Kiekvienas skyrelis – tai pasakojimas apie vieną ar kitą įvykį, vienokį ar kitokį Didžiojo karo, kaip anuomet vadintas Pirmasis pasaulinis, aspektą. Faktai ir įvykiai, kurių daugelis nežinojo, o galbūt net neįsivaizdavo.
Dalis šių trumpų, bet neįtikėtinai įdomių istorijų – gana nereikšmingi epizodai apokaliptiniame pasaulio galingųjų susirėmime. Taip, dažnai siaubingi, dažnai tragiški, kad būtų žaismingai pavadinti įdomybėmis, bet būtent tokie epizodai ir sudarė visą siaubingų žmonijos tarpusavio skerdynių mozaiką.
Skaitydami V. Michalovskio knygą sužinosite, kodėl Sankt Peterburgas tapo Petrogradu, o britų karališkoji šeima pasirinko vadintis Vindzorais, kaip veikė juodoji propaganda ir šnipai, kodėl griebtasi cheminio karo ir kaip kovos veiksmai persikėlė po žeme.
Rasite įdomių faktų apie rūsčias bausmes tikriems ir tariamiems dezertyrams, sunkų sanitarų darbą, apdovanotus gyvūnus, vasaros laiko įvedimą, futbolininkų batalionus, karingąjį religingumą ir „dorovės klausimus“ užnugaryje.
Čia pasiskaitysite apie baisias tranšėjų ligas ir suklestėjusią prostituciją, apie bandymus kovoti su alkoholizmu ir narkotines priklausomybes, apie įvykdytas civilių gyventojų skerdynes bei pogromus, apie „žydų klausimą“, šalmų evoliuciją, apie kare atsiradusius mitus ir prietarus, apie kovą su žiurkėmis, vaikus ir paauglius fronte, apie baltą plunksną – bailumo simbolį, vokiečių paramą bolševikams, naujausius išradimus ir daugelį kitų dalykų.
Knygoje aprašomi reiškiniai bei naujovės, atsiradę dėl Pirmojo pasaulinio karo. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad kadaise Anglijos jaunimas rinko kaštonus, kuriuos planuota panaudoti karo pramonėje? Ar girdėjote, kad vokiečiai sugebėjo apšaudyti Paryžių, pasitelkdami neregėtą artilerijos monstrą, sumontuotą bemaž už šimto penkiasdešimties kilometrų nuo Prancūzijos sostinės?
Ši knyga bus įdomi ne tik tiems, kurie domisi karo istorija, bet ir besidomintiems tų laikų inovacijomis, naujais politiniais vėjais, kolektyvine psichologija, gyventojų nuotaikomis.
Žinoma, neapsieita ir be mėginimų atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl dvidešimties milijonų pražudytų gyvybių, dėl dar didesnio skaičiaus sužeistųjų, negrįžtamai fiziškai ir psichiškai suluošintų žmonių, savo artimųjų – tėvų, vaikų, brolių ir seserų netekusių žmonių.
Pirmasis pasaulinis tapo karu, po kurio našta griuvo senasis ir kurio liepsnose radosi naujasis pasaulis. Ar tada daug kas galėjo numatyti, kad „amžinoji taika“ tebus trumpas žmonijos atokvėpis prieš dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą?
V. Michalovskis – straipsnių istorinėmis temomis autorius, redaktorius, knygų vertėjas, populiaraus feisbuko puslapio „Istorijos įdomybės“ kūrėjas.
* * *
Ištrauka iš V.Michalovskio knygos „Pirmasis pasaulinis. Istorijos įdomybės“
Spygliuotos vielos užtvarai
Spygliuota viela – vienas iš XIX a. vidurio išradimų. Ji buvo išrasta ne žmonėms, o gyvuliams stabdyti.
Dvigubos vielos su nusmailintų spyglių mazgais kūrėju laikomas Ilinojaus valstijoje gyvenęs amerikiečių ūkininkas Josephas Gliddenas. Dėl savo išradimo J.Gliddenas tapo be galo turtingu žmogumi: jo įkurtoje įmonėje gamintos vielos paklausa buvo milžiniška.
Maždaug tuo pačiu metu savo spygliuotos vielos variantus siūlė ir kiti, bet būtent J.Gliddeno gaminys išsiskyrė gamybos pigumu ir praktiškumu. 1875 m. JAV pagaminta 270 tonų spygliuotos vielos, tačiau per gana trumpą laiką apimtys išaugo kelis šimtus kartų.
Netrukus pastebėta, kad tai, kas sulaiko gyvulius, puikiausiai tinka ir žmonėms stabdyti. Į kariškių ir teisėsaugos struktūrų akiratį patekusi spygliuota viela netrukus tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų brutalaus karo ir nelaisvės simboliu.
