R. Hessas (1894–1987) – bene paslaptingiausia asmenybė tarp nacių Vokietijos elito atstovų. Pirmojo pasaulinio karo veteranas, karininkas, karštas nacionalistas, pokariu susižavėjęs Adolfo Hitlerio, kylančios politinės žvaigždės, nacionalsocialistine ideologija. Neretai manoma, kad Hessas buvo slaptas Hitlerio „Mano kovos“ („Mein Kampf“) bendraautoris, ne tik redaktorius. Jis pirmasis paskelbė garsiąją režimo formulę: „Partija yra Hitleris! Hitleris – tai Vokietija, o Vokietija – tai Hitleris!“ Kai kurių buvusių Trečiojo reicho lyderių prisiminimuose šis fiurerio pavaduotojas apibūdinamas kaip ganėtinai keista ir uždara, bet Hitleriui besąlygiškai ištikima asmenybė.
Vienišas Hesso skrydis į Britaniją 1941 m. gegužės 10 d. – viena iš didžiųjų Antrojo pasaulinio karo ir XX a. istorijos paslapčių. Kas tai buvo? Vienašališka „taikos misija“ neinformavus fiurerio? O gal slaptas Hitlerio nurodymas pabandyti susitarti su anglais dėl taikos, įspėjus, kad nepavykus to padaryti Hesso pavardę teksią faktiškai ištrinti iš oficialiosios Trečiojo reicho istorijos? Galimas daiktas, sprendimą skristi Hessas priėmė savarankiškai, tačiau yra nemažai istorikų, abejojančių, ar jis galėjo tam ryžtis be Hitlerio palaiminimo.
Susitarti su britais nepavyko. Hessas iki karo pabaigos Didžiojoje Britanijoje pralaikytas kaip karo belaisvis.
Po Trečiojo reicho sutriuškinimo 1946 m. Niurnberge surengtame tribunole Hessas teistas kartu su pagrindiniais nacių kaltinamaisiais ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nors sovietų prokuroras reikalavo griežčiausios mirties bausmės. 1947 m. liepos 18 d. buvęs fiurerio pavaduotojas kartu su kitais Niurnberge kalėti nuteistais asmenimis perkeltas į Berlyne esantį Špandau kalėjimą, kuriame kalėjo ilgiau už kitus iki pat savo paslaptingos mirties 1987 m.
Nuo 1966 m. Hessas liko vienintelis Špandau kalinys. Jo likimo bičiuliai, nuteisti švelnesnėmis ir tokiomis pačiomis kaip jis bausmėmis, vienas po kito buvo paleisti pasibaigus kalinimo laikui arba dėl rimtai pakrikusios sveikatos. Hesso giminaičiai bei jų advokatai nuolat siekė paskutinio Špandau kalinio išlaisvinimo, vėliau prie jų prisidėjo kai kurie Vakarų Vokietijos, kitų demokratinių šalių politikai, visuomenininkai. Vis dažniau pasigirsdavo balsų, kad keliasdešimt metų kalinti senyvą ir labai ligotą žmogų yra tiesiog nehumaniška, nepaisant jo praeities. Pats R. Hessas Niurnbergo tribunolą vadino neteisėtu nugalėtojų susidorojimu su nugalėtaisiais, todėl prašyti malonės atsisakė.
Šioje knygoje bandoma atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su paslaptingu Hesso skrydžiu į Didžiąją Britaniją. Pats J. B. Huttonas laikosi požiūrio, kad fiurerio pavaduotojo skrydis iš tiesų buvo rūpestingai suplanuotas nacių diplomatijos tęsinys, žlugęs mėginimas sudaryti taiką su britais prieš pat įsiveržimą į Sovietų Sąjungą.
Siūlome susipažinti su knygos skyriumi „Hesso beprotybė?“
* * *
Winstonui Churchilliui Hessas tapo politine problema, išmėginusia britų moralę.
Tą naktį, kai fiurerio pavaduotojas skrido į Škotiją, nacių bombonešiai dvylika valandų talžė Londoną. Padaryta daug žalos, žuvo pusantro tūkstančio miesto gyventojų. Bet tai nebuvo pavienis antskrydis. Vokiečių bombonešiai skraidė virš Britanijos kasnakt. Nuo nacių bombų nebuvo apsaugotas joks miestas, miestelis ar kaimas.
