Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasaulis pateko į baugią šaltojo karo atmosferą. Du tarpusavyje konkuruojantys blokai – Rytų ir Vakarų – susidūrė ne tik karštuosiuose taškuose, bet ir žvalgybos bei kontržvalgybos fronte. Tai buvo daugeliui nematoma, bet kvapą gniaužianti kova, pasitelkus agentų ir šnipų tinklus, slaptos informacijos perdavimo priemones, specialiosioms operacijoms išrastus ginklus. Nematomas žvalgybų karas buvo ne ką mažiau dramatiškas už karštuosius karus. Čia buvo savi nugalėtojai ir savi pralaimėtojai, savos aukos ir savi didvyriai.
A. W. Dullesas, vienas iš Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos tarnybos (CŽV) kūrėjų ir pirmųjų direktorių, gimė garbingoje amerikiečių šeimoje. Jo giminėje būta diplomatų, generolų, valstybės sekretorių, JAV prezidentų patarėjų. Gavęs puikų išsilavinimą dirbo diplomatinėje tarnyboje, o diplomatinė tarnyba užsienyje neretai derinta su žvalgyba. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis perėjo dirbti į naujai sukurtą Strateginių tyrimų valdybą. Po kelerių metų šios tarnybos pagrindu įsteigta CŽV, A. W. Dullesas paskirtas jos direktoriumi.
Šioje knygoje autorius ne tik trumpai aprašo amerikiečių žvalgų ir žvalgybų istoriją, bet ir CŽV sukūrimo prielaidas, jos kovą su sovietų žvalgyba, pateikia daug informacijos apie žvalgų rengimo ypatumus Vakaruose ir Rytų bloko valstybėse, pamini garsiausius sovietų šnipus ir jų veiklos būdus.
1963 m. pirmą kartą pasirodžiusi A. W. Dulleso knyga „Žvalgybos menas“ ir mūsų dienomis laikoma viena geriausių knygų žvalgybos tema. Siūlome paskaityti jos ištrauką.
* * *
Rašytojų sukurti herojai šnipai realiame gyvenime egzistuoja retai. Bent jau taikos metu žvalgybos personalo pareigūnas incognito ar užmaskuotas retai siunčiamas į nedraugiškas šalis, kur vykdytų pavojingas ir įdomias misijas. Išskyrus sovietų nelegalus, kurie išsiunčiami į užsienį ilgam laikui, žvalgybos tarnyba neturi priežasčių rizikuoti agentais, kurie gali būti sugauti ir tardomi, nes tuomet kiltų pavojus kitiems tarnybos agentams ir išaiškėtų operacijų paslaptys.
Esu pastebėjęs tikrai mažai panašumų tarp Iano Flemingo herojaus unikaliojo Džeimso Bondo žygdarbių knygoje „Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje“, kurią skaičiau su dideliu malonumu, ir drovaus bei apdairaus sovietų šnipo Jungtinėse Valstijose pulkininko Rudolfo Abelio elgesio.
Priešingai nei agentas, žvalgybos pareigūnas retai kada nešiojasi ginklus, slaptas kameras, kelnių pamušale įsiūtus koduotus pranešimus ar kitokius daiktus, kurie jį išduotų, jei agentas būtų pagautas. Kitaip nei šnipų romanuose vaizduojami herojai, agentas negali leistis į nuotykius su žavingomis moterimis, kurios prieina prie jų baruose ar gundančiai apsirengusios išlenda iš viešbučių kambarių spintų. Tokius kerus gali siųsti priešininkas, norėdamas agentą sukompromituoti ar įvaryti į spąstus. Retai kada galima suderinti seksą su gera žvalgyba.
Sovietų „naujas įvaizdis“, kai pasitelkiami satelitinių valstybių šnipai, pavyzdžiui, Ivanovas Londone ir jau minėtas Skrypovas Australijoje, yra šios bendros taisyklės išimtis. Gali būti, kad gavę naudos iš Profumo nuotykio, kuris sukėlė trikdančių pasekmių, sovietai pagalvojo, jog panašios naudos gaus ėmęsi nelegalios veiklos, kuri padėtų šantažuoti operacijose dalyvaujantį personalą ar diskredituoti laisvojo pasaulio vyriausybių pareigūnus. Tai sutampa su bendru tikslu diskredituoti vyriausybes jų piliečių akyse. Nors žvelgiant žvalgybos pareigūnų akimis, merginų pagal iškvietimą atskleistos žvalgybinės informacijos niekas nelaikytų patikima.
Jei kyla pavojų, apgaulių, spąstų, tuomet į juos asmeniškai įsitraukia agentas, o ne žvalgybos pareigūnas, kuris įsipareigoja saugiai „išvesti“ agentą. O kalbant apie agentą bei jo šaltinius, šių dienų žvalgybos operacijų disciplina reikalauja talento likti nepastebėtam, kas reiškia, kad privaloma atsisakyti prabangaus gyvenimo, nuotykių su abejotinos reputacijos moterimis ir panašių dalykų. Alexanderis Foote‘as, kuris dirbo sovietams Šveicarijoje, aprašo Antrojo pasaulinio karo metais vykusį pirmąjį susitikimą su vienu vertingiausių sovietų agentų. Šis vyras, apie kurio žygdarbius jau pasakojau, buvo žinomas kodiniu vardu „Lucy“.
