Maldininkams buvo ankšta
Žydų bendruomenė ir jos veikla praeityje – neatskiriama Klaipėdos istorijos ir kultūros dalis. Senojo Mėmelio magistratas dar 1823 metais senamiestyje, ant buvusio tvirtovės pylimo, skyrė vietos žydų ligoninei, kapinėms, ritualiniams pastatams.
Didžiausia Klaipėdoje žydų sinagoga „Beit ga-Midraš“ ties dviejų sklypų Daržų gatvėje riba iškilo 1875 metais. Buvusius maldos namus šiandien primena tik mūrų liekanos, skalda pabarstytos pamatų žymės.
Žydų bendruomenė pradėjo gausėti tik XX amžiaus pradžioje: 1910 metais čia gyveno 2000 žmonių (9 proc. visų miestiečių), o 1939-aisiais, kai vokiečiu nacionalsocialistų šulas Adolfas Hitleris, karo laivu atpaukęs į Klaipėdą, rėžė kalbą iš Teatro pastato balkono, Klaipėdoje priskaičiuota iki 7000 žygų (14 proc. visų gyventojų).
Neišliko daug žinių apie tris mieste veikusias žydų sinagogas. Manoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą visiems maldininkams jose jau buvo ankšta.
Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, trauktis su visa manta į Lietuvą skubėjo ir lietuviai, ir žydai. Kai kurie jau anksčiau buvo pabėgę nuo nacių į saugesnes pasaulio šalis – Pietų Afriką, JAV, Argentiną.
Naciai supleškino sinagogą
Dar viena žydų šventovė Sinagogų ir Galinio Pylimo gatvių sankirtoje pastatyta dar anksčiau – pirmąkart dokumentuose ji paminėta 1840 metais. Pastatas priklausė Lenkijos žydams išeiviams.
Kita žydų sinagoga dabartiniame Grįžgatvio skersgatvyje buvo pastatyta 1886 metais vietoje buvusio parako sandėlio.
Į Klaipėdą įžengę naciai sinagogą Daržų gatvėje padegė. Žmonių akivaizdoje pleškant maldos namams, ugniagesiai apsupo gaisravietę, kad liepsnos nepersimestų į gretimus senamiesčio namus. Vėliau šventovės liekanos sulygintos su žeme.
Žiedų ir Sinagogų gatvės kvartalas šalia kapinių buvo žydų dvasinio gyvenimo branduolys. Ir šiandien čia įsikūręs Klaipėdos žydų bendruomenės centras.
Meras sveikina iniciatyvą
Daržų gatvėje, kur stovi keturių žvaigždučių viešbutis „Euterpė“, įrengta atminimo lenta su užrašais lietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis primins šioje vietoje daugiau kaip 60 metų veikusią didžiausią Klaipėdos sinagogą.
„Žydų tautos likimas – sudėtingas skaudus, paženklintas išskirtiniais išbandymais ir netektimis, pravirkdantis net akmenį. Klaipėdoje nėra daug žydų kultūros paveldo ženklų. Pagarba ir palaikymas – mažiausia, ką galime ir privalome padaryti šios bendruomenės vardan“, – uostamiesčio politikų sprendimą įamžinti išnykusios sinagogos atminimą sveikino meras Vytautas Grubliauskas.
„Smagu, kad savivaldybės taryba pritarė tokiai uostamiesčio žydų iniciatyvai. Paminklinė lenta bus sukurta jų ir rėmėjų lėšomis“, – kalbėjo Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.
Neleido kurtis Mėmelyje
Manoma, kad žydai koją į Mėmelį įkėlė XV amžiuje, nors rašytiniuose šaltiniuose jie pirmąkart paminėti 1567 metais. Prūsijos hercogas Albrechtas tada visiems žydams įsakė per 21 dieną išvykti iš miesto ir nesugrįžti. Toks draudimas galiojo iki XVII amžiaus vidurio.