Britai aštuoniolika mėnesių kentė maisto normavimo ir šviesos maskuotės iššūkius. Trūko benzino, todėl buvo sudėtinga keliauti, taip pat stigo drabužių. Vienas šviežias kiaušinis per savaitę jau buvo laikytas prabanga, o už šilingą nupirktos mėsos turėjo pakakti septynioms dienoms. Britai buvo skatinami dirbti ilgiau, bet antskrydžiai ir Nacionalinės gvardijos bei gaisrų stebėjimo pareigos ėmė atsiliepti žmonių jėgoms. Šimtai tūkstančių Britanijos gyventojų naktis leido drėgnose šaltose slėptuvėse nuo antskrydžių. Naktimis nenutildavo priešlėktuvinių pabūklų griaudėjimas, tad tūkstančiai londoniečių dviračiais važiuodavo tolyn nuo miesto ir nakvojo laukuose ar tvartuose.
Britams atsitraukus iš Diunkerko, daugelis patriotų pradėjo manyti, kad Britanija nebekariauja, tik stengiasi atlaikyti apgultį. Jūroje, kurioje britai turėjo karaliauti, vokiečių povandeniniai laivai kėlė siaubą naikindami tiekimo laivų konvojus iš Amerikos. Tarp 1940 m. balandžio 10 dienos ir 1941 m. kovo 17-osios vokiečiai paskandino 2 mln. 314 tūkst. tonų atsargų. Per tris mėnesius – kovą, balandį ir gegužę – buvo nuskandinti iš viso 179 laivai, kurių bendras tonažas siekė 545 tūkst.
Ekonominiame fronte britams kilo tokių problemų, kurių eilinis praeivis gal ir nepastebėjo. Bet jų atgarsiai jį pasiekė. Už karo medžiagas, tiekiamas iš Amerikos, reikėjo sumokėti. Britanijos pramonė buvo sutelkta į karo įrangos gamybą, o amerikiečių gamintojai savo prekėmis užplūdo Britanijos užsienio rinkas. Po karo bus labai sunku jas atsikovoti. Britų investicijas, geležinkelius, gamyklas ir pramonės pasiekimus užsienyje, kuriuos bėgant metams sukūrė Britanijos privatus verslas, dabar Britanijos vyriausybė pardavinėjo, kad patenkintų skubių lėšų poreikį.
Niekas nenori karo. Šalis, įtarianti, kad jį pralaimi, yra net labiau linkusi pritarti taikai. Winstonas Churchillis nuogąstavo: jeigu Hesso misijos tikslas Britanijoje iškils į viešumą, visuomenė išreikš pasipiktinimą, jog Britanijos vyriausybė atidžiau neapsvarstė taikos pasiūlymo. Churchillis kategoriškai atmetė Vokietijos pasiūlymą derėtis dėl taikos, o Hitlerio planas sukompromituoti Hessą, neva kenčiantį nuo psichikos ligos, Churchilliui tapo naudingesnis nei pačiam Hitleriui. Jeigu fiureris kaltina savo pavaduotoją kenčiant nuo haliucinacijų, o pats Hessas linkęs padaryti įspūdį, kad yra pamišęs, tai Winstonas Churchillis buvo nusiteikęs kuo labiau bendradarbiauti.
Ministras pirmininkas įsakė psichiatrams apžiūrėti Rudolfą Hessą!
Fiurerio pavaduotojas tebereikalavo pasikalbėti su vienu iš ministrų. Winstonas Churchillis tikėjosi, kad jis gali išduoti nacių reikšmingų paslapčių, todėl su juo pasikalbėti pasiuntė lordą kanclerį – serą Johną Simoną.
