Naujoje patraukliai išleistoje knygoje „Samurajai“, praturtintoje stulbinamomis meno kūrinių ir fotografijų reprodukcijomis, Stephenas Turnbullas nagrinėja samurajų istoriją, atveria gyvai pulsuojantį ir jaudinantį samurajų pasaulį, atskleidžia visa apimančią karių kultūrą, išreikštą tiek per menus ir poeziją, tiek per smurtą.
Ji prasideda nuo seniausių laikų, driekiasi per Genpei karą, mongolų įsiveržimus, Tarpusavio karų laikotarpį ir tragiškai baigiasi moderniaisiais laikais 1877 m. Sacumos sukilimu.
S. Turnbullas išgvildena visus samurajų gyvenimo aspektus: nuodugniai aprašo jų namus ir tvirtoves, tikėjimus ir kodeksus, taip pat aptaria jų karinį auklėjimą bei ginkluotę. Išsklaidydamas mitus, gaubiančius šiuos legendinius kovotojus, išsamiai papasakoja žinomiausios karių kultūros istoriją.
Viduramžių Japonijos elitinė kovotojų klasė – samurajai, siejami griežto garbės kodekso ir skatinami nuožmaus lojalumo jausmo, istorijoje išryškėjo kaip vieni didžiausią baimę keliančių ir kartu labiausiai gerbiamų karių. Tačiau jų gyvenimas buvo ne vien karas.
Knygos autorius Stephenas Richardas Turnbullas visą gyvenimą domisi Japonija, rašo knygas apie karo istoriją ir religijos studijas. Jo sukaupta patirtis buvo panaudota kuriant apdovanojimus pelniusį kompiuterinį strateginį žaidimą „Shogun Total War“, o 2010 m. jis buvo „Universal Pictures“ patarėjas statant garsųjį istorinį filmą „47 roninai“.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
* * *
Sengoku epochos karų pasekmės Japonijoje šiek tiek jaučiamos net ir šiomis dienomis – ne tiek dėl tiesioginio seniai vykusių kovų poveikio, kiek dėl Tokugavų šiogūnų izoliacionistinių priemonių, anuomet įvestų, siekiant išvengti naujų karų. Vienas svarbesnių elementų buvo bakuhan sistema, kai šalies vyriausybės vaidmenį atliko bakufu (šiogūnatas), o vietiniu lygmeniu veikė han – daimio domenai.
Tokugavų Japonijoje buvo įvestos taisyklės, reguliuojančios smulkiausias kasdienio gyvenimo detales. Daimio pilis tapo vietos administracijos centru. Daugelis jų buvo perstatytos ir išplėstos. Tačiau perstatant ir perkonstruojant vienas provincijos pilis, nemažai kitų buvo sunaikintos, mat įgyvendinta politika „viena provincija – viena pilis“.
Dėl to galingos tvirtovės, žavinčios mus šiandien, daimio teritorijos centrais tada tapo greičiau ir užtikrinčiau nei kada nors anksčiau. Kai kurios jų, pavyzdžiui, Himedžis, Macumotas ir Hikonė, puikiausiai išlikusios. Miestuose prie pilių klestėjo prekyba. Daugelis pirklių praturtėjo labiau už samurajus, kurie, kaip manoma, neužsiėmė kitokia profesine veikla, išskyrus karinę tarnybą vietos feodalui.
Taip pat nuspręsta apgyvendinti galimus maištautojus atokiose valdose, kur juos prižiūrėtų lojalūs daimio. Šį planą sustiprino išplėtota japonų tradicija imti įkaitus, taip siekiant užtikrinti, kad būtų gerai elgiamasi. Kol visi daimio rezidavo savo pilyse, iš kurių valdė savo provincijas, jų žmonoms ir vaikams teko gyventi Edo, šiogūno prižiūrimiems.
Tai, kad šis žingsnis buvo išmintingas, paaiškėjo 1638 metais, kilus Šimabaros sukilimui. Jis įsiplieskė kaip valstiečių maištas, paskui įtraukė nuosavybės netekusius samurajus (roninus). Nė vienas iš daimio neišdavė valdovo ir neprisidėjo prie sukilimo dalyvių. Galutinai ši sistema patobulinta, įvedus reikalavimą daimio reguliariai lankytis Edo, atiduodant pagarbą šiogūnui. Tai privertė visas Japonijos kariuomenes skirti itin daug laiko bei išteklių marširuoti iš vieno salyno galo į kitą.
Pasitelkta dar viena priemonė – visiškai atsisakyti politikos skatinti užsienio prekybą ir žvalgybines ekspedicijas. Tokia politika buvo įgyvendinama XVII amžiaus pirmajame dešimtmetyje – ji leido tokiems avantiūristams kaip Jamada Nagamasa nuplaukti iki Formozos (Taivano) ir Siamo (Tailando). Tačiau Tokugavų Japonija vis labiau atsigręžė į save pačią. Bijant europiečių įtakos, šioje šalyje pirmiausia buvo uždrausta krikščionybė, o vėliau – ir prekyba su užsieniu. Išimtis buvo padaryta tik Kinijai ir Korėjai, bet prekybos ryšiai su šiomis šalimis buvo griežtai kontroliuojami.
