Olandų psichiatras Eddy de Windas savo prisiminimus pradėjo rašyti, kai Aušvico koncentracijos stovykloje nebeliko nacių. Jo knyga „Galutinė stotis – Aušvicas“ tapo pirmąja kalinio koncentracijos stovykloje parašyta knyga.
2020-ųjų pradžioje olandų psichiatro E.de Windo (1916–1987 m.) knyga sulaukė nepaprasto dėmesio visame pasaulyje. Ji užėmė vieną iš aukščiausių bestselerių sąrašo Nyderlanduose vietų, buvo išversta į 32 kalbas ir pelnė tarptautinį pripažinimą.
„Tai, kad, praėjus daugiau nei 30 metų po tėvo mirties, ši knyga įgauna pripažinimą, kokio verta, ir tai, kad mano tėvo balsas vėl skamba viešumoje, yra reikšmingas įvykis“, – teigė E.de Windo sūnus Melcheris de Windas.
Koncentracijos stovykloje kalėjusio gydytojo prisiminimus, sugulusius į knygą „Galutinė stotis – Aušvicas“, į lietuvių kalbą iš olandų kalbos išvertė Jolita Urnikytė, išleido leidykla „Alma littera“.
„Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje tą dieną, kai vokiečiai paliko lagerį, tapo jo gyvenimo varomąja jėga, paskatinusia ant popieriaus užrašyti savo istoriją“, – sako M.de Windas.
E.de Windo sūnui Melcheriui ir kitiems šeimos nariams, nusprendusiems pakartotinai išleisti knygą savo šalyje ir išversti ją į kitas kalbas, ši užduotis buvo itin sunki emociškai.
Minint Holokausto aukų atminimo dieną leidyklą pasiekė esė, kurioje M.de Windas prisimena abejones, konfliktus ir nejaukumą aplankiusius jo gyvenimą holokausto minėjimo metais.
Aušvicas: minėjimo metai
Melcher de Wind
Aušvicas, 2019-ųjų spalis. Sėdžiu ant akmens priešais tarptautinį monumentą. Užsimerkiu ir mėgaujuosi saule, geriu jos šilumą.
Staiga pagalvoju, kad nepagarbu kuo nors mėgautis šioje vietoje, ir susigėdęs atsimerkiu. Dešinėje matau dujų kamerų griuvėsius. Šalia manęs sėdi žurnalistė, imu svarstyti, ar ji pastebėjo.
„Kaip jaučiatės čia būdamas?“ – pasiteirauja ji; jos balse jaučiu nuostabos gaidelę.
Ji pastebėjo.
„Tai sunkiai suvokiama. Beveik visa mano šeima buvo išžudyta kažkur čia.“
Žurnalistei knieti paėjėti iki griuvėsių, bet aš ten artintis nenoriu. Metų metus bandžiau izoliuoti ir suvaldyti savo baimes, negaliu leisti joms dar kartą prasiveržti būtent čia, vienoje iš tų pasaulio vietų, kurioje kyla didžiausia grėsmė visoms mano pastangoms nueiti vėjais.
„Įspūdinga“, – pratariu iš saugaus atstumo. Tačiau jaučiuosi taip, lyg būčiau nevykusiai pajuokavęs.
Man Aušvicas visuomet buvo tabu. Vienintelė vieta pasaulyje, į kurią, buvau tikras, niekuomet nekelsiu kojos. Mano šeima į šią vietą buvo atgabenta jėga ir, lyg užsikrėtę gyvuliai, nunuodyta dujomis.
Tai vieta, kurioje mano tėvas tik per plauką išgyveno, vieta, palikusi jam gilių žaizdų, kankinusių jį visą likusį gyvenimą ir privertusių mus, vaikus, augti nuolat jaučiant baimę ir kaltę.
Tai vieta, kur jis tarp nacių atsargų rastame sąsiuvinyje rašė prisiminimus, ir po daugybės metų jie atvedė mane į Aušvicą.