Buvo stengiamasi padaryti įspūdį, kad Hessas yra beprotis, ir visuomenei neišeitų į naudą, jeigu pasklistų žinia, jog rimtam pokalbiui su juo buvo susitikęs vienas iš ministrų. Šis susitikimas planuotas itin slaptai. Seras Johnas Simonas ir Ivone’as Kirkpatrickas, kuriam patikėta lydėti lordą kanclerį pas Hessą, nuslėpė savo tikrąsias tapatybes ir apsimetė dviem psichiatrais – daktaru McKenzie’iu ir daktaru Cuthrie’iu. Visa su šiuo susitikimu susijusi komunikacija buvo slepiama po kodiniu pavadinimu „Jay“.
Du „psichiatrai“ birželio 10-ąją iš Londono išvažiavo į Mičetą, apsauginiams parodė tapatybės dokumentus ir buvo palydėti į Hesso kambarį. Fiurerio pavaduotojui jau prieš kelias dienas pranešta apie šį susitikimą, ir jis per tą laiką repetavo, kaip turėtų pristatyti savo pasiūlymą serui Johnui Simonui.
Pokalbis truko tris valandas. Hessas paaiškino, kaip jam pirmą kartą kilo mintis skristi į Britaniją, ir perpasakojo judviejų pokalbį su Hitleriu šia tema:
„Kaip ir visi, buvau įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau užkariausime Angliją, todėl pareiškiau fiureriui, jog turime reikalauti iš Britanijos grąžinti tokią sumą pinigų, kiek buvo vertas prekybos laivynas, atimtas iš mūsų Versalio sutartimi.
Fiureris man paprieštaravo. Jis laikėsi nuomonės, kad vienintelė galima šio karo baigtis yra susitarimas su Anglija, taigi pasakė, kad net ir laimėjus negalima primesti jokių žiaurių sąlygų tai šaliai, su kuria planuoji derėtis.“
Toliau Hessas pasakojo, ką jis pats mano apie šį karą:
„Reikia prisipažinti, kad turėjau priimti itin svarbų sprendimą – galimai svarbiausią gyvenime. Turbūt patikėjau, kad jis įmanomas, kai pasinėriau į apmąstymus. Įsivaizdavau nesibaigiančią eilę vaikų karstų, už kurių verkė jų motinos, ir dar vieną nesibaigiančią eilę motinų karstų, šalia kurių raudojo vaikai.“
Iš Hesso žodžių tapo aišku, kad britų antskrydžiai Vokietijoje smarkiai jį paveikė.
„Vaikų netekusios motinos ir artimųjų netekę šeimos nariai priekaištavo fiureriui. „Kodėl jis nesmogia atgal?“ – klausė jie.
Kai fiureris priėjo išvadą, kad Anglijoje sveikam protui vietos nėra, ėmė vadovautis admirolo lordo Fisherio žodžiais: „Susivaldymas kariaujant yra kvailystė. Jeigu jau smogi, smok galingai ir visur, kur tik gali.“
Galiu patvirtinti, kad fiureriui nebuvo lengva įsakyti pradėti puolimus. Jį tai giliai skaudino. Jis labai užjautė visus sužeistuosius, tapusius tokio kariavimo metodo aukomis.
Mano skrydžiui daugiausia įtakos turėjo faktas, kad Vokietijos lyderiai įsitikinę, jog Anglija pateko į beviltišką padėtį.“
Seras Johnas Simonas atsižvelgė į Hesso pastabą ir paklausė:
– Vadinasi, teigiate, kad ateityje šios šalies laukia dar nuožmesni ir galingesni antskrydžiai?
– Būtent, – patvirtino fiurerio pavaduotojas ir perėjo prie kalbos apie karą jūroje, ėmė pasakoti, kaip veiksmingai vokiečiai plečia povandeninį laivyną, kuris tuoj sunaikins visą Britanijos tiekimą.
Seras Johnas Simonas atžariai jo paklausė:
– Ar iš Vokietijos į Britaniją vykote su fiurerio žinia?
– Fiureris nieko nežinojo, – pasakė Hessas. – Visiškai nieko!
Tada Hesso akys sužibo, ir jis tyliai nusijuokė:
– Viskas, ką čia parašiau, yra fiurerio nuomonė, kurią jis išreiškė man per mudviejų pokalbius.
