Įžūlaus aferisto, čekių klastotojo ir tobulo apsimetėlio Franko W. Abagnale’o istorija – šešiolikmečio vaikinuko kelias pinigų ir šlovės link bei staigus žnektelėjimas ant kalėjimo kameros aslos. Dauguma mūsų vertiname žmones pagal tai, kaip jie atrodo ir kaip elgiasi, matome ir girdime tik tai, ką norime matyti ir išgirsti. Anksti perpratęs šį žmonių elgsenos modelį jaunasis Frankas W. Abagnale’as griebiasi įvairiausių gudrybių, apgauna tūkstančius žmonių, išsigrynina šimtus suklastotų čekių ir pirmąjį milijoną užsidirba nė nesulaukęs dvidešimt vienerių!
Per trumpą, bet įspūdingą kriminalinę karjerą Frankas W. Abagnale’as spėjo pabūti viskuo, kuo norėjo tapti ar jį pastūmėjo aplinkybės. Šešiolikos palikęs namus ir atvykęs į Niujorką atsidūrė priešais oro skrydžių bendrovės „Pan American World Airways“ biurą. Pažvelgęs į dangun besistiebiantį pastatą pamatė ne plieno, mūro ir stiklo konstrukciją, o kalną, kviečiantį jį nugalėti.
Garsiosios skrydžių bendrovės vadovai tuomet dar nieko nenutuokė, bet būtent ten ir tada „Pan Am’as“ įsigijo brangiausiai apmokamą keleivinio lėktuvo pilotą. Negana to, dar ir nemokantį pilotuoti. Bet koks skirtumas – juk moksliškai įrodyta, kad kamanės negali skraidyti, tačiau jos ne tik skraido, bet dar ir medų neša. To Frankas ir norėjo – būti kamane „Pan Am’o“ avilyje.
Pirmoji jo, kaip profesionalaus sukčiaus, pergalė – apgaule susiveikta „Pan Am‘o“ piloto uniforma ir licencija. Atsiradus pasitikėjimui savimi net mokyklos nebaigusio jaunuolio darbinę biografiją papuošė daugiau atsakingų pareigų: beveik metus sugebėjo vaidinti budintį ligoninės gydytoją, rimtoje įstaigoje dirbo teisininku, apsimetinėjo universiteto sociologijos dėstytoju, iš koledžo studenčių, šioms tikrųjų kėslų nė neįtariant, subūrė nuosavą stiuardesių ekipažą, su kuriuo neva „Pan Am‘o“ reklaminiais tikslais apkeliavo daugybę pasaulio didmiesčių, juose išdalijo krūvas beverčių padirbtų čekių, o pats į lagaminą prisikimšo grynųjų.
Frankas Williamsas, Robertas Conradas, Frankas Adamsas, Jamesas Franklinas, Robertas Monjo – tai keli jo slapyvardžiai, po kuriais bėgdamas iš miesto į miestą, iš vieno žemyno į kitą ir atlikdamas pinigines machinacijas jis slapstėsi.
„Tačiau tai nebuvo lengvas gyvenimas. Gal nuolat ir nepanikavau, bet mano bėgimo bateliams darbo nepritrūko. Ne kartą teko sprukti pro šonines duris, leistis priešgaisriniais laiptais ar lėkti stogais. Per penkerius metus palikau daugiau drabužių, nei dauguma žmonių įsigyja per visą gyvenimą. Buvau slidesnis už svieste keptą sraigę“, – prisipažįsta Frankas W. Abagnale’as.
26 užsienio šalių ir 50-ies JAV valstijų policijai jis buvo puikiai pažįstamas Padangių Bandito vardu. Jis beveik penkerius metus sėkmingai slapstėsi nuo policijos ir prabangiai gyveno, daugumą pinigų išleisdamas geriems drabužiams, gurmaniškam maistui, prabangiam būstui, puikiems automobiliams, žavioms moterims ir kitiems kūniškiems malonumams. Kartais pats save priblokšdavo kai kuriomis machinacijomis ir gudrybėmis.
Tokie žmonės – tarsi nusikaltimų pasaulio šachmatų žaidėjai: jų įsivaizduojami rikiai ir žirgai nuolat pasiruošę pulti. Jų smegenis užvaldo azartas. Kokia nors situacija jiems atrodo kaip iššūkis, kaip aukšta viršūnė alpinistui. Tikslas – ne tik grobis, bet ir rizikingo žingsnio sėkmė. Todėl jie niekada nesitiki, kad kas nors jiems paskelbs šachą ir matą. Ir nustemba pamatę jų susemti atėjusius policininkus.