Manoma, kad karo sąlygomis spygliuota viela pirmą kartą panaudota per 1898 m. įsiplieskusį JAV–Meksikos ginkluotą konfliktą. Be vielos neapsiėjo 1899 m. anglų–būrų, 1904–1905 m. japonų–rusų karai.
Visuose šiuose konfliktuose spygliuoti užtvarai įrenginėti lokaliai ir reikšmingesnio vaidmens nesuvaidino. Tikrieji naujosios priešo stabdymo priemonės privalumai išryškėjo per Pirmąjį pasaulinį karą.
Spygliuotos vielos prireikė, kai karas iš manevrinio virto poziciniu. Priešais begalinį savų tranšėjų voratinklį abi kariaujančios pusės išvyniojo šimtus tūkstančių kilometrų sunkių, dieną ir naktį į pozicijas pristatomos vielos ritinių. Kariaujančių šalių pramonė kiekvieną mėnesį pagamindavo tonų tonas vielos, bet ir jos dažnai trūko.
Dažniausiai užtvarai įrenginėti keliomis ar net keliolika viena už kitos išraizgytų linijų. Įvairių tipų viela, įskaitant spiralinę, būdavo tiesiama tiek pažemiui, tiek sulig žmogaus ūgiu: vertikaliai, horizontaliai, įstrižai.
Tai, kad priešo tranšėjų puolimas dažniausiai pasibaigdavo visiška nesėkme ir baisiu gyvosios jėgos nukraujavimu, ne tik kulkosvaidžių, bet ir spygliuotų užtvarų „nuopelnas“. Pėstininkų atakos, jei ir pavykdavo įveikti pragariškai apšaudomą „niekieno žemės“ ruožą, tiesiog įstrigdavo nesibaigiančių vielų raizgalynėje.
Įveikę vieną liniją puolantieji susidurdavo su antra, trečia, ketvirta spyglių siena. Ant mirtinų vielų pakibę ar po jomis sukritę lavonai nieko nebestebino. Galimybės nukabinti irstančius palaikus dažnai nebūdavo ištisus mėnesius.
Spygliuotiems užtvarams sutraukyti negailėta nei artilerijos sviedinių, nei laiko. Buvo paskaičiuota, kad, norint savo pėstininkams pralaužti „koridorių“ pro penkias spygliuotų užtvarų linijas, tenka išeikvoti vidutiniškai po 150–200 sviedinių. Net pati intensyviausia kulkosvaidžių ugnis spygliuotiems voratinkliams rimtesnės žalos nepadarydavo.
Kariai, naktimis ar per atakas turintys nukirpti vielas, vadinti gyvais lavonais. Specialias žirkles, bent jau karo pradžioje, turėjo toli gražu ne kiekvienas. Tik vėliau žirklės tapo būtinuoju šturmo komandų sudėtyje veikiančio kareivio instrumentu.
Tačiau prisiartinti prie spygliuotos raizgalynės ištiestos rankos atstumu – tai tik maža dalelė darbo. Reikėjo mikliai nukirpti vielas, nes kulkosvaidžių apšaudomoje „mirties zonoje“ kiekviena uždelsta akimirka, kiekvienas bereikalingas judesys buvo tolygus neišvengiamai žūčiai. Po visą puolimo ruožą išsisklaidę pėstininkai turėjo prasisprausti pro siaurus nugnybtų vielų koridorius. O juk būtent čia priešas nukreipdavo pačią intensyviausią ugnį.
Be specialių žirklių ar artilerijos pagalbos įveikti priešo išraizgytą vielą buvo beprasmiška. Dygliai plėšė drabužius, įsisiurbdavo į kūną, skaudžiai draskė raumenis. Net prie medinių stulpelių nepritvirtinta, pažemiui patiesta ypač klastinga spiralinė viela mirčiai pasmerkdavo ištisas kuopas, batalionus, netgi pulkus.
Iki pat tankų sukūrimo ir panaudojimo nė viena kovojanti pusė taip ir neišrado efektyvaus spygliuotų užtvarų įveikimo būdo, nors kurtos ir granatos su kabliukais, ir masyvūs iššaunami kabliai su prie jų pritvirtintomis ilgomis virvėmis. Kabliui užkabinus vielas, pulti besirengianti pusė traukdavo už virvių, taip bandydama suardyti užtvarus. Šį būdą dažniausiai naudojo prancūzai, bet jis pasirodė neefektyvus, todėl galiausiai kablių atsisakyta.
Spygliuotos vielos panaudojimas – vienas iš esminių faktorių, nulėmusių puolamųjų veiksmų neefektyvumą ir milžiniškus gyvosios jėgos nuostolius užsitęsusio pozicinio karo sąlygomis. Antrajame pasauliniame kare dėl ištobulėjusios aviacijos ir šarvuotos technikos spygliuotos vielos užtvarų reikšmė gerokai sumenko.