* * *
Pasibaigus pokalbiui, gydytojai pastebėjo, kad Hessas, visiškai išsekęs, susmuko kėdėje. Be abejonės, jis reagavo aistringai, bet per pokalbį su seru Johnu Simonu nepasakė praktiškai nieko, iš ko būtų galima manyti, kad jis ne viso proto. Bet po to pokalbio, per kurį Hessas galbūt galutinai suprato, kad britai net neketina vesti taikos derybų su Vokietija, pradėjo rodyti neįprastus požymius.
Fiurerio pavaduotojas garantuotai buvo hipochondrikas. Prieš palikdamas Londono Tauerį, laidė pastabas apie savo sveikatą. Paminėjo, kad Vokietijoje konsultavosi su daugybe gydytojų, daugiausia homeopatų. Pagrindiniai jo gydytojai buvo daktaras Kurtas Schaueris iš Miuncheno Holreigelskroito ligoninės ir herr Reuteris, gyvenantis Miuncheno Hohenzollernstraße gatvėje. Hessą gydė nuo cholecistito, kolito ir problemų dėl inkstų. Hessas skrido į Škotiją prisikimšęs kišenes vaistų, tarp jų ir daktaro Sveno Hedino, švedų tyrinėtojo, jam duoto eliksyro, parvežto iš Tibeto vienuolyno, kuris neva padeda nuo visų tulžies pūslės negalavimų.
Apie šių vaistų įvairovę Medicinos tyrimų taryba pateikė tokią ataskaitą:
„Iš neįtikimos gausybės kapitono H. vaistų akivaizdu, kad jis ketino apsisaugoti nuo visko, ką šėtonas galėjo padaryti jo mirtingam kūnui, ir jeigu jis žinojo visų turimų vaistų poveikį, vadinasi, gyvenime pasirinko ne tą profesiją – iš jo būtų išėjęs geras bendrosios praktikos gydytojas. Panašu, kad jis apsisaugojo nuo (1) skausmo, jeigu susižalotų, – opiumo alkaloidais; (2) nuo galvos skausmo – aspirinu; (3) nuo pilvo dieglių – atropinu; (4) nuo nuovargio skrendant – pervitinu; (5) nuo mieguistumo pasibaigus pervitino poveikiui – barbitūratais; (6) nuo vidurių užkietėjimo – druskų mišiniu; ir nuo bet kokio kito organizmo negalavimo – įvairiausiais mišiniais iš neaiškių produktų, pagamintų homeopatiniais principais, t. y. taip smarkiai atskiestų, kad neįmanoma tiksliai įvardyti, kokie tai produktai.
Toks pasitikėjimas alopatija, t.y. įprastiniu gydymu, tikriems organizmo negalavimams gydyti ir tuo pat metu tikėjimas homeopatija atspindi neįprastą jo požiūrį į medicinos mokslą.“
Hessas liguistai rūpinosi fizine sveikata. Tačiau tai nėra išskirtinis žmogaus trūkumas ir ne psichikos ligos simptomas.
Likus kelioms dienoms iki susitikimo su seru Johnu Simonu, Hessas tapo vis nervingesnis, be to, neteko apetito. Galiausiai pareiškė, kad visai nevalgys. Baiminosi, kad prie jo maisto kas nors bus prikišęs nagus ar pabarstęs narkotikų, kurie jį pražudys ar paskatins atskleisti Vokietijos valstybės paslaptis. Tai nebuvo taip jau neįtikima. Vokietijoje gestapas naudojo tokius metodus kaliniams priversti kalbėti, o per liūdnai pagarsėjusius Sovietų Sąjungos „išdavikų teismus“ buvo smarkiai kliaujamasi medikamentais, padedančiais išgauti tiesą. Siekiant sušvelninti Hesso įtarinėjimus, jam buvo leista valgyti savo kambaryje drauge su sargybiniu, valgančiu tą patį maistą.
Dėl tokių įtarinėjimų kyla mintis, kad Hessas kentėjo nuo persekiojimo manijos. Tačiau bet kuris britų valstybės pareigūnas, pakliuvęs į gestapo nagus, taip pat pagrįstai ir įtariai galėtų žiūrėti į jam siūlomą maistą ar gėrimus.
