marijos šalininkų žemyne. Juos jai slapta į kalėjimą atnešė katalikas Gilbertas Gifordas (Gilbert Gifford), kuris 1577 m. buvo išvykęs iš šalies ir Anglijos koledže Romoje buvo rengiamas į kunigus. 1585 m. sugrįžęs į Angliją ir, matyt, labai norėdamas pasitarnauti Marijai, jis tučtuojau kreipėsi į Prancūzijos ambasadą Londone, kur buvo sukaupta šūsnis laiškų. Ambasada žinojo, jog oficialiais kanalais persiuntus laiškus Marija niekada jų nepamatytų. Tačiau Gifordas pareiškė, jog gali slapta įnešti laiškus į Čartlio pilį, ir duotą žodį ištesėjo. Tai buvo pirmas iš daugelio įteikimų, o pradėjęs dirbti kurjeriu Gifordas ne tik perduodavo pranešimus Marijai, bet ir paimdavo jos atsakymus. Jis gan sumaniai įnešdavo laiškus į Čartlio pilį. Gifordas nunešdavo pranešimus pas vietos aludarį, kuris suvyniodavo laiškus į odinį ryšulį, jį paslėpdavo didelio tuščiavidurio kamščio, naudojamo alaus statinei uždaryti, viduje. Aludaris nugabendavo statinę į Čartlio pilį, kur vienas iš Marijos Stiuart tarnų tuoj pat kamštį atsukdavo ir jo turinį nunešdavo Škotijos karalienei. Lygiai taip pat sėkmingai jis išnešdavo pranešimus iš Čartlio pilies.
Tuo tarpu Marijai nežinant, Londono smuklėse buvo rengiamas planas jai išgelbėti. Pagrindinis sąmokslininkas buvo vos dvidešimt ketverių Antonis Babingtonas (Anthony Babington), bet jau mieste pagarsėjęs išvaizdus, žavus ir sąmojingas bon viveur. Daugybė juo besižavinčių amžininkų neįvertino fakto, kad Babingtonas baisiai nekentė valdžios, kuri persekiojo jį, jo šeimą ir tikėjimą. Valstybės antikatalikiška politika pasiekė naujas siaubo aukštumas, kai kunigai buvo kaltinami išdavyste, o visi, sugauti juos priglaudę, baudžiami kankinimais ant suolo, suluošinimu ir gyvų išmėsinėjimu. Katalikų mišios buvo oficialiai uždraustos, o popiežiui ištikimos šeimos verčiamos mokėti nepakeliamus mokesčius. Babingtono pyktį pakurstė jo prosenelio Lordo Darsio (Lord Darcy) žūtis, kuris buvo nukirsdintas už dalyvavimą „Malonės kelionėje“ – katalikų sukilime prieš Henriką VIII.
Vieną 1586 m. kovo vakarą, kai smuklėje „Didieji Grįžulo ratai“ už šventyklos vartų susirinko Babingtonas ir šeši patikimi jo draugai, buvo pradėtas sąmokslas. Kaip pastebėjo istorikas Filipas Karamanas (Philip Caraman): „Savo išskirtiniu žavesiu ir asmenybe jis patraukė prie savęs ne vieną tos pačios socialinės padėties narsų kataliką, tais sunkiais laikais nebijantį rizikuoti, išdrįsusį apginti katalikų tikėjimą ir pasirengusį alinantiems sumanymams, kurie padėtų skleisti visuotinį katalikų tikėjimą.“ Per kitus kelis mėnesius buvo parengtas ambicingas planas išvaduoti Škotijos karalienę Mariją Stiuart, nužudyti karalienę Elžbietą I ir pradėti sukilimą, kurį palaikytų įsiveržimas iš užsienio.