Atlikęs bausmę Frankas W. Abagnale’as vėl grįžo prie banko operacijų. Tik šįkart ne kaip vagis, o kaip patarėjas. Ir tapo vienu geriausių finansinių sukčiavimų specialistų Amerikoje.
Dėl įspūdingų, protu nesuvokiamų tarptautinių nusikalstamų nuotykių ir gudrių pabėgimų, pavyzdžiui, į laisvę pro lėktuvo tualeto angą, knyga „Pagauk, jei gali“ tapo nepakartojamu pasakojimu apie apgaulės meną.
Pateikiame knygos ištrauką apie bene įspūdingiausią Franko W.Abagnale’o aferą.
* * *
Pasislėpęs peržiemojau San Valyje: nekėliau bangų ir elgiausi pavyzdingai. Atėjus pavasariui, nuskridau į Niujorką, įsikūriau plytiniame name prabangiame Manhatano rajone ir kiekvienai potencialiai „stiuardesei“ išsiunčiau „priminimą“.
Gauti atsakymai mane įtikino, kad fiktyvaus „Pan Am’o“ reklamos projektų vadovo įvaizdis vis dar tikroviškas, todėl ėmiausi įgyvendinti savo fantaziją. Žinojau vieną Holivudo firmą, kuriančią ir siuvančią uniformas „Pan Am’o“ stiuardesėms. Nuskridęs į Holivudą, apsivilkau „Pan Am’o“ piloto aprangą ir užsukau į mados namus. Moteriai, atsakingai už „Pan Am’o“ užsakymus, įteikiau netikrą rekomendacinį laišką, kuriame buvo išdėstytas pramanytos viešųjų ryšių akcijos Europoje planas. Mano paaiškinimą ji priėmė už gryną pinigą.
– Kostiumėlius paruošim per šešias savaites, – pareiškė ji. – Įtariu, kiekvienai merginai reikės ir lagamino?
– Žinoma, – atsakiau.
Kol jie siuvo merginų aprangą, pasilikau Los Andžele ir sutvarkiau kitus reikalus, reikalingus šiai aferai. Apsirengęs piloto uniformą, surengiau vizitą į „Pan Am’o“ sandėlius Los Andželo oro uoste ir surinkau visas reikiamas kepuraičių ir uniformų emblemas.
Visos merginos man atsiuntė spalvotas dokumentines savo nuotraukas, kurias priklijavau prie netikrų „Pan Am’o“ darbuotojo pažymėjimų, panašių į maniškį, ir kiekviename nurodžiau skrydžių palydovės pareigas.
Kai uniformos buvo paruoštos, pats jas pasiėmiau, atvažiavęs išsinuomotu furgonu su netikrais „Pan Am’o“ logotipais ant durelių, ir už jas sumokėjau pasirašęs ant sąskaitos.
Gegužės pabaigoje kiekvienai merginai išsiunčiau laišką, pridėjau po lėktuvo bilietą, kuriuos nupirkau už grynuosius, ir paliepiau gegužės 26 dieną susirinkti Los Andželo oro uoste.
Mano ereliukių susirinkimas buvo įžūliausias ir įspūdingiausias spektaklis iš visų mano aferų. Prabangiame viešbutyje prie oro uosto kiekvienai merginai užsakiau po kambarį, be to, kitą dieną po jų atvykimo dar išsinuomojau ir konferencijų salę. Viską užsakiau „Pan Am’o“ vardu, nors už patalpas sumokėjau grynaisiais. Viešbučio valdytojo pavaduotojo, tvarkiusio visus reikalus, smalsumą patenkinau pasakęs, kad tai nėra įprasta „Pan Am’o“ veikla, o speciali reklaminė avialinijų akcija.
Tą rytą, kai merginos turėjo atvykti, apsitempiau piloto uniformą ir apsilankiau „Pan Am’o“ filiale oro uoste.
Susiradęs automobilių parko administratorių paprašiau:
– Klausykit, šiandien antrą popiet su specialia užduotimi atvyksta aštuonios stiuardesės. Man reikėtų jas pristatyti į viešbutį. Gal galėtumėt padėti?
– Žinoma, – atsakė jis. – Kaip tik laisvas įprastas ekipažų autobusiukas. Pats jas paimsiu. O jūs ar būsit?
– Susitiksim vietoje pusę dviejų ir tada važiuosiu su jumis. Ar man reikia ką nors pasirašyti?