„Aš atvykau pirmas ir nekantriai laukiau agento, kuris žinojo tamsiausias Hitlerio paslaptis. Staiga prie manęs prisėdo tylus, tarsi išvis be veido bruožų nedidelis vyrukas. Tai ir buvo „Lucy“. Sunku būtų įsivaizduoti žmogų, kuris taip menkai primintų šnipą iš romanų. Tačiau jis buvo toks agentas, kurio reikia realiame gyvenime. Neišskirtinės išvaizdos, vidutinio ūgio, maždaug penkiasdešimties metų amžiaus, švelniomis akimis, spindinčiomis iš už akinių, atrodė kaip eilinis žmogus, kurį galima sutikti tarpmiestiniame traukinyje bet kurioje pasaulio vietoje.“
Daugelis šnipų romanų ir trilerių skirti publikai, kuri siekia pramogų, o ne žinių žvalgyboje. Profesionaliam praktikui susižavėjimą ir įdomumą kelia šnipinėjimo technikos, o apie žvalgybos amatą nenusimanantis žmogus taip tikriausiai negalvoja. Esminė tikrojo šnipinėjimo dalis – sėkmingas svarbaus agento užverbavimas, ypatingos svarbos informacijos gavimas dėl saugumo priežasčių populiariąją literatūrą pasiekia tik po daugelio metų.
Naudinga analogija yra žūklės menas. Tiesą pasakius, atkreipiau dėmesį, kad geri žvejai tampa gerais saugumo pareigūnais. Žvejo gebėjimas stebėti, taip pat oro, šviesos, srovių, vandens gylio, teisingo masalo ar muselės panaudojimo, dienos laiko žvejoti parinkimo, vietos pasirinkimo apsvarstymai ir kantrybė – sėkmei būtini. Tas momentas, kai žuvis užkimba, pasižymi didžiausiu jauduliu, kurį supranta ne tik žvejai. Galima nesidomėti visais pasirengimais (nors žvejai domisi), nes be jų mažai tikėtina, kad pavyks privilioti ir pagauti žuvį.
Mane visada intrigavo faktas, kad Danielis Defoe, vienas geriausių rašytojų-šnipų, savo romanuose apie šnipinėjimą neparašė nė žodžio. Defoe laikomas vienu iš ankstyvosios britų šnipinėjimo istorijos profesionalų. Jis buvo ne tik sėkmingas darbuotojas: vėliau jam pavyko tapti organizuotos britų žvalgybos sistemos vadovu. Šis faktas tapo žinomas tik praėjus daug metų po jo mirties. Garsiausi jo literatūriniai darbai yra „Robinzonas Kruzas“, „Molė Flanders“ ir „Maro metų dienoraštis“. Pabandykite šiose knygose rasti bent menkiausią užuominą apie šnipus ar šnipinėjimą.
Be abejo, politiniais sumetimais ir dėl įgyto slaptumo pajautimo Defoe skrupulingai vengė rašyti apie jam žinomus šnipinėjimo sąmokslus. Bet kūrybingas žmogus nesunkiai galėtų parašyti gerą romaną apie šnipus, perkeldamas pasakojimą į kitus laikus ir kitas aplinkybes. Manau, kad niekada to nedarė, nes jautė, jog dėl saugumo negali pateikti tikro ir visokeriopo pasakojimo apie šnipinėjimo praktiką, ir Defoe, kaip rašytojas, negalėjo kurti prieštaravimų savo amatui.
Josephas Conradas tam tikrais žvalgybinio darbo aspektais rašė neįprastai. Drįsčiau teigti, kad J. Conradas į vietinius konspiracijos būdus ir šnipinėjimo metodus taip žvelgė dėl lenkiškos kilmės. Jo tėvas buvo ištremtas, o dviem dėdėms įvykdyta mirties bausmė dėl dalyvavimo sąmoksle prieš rusus. Lenkai, kaip ir rusai, turi daug patirties kuriant sąmokslus ir dėl rusų pastangų juos pavergti.
Būdamas tokio charakterio, J. Conradas veikiausiai rašė šnipų romanus ne dėl nuotykių. Jis domėjosi moraliniais konfliktais, žmonių poelgiais ir savybėmis. J. Conradas netgi neišnaudoja jo šnipų romanams būdingo sudėtingumo, nes ne tuo domėjosi labiausiai.
Man patraukliausia literatūra apie žvalgybą yra J. Conrado tipo: pasakojimai, kuriuose gilinamasi į šnipo, informatoriaus ir išdaviko motyvaciją. Tarp tų, kurie šnipinėjo prieš savo šalį, yra ideologinių šnipų, konspiracinių šnipų, paperkamų šnipų ir šnipų, kurie buvo įsprausti į kampą.
Skirtingu istorijos metu dominuoja tai vienas, tai kitas tipas, o kartais susiduriame su kelių motyvų kombinacija. Klausas Fuchsas buvo tipiškas ideologinis šnipas, Guy‘us Burgessas – konspiracinio tipo šnipas, švedų pulkininkas Stigas Wennerstromas – paperkamas šnipas, o Williamas Vassallas iliustruoja tipišką į kampą įvarytą šnipą. Galų gale, susiduriame su literatūriniu šnipu. Ir jeigu apie jį skaitydami pajuntame bent menkiausią malonumą, tuomet leiskime jam egzistuoti net ir žinodami, kad jis – mitas.
