2018 metais Kryžių lankymo tradicija įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Tradicija turi ilgą istoriją
Kryžių pagerbimo ir lankymo tradicija yra susijusi su Šeštinėmis – Kristaus dangun žengimo švente. Pirmadienis, antradienis, trečiadienis prieš Šeštines yra vadinamos Kryžiavomis (Kryžiaunomis) dienomis.
Pagrindinė jų apeiga – Kryžių lankymas su maldomis ir giesmėmis, paplitęs XVIII a. maro metais ir praktikuotas iki pat Antrojo pasaulinio karo. Suvalkijos regione jis buvo ypač populiarus.
Griškabūdžio krašto žmonės slapčia kryžius garbino ir sovietmečiu, rinkdavosi melstis prie jų, prašydami sveikatos, ramybės, gero derliaus, giedodavo giesmes. Eidavo šeimomis, kaimynų grupelėmis.
Aktyvi dabartinės procesijos dalyvė Liuda Mockaitytė–Abraitienė prisiminė, kaip pasimelsti prie kryžiaus eidavo tėtis, o ji pati pirmąkart atėjo procesijon būdama dešimtmetė mergaitė 1947 metais.
Kasmet procesija, vadovaujama Griškabūdžio bei Barzdų parapijų klebono Vytauto Mazirsko, savo kelią pradeda prie pagrindinio kaimo kryžiaus, esančio Bliuviškių kaimo J.Totoraičio gatvėje, po to, giedodama Visų šventųjų litaniją, patraukia prie kito.
Bliuviškių, Patašinės, Sparvinių, Vidgirių, Patamošupių, Šukėtų kaimuose aplankoma penkiolika kryžių, prie jų meldžiamasi, uždegamos žvakelės, padedama gėlių.
Pėsčiomis lankomi tik kaimo kryžiai, toliau vykstama automobiliais. Pašventinami ir ūkininkų laukai aplinkui kryžius.
Procesija baigiama kaimo kapinaitėse, o po to jos dalyviai, anksčiau rinkdavęsi kurio nors namuose, dabar mielai randa prieglobstį bendruomenės stuboje, bendrauja prie suneštinių vaišių stalo.
Tai tampa ne tik Kryžiaus garbinimo, bet ir nedidele bendruomenės švente, kurioje pasidalijama bendrais rūpesčiais ir džiaugsmais, pasakojami įvairūs nutikimai.
Anot Bliuviškių bendruomenės pirmininko Valdo Sinkevičiaus, ši tradicija yra svarbi, ji jungia ir suartina gyventojus, kartu tai yra ir bendruomenės šventė, kasmet iš naujo sukviečianti įvairaus amžiaus bendruomeniečius.
Kryžiais rūpinamasi nuolatos
Kasmet prieš Kryžiaunas dienas aplankomi visi kryžiai, įvertinama aplinka prie jų, o labiausiai nukentėjusiems nuo laiko ir nepalankių oro sąlygų stengiamasi padėti.
Atrodo, kad reikia nedaug – tai tvorelę pataisyti, tai žolę nupjauti, tai perdažyti patį kryžių, tačiau iniciatyviems tradicijos puoselėtojams tenka gerokai paplušėti.
Sąvado sudarytoja Nijolė Černevičienė ypač dėkinga tiems žmonėms, kurie rūpinasi savo sodybų kryžiais lig šiol. Šiemet savo kryžių atnaujino Mockeliūnų šeima, bendromis jėgomis naujam gyvenimui atgimė senosios Jančių sodybos kryžius.
Dar XIX a. Lietuva buvo vadinama šventąja žeme dėl kryžių gausumo. Griškabūdžio apylinkėse jų buvo tiek pristatyta, kad tuometis keleivis pavargdavo prieš kiekvieną ranką pakelti ir kepurę nukelti, tad belikdavo ją ant vežimo rungo pamauti.
Prie to, kad lig šiol dauguma prieškario kryžių, koplytėlių restauruota, kad nėra nykstančių ar apleistų, prisidėjo ir jų lankymo tradicijos tęstinumas. Senieji sodybų šeimininkai stengdavosi prižiūrėti kryžius, pasodinti gėlių, aptverti tvorele. Tai tapo savaime suprantamu dalyku, todėl dabar juos prižiūri netgi iš svetur atsikėlę gyventi žmonės.
Perduoda iš kartos į kartą
Nors aktyviau apeiginėje procesijos dalyje dalyvauja vyresnio amžiaus gyventojai, kasmet vis aktyviau įsilieja jaunimas, nuo vaikystės žinantis Kryžiaus lankymo apeigas.
Ne vienas dabar jau solidesnio amžiaus žmogus iš Bliuviškių ar kurio nors aplinkinio kaimo prisimena, kaip vaikystėje buvo sunku rytą keltis ir eiti melstis prie kryžių, tačiau reikėjo klausyti tėvų. O vėliau tai tapo įpročiu, pasididžiavimu, pavyzdžiu savo vaikams.
Šios tradicijos tęstinumas ugdo pagarbą praeičiai ir papročiams bei leidžia patiems prisiliesti prie istorijos, tapti jos dalimi. Prisideda ne tik vietiniai, bet ir šiuo metu nebegyvenantys ar atsikėlę iš kitų kaimų ir čia įleidę šaknis gyventojai.
Aktyvūs bendruomenės nariai, giedotojai M.Gudaitienė, V.Lingienė, L.Abraitienė, A.Kaukienė, E.Sinkevičienė, A.Sinkevičienė, V.Sinkevičius, V.Bartkuvienė bei kiti kasmet rūpinasi, kad tradicija neužgestų, perduoda ją savo vaikams, stengiasi sudominti kaimo jaunimą.
Beje, ne tik sąvado sudarytoja, bet ir ilgametė folklorinio ansamblio „Nova“ vadovė N.Černevičienė už gražų tradicijos parodymą ir ilgametį puoselėjimą dėkinga daugeliui senųjų ansamblio dainininkų, kurių daugelis jau iškeliavę anapilin.
Kryžiaus lankymo tradicijos tęstinumas jungia vyresniąją ir jaunąją kartas, kelia pasididžiavimą savo krašto unikalumu, skatina domėtis jo istorija.
