Anot autorės, šis laikotarpis – tarsi paveikslas, kuriame įvairiausių spalvų, tonų bei pustonių fone švyti karalių, ne tik paveldėjusių titulą, bet ir įgijusių garsų vardą bei užtarnautą garbę, karūna.
Kunigaikščių ir karalių valdymo metu Klaipėdoje susiformavo aukštuomenė, kuri savo kultūra, išsilavinimu, elegantišku elgesiu, apranga bei gyvenimo stiliumi, stipriu atsakomybės ir tvirtu pareigos jausmu sudarė miesto elitą. Mėmelyje buvo garbingi, savo vertę žinantys ir ne visada aukštos kilmės pirkliai, tapę ir svarbiausiais miesto kūrėjais.
– Esate knygų „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje“ ir „Nugrimzdusi Klaipėda“ autorė. Iš kur semiatės įkvėpimo vis naujoms knygoms?
– Mano knygos randasi iš smalsumo, iš noro pažinti seniausio Lietuvos miesto Klaipėdos, anksčiau vadintos Mėmeliu, istoriją ir kultūrą. Palinksti prie žinių šaltinio ir vis grimzti gilyn. Kuo daugiau sužinai, tuo įdomiau. Ir pradeda vyniotis istorijos tarsi siūlų kamuolys.
Taip ir skleidžiasi nugrimzdusios Klaipėdos paveikslas. Man rūpi prikelti iš užmaršties didingus Klaipėdos vaizdus, pristatyti šio miesto didžiuosius ir mažuosius miestiečius, meno paminklus... Ir nepatinka Klaipėdai nusakyti vartojamas žodis – dingęs miestas. Tai tinka Vilniui. Mūsų vandenų miesto praeičiai nusakyti daug tikslingesnis žodis „nugrimzdusi“.
Kiekviena mano knyga turi savo atsiradimo istoriją, kaip ir savo likimą. Štai studijėlė apie pirmąjį žinomą Klaipėdos dainių Simoną Dachą atsirado perskaičius jo eiliuotą dedikaciją, skirtą pirmajai lietuvių kalbos Danieliaus Kleino gramatikai „Gramatica Litvanica“ (1653 m.).
Poeto pagarba lietuviškam žodžiui, žinoma, ir paminklas meilei pagal S.Dacho to paties pavadinimo dainą „Taravos Anikė“ Teatro aikštėje man buvo paskata išleisti knygą „Simonas Dachas – klaipėdietis prūsas. 400-osioms gimimo metinėms“. Tik ar mano knygų atsiradimo istorijos kam nors įdomios?
– Žinoma įdomios. Jūsų dėka dar kartų kartos skaitys knygas apie Klaipėdą ir jus minės. Prūsiškasis Klaipėdos laikotarpis truko 393 metus. Šį laikotarpį jūs vadinate karališkuoju, nors karaliai mieste gyveno metus – 1808–1809 m. Reikia žvelgti plačiau?
– Atsakymai mano naujoje, ką tik pasirodžiusioje knygoje „Karališkoji Klaipėda“, kurią spaustuvė-leidykla „Druka“ išleido nepriekaištingai. Ne vienas mano bičiulis, paėmęs ją į rankas, sako, kad ši knyga – kaip meno kūrinys.
Aš dėkinga leidyklos direktoriui Algirdui Apulskiui, dizainerei Aidai Zybartei ir korektorei Ritai Maksimavičienei, kad skaitytojas turi galimybę paimti į rankas knygą, sukurtą su didžiausia meile ir pagarba Klaipėdos istorijai, kultūrai.
O dabar apie knygos turinį. Iš tiesų karališkosios valdžios viešpatavimas Klaipėdoje truko beveik keturis amžius. Net keturiolika Hohenzolernų dinastijos Dievo „pateptųjų“ valdovų, vienas po kito atėjusių į sostą, negailėjo jėgų iš mažo miestelio išauginti Klaipėdą į žinomą pirmos klasės Prūsijos jūrinį, prekybinį miestą, sudaryti sąlygas čia susiformuoti stipriam pirklių luomui, kuris ir tapo svarbiausiu miesto gerovės kūrėju, išreikalauti laikytis miestiečius ir čia atvykusiuosius prūsiškos tvarkos, įtvirtinti evangelikų liuteronų tikėjimą.
Tai labai svarbus miesto vystymosi ilgas istorinis tarpsnis. Ir daug nuveikta. Karališkuoju miesto laikotarpiu buvo suformuotas savitas miesto vystymosi modelis, įtvirtintas miestiečio moralės kodeksas, o vėliau ir išryškintas karališkasis miesto statusas iškiliais pastatais, paminklais...