Sąmokslininkai sutarė, kad be Marijos Stiuart palaiminimo Babingtono sąmokslas, kaip jis buvo pavadintas, negali būti vykdomas, o kaip su ja susisiekti – nežinia. 1586 m. liepos 6 d. prie Babingtono durų slenksčio pasirodė Gifordas. Jis įteikė laišką nuo Marijos, kuriame ji paaiškino, kad per savo šalininkus Paryžiuje išgirdo apie Babingtoną ir labai nori su juo susisiekti. Babingtonas atsakė išsamiu laišku, kuriame išdėstė savo planą ir priminė apie 1570 m. popiežiaus Pijaus V paskelbtą Elžbietos I ekskomunikaciją, kuri, jo galva, pateisina jos nužudymą.
„Aš pats su dešimčia ponų ir šimtu mūsų pasekėjų imsiuosi gelbėti jūsų karališkąją didenybę nuo priešo rankos. Mirties bausmę uzurpatorei, kuriai mes neįpareigoti paklusti, nes ji ekskomunikuota, įvykdys šeši tituluoti didikai – visi jie yra mano draugai, kurie iš uolumo katalikų tikėjimui ir tarnaudami Jūsų Didenybei imsis baisaus reikalo.“
Gifordas, kaip ir anksčiau, pasinaudojo savo gudrybe ir įdėjo pranešimą į alaus statinės kamštį, kad jį nepastebimai praneštų pro Marijos sargybą. Tai galima laikyti steganografijos forma, nes laiškas buvo slepiamas. Babingtonas ėmėsi papildomų atsargumo priemonių ir užšifravo savo laišką, kad net jeigu Marijos Stiuart prižiūrėtojas jį ir perimtų, jis būtų neiššifruojamas ir sąmokslas neišaiškėtų. Jis pasinaudojo ne paprastu monoalfabetinio pakeitimo šifru, o nomenklatūra, kaip pavaizduota 8 pav. Nomenklatūra buvo sudaryta iš 23 ženklų, kurie pakeitė abėcėlės raides (išskyrus j, v ir w), ir 35 ženklų, kurie atitiko žodžius ir frazes. Be to, šifre buvo keturi nuliai () ir ženklas , kuris reiškė, kad kitas ženklas atitinka dvi tas pačias raides (dupletą).
Gifordas buvo jaunas, dar jaunesnis už Babingtoną, tačiau laiškus pristatydavo užtikrintai ir sumaniai. Prisidengdamas slapyvardžiais, kaip antai p. Kolerdinas, Pietro ar Kornelis, galėdavo keliauti po šalį nesukeldamas įtarimų, o turėdamas ryšių katalikų bendruomenėje saugiai apsistodavo kelyje nuo Londono iki Čartlio pilies. Tačiau kaskart vykdamas į Čartlio pilį ar iš jos padarydavo lankstą. Nors Gifordas veikė kaip Marijos Stiuart statytinis, iš tikrųjų jis buvo dvigubas agentas. Dar 1585 m. prieš sugrįždamas į Angliją jis parašė serui Fransiui Volsingamui, karalienės Elžbietos I atsakingajam sekretoriui, ir pasiūlė savo paslaugas. Gifordas suprato, kad jo katalikiška kilmė bus puiki priedanga įsiskverbti į sąmokslininkų prieš karalienę Elžbietą būrį. Laiške Volsingamui jis rašė: „Girdėjau apie darbą, kurį atliekate, ir noriu jums tarnauti. Neturiu jokių skrupulų ir nebijau pavojų. Padarysiu viską, ką tik įsakysite.“
Volsingamas buvo pats nuožmiausias Elžbietos I ministras. Ši makiaveliška asmenybė – šnipų vadovas – atsakė už valdovės saugumą. Jis paveldėjo nedidelį šnipų tinklą, kurį greitai išplėtė ir žemyninėje Europoje, kur buvo kurpiamas ne vienas sąmokslas prieš Elžbietą I. Po jo mirties išaiškėjo, kad jis reguliariai gaudavo pranešimus iš dvylikos Prancūzijos, devynių Vokietijos, keturių Italijos, keturių Ispanijos ir trijų Nyderlandų vietų, be to, turėjo informatorių Konstantinopolyje, Alžyre ir Tripolyje.
