Susisiekus su 2017 metais architektūrinius šio pastato tyrimus dariusiu ekspertu architektu Robertu Zilinsku, paaiškėjo, kad projektuotojai nenukrypo nuo jo tyrimų – durys šiose vietose buvo ir XIX amžiuje.
Pasak tyrėjo, nuotraukų, kuriose būtų aiškiai matomos durys, nėra, tačiau Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ yra 1834 metų Rūdninkų gatvės išklotinė, kurioje matoma, kad durų būta. Jos buvo tokio pat pločio, kaip ir langai. Tuo metu pastato pirmas aukštas buvo nuomojamas prekybininkams, todėl durų reikėjo daug.
Architektas R. Zilinskas architektūrinių tyrimų ataskaitoje naudojosi 16 archyvinių šaltinių ir publikacijų, taip pat natūros duomenimis, gautais zonduojant pastatą. Jano Bulhako 1944 metais darytoje nuotraukoje taip pat matomos durų angos.
Sujungė į ansamblį supirktas valdas
Šis baroko ir klasicizmo bruožų turintis pastatas į Kultūros vertybių registrą įrašytas 2002 metais. Jis statytas XVI a., iš dalies rekonstruotas 1768-1771 m. (rekonstrukcijos projekto autorius buvo tuo metu Vilniuje gyvenęs architektas Tommaso Russeli). Pastatas restauruotas 1977-1980 m. (restauracijos projekto autorius – architektas Audronis Katilius).
Daug garsiosios didikų Oginskių giminės pavardžių menantis rūmų ansamblis driekiasi per visą kvartalą tarp Arklių ir Rūdninkų gatvių. Įdomu tai, kad pagrindinis įėjimas į rūmus buvo ten, kur dabar įsikūręs Jaunimo teatras.
Tai gana dideli rūmai. Mūriniai namai abiejose gatvėse jau stovėjo XVI a. Juose įsikūrę didikai Oginskiai nuo 1641 iki 1775 m. kvartale aplinkui supirko apie 20 smulkesnių valdų su namais, kuriuos vėliau sujungė į didingą rūmų ansamblį.
Rūmų korpusai prie Arklių gatvės buvo suformuoti XVIII a. I pusėje, o prie Rūdninkų gatvės – to paties amžiaus pabaigoje. Ši pusė, pasak R. Zilinsko, buvo labiau ūkinė, skirta nuomai, o iš Arklių gatvės pusės – reprezentacinė.
Mena garsius Oginskių vardus
Bene didžiausi statybos darbai vyko Ignoto Oginskio (1698–1775) laikais. Ignotas – LDK karinis ir politinis veikėjas, vienas pirmųjų Lietuvos masonų. Pelnęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III pasitikėjimą Ignotas, kaip Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys, net du kartus valdovo buvo siųstas į Peterburgą. 1736-aisiais jis buvo apdovanotas Baltojo Erelio ordinu. Tai seniausias ir garbingiausias Abiejų Tautų Respublikos apdovanojimas.
Gana žinoma didikė buvo ir Ignoto žmona, jo giminaitė Elena Oginskytė-Oginskienė (1700-1792). Elena aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Mintaujoje (dabartinė Jelgava Latvijoje) susidraugavo su Kuršo kunigaikštiene Ana, 1730 m. tapusia Rusijos cariene, ir nuo 1731 m., carienės pakviesta, iki savo vedybų 1739 m. su Ignotu Oginskiu gyveno Maskvoje.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Maskvoje akredituoti Vakarų diplomatai apie Eleną atsiliepdavo kaip apie „gražią ir inteligentišką lenkę“.
Kadangi pirmieji pastato savininkai Ignotas ir Elena vaikų neturėjo, našle likusi Elena rūmus padovanojo savo vyro broliui, Trakų vaivadai, Lietuvos didžiajam kancleriui Tadui Pranciškui Oginskiui (1712-1783) ir jo sūnui Ksaverui Pranciškui (1740-1814).
Ksaveras ir pabaigė statyti rūmus. „Ksavero valdymo laikotarpiu, XIX a. pradžioje, buvo įrengtos dvejos kairiosios šiuo metu atidengtosios durys. Dvejos dešiniosios durys langų vietose įrengtos po pakartotinio rūmų sekvestravimo 1863-1914 m. laikotarpiu“, – sakė R. Zilinskas.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad šiuose rūmuose yra gyvenęs ir kompozitoriaus, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnus Irenėjus. Jis buvo rūmus pabaigusio statyti Ksavero brolio anūkas. Tikėtina, kad tarp šių rūmų sienų skambėjo ir garsusis polonezas.
Po sukilimų rūmus konfiskavo
Iš istorijos žinoma, kad už Oginskių dalyvavimą 1831 m. sukilime imperatoriaus įsakymu šie jų rūmai 1834 m. buvo sekvestruoti (apribotas naudojimasis jais). Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro tyrėjos Mortos Baužienės duomenimis, kai 1831 m. Vilniuje buvo statoma karinė tvirtovė, visos karinės tarnybos jos teritorijoje nesutilpo, tad Vilniaus divizijos būstinė buvo perkelta į suvalstybintus, konfiskuotus Oginskių rūmus.