Iš tiesų į karališkojo Klaipėdos miesto laikotarpį reikia žvelgti plačiai. Tik man norėtųsi, jog kiekvienas knygos skaitytojas, analizuodamas miesto praeitį, vertindamas dabartį ir išsakydamas savo viziją, neužmirštų savęs paklausti: „Ar pažinau karalių savyje?“, kad atsakius galėtų tiksliai pacituoti poeto Vytauto Mačernio žodžius: „Aš pažinau karalių tavyje...“
Juk nuo kiekvieno mūsų priklauso, ar išsipildo dar XIII a. miesto kūrėjų sutartyje miestui ir jo gyventojams įrašytas linkėjimas: „Didžiulės laimės ir išganymo...“
– Knygoje „Karališkoji Klaipėda“ pasakojate apie 1525–1918 m. Prūsijos kunigaikštystės, Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos valdovų sprendimus Klaipėdos miestui, jo formavimui, plėtrai, charakteriui. Ką šie sprendimai atnešė Klaipėdai?
– Kiekvienas XVI–XX a. pr. valdovas savaip sąlygojo Klaipėdos raidą, todėl dažnai kito miesto veidas ir jo charakteris. Klaipėda atlaikė miesto-tvirtovės gyvavimo išbandymus, patyrė prekybinio pakilimo ir nuosmukio metus, kūrė kultūrinio gyvenimo tradicijas.
Miesto neaplenkė ir didžiosios nelaimės (maras, karai, gaisrai). Jo gyventojams teko iškęsti ir itin griežtą tvarką. XVII a. ne vienoje miesto vietoje stovėjo kartuvės, kaulų laužymo ratai...
Visko būta. Kaip sakoma, šilto ir šalto. Ir garsių mirties nuosprendžių nepaklusniesiems, ir karališkosios malonės. Reikėjo neretai ir valdovų išminties bei paramos.
Tačiau nepaisant visų peripetijų, Klaipėda gyvybingai augo ir stiprėjo. O susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms napoleonmečiu ji tapo laikinąja Prūsijos sostine.
– Miestui tapus laikinąja šalies sostine, ar pavyko „padaryti Klaipėdą dideliu, triukšmingu miestu“? Kuri sritis sunkiau sekėsi?
– Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas su karaliene Luize 1807–1808 metais apsistojo pirklio Friedricho Ludwigo Consentiaus namuose, kurie išlikę iki šių dienų ir yra vienas iš svarbiausių istorinių pastatų mieste.
Nors Klaipėda laikinąja sostine buvo tik vienerius metus, miesto istorijoje šis istorinis tarpsnis išskirtinai svarbus visais aspektais – politiniu, socialiniu, moraliniu, kultūriniu. Tuo laiku čia klestėjo karališkasis dvaras, čia lankėsi Rusijos valdovas Aleksandras I, Prancūzijos, Anglijos ir kt. šalių aukšto rango diplomatai.
Miestas tapo žinomas, nes čia buvo lemiami daugelio Europos šalių likimai, buvo sudaromos politinės sutartys, priimami svarbūs sprendimai.
Karališkoji šeima, ypač žmonių širdžių karaliene vadinama Luizė, žinomi politiniai veikėjai Šionas, Šteinas, Hardenbergas, Radziwillas ir kt. turėjo teigiamo poveikio miestiečiams draugiškumo ir kultūros prasme.
Be abejo, paskelbtas baudžiavos panaikinimas Prūsijoje, pradėtos Klaipėdoje reformos kariuomenės, švietimo ir kt. srityse turėjo įtakos ne tik miestui, bet ir visai išsaugotai Prūsijai.
Napoleono karo sąlygomis Klaipėda netapo „dideliu, triukšmingu miestu“, tačiau karalius Friedrichas Wilhelmas III praplėtė miesto teritoriją dovanodamas žemes, miškus, pailgino Liepų gatvę, pagerino švarą ir tvarką mieste.
Darbų sąrašą galima tęsti ir tęsti, tačiau apie tai skaitytojas plačiau paskaitys mano knygoje. Vėliau tiek miestiečiai, tiek vėliau atėję valdovai susirūpino karališkuoju miesto įvaizdžiu. Klaipėdoje iškilo karališkieji ženklai. Nemaža – iki mūsų dienų.
– Ar vaikščiodama po Klaipėdą jaučiate tą karališkąją dvasią? Kuo jums asmeniškai ji svarbi?
– Kai gražiausius savo gyvenimo metus pragyveni tame mieste, negali jo nebranginti. Todėl sakau nuoširdžiai: mano mieloji, gražioji Klaipėda... Ar tai ne karališka?
