81 metų Gerimantas Kaklauskas, aktyvus visuomenininkas, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, su tėvais 15 metų praleidęs tremtyje Sibire, domisi istorija, todėl nusprendė įamžinti anykštėnių partizanių atminimą.
„Perskaitęs Anykščių krašto istoriko Gintaro Vaičiūno knygas sužinojau, kiek žuvo moterų ir merginų. Visoje Lietuvoje vertiname partizanus vyrus, bet apie moteris nutylima“, – paaiškino vyras, kodėl nusprendė paminklą statyti būtent moterims.
Kastuvas atsitrenkė į metalą
Beveik prieš mėnesį G.Kaklauskas Anykščių Šv.Mato bažnyčioje pradėjo kasti pamatus būsimam paminklui.
„Paprašiau jaunų savanorių pagalbos, nes mano amžiaus draugai jau sukiužę, duobės pamatams nebeiškastų. Po kiek laiko jaunimas man skambina, sako, radome varpą, ką daryti? O po valandos jau turi betoną atvežti.
Skambinu klebonui, sakau, bėk prie duobės, iškasėme varpą. Klebonas negalėjo, tai atėjo vikaras, po to dar vienas vyrukas tarsi ir iš Kultūros centro.
Jis mums liepė nutraukti darbą, nes, sakė, gali būti nemalonumų.
Pamatavau varpo skersmenį – apie 80 centimetrų“, – pasakojo G.Kaklauskas apie rugsėjo 23-iosios staigmeną.
Pokalbį palaikė leidimu
Žinia apie radinį pasiekė ir Vilniaus paveldosaugininkus. Tada paaiškėjo, jog paminklo statybos darbai buvo pradėti be leidimų.
G.Kaklauskui teko rašyti pasiaiškinimą Kultūros paveldo departamentui, vyrui gresia administracinė atsakomybė už kasinėjimus istorinėje miesto vietoje be leidimo.
Tačiau anykštėnas nesijaučia kaltas ir tikina, jog turėjo Anykščių savivaldybės mero, architektės ir klebono žodinį leidimą. Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė prisiminė prieš kurį laiką įvykusį pokalbį.
„Savivaldybės koridoriuje su meru susitiko gal dešimt žmonių, norinčių statyti paminklą partizanėms. Mes aptarėme tik paminklo vietą, raštu G.Kaklauskas nesikreipė.
Archeologinių tyrimų nereikia tik tuo atveju, jei kasama iki 20 cm. Šiuo atveju buvo kasama giliau. Mums visiems buvo staigmena, kai išgirdome, kad šventoriuje jau prasidėjo darbai. Įvyko nesusipratimas, tačiau savotiškai ačiū jam, kad bakstelėjo į tą varpą, tai yra labai svarbus istorinis radinys“, – sakė D.Gasiūnienė.
Įvertino radinio reikšmę
Praėjusį savaitgalį į Anykščius atvyko kraštietis, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras Gintautas Zabiela. Krašto apsaugos savanoriai bemaž dvi valandas triūsė, kol iškasė ir iš duobės iškėlė per 150 kg sveriantį varpą.
Paaiškėjo, kad viršutinė jo dalis nudaužta, bet ant likusios dalies išlikę užrašai byloja, jog varpas buvo išlietas antrojoje XVIII a. pusėje.
„Šis radinys yra labai reikšmingas ir Anykščiams, ir visai Lietuvai. Archeologai dažniausiai aptinka tik įvairių šukių, o šis varpas yra beveik sveikas, išlaikęs formą. Nežinau, ar Lietuvos archeologai anksčiau buvo radę taip išsilaikiusių varpų“, – sakė „Lietuvos rytui“ G.Zabiela.
Jis pasakojo, jog Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai nukabindavo iš bažnyčių bokštų varpus, todėl kai kuriose vietovėse žmonės patys skubėdavo juos nukelti ir paslėpti, o po karo vėl įkeldavo į bokštus.
Radinys bus eksponuojamas bažnyčioje
Tautvydas Kontrimavičius, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius:
„Lotyniškų tekstų, esančių ant varpo, dar neišvertėme, bet jau dabar matome, kad kaip šio varpo fundatoriai minimi Anykščių bažnyčios istorijoje žinomi asmenys.
Jonas Dominykas Lopacinskis 1743–1762 m. buvo Anykščių klebonas, o vėliau – Žemaitijos vyskupas.
Kaip varpo liejimo organizatorius minimas vikaras Juozapas Labanauskas. Tikėtina, jog varpas buvo pagamintas dar prieš bažnyčios statybą – apie 1750-uosius.
1915 m., vokiečiams susprogdinus bažnyčios bokštus, varpas nukrito, sudužo ir, matyt, kartu su griuvėsių liekanomis liko palaidotas šventoriaus pakraštyje. Nuvalyta varpo liekana bus eksponuojama Anykščių Šv.Mato bažnyčioje.“