Namuose šis sąsiuvinis gulėjo knygų lentynoje. Kai buvau mažas, niekuomet į jį nekreipiau dėmesio. Pamenu, kartą ėmiau ir perverčiau. Jis buvo visas prirašytas. Tada dar nemokėjau skaityti ir nė nenutuokiau, kas tuose puslapiuose, ką jau kalbėti apie tai, kad nesupratau, koks tai svarbus dokumentas. Regis, mano tėvas taip pat iki galo šito nesuvokė, nes vargu ar būtų palikęs jį tiesiog įkištą tarp knygų lentynoje.
Vis dėlto ta istorija sąsiuvinyje veikiausiai buvo pats svarbiausias dalykas mano tėvo gyvenime. Tokį tikslą jis išsikėlė, kai Aušvicą išvadavo Raudonoji armija, ir tai pateisino jo išgyvenimą, nors ir kamavo slegiančios mintys, draskė baimė ir sielvartas, viliojo galimybė išvengti mirties gniaužtų. Per prievartą tapęs liudininku, jis pavertė tai paskata gyventi. „Privalau likti gyvas ir viską papasakoti, papasakoti tai visiems, įtikinti žmones, kad tai tiesa...“ – rašė jis.
Tačiau ne vien asmeninės priežastys paverčia šią istoriją svarbiausiu jo palikimu mums. „Galutinė stotis – Aušvicas“ yra unikalus pasakojimas iš pabaisos vidurių. Parašyta per karą pačioje stovykloje, ši knyga yra neišvengiamai jautri ir autentiška. Ji parodo skaitytojui, koks iš tiesų buvo Aušvicas, kaip žemai gali pulti žmonės, o viltis ir meilė išgelbėti.
Mano tėvas jau dukart buvo išleidęs „Galutinė stotis – Aušvicas“ Nyderlanduose ir abu kartus ji nesulaukė sėkmės. Tai gal ir suprantama, juk netrukus po karo visi buvo susitelkę į tai, kaip atsigauti ir viską atkurti, todėl tiesiog nebuvo vietos istorijai apie Aušvico siaubus.
Vis dėlto jis nenuleido rankų ir iki pat savo mirties 1987 metais rūpinosi, kad ji būtų išversta į anglų kalbą. Jo mirtis buvo netikėta ir brutali – mirties patale jam dingojosi, kad jis vėl Aušvice. Mes – mano sesuo, aš ir mūsų motina – nežinojome, ką daryti su šiuo didžiulį emocinį svorį turinčiu palikimu.
Namą, kuriame užaugome, po karo pastatė pats tėvas. Jis vadino mūsų namus Te Loevert – „plaukti pavėjui“. Deja, tikrovė buvo ne taip lengvai suvaldoma, o mūsų gyvenimas Te Loevert – toli gražu neramus, purtomas dažnų stiprių ir ilgų audrų. Deja, jos atitolino mus vieną nuo kito. Sąsiuvinis ir knyga nugrimzdo į užmarštį.
Knyga, leidėjams pamažu ja pradėjus domėtis, buvo iš naujo atrasta 2018-aisiais, o iki tol originalus sąsiuvinis užėmė garbingą vietą Madride, tarptautinėje parodoje apie Aušvicą. Išleisti knygą buvo nelengva šeimai užduotis. Iš pradžių tarp mūsų kilo nemažai įtampos, bet knyga tapo atskaitos tašku, nauju bendru tikslu ir galiausiai mus suartino.
Šeimos vardu pradėjau pakartotinio knygos leidimo procesą, kuris man padėjo labiau suprasti tėvo praeities įtaką mano gyvenimui ir galiausiai nusikratyti Aušvico prakeiksmo. Iš esmės tai buvo minėjimas, trukęs ilgiau nei metus.