– Ne, pridengsiu jus, lakūne, – šyptelėjo jis. – Tik parūpinkit vieną merginą pagal mano skonį.
Merginos pasirodė laiku. Žvilgantis „Pan Am’o“ autobusiukas joms padarė gerą įspūdį, nors tai tebuvo didesnis furgonas.
Automobilių parko šefas sukrovė jų lagaminus ir visus mus nuvežė į viešbutį, kur vėl padėjo iškrauti bagažą ir apgyvendinti merginas kambariuose. Kai viską baigė, pasiūliau jį pavaišinti gėrimu, bet jis atsisakė.
– Man patiko toks darbas, – šyptelėjo jis. – Kvieskit, kai tik prireiks.
Kitą rytą merginas sukviečiau į konferencijų salę, ten išdalinau darbuotojų pažymėjimus ir parodžiau jų uniformas bei lagaminus. Jos net spygčiojo iš laimės, apžiūrinėdamos kostiumėlius ir bagažą: ant kiekvieno buvo išsiuvinėtas savininkės vardas ir „Pan Am’o“ logotipas.
Dar daugiau spiegimo pasigirdo, man išdėsčius maršrutą: Londonas, Paryžius, Roma, Atėnai, Ženeva, Miunchenas, Berlynas, Madridas, Oslas, Kopenhaga, Viena ir kiti Europos didmiesčiai. Nuraminau jas, užsidėjęs griežto tėvo kaukę.
– Žinau, kad skamba smagiai, tikiuosi, kad taip ir bus, bet čia rimtas darbas, ir jokių nesąmonių aš nepakęsiu, – pareiškiau. – Turiu įgaliojimus atleisti bet kurią iš jūsų už prastą darbą ar kvailystes. Ir tikrai išsiųsiu jus namo, jei tik reikės. Išsiaiškinkim vieną dalyką: aš – jūsų bosas, o jūs klausysit mano paliepimų ir vykdysit nurodymus. Man atrodo, mano taisyklės jums pasirodys teisingos, tad neturėtų kilti bėdų jų laikantis – jaudintis tikrai nėra dėl ko.
Pirmiausia atkreipkit dėmesį, kad ant pažymėjimų nurodytos jūsų pareigos: stiuardesės. Tiek viešbučių, kuriuose apsistosime, darbuotojams, tiek fotografams, su kuriais mes dirbsim, jūs būsite stiuardesės. Bet keliausime kaip civiliai: ir skrisdami, ir važiuodami, o kada apsivilkti uniformas, aš jums pranešiu pats.
Jūs leidžiatės į labai geidžiamą turą: dėl šių pareigų iš įprastų mūsų skrydžių palydovų – tiek vyrų, tiek moterų – galite sulaukti pagiežos ir pavydo. Tad jei kartais tektų susidurti su įprastais skrydžių ekipažais, tiesiog atsakykit, kad vykdot specialią Niujorko viešųjų ryšių skyriaus užduotį ir apie pareigas kalbėkit kuo mažiau. Jei kas nors įkyriai klausinės, siųskit tuos žmones pas mane.
Taigi, jums bus mokama kas dvi savaites – gausit įprastą bendrovės atlyginimų čekį. Europoje išgryninti čekį sudėtinga, todėl, gavusios iš manęs čekį, tiesiog pasirašykit, o aš galėsiu išgryninti vietiniame „Pan Am’o“ filiale arba viešbučiuose, kuriuose apsigyvensim.
Žinau, kai kurios iš jūsų stebitės, kodėl negalima išsiųsti čekių namo ir pasidėti indėlio į sąskaitą. Yra dvi priežastys. Pirma, čekiai greičiausiai bus išduoti iš kurios nors užsieninės mūsų sąskaitos. Bendrovė pageidauja, kad čekiai būtų išgryninami Europoje.
Antra, valiutos kursas. Jei išsigryninsit čekius pačios, pinigus gausit pagal esamą valiutos kursą, tad paprastai tariant pralošit. Jei čekius išgryninsiu aš, duosiu jums grynuosius, o tada, jei norėsit išsiųsti pinigus namo, galėsit pasiųsti pinigų perlaidą arba banko čekį. Ar kas nors turi klausimų?
Klausimų niekam nekilo. Aš nusišypsojau:
– Gerai, ką gi, likusią dieną ir vakarą leiskit, kaip norit. Bet gerai išsimiegokit. Rytoj išskrendam į Londoną.