Panaikinus griežtą Albrechto įsakymą, žydų teisės Mėmelio krašte buvo varžomos ir vėliau. Magistratas mieste iki penktadienio užtrukusiems žydų pirkliams leisdavo čia pasilikti per šabą – šeštadienį. Tačiau sekmadienio rytą visi žydai privalėjo išvykti.
Tik 1662 metais Brandenburgo kurfiurstas Fridrichas Vilhelmas, siekęs gyvinti prekybą, žydui Mošei Jakobsonui leido įsikurti Mėmelyje. Tiesa, pirmasis miesto žydas džiaugėsi neilgai – už įtartiną prekybą druska greitai buvo išprašytas su visais vaikais ir namiškiais.
Atstūmė ir garsųjį filosofą
Mėmelyje pančiojusių draudimų neišvengė 1777 metais čia pasirodęs Mozė Mendelssohnas – ne tik prekeivis, bet ir filosofas (žydų mokymo Paskalos – dvasinis tėvas), kompozitoriaus Felikso Mendelssohno-Bartholdy, sukūrusio visiems žinomą vestuvių maršą, senelis.
Nors M.Mendelssohno vardas tuo metu buvo žinomas ne tik Prūsijoje, bet ir visoje Europoje, tai jam nepadėjo įsitvirtinti Mėmelyje. Atstumtas verslininkas buvo priverstas blaškytis su šeima, kol surado prieglobstį Karaliaučiuje.
Didžioji prancūzų revoliucija, Napoleono užkariautose Europos šalyse paplitęs naujas teisynas, Krymo karas, Rusijos imperiją atkirtęs nuos nuo įprastų prekybos kelių, ir kiti reikšmingi įvykiai gerokai palengvino žydų padėtį Mėmelyje.
Metraštininkų žiniomis, miestiečio teises Mėmelyje pirmasis įgijo Tauragės žydas Beras Kogenas su sūnumis Josifu, Aronu ir Šmueliu. Atvykėliai iš Lietuvos čia užsuko prekybą anglimi.
Žydai skatino krašto pažangą
Klaipėdos krašte žydai įkūrė daug maisto produktų gamybos, medžio apdirbimo, tekstilės, laivų statybos ir remonto įmonių. Tarp jų būta ir kurortų verslo pradininkų – XIX amžiaus pabaigoje žydai Juodkrantėje pastatė antrą didelį viešbutį „Tel Aviv“ („Pavasario kalva“).
Pirmąją pasaulyje gintaro kasyklą Kuršių mariose, šalia Juodkrantės žvejų gyvenvietės, kur darbavosi šimtai žmonių, taip pat įkūrė garsūs žydų kilmės Mėmelio verslininkai Vilhelmas Stantienas ir Moricas Beckeris.
Žydai į Klaipėdą kėlėsi iš Prūsijos, Rusijos, kitų Europos šalių, todėl vieningos bendruomenės ir sinagogos, kurią lankytų visi tikintieji, čia nebuvo.
Chasidai meldėsi atskirai nuo litvakų (Lietuvos ir Baltarusijos žydų), kuriems ši judėjų religijos atmaina nebuvo prie širdies. O litvakai savo ruožtu nemėgo save pažangesniais laikiusių, reformacijos įtaką patyrusių Vokietijos žydų.
Mirusiuosius gabeno į Lietuvą
Žydų populiacija Mėmelio krašte palengva augo ir stiprėjo: nuo 45 gyventojų (1813 m.) iki 1214 žmonių (1880 m).
Vokiškosios bendruomenės rabinas Icchakas Riulfas 1870 metais įsteigė žydų ligoninę, globos namus, o vėliau – mokyklą neturtingų tautiečių vaikams. Kai Galinio Pylimo gatvės ligoninėje nebeužteko vietų, žydai 1896 metais pastatė kita, išlikusią iki šių dienų.