Daugeliu atžvilgių tėvas man buvo kelrodė žvaigždė. Vos keli jo žodžiai ar vienintelė pastaba padėdavo man susidėlioti mintis. Kartais jis netikėtai imdavo ką nors pasakoti apie karą, dažnai net neprašomas, tarsi norėdamas atsiprašyti dėl savo praeities ir jį gaubiančios baimės, kuri veikė ir mus.
„Kad ir kokia nemaloni būtų istorija, vaikams geriau sakyti tiesą. Jie puikiai jaučia, kada jiems sakai netiesą, o siaubingi dalykai, kuriuos jie tuomet įsivaizduoja, žaloja labiau nei tiesa.“
Mes keliavome į Aušvico išlaisvinimo minėjimą Amsterdamo parodų centre. Mano tėvas ėjo rankas susidėjęs už nugaros, žvelgdamas į tolį – jis dažnai taip elgdavosi kalbėdamas su manimi. Tarsi negalėtų žiūrėti man į akis pasakodamas apie praeitį ir karą.
Minėjimas man pasirodė siaubingas. Visur tvyrojo sielvartas ir negebėjimas gedėti. Atrodė, kad visi, likę gyvi po Aušvico siaubų, sukūrė naują šeimą – pakaitalą toms, kurias prarado. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, čia buvo savotiškos įtampos ir kaltinimų. Tačiau ši įtampa buvo kur kas stipresnė dėl bendros trauminės patirties. Mano tėvas pažinojo beveik visus, bet ne visi džiaugėsi jį matydami.
Ant mano tėvo pyko buvusios žmonos Friedelės draugai. Tėvas susipažino su Friedele Vesterbroko stovykloje, ten ir susituokė, tačiau jų santykiai po karo nutrūko. Vėliau tėvas vedė moterį ne žydę, „šiksą“; o tai kai kurie žmonės laikė judaizmo išdavyste.
Juo nesidžiaugė ir šeimos tų žmonių, kurių mano tėvas negalėjo apsaugoti nuo mirties –deportacijos iš Vesterbroko, kur jis dirbo gydytoju ir kartais, pasinaudodamas savo padėtimi, galėdavo paskelbti žmones „netinkamus“ pervežti dėl prastos sveikatos.
Visi jausmai ir neišsakyti priekaištai sekino mano tėvą, jis buvo labai sutrikęs, kai po minėjimo ėjome namo. Namie užsisklendė ir daug dienų buvo nepasiekiamas.
Tiesą sakant, visi minėjimai, kuriuos prisimenu iš savo jaunystės, buvo vienodai nemalonūs. Tėvo negebėjimas susitaikyti su sielvartu sukeldavo jam stiprius nerimo ir panikos priepuolius, likus kelioms dienoms iki renginio. Per renginius stengdavausi nenuleisti nuo jo akių. Kaip jis? Ar gali tvardytis, ar jį tuoj ištiks panikos priepuolis?
Net ir dabar kaip įmanydamas stengiuosi vengti tokių minėjimų. Man jie atrodo primestiniai ir nemalonūs, aš linkęs prisiminti tuos dalykus, kai pats to noriu, ir tai darau savaip. Tačiau kasmet mane ir vėl apninka abejonės, ar turėčiau juose dalyvauti ir išreikšti pagarbą visiems tiems, kurie kentėjo, kovojo ar mirė?
Man tai labai sunku ir dažnai juos praleidžiu. Paskutinį kartą, kai buvau nacionaliniame minėjime Amsterdamo Damo aikštėje prieš keletą metų, kažkoks vyras ėmė klykti per dvi tylos minutes. Kilus panikai ir sąmyšiui, pasinaudojęs proga išsmukau iš nejaukaus susibūrimo.
Jaučiausi kaltas dėl palengvėjimo ir nusprendžiau daugiau neberizikuoti dalyvauti jokiame panašiame renginyje, kad ir kas nutiktų. Vis dėlto mano tėvo knygos pakartotinis leidimas privertė mane akis į akį susidurti ir su šia baime.