Volsingamas įdarbino Gifordą šnipu ir būtent jis paliepė Gifordui rasti priėjimą prie Prancūzijos ambasados ir pasisiūlyti būti kurjeriu. Kaskart, kai Gifordas paimdavo Marijai skirtą pranešimą ar pranešimą iš Marijos, jis pirma nunešdavo jį Volsingamui. Akylas šnipų šefas perduodavo pranešimą klastotojams, kurie perlauždavo kiekvieno laiško antspaudą, padarydavo laiško nuorašą, vėl užantspauduodavo laiško originalą tokiu pačiu antspaudu, o tada laiškas būdavo grąžinamas Gifordui. Neva nepaliesti laiškai būdavo įteikiami Marijai ar jos korespondentams, kurie nesuvokė, kas vyksta.
Kai Gifordas perdavė Volsingamui Marijai skirtą Babingtono laišką, pirmiausia reikėjo jį iššifruoti. Volsingamas susidūrė su kodais ir šifrais, kai skaitė italų matematiko ir kriptografo Džirolamo Kardano (Girolamo Cardano) knygą (jis atsitiktinai pasiūlė akliesiems skirtą lytėjimu grįstą raštą – Brailio rašto pirmtaką). Kardano knyga sukėlė Volsingamo susidomėjimą, bet iš tikrųjų įtikino, kad turėdamas savo dekoduotoją turi daugiau galios, tai flamandų kriptoanalitiko Filipso van Marnikso (Philips van Marnix) iššifravimas. 1577 m. Ispanijos karalius Pilypas II Habsburgas, susirašinėdamas su įbroliu ir bendratikiu kataliku Chuanu Austru (Don Juan de Austria), valdžiusiu beveik visus Nyderlandus, naudojo šifrus. Ispanijos karalius laiške išdėstė planą įsiveržti į Angliją, tačiau laišką perėmė Vilhelmas Oranietis (Willem van Oranje) ir perdavė sekretoriui šifruotojui Marniksui. Marniksas iššifravo planą, o Vilhelmas perdavė informaciją Danieliui Rodžersui (Daniel Rogers) – žemyninėje Europoje dirbusiam anglų agentui, kuris savo ruožtu įspėjo Volsingamą apie įsiveržimą. Anglai sustiprino gynybą ir to pakako įsiveržimui atgrasyti.
Dabar Volsingamas tikrai žinojo, kokia vertinga kriptografija, ir Londone įkūrė šifravimo mokyklą, o savo asmeniniu sekretoriumi šifruotoju paskyrė Tomą Filipsą (Thomas Philips) – „žemaūgį, visais atžvilgiais neišvaizdų, raudonplaukį ir geltonbarzdį, raupų išvagotu veidu, trumparegį, iš pažiūros trisdešimtmetį“ vyriškį. Filipsas buvo kalbininkas, kalbėjęs prancūziškai, itališkai, ispaniškai, lotyniškai ir vokiškai, tačiau daug svarbiau buvo tai, kad jis buvo vienas puikiausių Europos kriptoanalitikų.
Gaudavęs Marijai skirtą ar Marijos parašytą pranešimą, Filipsas jį atidžiai perskaitydavo. Jis buvo analizės meistras, tad rasti atsakymą jam buvo tik laiko klausimas. Filipsas nustatydavo kiekvieno ženklo dažnumą ir nedrąsiai pateikdavo dažniausiai figūruojančių ženklų reikšmes. Kai tam tikras metodas nepasiteisindavo, grįždavo atgal ir mėgindavo kitokius pakeitimus. Pamažu jam pavykdavo nustatyti nulius – kriptografines apgaules – ir jis atidėdavo juos į vieną pusę. Galiausiai likdavo tik sauja kodinių žodžių, kurių reikšmę būdavo galima nuspėti iš konteksto.
