Teigiama, kad žmonos palaikai buvo palaidoti koplyčios rūsyje-mauzoliejuje, o viršuje buvo įrengta nedidelė koplyčia pamaldoms. Ji pokariu buvo nuniokota: išplėštas mauzoliejus, išniekinti palaikai. Sunaikinus koplyčios vidų, neliko palaidojimų žymių, koplyčia-mauzoliejus virto griuvėsiais.
Tačiau 2006-aisiais šis masonų paveldo objektas buvo įrašytas Į Kultūros vertybių registrą ir po metų, siekiant jį pritaikyti kultūros reikmėms, turistų lankymui, buvo parengtas restauravimo darbų projektas. Buvo numatyti stogo rekonstrukcijos, fasadų plytų ir akmens mūro, vidaus perdangos, rūsio grindų atkūrimo darbai. Deja, dėl lėšų trūkumo projektas tada nebuvo įgyvendintas.
Vėliau numatyta darbus pradėti 2018 metų rudenį, tikintis juos užbaigti 2019-aisiais. Ir pagaliau šią vasarą restauravimo darbai užbaigti – koplyčia ties Minijos vingiu, netoli Priekulės jau traukia praeivių akis nauju pavidalu.
Dėl savo specifinės paskirties ir istorinių architektūrinių tradicijų ji yra ryškus Priekulės kultūros paveldo objektas. Koplyčia sumūryta iš lauko akmenų: viduje naudoti natūralūs mažesni rieduliai, išorėje – stambesni, skaldyti.
Statinys – stačiakampio plano, kompaktiškas, jo pagrindinis vakarų fasadas sumūrytas iš raudonų molio plytų, turi ryškių neogotikos stiliaus bruožų. Fasado centre įkomponuota simetriška smailėjanti arka, su bokšteliais ir plytų ornamentika dekoruotu frontonu.
Šiandien dailus pastatas tvarkingoje pievutėje net neprimena šabakštynuose styrojusios griuvenos.
