Kunigaikštis Algirdas: genialus istorijos veikėjas, bet ne antžmogis

Knygos autorius monografijoje „Algirdas. Senovės Lietuvos valstybininkas: jo veikla ir darbai“ stengiasi nušviesti ne tik Algirdo gyvenimą ir veiklą, bet ir jo istorinį laikotarpį.

„Šis Gediminaitis buvo svarbus veikėjas Rytų Europos istorijoje, tačiau reikia neužmiršti, kad, nepaisant jo asmens genialumo, jis nebuvo antžmogis. Tiesa, jis darė poveikį saviškiams ir kaimynams, bet jo veiklą taip pat nulėmė ir vietos aplinkybės, tarptautiniai įvykiai bei jų padariniai“, – teigė autorius.

Taigi Algirdo veiklą reikia  nagrinėti ir įvertinti pagal jo gyvenamąjį laiką. Kokiomis sąlygomis teko jam veikti? Ar jam pavyko įgyvendinti savo tikslus? Kiek tai pavyko? Ar jis tinkamai reagavo į tuomečius įvykius? Kas buvo jo varžovai? Ar tie amžininkai sėkmingiau ar prasčiau pasirodė susidūrę su Algirdo užmojais?

Kitaip sakant, ar Algirdas nugalėjo savo varžovus? Kokios naudos būta tuometei Lietuvai iš jo diplomatinės ir karinės veiklos? Į šiuos ir į daugelį kitų klausimų autorius stengėsi atsakyti šiame veikale. 

Įvertinant Algirdo veiklą, reikia atminti, kad išoriniai veiksniai nuolat trukdė jam įgyvendinti didžiosios imperijos viziją. Algirdas ir Kęstutis dažnai buvo priversti gintis arba reaguoti į galingų varžovų veiksmus.

Algirdo politika buvo atsargi ir gynybinio pobūdžio. Aplinkybės verste vertė veikti tuo pačiu laiku dviejuose, net trijuose frontuose. Vis vien, vadovaudamasis šaltu protu ir apdairumu, Algirdas mokėjo nukreipti įvykius Lietuvos naudai. Jis mokėjo apdairiai žvelgti į tarpvalstybinius įvykius, numatyti galimybes, užimti tam tikrus plotus ar išplėsti lietuvių įtaką. Ne be reikalo Vytautas Algirdą laikė gabaus valstybininko pavyzdžiu.

Yra tiek lietuvių, tiek kitataučių istorikų, kurie pripažino ir tebepripažįsta, kad šalia Vytauto Algirdas buvo gabiausias senovės Lietuvos valdovas. Jo diplomatija, karyba ir užkariavimai sudarė aplinkybes Vytautui iškelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vyraujančias Rytų Europos valstybes.

Kęstutis pasižymėjo Lietuvos gynyboje, o Algirdas buvo Lietuvos plėtros grindėjas. Jis nuosekliai vykdė ekspansinę politiką, kuri padvigubino Lietuvos valstybės plotus ir suteikė etnografinei Lietuvai ir reikalingų karių, ir resursų atsispirti Kryžiuočių ordino agresijai.

Ordinui talkino Vakarų Europos riteriai, Algirdas rado vasalų slaviškuose Rytuose, kurie atsvėrė Vakarų karinę paramą kryžiuočiams. Algirdas buvo ir Vytauto Didžiojo politinis auklėtojas.

Lietuviams Kęstutis yra riteriškumo ir senų papročių gerbėjo pavyzdys, o Algirdas – pavyzdys, kaip iškelti tautos valstybingumą, kaip sėkmingiau sutelkti tautos jėgas valstybės gerovei ir plėtrai. Jis davė pavyzdį, kaip diplomatiškai suderinti kaimynų interesus savos tautos ir valstybės naudai. 

Jaunučio netvarkingo valdymo akivaizdoje nerasdami ką daryti, mažieji Lietuvos kunigaikščiai linko klausyti Algirdo ir Kęstučio, kurie veikė iš vieno, buvo jau per eilę metų pasižymėję kaip narsūs karžygiai ir turėjo patyrimo kovose su kryžiuočiais. Jausdami, kad kryžiuočiai tykojo ir stiprino pilis pasienyje, Lietuvos kunigaikščiai turėjo skubėti ir rengtis apsigynimui. Kryžiuočiai pradėjo puldinėti žemaičius. Rytuose rusinai pradėjo neklausyti lietuvių. Jei Jaunutis ilgiau sėdėsiąs Vilniuje, tai rusinai pradėsią atsimesti. Algirdas ir Kęstutis susitarė užimti Vilnių, išstumti arba, reikalui esant, nužudyti Jaunutį, kad vienas jų užimtų Gedimino sostą ir paimtų valdžią į savo rankas.