* * *
Vos tik seras Johnas Simonas ir Ivone’as Kirkpatrickas išvyko, psichiatras paprašė Hessui atnešti arbatos, pieno ir torto. Hessas atsisakė. Tada jam paruošė ir atnešė gliukozės gėrimo. Hessas įtariai jį nužvelgė:
– Išgersiu, jeigu jūs šiek tiek išgersite pirmas.
Psichiatras atsiduso, išgėrė truputį arbatos, tada gliukozės gėrimo ir suvalgė gabalėlį torto. Atrodė, Hessui tai patiko, ir jis kibo į vaišes lyg alkanas vilkas, nes praėjusią dieną nieko nevalgė.
Nuo tos dienos jis ėmė demonstruoti vis stipresnius psichikos ligos simptomus. Vieną kartą apkaltino niekuo dėtus savo sveikatos prižiūrėtojus. Jis nesiekė, kad nepriekaištingos reputacijos vyrai, taip gražiai su juo besielgiantys, būtų be reikalo nubausti. Teigė neabejojąs, kad komendantas, visi jo karininkai ir medicinos personalas yra patys sąžiningiausi bei garbingiausi asmenys. Tačiau išreiškė apgailestavimą, kad visi jie pasidavė blogiui. Teigė, kad blogis juos suviliojo pasinaudojęs hipnoze ar cheminiais preparatais. Hessas jautėsi tikras, kad šie vyrai, patys to nežinodami, tapo slapto žydų sąmokslo įrankiais. Ir todėl, veikiami blogio jėgų, dabar siekė sunaikinti jį ir fiziškai, ir psichologiškai.
Hessas parašė daug laiškų giminaičiams ir vieną Hitleriui. Laiške savo fiureriui tvirtai pareiškė esąs visiškai lojalus nacionalsocializmo siekiams ir pačiam Hitleriui. Vienoje pastraipoje rašė:
„Mirštu įsitikinęs, kad mano paskutinė misija, net jei ir baigsis mirtimi, duos kokių nors vaisių. Galbūt nepaisant mano mirties, o gal būtent dėl mano mirties, mano skrydis lems, kad Vokietija su Anglija sudarys taiką ir gyvens santarvėje.“
Vieną dieną Hessas kapitonui Percivaliui prašneko apie galimybes grįžti į Vokietiją. Jaunasis karininkas atsakė, kad tai nebūtų išmintinga. Hitleris pasmerkė fiurerio pavaduotoją kaip išdaviką ir, ko gera, Vokietijoje jį sušaudytų. Hesso šie žodžiai neįtikino, jis ir toliau buvo tikras, kad Vokietijoje jį pasitiktų garbingai. Tik išgirdęs BBC naujienų pranešimą, kad Hesso ligoninė Vokietijoje pervadinta, ėmė tikėti, jog Trečiajame reiche jis nebėra mėgstamas. Tada pareikalavo leisti jam susitikti su Anglijos karaliumi, kad galėtų išdėstyti savo prašymą, bet sulaukė atsakymo – tai neįmanoma.
Hesso elgesys darėsi vis nestabilesnis. Vakarieniaujant su sargybiniu, maistas būdavo patiekiamas vienoje lėkštėje. Tada fiurerio pavaduotojas atsargiai išsirinkdavo norimus patiekalus, tačiau niekada nesirinko tų, kurie buvo arčiausiai jo. Ėmė kalbėti keistai ir paslaptingai, tad pareigūnas pamanė, kad atsargumo dėlei jį turėtų apžiūrėti psichiatras.
Galbūt Hessas iš tiesų toks išrankus maistui. Jis jau ilgai reiškė keistas mintis apie gyvenimą atsižvelgiant į supančią dirvą, akmenis ir klimatą. Suomių fizioterapeutas daktaras Felixas Kerstenas praėjusią vasarą Himmlerio reikalavimu gydė Hessą. Tada gydytojas rado jį lovoje, o jam virš galvos nuo lubų kabojo didžiulis magnetas.