Nepaprasta mano tėvo istorijos vertė visuotinai pripažįstama. Bendradarbiaujant su leidybos agentu, jo knyga išleista beveik visame pasaulyje daugiau nei 30 kalbų. Man nespėjus nė susivokti, sutikau apsilankyti daugybėje šalių ir sulaukiau daugybės užklausų iš žurnalistų, norinčių kartu su manimi nuvykti į Aušvicą.
Pati mintis mane baugino, bet kartu jaučiau, kad tai proga žengti sau pačiam reikšmingus žingsnius, atsikratyti nerimo, kurį sukeldavo vien žodis „Aušvicas“, tad galiausiai sutikau.
Kad pasiruoščiau kelionei su didele grupe žurnalistų iš įvairių užsienio šalių, nusprendžiau nuvykti į Aušvicą su savo partnere Stefanie ir preliminariai viską patyrinėti. Ilgainiui koncentracijos stovykla mano mintyse įgavo apokaliptiškas, kone mitines, proporcijas. Mėnesių mėnesius baiminausi kelionės, tačiau vos tik viskas buvo suplanuota ir užsakyta, aš susitaikiau su šiuo iššūkiu. Nerimas sušvelnėjo ir, nors keista, ėmiau laukti savo susidūrimo su šia man taip svarbia vieta.
Visi ženklai buvo palankūs, oras puikus, o gidas, kuris pasitiko mus viešbutyje, be paliovos pakeliui kalbėdamas apie savo santuokos problemas sugebėjo išlaikyti mano mintis sutelktas į dabartį. Kai jam lekiant vingiuotu keliu paskambino žmona, jį tiesiog užvaldė jausmai. Rėkdamas į telefoną, jis vos neįvažiavo į griovį, tik per plauką sugebėjęs sugrąžinti automobilį į kelią. „Mirė pakeliui į Aušvicą“, – nusijuokiau Stefanie. Tonas buvo duotas. Nebeliko vietos apmąstymams ir nerimastingam laukimui.
Pats Aušvicas man nepasirodė toks baisus, bet viskas buvo blogiau, nei įsivaizdavau. Tai nebuvo mano naktinių košmarų vieta. Stovykla buvo nutvieksta saulės ir „švaresnė“, nei įsivaizdavau, su dailiais plytų barakais ir be sniege ir purve tįsančių kūnų. Tačiau vis dėlto Aušvicas yra tuščias, negyvas muziejus, kuriame sunku įsivaizduoti čia vykusius baisius dalykus.
Barakuose įvairios šalys buvo įrengusios paviljonus apie Holokaustą jų krašte. Visi eksponatai susiję su mirtimi ir destrukcija. Beveik nieko neradau apie vietą, kurioje dabar buvome, apie „gyvenimą“ Aušvice, kaip veikė stovykla, kasdienes atrankas, badą, vergovę... Ką reiškė būti kaliniu čia.
Vaikščiodamas po koncentracijos stovyklą supratau, kad mano tėvo knyga reikšminga tuo, jog suteikia galimybę iš tikrųjų aplankyti Aušvicą. Tai daugiau nei apsilankymas pačioje stovykloje, tai gidas po skausmą, baimę, despotiškumą ir sadizmą, be to, ji atskleidžia kalinius palaikiusį solidarumą ir viltį.
Šis apsilankymas mane išlaisvino. Gal ir nuskambės keistai, bet kelionė tarsi humanizavo Aušvicą mano akyse. Pergalingai vaikščiojau po Aušvicą, nejaučiau visa apimančios baimės. Mano tėvas išgyveno koncentracijos stovyklą, mėnesių mėnesius dirbo gydytoju, kai vokiečiai paliko stovyklą, ir čia parašė knygą. Neapsakomai juo didžiavausi.
Aušvice praleidau dvi dienas su filmavimo komanda iš NOS, prodiusuojančios Nyderlandų televizijos naujienų laidas. Jie kūrė dokumentinį filmą apie mano apsilankymą koncentracijos stovykloje, kurį ketino rodyti per televiziją 75-ųjų stovyklos išlaisvinimo metinių dienos vakarą. Grįžusį į Nyderlandus, NOS paprašė mane dalyvauti Aušvico išlaisvinimo minėjime Amsterdamo Vertheimo parke, kad galėtų nufilmuoti mane gyvai vakaro ypatingosios programos anonsui.