Mokyklai irgi greitai prireikė erdvesnių patalpų, tad žydų bendruomenė 1898 metais nusipirko ir rekonstravo gyvenamąjį namą Grįžgatvio gatvėje. Ten įkurta žydų mokykla gyvavo iki pat vokiečių anšliuso 1939 metais.
Mėmelyje ilgai nebuvo žydų kapinių, dėl to kildavo sunkumų – mirusiuosius tekdavo slapta per sieną gabenti į Rusijos imperijai priklausiusią Lietuvą arba Kurliandiją. Vėliau kapinėms skirtas žemės sklypas senamiestyje.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai ši Rytprūsių teritorija Versalio taikos sutartimi buvo laikinai perduota administruoti Prancūzijai, Mėmelyje panaikinti visi apribojimai žydams – ne Vokietijos piliečiams.
Turtas grąžintas bendruomenei
Vokiečiams aneksavus Klaipėdos kraštą, žydai, kaip ir lietuviai, bėgo daugiausiai į Kauną. Nemažai jų vėliau pateko stalininius gulagus. Paradoksas, bet ši nelaimė kai kuriuos pabėgėlius išgelbėjo nuo mirties nacių konclageriuose.
Per karą nacių užgrobtos Lietuvos teritorijoje nužudyta 220 tūkst. žydų tautybės gyventojų – apie 90 proc. visos populiacijos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Klaipėdoje imta tvarkyti sovietmečiu sunaikintas žydų kapines. Ten pasodinta tujų alėja primena žmones, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus, juos slėpė ir maitino.
Atrastos antkapių liekanos įmūrytos žydų genocido aukų atminimo sienoje. Po kiekviena tuja - Pasaulio šventuolio ženklas, kurį žydų gelbėtojams suteikia Katastrofos aukų muziejus Jad Vašem Izraelyje.
Senosios mokyklos Grįžgatvio skersgatvyje pastatas, buvusių kapinių teritorija Vyriausybės sprendimu 1990 metais sugrąžinta atgimusiai Klaipėdos žydų bendruomenei.
Pagarba sionizmo pradininkams
Stokodama lėšų sekmadieninei mokyklai įkurti žydų bendruomenė buvusios Grįžgatvio mokyklos pastatą pardavė JAV lietuvio verslininko Vytauto Pauliaus įmonei „Paulius Association“.
Šioje žydų mokykloje mokslus krimto iš Kretingos apylinkių kilęs pasaulinio garso litvakas, vienas sionizmo sąjūdžio pradininkų Dovydas Volfsonas (1856-1914), vėliau tapęs iškiliu Izraelio valstybės kūrėju.
Buvusios mokyklos pastato sieną prieš kelerius metus papuošė paminklinė lenta D.Volfsonui ir I.Riulfui. Ją atidengęs buvęs Izraelio nepaprastasis bei įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas patikino, jog viso pasaulio žydai žino, kas toks buvo D.Volfsonas, ir iš kur jis yra kilęs.
„Mums šis žmogus toks pat svarbus kaip lietuviams kunigaikščiai Vytautas arba Gediminas. Izraelyje nėra miesto ir gyvenvietės, kurioje nebūtų D.Volfsono vardu pavadintos gatvės“, – teigė diplomatas.
Litvakas skelbė vienybės idėją
Darbėnų miestelyje religingų žydų šeimoje gimusį D.Volfsoną tėvai išsiuntė į vokiškąjį Mėmelį tik todėl, kad jis išvengtų tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje. Čia jaunuolis sutiko palestinofilą rabiną I.Riulfą, iš kurio sužinojo apie žydus, kurie ne tik lieja ašaras dėl prarastos Jeruzalės, bet ir pasirengę sugrįžti protėvių žemę.
Baigęs mokslus Mėmelyje D.Volfsonas 1888 metais apsigyveno Kelne, kur sėkmingai vertėsi medienos prekyba, tapo artimu sionistų sąjūdžio lyderio Teodoru Hercliu bičiuliu ir patarėju. Šie vyrai subrandino ir įgyvendino daug sionistinių idėjų, kurias žydai pagarbiai prisimena ir vertina iki šiol.