– Po mano lova yra dar dvylika tokio paties dydžio magnetų, – pasakė jam Hessas. Tada paaiškino, kad vienas vyras iš Liubeko jį užtikrinęs, jog magnetai ištrauks iš jo kūno visas kenksmingas medžiagas ir atkurs jėgas bei sveikatą.
Rudolfas Hessas tikėjo, kad galima gydytis žolelėmis ar homeopatiniais metodais, kad žvaigždės lemia gyvenimą, taip pat tikėjo joga ir misticizmu. Skrisdamas į Škotiją gal nebuvo psichiškai nesveikas, bet galėjo būti ant psichikos ligos slenksčio.
– Jis buvo įsitikinęs, – pareiškė pulkininkas leitenantas Grahamas, – kad jį supa slaptųjų tarnybų agentai, siekiantys jo mirties, – jie arba privers jį nusižudyti, arba nužudys ir surežisuos viską, kad atrodytų kaip savižudybė, arba į jo maistą pribers nuodų.
Kai fiurerio pavaduotojas su kapitonu Percivaliu sužaidė į šaškes panašaus žaidimo partiją ir pralaimėjo, nubloškė žaidimo lentą su figūromis ant grindų ir suirzęs lyg išlepintas vaikas ėmė šaukti:
– Taip nesąžininga. Taip nesąžininga!
Hessas nuolat skundėsi, kad pasiuntinių motociklų varikliai kelia triukšmą, kad jo kambaryje visą laiką dega šviesos, kad naktį pas jį eina sargybiniai su žibintais ir tikrina, ar nepabėgo, kad jam duoda netinkamą maistą. Tapo paniuręs ir įsitikinęs, kad žydų sąmokslininkai privertė sargybinius veikti prieš jį.
Vieną naktį pasikvietė budintį psichiatrą. Daktarui užėjus, fiurerio pavaduotojas buvo labai įsitempęs:
– Mane stengiasi išvaryti iš proto ir jūs tai žinote“, – nuožmiu balsu apkaltino gydytoją.
– Paaiškinkite man, – pasakė psichiatras, – kaip jus mėginama išvaryti iš proto?
– Puikiai žinote. Pats dalyvaujate šiame sąmoksle!
Hesso elgesys privertė daktarą sunerimti; buvo sustiprinta sargyba, nes imta baimintis, kad jis mėgins atimti sau gyvybę.
* * *
Birželio 15-osios, sekmadienio, vakare, praėjus vos penkioms dienoms nuo Hesso pokalbio su seru Johnu Simonu, Hessą jo kambaryje aplankė daktaras Henry’is Dicksas ir rado besiruošiantį eiti miegoti. Daktaras Dicksas pasiūlė Hessui išgerti migdomųjų, bet fiurerio pavaduotojas atmetė šį pasiūlymą – piliulėse garantuotai yra svaigalų, tarė jis. Daktaras Dicksas palinkėjo jam labos nakties ir grįžo į savo kambarį.
Antrą valandą nakties Hessas išsikvietė sargybinį:
– Privalau pasimatyti su daktaru, – primygtinai pasakė jis. – Negaliu užmigti.
Tai buvo pranešta daktarui Dicksui, tad šis užsivilko chalatą, susirinko migdomųjų tablečių, kurias siūlė prieš tai, ir patraukė pas Hessą. Jo butą sudarė miegamasis, svetainė ir vonios kambarys ilgo koridoriaus gale. Hesso patalpos apjuostos metalinėmis grotomis, o nuolat užšautose plieninėse duryse padarytas mažas įėjimas. Už jų sėdėjo ginkluotas seržantas. Pamatęs artėjantį daktarą Dicksą, atsistojo ir atrakino duris.
Tą pačią akimirką savo miegamojo tarpduryje pasirodė Liuftvafės uniforma dėvintis Hessas. Pamatęs, kad mažosios durelės atvertos, leidosi jų link. Daktaras Dicksas prisimena, kad Hesso plaukai buvo sutaršyti, akys kupinos įtūžio ir neįprastai ryškios, o veidas perkreiptas nežmoniško sielvarto. Hessas prasiveržė pro mažąsias dureles. Daktaras Dicksas pamanė, kad jį užpuls, todėl pasirengė susiimti su fiurerio pavaduotoju. Tačiau Hessas netikėtai gudriai praskuodė jam pro šoną, nulėkė koridoriumi ir peršoko per laiptų turėklus. Sceną stebintiems vyrams atrodė, kad šuolis truko visą amžinybę, o tada iš apačios nuaidėjo garsus dunkstelėjimas ir dejonė.