Kartkartėmis aš užsuku į šį parką norėdamas aplankyti Nyderlandų menininko Jano Wolkerso monumentą. Matau savo atspindį jo meno kūrinyje – sudužusiuose veidrodžiuose, bylojančiuose, kad dangus po Aušvico nebegali būti toks kaip anksčiau. Jis mane jaudina ir guodžia skatindamas susitaikyti.
Po išvykų į užsienį ir apsilankymo koncentracijos stovykloje, vyliausi, kad šis jausmas nepaleis manęs ir per minėjimą. Įsitempęs, bet kupinas vilčių, aš išsiruošiau ir įsiliejau į minią kartu su Stefanie. Žmonės aplink sveikinosi vieni su kitais; aš nė vieno jų nepažinojau.
Dar prieš prasidedant oficialiajai daliai, NOS operatorius nufilmavo mane stovintį minioje. „Pasirodo, tarp mūsų yra svarbus svečias“, – tarė vyras, stovintis šalia. Vos prieš kelias minutes jis sveikinosi su daugybe kitų žmonių ir akivaizdžiai buvo tarp jų vienas iš saviškių.
Savo kalboje premjeras Rutte vyriausybės vardu atsiprašė už „tuometinius vyriausybės veiksmus“. Mano galvoje ėmė karštligiškai suktis mintys. Nyderlandų valdžia iš tiesų siaubingai elgėsi su žydais ir kitomis persekiojamomis aukomis. Ne tik per karą, bet ir grįžus iš koncentracijos stovyklų.
Man buvo sunku suprasti, kodėl toks atsiprašymas nenuskambėjo anksčiau. Kita vertus, mano mintys nuklydo ir prie to karto, kai Rutte suniurnėjo „atsikniskit“ čia gimusiems turkų kilmės Nyderlandų piliečiams ir jo solidarumo stokos siaubingai persekiojamiems uigūrams Kinijoje.
Aplink mane pasigirdo pritariamas šurmulys; regis, tik aš vienas buvau apimtas dvejonių. Tąsyk kaip niekad jaučiausi ne savo vietoje ir nelaimingas. Atrodė, kad man čia ne vieta, man palengvėjo, kai galiausiai išėjome iš parko. Tačiau taip pat jaučiau tuštumą ir liūdesį.
Mano antipatija minėjimams buvo kaip aštrus vaikystėje patirtos traumos kampas, kurio niekaip negaliu nugludinti. Tačiau svarbu ne tik tai. Man minėjimas nėra tai, ką atlieku kartą per metus, – dvi tylos minutės, ir mano pareiga atlikta. Tai nuolatinis procesas, atsakomybė, kurią jaučiu dėl to, kas nutiko mano šeimai.
„Prasmingas yra tik toks minėjimas, kuris paskatina tave susimąstyti, o tos mintys, savo ruožtu, paskatina veikti“, – sakė mano tėvas.
Jo gyvenimas – puikus pavyzdys. Tai atsispindi ir jo parašytoje knygoje, ir jo darbe, mintyse, veiksmuose, kuriais jis bandė paskatinti kitus ne tik atsigręžti atgal ir prisiminti tai, bet ir mąstyti apie tai, veikti.
Kaip psichiatras, jis pasitelkė karo laikų patirtį gydydamas ypač stiprią trauminę patirtį išgyvenusius pacientus, o kitose srityse parodė, kad karo pamokos liko jo širdyje.
Netrukus po karo jis ėmė lankytis mokyklose net Vokietijoje, kur pasakojo jauniems žmonėms apie savo patirtis ir diskutavo, kaip galima užkirsti kelią tokioms tragedijoms ateityje. Ne sutapimas ir tai, kad paskutinis tėvo interviu, publikuotas jau po jo mirties, buvo duotas Amnesty International žurnalui – organizacijai, įkūnijančiai labai svarbų mano tėvo tikslą – ginti žmonių teises visame pasaulyje.