Algirdas su Kęstučiu duoda mums retą istorijoje gražaus broliško sugyvenimo pavyzdį: abu broliai visais svarbiais klausimais nuolat tardavosi ir vienas kitam prireikus padėdavo.

Jie nemėgino pašalinti iš valdžios Jaunučio, kol dar buvo gyva jo motina Ieva Gediminienė. 1344 m. ji mirė, iki tol gyvenusi Vilniuje. Dabar pasišalino kliūtis, ir Algirdas su Kęstučiu susitarė įvykdyti savo sąmokslą. Krėvos pilyje dvi galvos rezgė pinkles, kurios turės pakreipti Lietuvos kelią į visai kitą pusę. Jiedu su savo kariuomenėmis turėjo susijungti ties Vilniumi ir paimti sostinę. Sumanyta Jaunutį užklupti staiga, nes nenorėta sukelti be reikalo žudynių. Pašalintam Jaunučiui būsianti atiduota nuošali pilis.

Jaunutis sau ramiai sėdėjo sostinėje, tarsi iš visų pusių brolių apsuptas ir priešų neprieinamas. Ketvirtas Naugardo metraštis tiksliausiai rašo apie perversmo datą, būtent – per šv. Mykolo šventę (t. y. 6853 metais po pasaulio sutvėrimo, rugsėjo 29 d.). Mat, rusai priėmė graikų įstatus, skaičiavo naujus metus ne nuo sausio 1 dienos, bet nuo rugsėjo 1. Taigi perversmas neįvyko 1345 m. po praeitų metų Kalėdų, o 1344 m. rudenį.

Algirdas atvyko į Krėvą iš Vitebsko rugsėjo mėnesio viduryje, surinkęs savo valdos kariauną. Bet jis neskubėjo laiku atvykti ties Vilniumi. Visada apdairus ir atsargus savo veiksmuose, Algirdas nenorėjo betarpiškai perimti Vilniaus sostinės. Jis norėjo atvykti į sostinę tik tada, kada Kęstutis duos jam žinią, kad Vilnius jo rankose.

Nakties tamsumoje iš Trakų išslinko stiprus pulkas Kęstučio karių. Ir sulindo į naktį, niekieno nematomi ir nejaučiami, ir tik nakčiai baigiantis, išlindo tas pulkas arti Vilniaus, savo tikslo vietos.

Vilniuje buvo visai ramu, visi sumigę ilsėjosi. Tada jau buvo Aukštutinė pilis Gedimino kalne ir Žemutinė pilis vakarinėje papėdėje. Žemutinės pilies apylinkės buvo aptvertos ginamosiomis sienomis. Ten buvo valdovo patarėjų rūmai.

Klastingai davus ženklą, vartai atsidarė. Bet tuoj Kęstučio nustatyta tvarka vartų sargai buvo suimti ir visu smarkumu įlėkė į pilį Kęstutis su savo kariuomene. Nespėjus niekam pajusti, kas dedasi, jau buvo apstota Žemutinė pilis, ir Kęstutis tvarkė sargų ir kareivių nuginklavimą, tačiau mažai kas buvo nuginkluoti, nes pilis dar miegojo.

Žirgų kanopų kaukšėjimas ir nelaiku sukeltas sumišimas prikėlė Jaunutį, kuris slaptu išėjimu išspruko iš savo miegamojo kambario pusnuogis. Slapstėsi Vilniaus apylinkių miškuose, bet, pavargęs, nušalęs kojas, buvo atvarytas atgal į pilį. Kęstutis uždarė jį nelaisvėje, kol atvyks Algirdas ir išspręs, ką su juo padaryti galutinai.

Kas buvo Kęstutis, visi Vilniaus didžiūnai gerai žinojo. Todėl jam priešintis niekas nedrįso, nors kai kurie savo širdyje jautė jam nepalankumą, kadangi, valdant Jaunučiui, turėjo pilnas laisves ir elgėsi, kaip jiems patiko.