Iššifravęs Babingtono laišką Marijai Stiuart, kuriame aiškiai buvo siūloma nužudyti Elžbietą I, jis tučtuojau persiuntė demaskuojantį tekstą savo šeimininkui. Dabar Volsingamas galėjo pulti Babingtoną, bet jis norėjo daugiau, nei tik pasiųsti myriop saują sukilėlių. Volsingamas neskubėjo tikėdamasis, kad Marija Stiuart atsakys, paves vykdyti sąmokslą ir taip išsiduos. Volsingamas seniai troško Škotijos karalienės Marijos Stiuart mirties, bet žinojo, kad pusseserė Elžbieta I nenori bausti jos mirties bausme. Bet jei pavyktų įrodyti, kad Marija pritarė pasikėsinimui nužudyti Elžbietą, karalienė tikrai leistų nubausti mirties bausme varžovę katalikę. Volsingamo lūkesčiai netruko išsipildyti.
Liepos 17 d. Marija Stiuart atrašė Babingtonui ir, galima sakyti, pasirašė sau mirties nuosprendį. Ji išsamiai aprašė planą, išreikšdama ypatingą susirūpinimą tuo, kad būtų išlaisvinta tuo pat metu, kai bus nužudoma Elžbieta, arba anksčiau, antraip naujienos gali pasiekti prižiūrėtoją ir tas gali ją nužudyti. Prieš patekdamas Babingtonui į rankas, laiškas, kaip visada, nukeliavo pas Filipsą. Atlikęs ankstesnio laiško kriptoanalizę, jis lengvai iššifravo šį laišką, perskaitė jo turinį ir pažymėjo jį Π – kartuvių ženklu.
Volsingamas turėjo visus įrodymus, reikalingus Marijai Stiuart ir Babingtonui suimti, bet jam vis tiek buvo negana. Kad sąmokslas būtų sužlugdytas iš esmės, jam reikėjo visų dalyvių vardų. Volsingamas paprašė Filipso suklastoti Marijos laiško prierašą taip, kad Babingtonas užkibtų ir išvardytų sąmokslininkus. Filipsas, be kita ko, buvo klastotojas, ir sklido kalbos, kad sugeba „rašyti bet kurio žmogaus ranka taip, tarsi būtų matęs, jog pats žmogus būtų tai parašęs“. 9 pav. matyti Marijos Stiuart laiško Babingtonui pabaigoje pridėtas prierašas. Jį buvo galima iššifruoti pasinaudojus Marijos nomenklatūra, kuri pavaizduota 8 pav., ir perskaityti tokią tekstogramą:
„Norėčiau sužinoti vardus ir gebėjimus tų šešių ponų, kurie turi įvykdyti sumanymą, nes gal žinodama dalyvius galėčiau duoti kokį patarimą, kuriuo derėtų vadovautis, taip pat retkarčiais sužinoti, kaip sekasi, ypač jums, ir kartu, vos tik galėsite, praneškite, kas jau dalyvauja ir koks kiekvieno dalyvio vaidmuo šiame sumanyme.“
Škotijos karalienės Marijos Stiuart šifras aiškiai rodo, kad silpnas šifras gali būti blogiau nei išvis be jokio užšifravimo. Ir Marija, ir Babingtonas apie savo ketinimus rašė atvirai, nes manė, kad jų susirašinėjimas saugus, o jei būtų susirašinėję nesimaskuodami, savo planą būtų aptarinėję kur kas atsargiau. Be to, pasitikėjimas šifru padarė juos itin pažeidžiamus ir jie patikėjo Filipso klastote. Ir siuntėjas, ir gavėjas dažnai pasikliauja savo šifru ir mano, kad jis toks sudėtingas, jog joks priešas niekaip negalės jo pamėgdžioti ir įterpti suklastoto teksto. Teisingai naudojamas sudėtingas šifras – tikra palaima ir siuntėjui, ir gavėjui, tačiau neteisingai naudojamas silpnas šifras suteikia labai apgaulingą saugumo jausmą.