Aš vis dar neįveikiau savo antipatijos minėjimams, tačiau jų kupini metai dovanojo man daugybę dalykų. Tarp jų ir nuostabias paguodžiančias istorijas.
Vienas man ypač brangus susitikimas įvyko Budapešte. „Galutinė stotis – Aušvicas“ buvo pristatyta neapsakomai gražioje klasikinio stiliaus salėje vidury miesto per oficialų renginį. Susirinkusieji, nuo ministrų iki Aušvicą išgyvenusių žmonių, klausėsi kalbų, muzikos ir interviu su manimi apie knygą. Padėkojau išgyvenusiesiems už dalyvavimą ir pasidžiaugiau, kad jie atvyko.
Vengrijos žydų istorija Aušvice yra nesuvokiamai žiauri ir slogi. Paskutinę vasarą prieš išlaisvinimą jie masiškai buvo gabenami į Aušvicą. Šimtai tūkstančių jų nužudyti dujų kamerose, ir vos keli tūkstančiai išgyveno tą pragarą.
Prisiminiau kelionę automobiliu su tėvu. Tai buvo dar viena proga jam nežiūrėti į mane, jis galėjo kalbėtis su savimi, sutelkęs žvilgsnį į kelią. Man buvo šešiolika ir aš atsargiai, pamažu bandžiau nusimesti neapsakomo sunkumo Aušvico naštą. Juk negalėjo būti vien tamsa. Juk turėjo būti bent šiek tiek žmogiškumo.
„Ar kas nors išgyveno dujų kamerose?“ – nedrąsiai paklausiau jo ir baiminausi atsakymo. Kurį laiką žiūrėjęs į tolį tėvas galiausiai atsakė: „Grupelė vengrų vaikų iš dujų kameros išėjo gyvi.“
Vadinasi, tai tiesa. Ten nebuvo vien tamsa, visuomet yra vilties. Man neapsakomai palengvėjo.
„Paskui jie buvo sudeginti gyvi.“
Man ėmė suktis galva. Akivaizdu, kad ten buvo ne pragaras, o dar blogiau.
Pasibaigus oficialiajai renginio daliai Budapešte, aš vienišas stoviniavau prie baro. Prie manęs priėjo labai sena ponia, padedama jaunesnės moters. Jaunoji paprašė skirti joms minutėlę laiko. Ji pasakė, kad ponia yra jos teta ir nori šį tą pasakyti. Jaunoji moteris išvertė tetos žodžius.
„Mane išvežė į Aušvicą 1944-ųjų vasaros pabaigoje. Mus bemat suvedė į dujų kameras. Kai durys užsivėrė, mus apėmė siaubas, tačiau po kelių minučių durys vėl atsivėrė, buvome nuvesti atgal į stovyklą.“
Aš buvau priblokštas.
„Tai jums pavyko išgyventi dujų kamerą?“
„Taip, kažkas sugedo, ir mes likome gyvi.“
Man vėl ėmė suktis galva. Vadinasi, tai tiesa. Manyje grūmėsi sąmyšis ir palengvėjimas. Nežinodamas, ką pasakyti, suėmiau ir pabučiavau senajai moteriai rankas, padėkojau jai už pasakojimą.
Kaskart, kai pagalvoju apie tą akimirką, mane užplūsta jausmai. Aš nežinau, kas ta moteris, bet mano širdis pilna meilės jai. Jos istorija man suteikia drąsos ir verčia suvokti, kad paminėti skausmą negana. Užvis labiausiai mes turėtume stengtis žvelgti į ateitį su viltimi.
2021 metų sausio 2 diena
Į anglų kalbą vertė Davidas Colmeris
Į lietuvių kalbą vertė I.Budvytytė