Ar tik ne siauroje, akmenimis grįstoje Mėmelio gatvelėje D.Volfsonas persismelkė idėja po visą pasaulį išblaškytą žydų tautą suvienyti jos istorinėje tėvynėje Palestinoje? F.Puzemskis tuo nė kiek neabejoja: „Taip ir buvo – čia jo tikėjimo, prasmingos veiklos visų žydų labui šaknys“.
Per pirmajį pasaulinį sionistų kongresą, kai prireikė žydų vienybę atspindinčios vėliavos, kitokių simbolių, D.Volfsonas teigė, kad Dovydo žvaigždė – geriausias ženklas. Ginčai įsiplieskė tik dėl žydiškos vėliavos spalvų.
Ir vėliavos, ir šekelio kūrėjas
D.Volfsonas pasiūlė sukurti tuliso (audeklo, kuriuo žydai apsigaubia melsdamiesi) atspalvių vėliavą. Karaliaus Dovydo skydą primenanti baltos ir mėlynos spalvos šešiakampė žvaigždė tapo sionistų sąjūdžio simboliu.
Kurdami savo valstybę Palestinos žemėje, žydai vėl prisiminė D.Volfsoną, jo išmintingus siūlymus, todėl litvakas iš Darbėnų miestelio dabar pagrįstai yra vadinamas Izraelio valstybinės vėliavos kūrėju.
Sionistų finansus tvarkiusiam D.Volfsonui pirmajam šovė į galvą mintis iš kongreso dalyvių renkamus mokesčius pavadinti šekeliais. Toks vardas prigijo, o vėliau šekeliais imta vadinti Izraelio nacionalinę valiutą.
Mirus T.Hercliui, jo globalinį žydų persikėlimo į Palestiną projektą tęsė D.Volfsonas. 1905 metais sionistų kongrese jis buvo išrinktas viceprezidentu, o vėliau ir prezidentu. Sionistų sąjūdžiui vadovavo iki 1911 metų.
D.Volfsonas – vienas Žydų Palestinos kolonizavimo banko kūrėjų ir vadovų. Jafoje gyvenusius tautiečius litvakas skatino smėlio dykumose statyti naują miestą Tel Avivą, steigti nausėdijas.
Jo pastangomis ir lėšomis Jeruzalėje pastatytos dvi bibliotekos – Nacionalinė ir Hebrajų universiteto.
Maudyklos virto piktžaizde
Klaipėdos žydų vadovas F.Puzemskis nepamiršta dar vieno svarbaus religinės paskirties statinio mikvos – 1858 metais senamiestyje, netoli sinagogų, įrengų ritualinio apsiplovimo tekančiu vandeniu patalpų su baseinais.
Po Antrojo pasaulinio karo žydų mikvos pastatas ne kartą buvo perstatytas, o vėliau nušluotas nuo žemės paviršiaus. Atsivėrusi dykvietė tapo dar viena negijančia Klaipėdos senamiesčio piktžaizde.
Apšiukšlinti sklypai senamiestyje jau daug metų rėžia akį praeiviams. Miestiečiai ir turistai gūžčioja pečiais – nesupranta, kodėl niekas netvarko išraustos duobės, kurioje jau sužėlė meldai, vasarą kurkia varlės.
Pagarbą žydų kultūros paveldui deklaruojanti uostamiesčio valdžia be reikalo tikisi stebuklingų apsireiškimų - net ir prisikėlusi Vilniaus Gaono dvasia ritualinių maudyklų vietos Skerdyklų gatvėje nesutvarkys.
Klaipėdos žydų bendruomenė šiuo metu vienija apie 300 žmonių. Religinės pamaldos vyksta jų kultūros centro patalpose, vaikai lanko sekmadieninę mokyklą, o suaugusieji kolelį – religinio švietimo centrą.