Gavęs pranešimą ir jo prierašą, Babingtonas netrukus turėjo išvykti į užsienį ir organizuoti įsiveržimą, dėl to reikėjo užsiregistruoti Volsingamo departamente ir įsigyti pasą. Puiki proga išdavikui sučiupti, tačiau biure dirbantis biurokratas Džonas Skadamoras (John Scudamore) nesitikėjo, kad prie jo durų pasirodys pats ieškomiausias Anglijos išdavikas. Neturėdamas pagalbos, Skadamoras nusivedė nieko neįtariantį Babingtoną į šalia esančią smuklę ir tempė laiką, kol padėjėjas atsives būrį kareivių. Neužilgo į smuklę Skadamorui buvo atneštas raštelis, kad laikas suimti Babingtoną. Tačiau Babingtonas tai pastebėjo. Jis lyg niekur nieko pasakė, kad sumokės už alų ir valgį, ir pakilo, o kalaviją ir apsiaustą paliko ant stalo, duodamas suprasti, kad netrukus grįš, tačiau pats smuko pro galines duris ir pabėgo – pirma į Sent Džons Vudsą, o iš ten – į Harou. Babingtonas persirengė, trumpai nusikirpo plaukus ir išsitepė veidą graikinio riešutmedžio sultimis, kad paslėptų aristokratišką kilmę. Dešimt dienų jis slapstėsi, bet rugpjūčio 15 d. Babingtonas ir šeši jo bendražygiai buvo suimti ir nugabenti į Londoną. Visame mieste pergalingai gaudė bažnyčių varpai. Jiems buvo įvykdyta ypač baisi mirties bausmė. Pasak Elžbietos I istoriko Viljamo Kamdeno (William Camden), „juos perpjovė, nupjovė lytinius organus ir gyvus bei dar reginčius išmėsinėjo ir ketvirčiavo“.
Rugpjūčio 11 d. Škotijos karalienei Marijai Stiuart ir jos palydai buvo suteikta išskirtinė privilegija pajodinėti Čartlio pilies parke. Vos prajojusi viržynus, Marija pamatė besiartinančius raitelius ir išsyk pamanė, kad tai Babingtono vyrai atjoja jos gelbėti. Netrukus paaiškėjo, kad tie vyrai atjojo jos suimti, o ne išvaduoti. Marija dalyvavo Babingtono sąmoksle ir buvo kaltinama pagal 1584 m. priimtą Parlamento įstatymą – Susivienijimo įstatymą, specialiai skirtą nuteisti visus, dalyvaujančius sąmoksle prieš Elžbietą.
Teismas vyko Foteringėjaus pilyje – atšiaurioje, vargingoje, pelkėtoje vietovėje Rytų Anglijoje. Teismo procesas prasidėjo spalio 15 d., trečiadienį, dalyvaujant dviem vyriausiesiems teisėjams, keturiems teisėjams, lordui kancleriui, valstybės iždininkui, Volsingamui ir įvairiems grafams, riteriams, baronams. Teismo salės gale buvo vieta, skirta žiūrovams – kaimiečiams ir įgaliotinių tarnams – visiems, trokštantiems pamatyti atleidimo ir pasigailėjimo meldžiančios Škotijos karalienės pažeminimą. Tačiau per visą teismo procesą karalienė laikėsi oriai ir santūriai. Pagrindinė Marijos Stiuart gynyba buvo bet kokių ryšių su Babingtonu neigimas. „Ar galiu atsakyti už kelių vilties netekusių vyriškių nusikalstamus veiksmus, – liudydama sakė ji, – kuriuos jie planavo be mano žinios ir bendrininkavimo?!“ Toks jos pareiškimas buvo labai menkas prieš jai pateiktus įrodymus.