1837 m. erdviame kieme buvo sumūrytas trijų aukštų korpusas, perskiriantis kiemą į dvi dalis. Dabar šiame pastate veikia po 1977 m. rekonstrukcijos įsikūręs Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras.
Po rekonstrukcijų 1840 m. buvusiuose Oginskio rūmuose įsikūrė daugiau įstaigų: Rekrūtų surinkimo komisija, Valstybės turtų rūmai, Vilniaus apskrities teismas, Bajorų bendruomenės būstinė ir kanceliarija. Rūdninkų g. korpusai buvo nuomojami butams. Tada buvo užmūryta ir daug angų.
Architektas R. Zilinskas istoriniuose šaltiniuose rado įrašą, kad Oginskiai 1847 m. buvo skolingi mokesčių už rūmus ir gatvių apšvietimą, todėl galima daryti išvadą, kad rūmai po sekvestravimo kunigaikščiams vėliau buvo grąžinti, tačiau tikėtina, jog juose jie negyveno, todėl ir mažiau rūpinosi. Po 1863 m. sukilimo rūmai vėl buvo konfiskuoti.
Krautuvėms durų reikėjo daug
Tyrėjas pasidalino dar viena įdomia istorija: po 1863 m. Arklių gatvės pusėje veikė klubas „Vilniaus bajorų susirinkimas“, o Rūdninkų gatvės pusėje prieš Pirmąjį pasaulinį karą – Šavelio Leizerio aukso ir sidabro gaminių, Semiono Laizerio tabako, Chajos Broido avalynės, Samuilo Klečko ir Arono Leibovičiaus cukraus krautuvės.
„Jau ir valdant Ksaverui Oginskiui 1806 m. pastate buvo 7 krautuvės, viena iš jų – didelė. Pastato pirmo aukšto prekybinę paskirtį buvo numatęs dar jo tėvas. Kaip yra žinoma iš istorinių šaltinių, jau ir 1790 m. rūmų pastate buvo trys didelės krautuvės. Taigi Oginskiai Rūdninkų gatvės pusę buvo paskyrę prekybai, todėl durų reikėjo daug. Tai ir matosi 1864 m. pastato išklotinėje.“
Po Pirmojo pasaulinio karo šiame pastate veikė žydų teatras, o vidinio kiemo korpuse – žydų gimnazija, kitur – gyvenamosios patalpos. 1941 m. į rūmus įkeltas „Vaidilos“ teatras, Antrojo pasaulinio karo metais Rūdninkų gatvės korpuse buvo vokiečių įsteigta žydų taryba „Judenrat“. Visas rūmų kompleksas pateko į Didžiojo žydų geto teritoriją.
Pastatas ruošiamas nuomai
Šiuo metu pastato fasade yra atidengtos keturios istorinės angos durims. Dvejos iš jų buvo įrengtos dar valdant Oginskiams, o dvejos – po 1863 metų, kai pastatas po sekvestravimo atiteko kitiems valdytojams.
R. Zilinsko teigimu, kadangi tiriamoje Rūdninkų gatvės fasado dalyje yra buvusios ir šios 4 durų angos, jų padėtis fasade leidžia angas atidengti be nuostolių fasado kompozicijai ir pastato autentiškumui. Trijų aukštų pastato fasadas iš Rūdninkų gatvės pusės yra išlikęs nuo Ignoto Oginskio vykdytos statybos laikų. Netaisyklingos U formos rūmų ansamblis supa didelį kiemą.
Architektūrinius tyrimus R. Zilinskui užsakė dabartiniai pastato savininkai. „Įsigiję patalpas, kuriose anksčiau veikė karinės literatūros knygynas, vėliau – vaikų kavinė, jie dabar jas ruošia nuomai“, – pasakojo R. Zilinskas.
Kaip įdomiai apsisuko istorijos ratas: dabartiniai savininkai nusprendė nuomoti ne didesnius plotus, kaip buvo iki šiol, o kelias mažesnes patalpas, todėl džiaugėsi, kad pastato tyrimai atskleidė čia buvus daugiau durų. Tad dabar bus galima įrengti kelias mažesnes patalpas, kaip ir buvo Oginskių laikais.
Tyrėjas R. Zilinskas savininkams patarė angokraščių restauravimui nenaudoti silikatinių plytų. „Kadangi nėra išlikusių istorinių ar ikonografinių duomenų, kaip atrodė angose buvusios durys, šiose vietose reikia įstatyti metalo grotas, imituojančias Vilniaus senamiesčiui būdingų filinginių durų su viršlangiu piešinį, už jų įstatyti aliuminio rėmo įstinklintas duris.
„Kai neturima duomenų apie buvusių durų piešinį, nebandoma klastoti istorijos ir „sukurti“ medinį durų piešinį, bet šiuolaikinėmis priemonėmis sukuriamas modernus sprendimas, besiderinantis prie Vilniaus senamiesčio“, – savo ataskaitoje rašo architektas R.Zilinskas.
Parengta pagal KPD informaciją