Kaip tik tuo metu sargybos seržantas lipo laiptais aukštyn su puodeliu arbatos budinčiam kolegai. Hessui liuoktelėjus per turėklus, seržantas paleido iš rankų puodelį ir nuskubėjo laiptais žemyn traukdamas revolverį.
– Nešaukite, – sušuko daktaras Dicksas. – Nešaukite!
Nebuvo jokio pagrindo baimintis, kad Hessas gali pabėgti. Jis gulėjo ant šaltų akmeninių grindų išblyškusiu veidu:
– Duokit morfino, – sušnabždėjo.
Seržantas nuleido revolverį.
Daktaras Dicksas priklaupė prie susižeidusiojo.
Kažkas atidarė duris, pasigirdo sunkių batų kaukšėjimas, ir suplūdo vyrai.
Hessas susilaužė koją. Daktaras Dicksas negalėjo nustatyti jokių vidinių sužalojimų. Į artimiausią karo ligoninę pasiųstas pranešimas su prašymu surasti chirurgą.
Hessas dar sykį paprašė morfino.
Fiurerio pavaduotojas kentė skausmą, bet daktaras Dicksas pakliuvo į keblią padėtį. Jis negalėjo sužeistajam duoti morfino, kol įsitikino, kad šis kenčia ne nuo vidinių sužalojimų. Norėdamas nuraminti sušvirkštė distiliuoto vandens. Hessas nesileido apgaunamas. Netrukus kandžiai pareiškė: – Čia buvo ne morfinas! Ir vėl mane apgavote!
Karo chirurgas nustatė, kad lūžo kairiojo šlaunikaulio viršutinė kairioji pusė, bet jokių komplikacijų nėra. Viską sutvarkė tiesiog vietoje. Hessas kantriai ištvėrė skausmingą procedūrą ir su ironijos gaidele apgailestavo, kad teko perkirpti puikius jo Liuftvafės bridžius.
Hessą nunešė aukštyn ir paguldė į lovą – kurį laiką buvo ramus. Bet po kelių valandų pasiskundė negalintis šlapintis. Iškviesti gydytojai mėgino jį nuraminti. Jiems nepavyko. Hessas pasiūlė suteikti vietinę nejautrą ir panaudoti kateterį. Daktaras paaiškino, kad panaudos modernų guminį kateterį, kuris nesukelia skausmo. Vietinės nejautros nereikia. Tai išgirdęs Hessas labai susikrimto ir pradėjo šaukti:
– Pagalbos! Pagalbos!
Jo šūksniai nuaidėjo per visą Mičetą ir išbudino pareigūnus bei nebudinčius sargybinius, visi suskubo bėgti link Hesso.
Dr. Dicksas jautėsi plėšiamas pusiau, nes turėjo rūpintis ir sužeistu pacientu, ir vyrais, kurių miegą šis taip šiurkščiai sutrukdė. Jie jau ir taip nerimavo, nes laukia klausimai apie fiurerio pavaduotojo bandymą pabėgti.
Pats dr. Dicksas budėjo jau bemaž dvidešimt valandų. Jautėsi pavargęs ir suirzęs. Savo pacientą nužvelgė taip, kaip tėvai nužvelgtų prasikaltusį vaiką. – Ar jums ne gėda? – rūsčiai paklausė. – Esate antras įtakingiausias asmuo Vokietijos reiche. Ir vis tiek bliaunate it mažvaikis ir teršiate savo reputaciją. Taigi. Ar padėti atlaisvinti šlapimo pūslę, ar ne?
Gydytojas tokiu elgesiu pasiekė, ko norėjo. Hessas gulėjo ant nugaros ir tik rūsčiai žvelgė į dr. Dicksą, kol šis juo rūpinosi.