Marija Stiuart su Babingtonu tikėjosi, kad šifras išlaikys jų planus paslaptyje, tačiau jiedu gyveno tuo metu, kai tobulėjant kriptoanalizei kriptografija silpnėjo. Tokio šifro būtų užtekę pranešimams nuo smalsių mėgėjo akių apsaugoti, bet nuo pasikartojimų analizės eksperto nebuvo jokių šansų. Filipsas sėdėjo žiūrovų balkone ir tylėdamas stebėjo, kaip pateikiami įrodymai, kuriuos jis ištraukė iš užšifruotų laiškų.
Teismo posėdis buvo pratęstas, bet kitą dieną Marija Stiuart toliau neigė ką nors žinojusi apie Babingtono sąmokslą. Pasibaigus teismo posėdžiui, ji išėjo, kad teisėjai nuspręstų jos likimą, iš anksto atleisdama jiems už neišvengiamą sprendimą. Po dešimties dienų Vestminsteryje į slaptą posėdį susirinkę teisėjai nusprendė, kad Marija Stiuart kalta, nes „nuo birželio 1 d. ieškojo būdų ir galvojo, kaip nužudyti Anglijos karalienę“. Teismas pasiūlė mirties bausmę, ir karalienė Elžbieta I mirties nuosprendį pasirašė.
1587 m. vasario 8 d. į Foteringėjaus pilies didžiąją salę susirinko trijų šimtų žmonių minia pažiūrėti, kaip bus nukirsdinta karalienė. Volsingamas pasiryžo jokiu būdu neleisti iš Marijos Stiuart padaryti kankinės ir įsakė sudeginti kaladę, Marijos Stiuart drabužius ir visa kita, kas buvo susiję su jos mirties bausme, kad tie daiktai nevirstų šventomis relikvijomis. Be to, jis suplanavo savo žento sero Filipo Sidnio (Philip Sidney) prašmatnią laidotuvių procesiją, kuri turėjo įvykti kitą savaitę. Sidnis – populiari ir didvyriška asmenybė – žuvo Nyderlanduose kovodamas su katalikais, ir Volsingamas manė, kad didinga eisena jo garbei nustelbs užuojautą Marijai Stiuart. Tačiau Marija lygiai taip pat nusprendė, kad jos paskutinis pasirodymas turi būti akibrokštas, proga dar kartą sutvirtinti katalikų tikėjimą ir įkvėpti savo pasekėjus.
Kai Piterboro klebonas kalbėjo maldas, Marija Stiuart garsiai meldėsi už Anglijos katalikų bažnyčią, savo sūnaus ir Elžbietos I išgelbėjimą. Prisimindama šeimos devizą „mano baigtis yra mano pradžia“, ji susikaupė ir priėjo prie kaladės. Budeliai paprašė atleidimo ir ji atsakė: „Atleidžiu jums iš visos širdies, nes tikiuosi, kad pagaliau nutrauksite visas mano kančias.“ Knygoje „Narration of the Last Days of the Queen of Scots“ („Pasakojimas apie paskutines Škotijos karalienės dienas“) Ričardas Vingfildas (Richard Wingfield) aprašo paskutines egzekucijos akimirkas:
„Tada ji kuo ramiausiai padėjo galvą ant kaladės ir išskėtusi rankas bei kojas tris ar keturis kartus sušuko: „In manus tuas domine!“ Vienas iš budelių šiek tiek prilaikė ją rankomis, o kitas dukart kirto kirviu, kad nukirstų galvą, bet vis tiek liko šiek tiek kremzlės ir ji vos girdimai kažką sukuždėjo, bet net nepajudėjo iš tos vietos, kur gulėjo. <...> Nukirtus galvą, bemaž ketvirtį valandos jos lūpos krutėjo. Paskui vienas iš budelių plėšdamas karalienės keliaraiščius staiga pastebėjo jos šuniuką, kuris buvo po jos drabužiais ir niekaip kitaip, tik jėga, galėjo jį iš ten ištraukti, bet ir ištrauktas jis nepasitraukė nuo negyvo kūno, priėjo ir švelniai atsigulė tarp galvos ir pečių.“
