Lietuvos nacionalinis muziejus ir Signatarų namai karantino metu parengė ir šalies regionų bendruomenėms dovanoja kilnojamąją parodą apie Vasario 16-osios šventę ir jos minėjimo tradicijas 1919–1940 metais. Specialiai šiai parodai muziejininkai sukūrė ir nuotaikingą edukaciją pagal rašytojo Antano Vienuolio tarpukariu skelbtas vizijas ir pranašystes, kaip Vasario 16-oji atrodys po šimto metų, t. y. dabar.

„Rengdami šią parodą kolegos iš Signatarų namų siekė, kad įdomus, bet plačiai nežinomas kultūrinis paveldas taptų prieinamas visos Lietuvos žmonėms. Paroda dar šįmet pradės savo kelionę: pirmiausiai į Rokiškį, kitąmet į Anykščius, o vėliau – į kitus miestus ir miestelius, jų muziejus, bibliotekas, kultūros centrus ir mokyklas.

Viliamės, kad ji ne tik supažindins su ano meto Vasario 16-osios šventės tradicijomis, bet ir įkvėps naujų idėjų ateičiai, paskatins šią dieną švęsti. Švęsti kūrybingai“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.

Parodoje pasakojama, kaip Vasario 16-oji būdavo švenčiama tarpukario Lietuvos Respublikoje. Vasario 16-oji buvo pirmoji ir vienintelė per visą Nepriklausomybės laikotarpį išlikusi valstybinė šventė: kitos atsirasdavo ir nunykdavo, keitėsi jų datos. Tiesa, pirmąja valstybine švente, ne darbo diena, tapo Gegužės 1-oji, bet jos šventimo tradicija nesusiklostė, o vėliau ir nutrūko. Oficialia švente, Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo diena, Vasario 16-oji tapo 1920 metais. Kartais publicistiškai ji buvo vadinama Tautos švente.

Paroda primins jau dingusius Vasario 16-osios šventės ženklus, kurie anuomet būdavo įprasti, ir nukels ne tik į tuometinę sostinę Kauną, bet ir į Alytų, Vilkaviškį, Klaipėdą, Laukžemę, Luokę, Joniškį, Raguvą, Zarasus, netgi į Čikagą ir Buenos Aires. Demokratiškos, telkiančios Vasario 16-osios nuotraukose – susikaupę, džiugūs ne tik valstybės kūrėjai ir vadovai, bet ir smalsiai į kamerą žvelgiantys kukliai apsirengę žmonės.

Vasario 16-oji 1920 m.: vizija, kaip švęsime po 100 metų

Anot parodos autorės Signatarų namų vyresniosios muziejininkės Vilmos Bukaitės, kartu su paroda parengta edukacija primins prieš šimtmetį egzistavusią tradiciją: „Rašytojas Antanas Vienuolis 1920–1927 metais šią dieną spaudoje skelbdavo humoristines praeitų metų apžvalgas. Jis pranašavo, kad po šimto metų į šventinio Vilniaus centrą ne tik automobiliais, bet ir lėktuvais, banais, cugais, čiužiais, vėjuvais suplūs minios žmonių, kurie veršis Tautos namuose išklausyti paskaitą apie Lietuvos Respublikos gimimą. Dieną jie grožėsis gyvomis gėlėmis ir tautinėmis spalvomis papuoštomis gatvėmis, o vakare – „elektros ugnių jūroje“ skendinčiu Gedimino kalnu ir kino kadrais ant didžiųjų pastatų sienų.“

Šiuos įspūdingus A. Vienuolio vaizdinius dailininkė Edita Prelgauskienė įamžino, nupiešdama komiksą. Pagal jį parodos dailininkės Jurgos Karosaitės sukurtas lankstinys-dėžutė taps siūlomų edukacijų kulminacija ir geru parodos prisiminimu. Parodą kelionėms po Lietuvą pritaikė architektė Ieva Cicėnaitė. Jos sukurtas kompaktiškas ir patogus, į stilizuotą senovinę komodą panašus kilnojamosios parodos baldas net savo forma liudija apie paveldo pritaikomumą ir aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje. Parodą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Parodoje „Vasario 16-osios šventė 1919–1940 metais: susitelkimas ateičiai“ panaudota Lietuvos nacionalinio muziejaus saugoma medžiaga: nuotraukos, atvirukai, pašto ženklai, medaliai, ženkleliai, dokumentai. Iškalbingomis fotografijomis pasidalijo ir parodos partneriai: Rokiškio krašto muziejus bei A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Vertingais eksponatais leido pasinaudoti ir daugelis kitų Lietuvos muziejų bei bibliotekų. 

Dalis parodos medžiagos yra prieinama ir virtualiai.