Nuo vasaros prie Šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios triūsia restauratoriai iš įmonės „Vilniaus restauratoriai“. Jiems pastatas yra gerai žinomas, nes jie su kolegomis iš įmonės Restauracijos ir statybos tresto anksčiau remontavo bažnyčios fasadą.
Stogas buvo skylėtas
„Prieš tai stogas buvo uždengtas neautentiškomis Marselio tipo čerpėmis, tad jas pakeitėme autentiškomis S formos olandiško tipo čerpėmis.
Pastato stogas daugelyje vietų buvo kiauras, čerpės išretėjusios, stogo konstrukcijos pažeistos drėgmės ir puvinio. Jį remontuojant teko plombuoti pažeistas vietas, keisti dalį konstrukcijų“, – pasakojo apie atliktus restauravimo, konservavimo darbus Kultūros infrastruktūros centro (KIC) techninės priežiūros projekto vadovas Mironas Čebatulis.
Tvarkant stogą restauratorių laukė netikėtas radinys – skardos lakštas, kuris, galima manyti, buvo naudotas ankstyvo laikotarpio skardinimo darbams. Skarda pažymėta gamybos štampu, priklausančiu gamintojui Piotrui Šuvalovui.
Šis Rusijos valstybės ir karo veikėjas, nuo 1757 metų ėjęs Ginklų kanceliarijos viršininko pareigas, pastatė artilerijos gamyklą ir įsteigė pramonės bei kasybos įmonių. Jose ir buvo pagamintas lakštas, nugulęs ant Šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios stogo.
Atkurs signatūros bokštelį
Tvarkant stogą įrengta vandens nutekėjimo sistema, sniego skirstytuvai. Šie darbai jau baigti. Dabar restauratorių laukia dar vienas etapas – pagal ikonografinę medžiagą atkurti signatūros bokštelį, nes atlikus tyrimus nustatyta, kad iki XX a. pradžios bokštelio architektūrinė išraiška buvo kitokia nei dabartinio.
Kadangi šiandienė bokštelio būklė bloga, nutarta atkurti jį tokį, koks buvo iki XIX–XX a. sandūroje atliktos rekonstrukcijos.
Bokštelis dabar išvežtas į gamybos dirbtuves. Restauruotas jis bus vėl užkeltas ant bažnyčios stogo. Nuo bokštelio nuimtas kryžius tvarkomas kalvių dirbtuvėse.
Šventovę pavertė kariniu sandėliu
Vilniaus Šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios ir Jėzuitų vienuolyno statinių ansamblį aukštame dešiniajame Neries krante, ties Žaliuoju (Mūriniu) tiltu, pradėjo statyti jėzuitai, kuriems 1697 metais Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega dovanojo Šnipiškes.
Šv.Rapolo bažnyčia ir trečiosios probacijos jėzuitų namai įsikūrė dviejų kelių sankryžoje, ties nedidele kalva, ant kurios apie 1720-uosius buvo pastatytas koplytstulpis su kryžių nešančio Kristaus figūra. Bažnyčia konsekruota 1730 metų rugsėjo 28 d.
Daug permainų bažnyčiai teko patirti XIX a. 1812-aisiais prancūzai, o 1832-aisiais carinė valdžia buvo ją pavertę kariniu sandėliu, taip pat ji kelis kartus remontuota.
1903 m. birželio 25 d. į dešinįjį bokštą trenkus žaibui suskilo vidurinio tarpsnio viršutinė kolonos dalis, nukentėjo bokšto sienos mūras.
1975 metais pagal Paminklų konservavimo instituto techninį darbo projektą buvo atlikti bažnyčios restauravimo darbai.
Bažnyčia yra pereinamojo laikotarpio iš brandžiojo į vėlyvąjį baroką stiliaus, trinavė, kompaktiško stačiakampio plano, dvibokštė, bazilikinė.
Šnipiškių Jėzų ištraukė iš rūsio
Nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio, kai sovietų valdžia nugriovė koplyčią prie Žaliojo tilto, apie joje buvusią Šnipiškių Jėzaus skulptūrą nebuvo jokių žinių.
Tik prieš trejus metus atsitiktinai pavyko sužinoti, kad skulptūra gali būti Šv.Rapolo bažnyčios rūsyje. Ją vasarą tvarkydamas aptiko bažnyčios zakristijonas.
Tuo metu jo duktė studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir atliko praktiką Bažnytinio paveldo muziejuje. Mergina muziejaus vadovei menotyrininkei Sigitai Maslauskaitei ir pranešė apie rūsyje rastą įdomią skulptūrą.
S.Maslauskaitė kartu su kitais muziejaus darbuotojais nuvyko skulptūros apžiūrėti į Šv.Rapolo bažnyčią. Menotyrininkė prisiminė, kad iš rūsio iškeltos garsios skulptūros būklė buvo prasta, ji buvo apgadinta.
Todėl jau po metų skulptūrą nuspręsta restauruoti. Šio darbo ėmėsi polichromuoto medžio specialistai Greta Žičkuvienė ir Rolandas Vičys. Tačiau ir dabar skulptūra eksponuojama be rankų.
S.Maslauskaitė minėjo, kad nieko nuostabaus, jog medinė skulptūra buvo saugoma bažnyčios rūsyje, tik ilgą laiką jos niekas nebuvo identifikavęs.