Visiems pripažinus Kęstutį savo valdovu, jis tuoj paskelbė visus pilies gyventojus laisvais. Tuoj paleido pasiuntinius į Krėvą, pas Algirdą, pranešdamas, kad Vilnius jau paimtas ir kad jis gali atvykti užimti Gedimino sosto, nes Trakų kunigaikštis tai buvo žadėjęs Algirdui ir savo žodžio nemainė. Kęstučio pasiuntinys susitiko su Algirdu Krėvoje.

Nuo čia prasidėjo nauja kryptis Lietuvos istorijoje. Su dideliu palydovų pulku atvyko į Vilnių Algirdas, kurį Kęstutis su didelėmis iškilmėmis įspūdingai pasitiko. Algirdas pasiūlė Kęstučiui didžiojo kunigaikščio garbę, bet Kęstutis jam atsakė: „Tu būk didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje, nes esi vyresnis brolis, o mes gyvensime taikoje.“

Juodu geruoju susitarė valdyti Lietuvą drauge. Tą susitarimą iki Algirdo mirties abu ištikimai vykdė šitokiomis sąlygomis: 1. visi broliai ir kiti sričių kunigaikščiai turi klausyti Algirdo ir Kęstučio; 2. kiekvienam užtikrinama jo sritis; 3. Kęstučio ir Algirdo užkariausimos žemės ir miestai bus dalomi pusiau; 4. abu broliai pasižada abipusišką draugiškumą, meilę ir ištikimybę.

Jaunučiui paskirta valdyti Iziaslavlis. Algirdo ir Kęstučio rankose atsirado visa tikroji Lietuva (Lithuania Propria) su senovės jotvingių žemėmis (Palenke) ir su seniausiai prijungtomis rusinų žemėmis – Polocku ir Vitebsku.

Algirdas ir Kęstutis nedarė administracinių pakeitimų, išskyrus Narimanto ir Jaunučio atvejus. 1345 m. pradžioje Jaunutis pabėgo. Iš pradžių jis sustojo Smolenske, bet, matyt, nesulaukęs paramos savo planams, jis greit nuvyko į Maskvą, pas savo seserį, didžiojo Maskvos kunigaikščio Simano žmoną.

Jaunučio nelaimei, sesuo mirė 1345 m. kovo mėnesį. Tada jis nusiuntė pritariantį vyresnį brolį Narimantą pas totorių chaną, kuris buvo Narimanto uošvis. Mat Narimantas pavydėjo Algirdui ir Kęstučiui. Bet Narimantas Aukso ordoje nieko nelaimėjo. Totoriai apsvarstė, kad Jaunutis ir Narimantas neturėjo paramos Gediminaičiuose. Algirdas su Kęstučiu turėjo daug karinių jėgų, daugiau negu kiti broliai. Totoriai atsisakė Jaunutį remti. Narimantas pasiliko sąjungoje su Jaunučiu, bet greit grįžo į Lietuvą (1346 m.). Jau 1347 m. vasarą Narimantas dalyvavo Algirdo žygyje į Prūsus.

Maskvos paramai laimėti Jaunutis turėjo priimti stačiatikių tikėjimą ir 1345 m. rugsėjo mėn. buvo pakrikštytas Jono-Ivano vardu. Šis Jaunučio žygis buvo patogus Algirdui ir Kęstučiui, nes krikštas automatiškai atėmė Jaunučiui teisę į Lietuvos sostą.
Žinia apie Algirdo ir Kęstučio pergalę prieš kryžiuočius pasiekė ir Maskvą.

Šis sėkmingas lietuviams 1345 m. karas padarė įspūdį maskvėnams. Jie sudvejojo dėl Jaunučio galimybių grįžti į Vilniaus sostą. Nesulaukęs reikiamos paramos iš Maskvos, Jaunutis 1347 m. grįžo Lietuvon ir gavo Iziaslavlį, kur jis ramiai baigė savo dienas 1367 metais.

Po to niekas iš Gediminaičių nekėlė klausimo dėl Algirdo ir Kęstučio autoriteto. Visi broliai davė Algirdui paklusnumo priesaiką, pasiliko kiekvienas toje kunigaikštijoje, kurią buvo gavęs valdyti iš tėvo. Kiekvienas jų valdė savo žemes, kaip aukščiausios valdžios pastatyti vietininkai, kuriuos Algirdas galėjo perkelti ar pašalinti savo nuožiūra.