Japonija užvėrė duris išoriniam pasauliui, neskaitant nedidelio Dedžimos prekybos punkto Nagasakio uoste, į kurį labai ribotai buvo įleidžiami olandų protestantai (jais buvo galima pasikliauti, kad jie neskleis jėzuitų tikėjimo). Visos šios priemonės įgyvendintos, Tokugavų šiogūnams baiminantis, kad nesugrįžtų tamsiosios Sengoku laikotarpio dienos. Džiaugtasi dviem taikos amžiais. Iš jų iškilo moderni Japonija, kuri labai skyrėsi nuo šalies, išsekintos pusantro šimtmečio karų.
Japonijos izoliacija baigėsi 1853 metų liepą, kai keturi amerikiečių kariniai laivai įplaukė į Uragos uostą prie Edo įlankos. Jiems vadovavo komodoras Matthew C. Perris. Jis atgabeno prezidento Millardo Fillmore‘o laišką, kuriame buvo reikalaujama, kad Japonija pasirašytų draugystės sutartį su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Tai buvo lemtingas momentas Japonijos istorijoje. Po penkiolikos metų buvo panaikintas šiogūnatas, atkurta imperatoriaus valdžia. Taip Japonija įžengė į modernųjį pasaulį.
Ši reforma istorijoje žinoma kaip Meidžio imperijos atkūrimas. Tai iliustruoja populiarus vaizdinys, kaip buvę samurajai, dėvintys aukštas skrybėles, ir jų žmonos, seginčios pūstais krinolinais, sustoję stebi pro šalį judančius garvežius. Nors įprastai šis perėjimas vaizduojamas kaip taikus, vis dėlto, bandant atkurti Meidžio imperiją, teko patirti tokių konfliktų, kokie nebuvo prasiveržę nuo Tarpusavio karų laikotarpio.
1860 m. prieš šiogūną ir Vakarus nusistatę teroristai, norėję panaikinti šiogūnatą, Edo (Tokijuje) nutempė nuo palankino Tokugavų šiogūnui lojalios šeimos atstovą Ii Naosukę ir užkapojo jį negyvai. Šis asmuo buvo įtrauktas į derybas tarp šiogūnato ir tokių šalių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios jau nuo 1854 m. siekė užmegzti prekybinius santykius su Japonija. Taip šiogūnatas įrodė esąs toliaregiškas. Tačiau tai nepatiko jų varžovams, norėjusiems išvaryti visus barbarus: taip jie vadino įsibrovėlius iš Vakarų. Ii Naosukė atkakliai laikėsi savo įsitikinimo, kad Japonija turi atverti duris išoriniam pasauliui.
Pirmaisiais metais po to, kai mirė Ii Naosukė, šiogūno vyriausybė veikė atsargiai. Jos nariai jautriai reagavo į kritiką, įtariai žiūrėjo į užsieniečius ir gerai suprato, kokią grėsmę kėlė fanatiški lojalistai, norintys tik vieno – kad šiogūnas pasitrauktų nuo scenos. Reikėjo išspręsti daugybę klausimų. Ar vertėjo atverti šalį? Ar sutartys buvo sąžiningai sudarytos, atsižvelgiant į Japonijos interesus? Galiausiai ar išvis buvo įmanoma pasipriešinti užsienio galybėms, turint omenyje akivaizdų jų karinį pranašumą?
FANATIKAI IŠ ČIOŠIŪ
Lojalistai vadovavosi šūkiu „Sonno džioi“ („Gerbti valdovą, atsikratyti barbarų“). Jų kraštutinių pažiūrų frakcija įsivyravo Kiote, todėl jie galėjo daryti spaudimą šiogūnui, kad šis paskelbtų galutinę datą, kada išvarys svetimšalius.
Morių šeimai priklausiusio Čiošiū domeno atstovai itin tvirtai laikėsi šiuo klausimu – jie nusiuntė laišką dvarui, reikalaudami nustatyti datą, kad Čiošiū galėtų pasiruošti veikti. Pasak jų, jei šiogūnas neišvarys užsieniečių, tuomet pats imperatorius turės vesti savo kariuomenę. Šiogūnas toliau negalėjo apsispręsti. Tai išprovokavo naują teroro bangą.
Vyraujančią padėtį Kiote užėmusių Čiošiū išreikštas požiūris labai neramino kitus domenus (han). Daugelis palaikė jų poziciją, tačiau baiminosi, kad Čiošiū karingumas prives prie nelaimės. Šioje situacijoje esminį vaidmenį suvaidino Macudaira Katamoris iš Aidzu. Jis 1863 m. prisijungė prie kito įtakingo Sacumos domeno, rengdamas sąmokslą prieš Čiošiū.
Po šio perversmo Čiošiū įtaka dvare buvo smarkiai apribota, be to, ir paties šio domeno reikalai vis labiau prastėjo. Pro Kanmono sąsiaurį plaukiantys užsienio laivai buvo apšaudyti. Tai išprovokavo masinį atsakomąjį smūgį: jungtinė flotilė, sudaryta iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Olandijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų laivų, artilerijos sviediniais apšaudė japonus.
Per vieną dieną Čiošiū fortai buvo sugriauti, o jų kariuomenė pralaimėjo užsienio desanto pajėgoms. Šiogūnas suprato, kad atėjo laikas sukilti prieš Čiošiū. 1864 metų pabaigoje 150 tūkstančių samurajų buvo sutelkti prie domeno sienų, pasirengę pulti. Iš pradžių ekspedicijai vadovauti buvo pasirinktas Macudaira Katamoris, tačiau netrukus suvokta, kad jis pernelyg svarbus Kiote, kad galėtų bent laikinai pasitraukti. Ekspedicija buvo sėkminga ir jam nedalyvaujant: kariai grįžo su nukirstomis Čiošiū vadų galvomis.
